20 eilinis sekmadienis (B)
Pat 9, 1–6; Ef 5, 15–20; Jn 6, 51–58
 

Jono evangelijoje gausu įvaizdžių, prasidedančių formule: aš esu. Aš esu vynmedis, ganytojas, avių vartai, kelias, šviesa, gyvenimas. Šeštajame Jono skyriuje nuolat kartojamas Jėzaus įvaizdis: aš esu duona. Kiekvienas iš minėtųjų įvaizdžių tam tikru aspektu nušviečia Jėzaus būtį ir užduotį. Susidūrus su duonos įvaizdžiu, pirmiausia suvokiama, kad duona palaiko gyvybę, tačiau čia ypatinga tai, kaip toliau plėtojamas šis įvaizdis. Jėzus nesako esąs kaip duona. Jis teigia duosiąs – kaip jo dangiškasis Tėvas ir kaip Mozė – duonos, kurią bus galima ir netgi reikės valgyti tiesiogiai, šią mintį suprantant ne kaip įvaizdį, o pažodžiui. Tai išsakoma taip aiškiai, jog neįmanoma jokia kita prasmė. Jau pačioje pamokslo apie duoną pradžioje aiškiai sakoma: „plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus” (Jn 6, 27). Dabar Jėzus kalba dar aiškiau: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę” (Jn 6, 51). „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite jo Kraujo, neturėsite savyje gyvybės. <...> Mano Kūnas tikrai yra valgis, ir mano Kraujas tikrai yra gėrimas”. Į pasipiktinusių klausytojų klausimą: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?” tiesiogiai ir aiškiai atsakoma. Šį atsakymą galima suprasti tik vienprasmiškai: čia kalbama tikrai apie valgymą ir gėrimą.

Tačiau nesupratingas klausinėjimas leidžia padaryti svarbią išvadą. Žmogaus Sūnaus kūnas duodamas valgyti duonos pavidalu. Šios duonos valgymas tampa ženklinančiu veiksmu.

Ką reiškia šis ženklas? Akivaizdu, jog valgis įsilieja į valgančiojo kūną. Jis tampa viena su valgančiuoju. Kitais žodžiais tariant: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje”. Tai yra akivaizdžiausias ir pirmutinis poveikis – glaudžiausias susivienijimas su Jėzumi. Mes tai vadiname Komunija. Ši Eucharistijos prasmė yra pati giliausia ir lemiamiausia. Ji lemiama, nes iš anksto apima tai, ką vadiname dangumi – amžinąją palaimą. Šiame Jono skyriuje dangus aprašomas šiomis sąvokomis: amžinas gyvenimas per Jėzų, iš Jėzaus ir Jėzuje. Amžinasis gyvenimas reiškia būti priimtam į trivienį Dievą, kur Sūnus gyvena per Tėvą, ir Tėvas siunčia Sūnų.

Būdami riboti, mes negalime apie ką nors viską išsakyti vienu metu. Pavyzdžiui, skulptūrą galime visuomet apžvelgti tik iš vienos pusės: kitų skulptūros pusių tuo pat metu nematome. Tai galioja taip pat ir Eucharistijai.

Praėjusiais dešimtmečiais Eucharistijoje būdavo pabrėžiamas valgio aspektas, o per valgį – bendrystė, kartu Bažnyčios tapsmas per Eucharistiją. Tokį suvokimą savo laiškuose išreiškia apaštalas Paulius: „Mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona” (1 Kor 10, 17). Ankstesniais amžiais Eucharistijoje būdavo labiau akcentuojamas aukos pobūdis. Kalbėta labiau apie Mišių auką, o ne apie šventimą. Aukos pobūdį pagrindžia Paskutinės vakarienės žodžiai: Tai yra mano Kraujas, kuris už daugelį išliejamas. Šiame Jono skyriuje sakoma taip: „duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę”.

Dar vienas mokymo apie Eucharistiją akcentas – tikras Jėzaus buvimas Švč. Sakramente. Šiuo tikėjimu grindžiamas eucharistinis maldingumas, Eucharistijos adoracijos, procesijos, palaiminimai. Biblijos tekstuose šis tikrasis Jėzaus buvimas išreiškiamas lakoniškai: tai yra mano kūnas. Šiame Jono skyriuje sakoma: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę”.

Eucharistijoje nedera pamiršti ir eschatologinio aspekto. Taigi apie šį slėpinį reikia mąstyti tarsi einant aplink, stengiantis nesuabsoliutinti kurio nors vieno aspekto, pamirštant ar numenkinant kitus. Turime elgtis kaip geri namų šeimininkai, nuolat ištraukdami iš lobyno senų ir naujų daiktų (plg. Mt 13, 52).

Parengta pagal kun. Karl Schuler