20 eilinis sekmadienis (B)
Pat 9, 1–6; Ef 5, 15–20; Jn 6, 51–58
 

Dievo troškimas būti su savo tauta nereiškia jo silpnumo ar priklausomybės. Viešpats yra visų dalykų Kūrėjas ir visiškai nieko nestokoja. Absoliučią Dievo didybę ir šlovę išreiškia Biblijoje aprašytos teofanijos, arba Dievo apsireiškimai. Pavyzdžiui, Išėjimo knygos 19 skyriuje aprašytas Dievo pasirodymas ant Sinajaus byloja apie dieviškąjį slėpinį ir kelia pagarbią Viešpaties baimę. Taip pat galime prisiminti, kaip jaunas Izaijas išgyveno švento Galybių Viešpaties pašaukimą (Iz 6, 1–5). Mums labai svarbu suvokti, jog Dievas yra transcendentiškas, visagalis, vertas pagarbios baimės. Tai ne koks nors pagonių Baalas ar įdomų bendravimą siūlanti „dangiškoji būtybė”. Dievo troškimas būti su savo tauta atsispindi nuo pat Šventojo Rašto pradžios. Pradžios knygos 3 skyriuje skaitome kaip Dievas „vaikščioja sode”. Jis nori būti su savo sukurtais žmonėmis, tačiau šiam troškimui trukdo iškilęs nuodėmės barjeras. Dievo siekį pašalinti nuodėmės kliūtį rodo patriarchų gyvenimas, išrinktosios tautos kelionė per dykumą, pranašo Ozėjo perteiktas Dievo kaip ištikimo sutuoktinio įvaizdis, Izaijo pranašystė apie Emanuelį, Dievą su mumis. Visa tai liudija meilės ištroškusią dieviškąją Širdį. Išminties knygos autorius nauja forma, išminties simboliu įvardija Dievo troškimą būti su savo tauta. Šiuo vėlyvuoju Senojo Testamento laikotarpiu Dievas įasmeninamas kaip Išmintis ne vien dėl savo nuostabios kūrybos, bet ir todėl, kad jis savo tautai teikia teisingo gyvenimo normas. Mūsų skaitinyje Išmintis kviečia „neturinčius nuovokos” ateiti į savo surengtą puotą. „Ateikite, valgykite mano duonos, gerkite vyną, kurio pripilsčiau.” Evangelijos skaitinyje matome, kaip per Eucharistiją įvyksta amžinasis Dievo troškimas būti su žmogumi. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.”

Praėjusį sekmadienį girdėtu Jėzaus atsakymu žydams prasideda šios dienos skaitinys. Jėzaus klausytojai čia pat reaguoja, tačiau kol kas nedrįsta užduoti jiems rūpimo klausimo. Jie ginčijasi ir klausinėja vienas kitą. Žmonės jau patyrė, kad Jėzus savo atsakymais nesirengia tenkinti vien jų smalsumo, bet veda juos į vis gilesnį apreikštos tiesos suvokimą. Jėzus ramiai ir tvirtai moko: jo duodamas maistas būtinas kiekvienam trokštančiam gyventi. Jėzus taip pat išvengia galimų kaltinimų, nes nepaneigia biologinės mirties būtinybės. Jis žada prikelti amžinajam gyvenimui „paskutiniąją dieną”. Tai rodo, jog biologinė mirtis yra tik vienas etapas tame gyvenime, kuris dovanojamas valgantiems Jėzaus kūną ir geriantiems jo kraują. Jėzaus dovanojamas mums išganymas nekonkuruoja su neišvengiama mūsų žemiškosios būties pabaiga, mirtimi. Išganymas reiškia, kad jau nuo šiol dalyvaujame kitoje būtyje, kuri palengva apima mūsų žemiškąjį gyvenimą.

Jėzaus duodamas valgis ir gėrimas nėra vien tik simboliai ar kokia nors magija – tai pats Jėzus. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.” Tai daugiau negu koks nors talismanas, apsaugantis nuo pavojų.

Klausydami radikalių Jėzaus žodžių privalome susigėsti dėl to, kaip elgiamės su jo Kūno ir Kraujo sakramentu. Kartais žvelgiame į Mišias kaip į formalias kulto apeigas; žmonės neretai abejingai svarsto, eiti ar neiti į Mišias, tarsi tai būtų koks nors paprastas renginys ar susiėjimas. Be komunijos mūsų gyvenimas su Viešpačiu neįmanomas. Ši dovana duodama ne dėl mūsų moralinio vertumo. Tai iš tikrųjų yra vargstančiųjų, nusidėjėlių ir alkstančiųjų sakramentas.

Dalyvaudami Jėzaus dovanotame gyvenime esame kviečiami gyventi „kaip išmintingi”. Apaštalas Paulius moko mus gyvenimo Kristuje išminties. Kartais mums kyla pagunda apaštalo Pauliaus žodžiais skųstis, jog „dienos yra piktos”. Paulius šiuos žodžius taikė tiems, kurie ieškojo užsimiršimo vyne. Mūsų laikais yra dar pavojingesnių svaiginimosi, bėgimo nuo tikrovės būdų, griaunančių asmenybę.

Tikros išminties kelių moko Patarlių knyga, kurioje dieviškoji išmintis vaizduojama moteriškais bruožais. Būti išmintingam reiškia ateiti į šios Išminties mokyklą ir bendradarbiauti su ja. Išmintis visuomet moka įgyvendinti žinias praktiškai, o ne užsidaro abstrakčiose ideologijose. Išmintis nėra vien technokratiška mąstysena, beatodairiškai siekianti vien produktyvumo ar pelno. Tikroji išmintis darniai sutvarko teorines žinias ir praktinius įgūdžius dėl žmonių vienybės ir kiekvieno laimės. Išmintis ne tik moka dirbti, bet visų pirma – gyventi. Jos tikslas yra visus žmones sujungti broliškais ryšiais. Jėzus yra šios išminties pavyzdys ir šaltinis.

© „Bažnyčios žinios“