Visi šventieji
Apr 7, 2–4, 9–14; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12
 

Tikėjimo akimis mes regime ateityje laukiančią šlovingą ateitį, tačiau Viešpaties mums pažadėtas laimingas gyvenimas reikalauja įvykdyti tam tikras sąlygas ir įgyti tam tikrų savybių. Kalbant Biblijos įvaizdžiais, žmogus turi būti aprengtas baltu dorybės drabužiu ir laikyti rankose pergalę ženklinančią palmės šakelę. Ši pergalė pasiekiama per Kristų: tai jis laimi pergalę už savo žmones ir juose. Amžinojo gyvenimo laimė yra Dievo dovana. Sąlygos ir savybės, būtinos silpno žmogaus išganymui, nėra savanaudiška Dievo užgaida. Neatitikdamas dangiškojo būvio sąlygų pats žmogus jaustųsi jame nelaimingas, kaip paukštis narve ar žuvis be vandens.

Šventumas yra vienintelis reikalavimas norinčiam patekti į amžinąją laimę. Vien tik Dievas gali mus aprengti šventumu, nes vien tik jis yra šventas. Dievas Tėvas nori, kad jo vaikai amžinai būtų su juo: mes „būsime panašūs į jį” (1 Jn 3, 2). Dievui pakankama prielaida yra tai, kad savo valia trokštume šventumo: „siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties” (Žyd 12, 14). Nors esame nuodėmingi, valingas siekimas išsiveržti iš nuodėmės vergystės, būti tokiems kaip Kristus yra patikimas kelias į šventumą. „Kiekvienas, kuris turi jame tokią viltį, skaistina pats save” (1 Jn 3, 3).

Aštuoni palaiminimai – tai tarsi šventumo siekimo planas. Šventasis yra beturtis dvasia, vienas iš tų vargdienių, anavim, visiškai priklausomas nuo Dievo malonės. Šį trumpą ir gražų šventumo planą įkūnija konkretūs tikri šventųjų gyvenimai. Šventieji yra mūsų vadovai, mokantys sekti Kristumi ir pasiekti amžinąją laimę.

Klausydami Evangelijos palaiminimų tarsi kalbame Visų šventųjų litaniją. Tačiau egzegetai sako, kad iš Jėzaus lūpų nuskambėję aštuoni palaiminimai nėra vien tik nuoroda į būsimąją laimę danguje. Jie galioja taip pat ir šioje žemėje. Nedera supaprastintai suvokti: palaiminti esate, jei jums prastai sekasi šioje žemėje, tuo garbingesni būsite danguje. Tai paaiškėja įsigilinus į trečiąjį palaiminimą. „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę”. Viena iš žodžio „romieji” prasmių yra „nedarantys kitiems prievartos”. Jėzaus žadamas žemės paveldas primena izraelitams pažadėtąją žemę. Išrinktoji tauta Pažado žemę iškovojo avaiptol ne be prievartos. Taigi čia Jėzus turi omenyje kitą paveldo žemę. Šią žemę turime užvaldyti be prievartos.

Prievartos atsisakymas yra krikščioniška nuostata. Ją randame išreikštą Mt 5, 39: „jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą”. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams ragina: „jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį” (Rom 12, 20). Romumas neapsiriboja vien tik prievartos nebuvimu, jis išreiškia kažką pozityvaus. Žemė priklauso romiajam, nes jis ją priima švelniai ir pagarbiai. Rožė skleidžiasi tam, kas džiaugiasi jos aromatu. A. Saint-Exupery „Mažajame prince” lapė sakė: „Prisijaukink mane”. Daugybė šventųjų mokėjo prisijaukinti laukinius žvėris, paukščius ir žuvis. Šie romieji žemėje sukuria tarsi rojų, dieviškąjį sodą, kuriame harmoningai sugyvena žmonės, gyvuliai ir augalai.

Tasai, kuris paskelbė palaiminimą romiesiems, buvo pats romus: „mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies” (Mt 11, 29). Jis romiai įžengia į Jeruzalę: „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės” (Mt 21, 5). Nebūtinai visi tie, kurie nedaro prievartos, yra romūs. Romumas yra platesnė sąvoka. Romieji apima visą Dievo kūriniją: jiems priklauso žemė.