I advento sekmadienis (C)
Jer 33, 14–16; 1 Tes 3, 12–4, 2; Lk 21, 25–28. 34–36
 

Tesalonika buvo svarbus miestas (Salonikai yra dabartinės Graikijos šiaurės rytuose). Tai buvo antrasis Europos miestas, kurį apaštalas Paulius aplankė savo antrosios misijų kelionės metu apie 49 metus. Išgirdę Pauliaus pamokslus, daugybė šio miesto piliečių tapo krikščionimis. Praslinkus maždaug metams, Paulius rašo šioms bendruomenėms du laiškus, dėkodamas už jų tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Štai ką jis rašo: „tapote pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems. <…> jūsų tikėjimas Dievu pasidarė žinomas visur” (1 Tes 1, 7–8). Ar galėtų Paulius panašiais žodžiais apibūdinti mūsų Bažnyčios tikėjimą? Ar mūsų tikėjimas panašus į tuometinės tesalonikiečių bendruomenės tikėjimą?

Mes žinome apie jų tikėjimą iš dviejų apaštalo Pauliaus laiškų. Paulius meldžiasi, kad jų širdys būtų „tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais” (1 Tes 3, 13). Šis Viešpaties „atėjimas” nurodo jo antrąjį šlovingą atėjimą laikų pabaigoje, graikiškai vadinamą parousia. Pirmieji krikščionys gyvai tikėjo, kad Jėzus vėl ateis, paženklindamas istorijos pilnatvę ir galutinai įkurdamas Dievo karalystę.
Toks tikėjimas grindžiamas paties Jėzaus žodžiais Evangelijos skaitinyje. Tesalonikiečiai labai intensyviai laukė Jėzaus antrojo atėjimo. Tai galima paaiškinti Pauliaus skelbimo įtaka: pats apaštalas karštai laukė Kristaus atėjimo. Tačiau Tesalonikų krikščionys, laukdami Kristaus atėjimo, turėjo ypatingų rūpesčių. Pirmiausia jie rūpinosi mirusiais arba užmigusiais broliais krikščionimis. Ar anksčiau iškeliavusieji taip pat dalyvaus būsimoje šlovėje? Paulius patikino tesalonikiečius, kad esminis dalykas yra tikėjimas, kad „visuomet pasiliksime su Viešpačiu”. Ne tiek svarbu, kas Viešpaties atėjimo metu bus gyvas, o kas užmigęs.

Kita problema buvo tesalonikiečių įsitikinimas, kad paruzija įvyks greitai, dar nepasibaigus jų gyvenimo laikui. Tikėtina, panašiai vylėsi ir apaštalas Paulius (plg. 1 Tes 4, 17), tačiau jis žinojo, kad krikščionių tikėjimui Viešpaties atėjimo laikas nėra esminis dalykas. Pats Jėzus sakė nežinąs „tos dienos ar tos valandos” (Mk 13, 32). Taigi Paulius turėjo kiek paraminti nekantrų tesalonikiečių uolumą.

Paruzijos laukimas tesalonikiečiams buvo ir mums yra krikščioniškojo tikėjimo dalis. Jeigu tikime, kad Dievo Sūnus atėjo įsikūnijęs žmogiškame kūne, privalome tikėti ir tuo, kad jis vėl ateis. Jeigu džiaugiamės jo pirmuoju atėjimu, privalome džiaugtis ir antruoju. Tiesa, neturime panašiai kaip tesalonikiečių krikščionys laukti paruzijos išgyvenimo „savo kūnu”. Mes visi bendrai puoselėjame šio atėjimo viltį. Tiek Jėzus, tiek Paulius moko, kad mes būtume budrūs ir pasirengę.

Žmogus negali pasitenkinti vien faktais, jis siekia suvokti dalykų priežastį ir esmę. Žmogui būdinga svarstyti apie pasaulio likimą. Ar pasaulis rutuliojasi pagal ciklinio pasikartojimo, uždaro rato modelį? Krikščionys tiki, jog pasaulio istorija yra kryptinga. Ji numatyta Dievo apvaizdos ir nukreipta į jį. Dievo visagalybė pasaulio pabaigą paverčia nauja pradžia. Žmogus priklauso nuo šios žemės likimo ir pats sudaro jos likimą. Žmogus vis labiau ne tik užvaldo žemę, bet ir piktnaudžiauja ja. Teršiamos ir eikvojamos brangios Dievo dovanos: vanduo, oras, gamtiniai ištekliai. Kosminis ir moralinis pasaulio vaizdas susideda į vieną paveikslą.

Žvelgiant į šią perspektyvą, mūsų žemiškoji būtis ir dabartinis pasaulio pavidalas atrodo laikini dalykai, kuriems skirtas Dievo išbandymas. Žmogišku protu galime įsivaizduoti tik pasaulio pabaigą. Tačiau dieviška kūryba nepasibaigė tik pasaulio sukūrimu. Krikščionys, remdamiesi Šventojo Rašto liudijimu, tiki pasaulio perkeitimu į „naują dangų ir naują žemę”. Šis tikėjimas leidžia neužsisklęsti laukiant vien baisingų pasaulio katastrofų. Paklaustas apie pasaulio pabaigos ženklus, Jėzus nukreipia atsakymą kitur: tos dienos ar tos valandos niekas nežino. Ta diena užklups žmoniją panašiai kaip tinklas pagauna nenuvokiantį paukštelį ar medžiotojo spąstai žvėrį. Kas galės išvengti šių negandų?

Jėzus žino patarimą. Žmogus, pasinėręs vien į žemiškus rūpesčius, paskendęs sumaištyje, yra iš tikrųjų beviltiškoje situacijoje. Jis panašus į miegantį, nieko nenuvokiantį ir nematantį jokios pagalbos žmogų. Tokio žmogaus širdis apsunkusi ir atbukusi. Jis pamiršo Dievą ir pametė jį. Jėzus reikalauja: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje”. Grėsminga situacija reikalauja iš žmogaus dėmesingumo. Žmogus privalo vadovautis jam suteiktu protu ir pojūčiais. Budrus žmogus meldžiasi ir palaiko ryšį su Dievu. Ar malda padės išvengti paskutiniųjų laikų įvykių? Mes nebūsime išimtis. Mums taip pat reikės išgyventi aną baisiąją dieną. Tačiau ši diena taps mums išganinga.