„Tėve mūsų“, – kreipiamės visų krikščionių maldoje į Dangiškąjį Tėvą, prašydami paties reikalingiausio, melsdami
atleisti kaltes ir pasotinti. Tai, ką mums teikia Dangiškasis Tėvas, augdami gauname iš žemiškojo tėvo rankų. Jo
raikoma kasdienė duona – tai ne vien kūno maistas. Skalsą simbolizuojančios riekės laužymas ir dalijimas yra
šventas lietuviškos šeimos ritualas.

Tėvas juo liudija rūpestį vaikais ir motina, moko pagarbos darbui, byloja apie šeimos bendrystę ir vienybę, joje
tarpstančią meilę ir pasitikėjimą. Tik šalia tikro vyro moteris ir vaikai jaučiasi saugūs. Patirdami tėvų meilę, jie
išmoksta pasitikėti savimi bei kitais, įgyja brandžios asmenybės pagrindus. Ir valstybės galvos, ir visuomenės
lyderiai turi visuomet atminti, kokia nelaimė, jei tėvas negali suteikti šeimai saugumo ir pasitikėjimo rytdiena. Tėvo
sekmadienį melskime Dievo, kad kiekvienas tėvas galėtų sotinti šeimą duona ir meile.

„Tėve mūsų... ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame...“ Gyvename laiką, kupiną skausmingų
patyrimų. Vis daugiau tėvų kenčia apleisti, negerbiami ir aplenkti padėkos, dar gausiau vaikų yra palietusi
kūdikystėje patirta išdavystė, kai juos paliko patys artimiausi žmonės – tėvai. Kančios jūra, uždaras, ydingas
pykčio ratas, žeidžiantis daugybę žmonių, gali būti pralaužtas tik meile ir atleidimu. Išmesti iš širdies išdavystės
akmenį nelengva, reikia sukaupti begalę geros valios ir atleisti, kad būtų atleidžiama.

Tėvo sekmadienį melskime Dievo atleidimo ir susitaikymo malonės. „Tėve mūsų... Ir neleisk mūsų gundyti, bet
gelbėk mus nuo pikto.“ Postmoderniu vadinamame pasaulyje vyrams ir moterims iškyla aibės pagundų, pirmiausia
individualizmo ir vartotojiškumo pagunda. Tai pagunda gyventi tik sau, savo malonumui, ignoruojant bendrąjį gėrį,
paminant kitų, ypač silpnesniųjų teises, vertę bei orumą. „Individualizmas visada lieka egocentriškas ir
egoistiškas“, – sako Jonas Paulius II Laiške šeimoms. Išsikerojęs savanaudiškumas, išnaudojimas, pinigų,
prestižo bei sekso be meilės, atsakomybės ir įsipareigojimų siekis gniuždo Lietuvos visuomenę. Šventasis Tėvas
ragina suvokti, kad mus ištikusi „sunki tiesos krizės forma pasireiškianti sąvokų krize. Ar žodžiai „meilė“, „laisvė“,
„nesavanaudiška dovana“ ir net „asmuo“, „asmens teisės“ išreiškia tikrąją savo esmę?“ – klausia popiežius.
Palaidumas vadinamas laisve, išnaudojimas ir gyvenimas susidėjus – bandomąja santuoka, moters ir vyro
pavertimas sekso objektu laikomas asmenybės raiška ir asmens teise, o tėvystės stebuklas – sunkia ir
nepakeliama našta, nepageidaujamu „laisvos“ seksualinės veiklos rezultatu.

Tėvo sekmadienį melskime, kad Dievas apsaugotų mūsų vyrus ir mūsų vaikų tėvus nuo šių pagundų, gelbėtų nuo
išvirkščios doros skleidžiamo pikto.

Pasaulis sutvarkytas pagal pusiausvyros dėsnį. Vyro ir moters slėpinys tai liudija. Vyrai ir moterys, vienodai
vertingi ir skirtingi, pratęsia Kūrėjo darbą pakviesdami gyvenimui naujus žmonijos narius. Įsigalėjęs lygių galimybių
principas, profesinės karjeros, visuomeninio vaidmens siekiančių moterų gausa ne tik nesumažino tėvo vaidmens
šeimoje, bet, priešingai, skatina jį imtis didesnės atsakomybės už vaikų auklėjimą, nuolat dalyvauti svarstant
dažnai ne tokias jau mažas mažųjų problemas.

Kiekvienam žmogui dovanota laisvė ir pašaukimas. Greta pašaukimo šeimai yra pašaukimas kunigystei ir
vienuolystei. Dvasios tėvai, kunigai bei vienuoliai gali ir turi būti tėvais daugeliui tų, kuriuos tikrieji tėvai apleido ir
išdavė. Jie žodžiu, pavyzdžiu ir pasiaukojimu padeda vaikams suprasti vyro vaidmenį, atrasti ryšį su Dangiškuoju
Tėvu, į kurį nuoširdžiai šiandien ir kasdien kreipiamės: „Tėve mūsų“.

Lietuvos vyskupai

© „Bažnyčios žinios“