Popiežiaus Jono Pauliaus II žodis 2002 metų gavėnios proga
 

Brangūs Broliai ir Seserys!

1. Netrukus pradėsime eiti gavėnios keliu, nuvesiančiu mus į tikėjimo pagrindinio slėpinio, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinio, iškilmingą šventimą. Netrukus įžengsime į palankų laiką, kurį Bažnyčia tikintiesiems siūlo Viešpaties ant kryžiaus atliktam išganymo darbui apmąstyti. Dangiškojo Tėvo išganomąjį planą įgyvendino jo vienatinis Sūnus, laisvai bei visiškai atiduodamas save žmonėms. „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją atiduodu” (Jn 10, 18), – sako Jėzus, taip pabrėždamas, jog jis pats, savo noru, aukoja savo gyvybę dėl pasaulio išganymo. Norėdamas patvirtinti, kokia tai didi meilės dovana, Atpirkėjas priduria: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13).

Gavėnia, apvaizdingas atsivertimo laikas, padeda mums įsimąstyti į šį įstabų meilės slėpinį. Tai grįžimas prie mūsų tikėjimo šaknų, nes, apmąstydami neprilygstamą malonės dovaną, kokia yra Atpirkimas, negalime nesuvokti, jog už viską turime būti dėkingi meilės kupinai dieviškajai iniciatyvai. Trokšdamas pabrėžti būtent šį išganymo slėpinio aspektą, šių metų gavėnios žinios tema pasirinkau šiuos Viešpaties žodžius: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite” (Mt 10, 8).

2. Dievas mums laisvai atidavė savo Sūnų: kas galėjo ar gali nusipelnyti tokios privilegijos? Šventasis Paulius teigia: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone” (Rom 3, 23–24). Dievas mus mylėjo beribio gailestingumo kupina meile ir jo nesulaikė tai, kad žmogaus nuodėmė buvo rimtai suardžiusi ryšį su juo. Jis geranoriškai pažvelgė į mūsų silpnumą, paversdamas jį proga iš naujo bei dar įstabiau išlieti savo meilę. Bažnyčia nepaliaujamai skelbia šį begalinio gerumo slėpinį, aukštindama laisvą Dievo pasirinkimą bei jo troškimą žmogų ne pasmerkti, bet vėl įtraukti į bendrystę su Savimi.

„Dovanai gavote, dovanai ir duokite”. Šie Evangelijos žodžiai aidi kiekvienos krikščionių bendruomenės, išsiruošusios atgailos kelionėn Velykų link, širdyje. Primindamas Viešpaties mirties ir prisikėlimo slėpinį, gavėnios laikas skatina visus krikščionis stebėtis tokios dovanos didybe. Tikrai, gavome dovanai! Argi visos mūsų egzistencijos neženklina Dievo geranoriškumas? Bet kuris gyvybės atsiradimas ir jos įstabus plėtojimasis yra dovana. Ir būtent dėl to, kad tai dovana, gyvybės nevalia laikyti asmenine nuosavybe, net jei šiandienės galimybės pagerinti jos kokybę gali kelti įspūdį, jog žmogus yra jos „šeimininkas”. Medicinos ir biotechnologijos laimėjimai iš tiesų kartais skatina žmogų manyti, kad jis yra gyvybės kūrėjas, bei pasiduoti pagundai manipuliuoti „gyvybės medžiu” (Pr 3, 24).

Čia taip pat pravartu priminti, jog tai, kas techniškai įmanoma, ne visuomet leistina morališkai. Žavintis mokslo pastangomis garantuoti labiau žmogiškąjį orumą atitinkančią gyvenimo kokybę, niekuomet nevalia užmiršti, kad žmogaus gyvybė yra dovana bei išlaiko savo vertę ir tada, kai yra kamuojama kančios bei apribojimų. Ji yra visuomet priimtina bei mylėtina dovana: dovanai gauta ir dovanai atiduotina tarnauti kitiems.

3. Iš naujo kreipdama mūsų dėmesį į Kristų, paaukojusį save už mus Kalvarijoje, gavėnia padeda mums nepakartojamai suvokti, jog jis atpirko gyvybę. Per Šventąją Dvasią jis atnaujina mūsų gyvenimą ir daro mus dieviškojo gyvenimo, artimai suvienijančio mus su Dievu bei leidžiančio patirti jo meilę mums, dalininkais. Tai iškili dovana, ir krikščionis pašauktas ją skelbti džiaugsmingai. Šventasis Jonas rašo savo Evangelijoje: „Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją” (Jn 17, 3). Šį gyvenimą, atitekusį mums per krikštą, privalome be paliovos maitinti ištikimu individualiu bei bendruomeniniu atsaku, malda, sakramentų šventimu ir Evangelijos liudijimu.

Kadangi šį gyvenimą tikrai gavome dovanai, savo ruožtu turime jį dovanai siūlyti savo broliams ir seserims. To Jėzus reikalauja iš savo mokinių, siųsdamas juos į pasaulį kaip savo liudytojus: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite”. Pirmučiausia duotinas šventas gyvenimas, liudijantis dovanai duodamą Dievo meilę. Tegu gavėnios kelionė visiems tikintiesiems nuolatos primena jų ypatingą pašaukimą! Būdami tikintieji, privalome atsiverti „nepelnytumo” paženklintai egzistencijai, be išlygų atiduodami save Dievui bei artimui.

4. „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?” – klausia šventasis Paulius (1 Kor 4, 7). Iš tokio suvokimo neišvengiamai kyla reikalavimas mylėti brolius, atiduoti save jiems. Juo didesnis jų vargas, juo reiklesnė tikinčiojo pareiga jiems tarnauti. Juk galbūt Dievas leidžia vargui egzistuoti todėl, kad, atsigręždami į kitus, išmoktume išsivaduoti iš savojo egoizmo bei praktikuoti autentišką Evangelijos meilę. Jėzaus įsakymas aiškus: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?!” (Mt 5, 46). Pasaulis vertina ryšius su kitais pagal tai, kiek jie duoda asmeninės naudos, ir tai skatina egocentrišką egzistencijos viziją, kurioje labai dažnai nėra vietos vargšams ir silpniesiems. Tuo tarpu kiekvieną asmenį, net mažiausiai apdovanotą, privalu priimti bei mylėti dėl jo paties, neatsižvelgiant į jo teigiamas savybes bei trūkumus. Priešingai, juo problemiškesnė jo padėtis, juo labiau jis turi būti mūsų konkrečios meilės objektas. Būtent tokią meilę savo nesuskaičiuojamomis institucijomis liudija Bažnyčia, rūpindamasi ligoniais, išstumtaisiais, vargšais ir išnaudojamaisiais. Taip krikščionys tampa vilties apaštalais ir meilės civilizacijos statytojais.

Labai reikšminga, kad Jėzus žodžius: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite” taria siųsdamas apaštalus skleisti išganymo Evangeliją, savo pirmutinę bei pagrindinę dovaną žmonijai. Jis trokšta, kad mokiniai skelbtų jo prisiartinusią Karalystę (plg. Mt 10, 5 ir toliau) dovanai duodamos meilės darbais. Taip krikščionybės pradžioje darė apaštalai, ir tie, kuriems tekdavo juos sutikti, pripažindavo, jog jie yra juos pačius pranokstančios žinios nešėjai. Šiandien, kaip ir anuomet, tikinčiųjų daromas gėris tampa ženklu ir dažnai kvietimu įtikėti. Net ir tada, kai krikščionis, kaip gerasis samarietis, rūpinasi savo artimo poreikiais, jo pagalba niekuomet nėra vien materiali. Ji sykiu yra Karalystės skelbimas, atskleidžiantis visą gyvenimo, vilties ir meilės prasmę.

5. Brangūs Broliai ir Seserys, gyvenkime per gavėnią, būdami veikliai dosnūs savo neturtingiausiems broliams bei seserims. Atverdami jiems savo širdį, vis geriau suvoksime, kad savo dovana jiems atsiliepiame į gausias dovanas, kurias mums nepaliaudamas duoda Viešpats. Dovanai gavome, dovanai ir duokime!

Už gavėnią nėra tinkamesnio meto šiam liudijimui, kuris toks reikalingas pasauliui. Pati Dievo meilė mums kviečia mus savo ruožtu dovanai atiduoti save kitiems. Dėkoju visiems – pasauliečiams, vienuoliams, kunigams, kurie visame pasaulyje liudija artimo meilę. Ir tedaro tai kiekvienas krikščionis bet kuriomis savo gyvenimo sąlygomis!

Tegu Mergelė Marija, tikrosios meilės ir vilties Motina, veda bei lydi mus, keliaujančius šiuo gavėnios keliu! Nuoširdžiai patikindamas prisiminti savo maldoje, visiems, ir ypač tiems, kurie kasdien darbuojasi įvairiuose artimo meilės baruose, teikiu savo ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.
 

Vatikanas, 2001 m. spalio 4 d., šv. Pranciškaus Asyžiečio šventė

JONAS PAULIUS II