PASIMATYMAS SU VIEŠPAČIU

32 eilinis sekmadienis (A)
Išm 6, 12–16; 1 Tes 4, 1–18; Mt 25, 1–13
 

Krikščionys neabejoja, kad istorija turi pabaigą, kai šlovingai pasirodys prisikėlęs Viešpats. Kai kuriais istorijos laikotarpiais antrojo Kristaus atėjimo laukiama ypač intensyviai, įvairiausių „pranašysčių” trikdomi žmonės spėlioja, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyks. Jėzus anaiptol nenori, kad būtume baimingai susirūpinę, girdėdami Evangelijos raginimą budėti.

Paulius, rašydamas tesalonikiečiams, neįtikinėja jų būsimuoju Kristaus atėjimu, nes jie tuo tiki. Apaštalas veikiau nori patikinti krikščionis, kad anksčiau mirę jų bičiuliai bei šeimos nariai taip pat dalyvaus Viešpaties šlovėje. Veikiausia tesalonikiečių bendruomenėje vyravo įsitikinimas, kad Viešpatį pasitikti galės tik gyvieji. Šis liturginis skaitinys dažnai skaitomas gedulinėse Mišiose už mirusiuosius. Nederėtų pažodžiui suprasti jo apokaliptinio žodyno: arkangelo balso, Dievo trimito, pagavimo į debesis. Aprašydamas Viešpaties dienos apoteozę apaštalas Paulius pasitelkia biblinius Dievo nužengimo įvaizdžius, ypač pasirodymą ant Sinajaus kalno (Iš 19). Svarbiausia apaštalo perduodama mintis nuskamba pastraipos pabaigoje: „Ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu”. Tai yra pati paruzijos šerdis, visa apimantis karalystės džiaugsmas būnant drauge su Viešpačiu.

Mato Evangelijos palyginime randame dar vieną įžvalgą apie laukiamą Kristaus atėjimą. Kristų simbolizuojantis jaunikis laukiamas vidurnaktį, t. y. neapibrėžtu laiku. Dvi mergaičių grupės vaizduoja dalyvausiančius ir nedalyvausiančius šovingajame įvykyje. Galutinis kriterijus – pasirengimas šiam momentui. Pasirengimo svarbą liudija ir tai, kad Eucharistijos metu keletą kartų minimas būsimasis Kristaus atėjimas. Jei susitelkę žvelgiame į tą šlovingą tikslą, panašu, kad mūsų žiburiai bus uždegti ir būsime pasirengę pakvietimui į puotą.

Kristus ieško mūsų panašiai kaip įasmeninta Išmintis pirmajame skaitinyje. Kai siekiame susitikti su Viešpačiu, jis pats „skuba atskleisti save tiems, kurie trokšta”. Išmintis siūlosi vadovauti mums laimės paieškose. Jos dėka išmokstame skaityti būties žemėlapį ir kiekvienoje sankryžoje pasirinkti reikiamą kryptį. Kiekvieną rytą ji subtiliai siūlo pagalbą, bet niekuomet neprimeta savo valios. „Juk Dievas yra žmogų pašaukęs ir tebešaukia amžinai susijungti su juo visa savo prigimtimi, tapus jo nenykstamo dieviško gyvenimo dalininku” (Gaudium et spes, 18).

Palyginimas apie dešimtį mergaičių papildo biblinį Dievo – Sužadėtinio įvaizdį. Aštuntajame amžiuje prieš Kristų pranašas Ozėjas pirmą kartą prabilo apie Dievą kaip Jaunikį: „Susižadėsiu su tavimi amžinai teisumu ir teisingumu” (Oz 2, 21). Pranašas Jeremijas tęsia šią temą: „Aš atmenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kai tu mylėjai mane, būdama sužadėtine” (Jer 2, 2). Izaijas skelbia meilės slėpinius, kuriais vėliau gaivinsis krikščionys mistikai. „Viešpats žavisi tavimi” (Iz 62, 4–5). „Giesmių giesmėje” yra scena, kai įmigusi mylimoji pavėluoja atverti duris netikėtai atvykusiam mylimajam. Kai ji apsisprendžia atverti, būna jau per vėlu. Meilė nepakenčia vėlavimo.

Palyginime dešimt mergaičių vaizduoja krikščionis. „Aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę” (2 Kor 11, 2), – rašo apaštalas Paulius. Pagrindinis sužadėtinio keliamas reikalavimas sužadėtinei yra ištikimybė, – šiuo atveju tikėjimas. Apaštalas Paulius sako, kad krikščionys „su meile laukia ateinant Viešpaties” (plg. 2 Tim 4, 8). Naktis ir miegas reiškia, jog negalime žinoti Kristaus atėjimo dienos ar valandos, reikia nuolat būti pasirengusiems nelauktam atėjimui. Reikia budėti, būti pasirengusiems netikėtam pasimatymui, užpildyti laukimo valandas viltimi ir malda. Vargas tuščioms sieloms. Nepakanka vien pasirinkti Kristų, reikia imtis reikiamų priemonių norint išlikti ištikimam savo pasirinkimui. Krikščioniui gresia apsnūdimas dėl įpročio, gyvenimo rutina be ugnelės.

Jėzus Luko evangelijoje pateikia palyginimą apie siaurą išganymo taką ir ankštus vartus (Lk 13, 22–30). Mirtis nukelia mus prie karalystės vartų. Ar jie atsivers, ar liks uždaryti? Visą gyvenimą puoselėta ištikimybė Kristui yra raktas į Avinėlio vestuves (Apr 21). Tiems, kurie pametė ar pamiršo raktą, nuskamba gąsdinantys žodžiai: „Aš jūsų nepažįstu”. Šie žodžiai kieti, tačiau jų svarumą galime suvokti tik meilės slėpinio akivaizdoje. „Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves”. Pasimatymo svaigulį gali patirti tik tie, kurie visą gyvenimą jo laukė. Šventoji Teresė Avilietė paskutinį kartą atsiduso tardama: „Jėzau, dabar jau laikas mums pasimatyti”.

Jaunikis neišdygsta iš nežinia kur, pasakojimo metu jis jau turi būti kelyje. Iš tikrųjų Viešpats artėja į būsimųjų vestuvių pokylį nuo savo mirties ir prisikėlimo dienos. Bažnyčia nuolat semiasi vilties iš Velykų slėpinio ir nuolat pakyla pasitikti ateinančio Viešpaties. Šia prasme paruzija vyksta jau dabar. Jeigu mes einame pasitikti Viešpaties dabar Eucharistijoje, vadinasi, išeisime jo pasitikti ir laikų pabaigoje.