„Bažnyčios žinios“. 2003 rugpjūčio 30, Nr. 16 <<< atgal į numerio turinį

Popiežius Jonas Paulius II

Posinodinis apaštališkasis paraginimas

Ecclesia in Europa

vyskupams, kunigams ir diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir visiems tikintiems pasauliečiams apie Jėzų Kristų, gyvenantį savo Bažnyčioje, – Europos vilties versmę
 
 

ĮŽANGA

Džiaugsmo žinia Europai

1. Bažnyčia Europoje dėmesingu žvilgsniu lydėjo vyskupus, kurie, antrą kartą susirinkę į sinodą, apmąstė temą „Jėzus Kristus, gyvenantis savo Bažnyčioje, – Europos vilties versmė”.

Trečiojo tūkstantmečio pradžioje šią temą norėčiau paskelbti visiems Europos krikščionims, kartu su savo broliais vyskupais kartodamas šventojo Petro pirmojo laiško žodžius: „Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite. Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį” (3, 14–15) (1).

Ši žinia be perstojo aidėjo per visą 2000 metų Didįjį jubiliejų, su kuriuo prieš tai vykęs sinodas artimai susijęs kaip savotiški jį atveriantys vartai (2). Jubiliejus buvo „nepakartojama, nenutrūkstama šlovinimo giesmė Trejybei”, tikrasis „susitaikinimo kelias”, „autentiškos vilties ženklas žvelgiantiems į Kristų ir Bažnyčią” (3). Jis paliko mums gyvo susitikimo su Kristumi, kuris „yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Žyd 13, 8), džiaugsmą, iš naujo parodė mums Jėzų Kristų kaip nepakartojamą ir nenykstantį tikrosios vilties pamatą.

Antrasis sinodas Europos klausimais

2. Antrasis ypatingasis vyskupų sinodo susirinkimas nuo pat pradžių kėlė sau pagrindinį tikslą pagilinti vilties temą. Būdamas paskutinysis iš žemynams skirtų sinodų, surengtų rengiantis Didžiajam 2000 metų jubiliejui (4), šis susirinkimas siekė išanalizuoti Bažnyčios Europoje padėtį ir pateikti naujo Evangelijos skelbimo gairių. Tai pabrėžiau viešai paskelbdamas apie jo sušaukimą 1996 metų birželio 23 dieną, baigiantis Eucharistijos šventimui Berlyno olimpiniame stadione (5).

Sinodo susirinkimas negalėjo nesiimti, neperžiūrėti ir toliau neplėtoti to, kas jau buvo iškilę aikštėn per Europai skirtą ankstesnį sinodą, vykusį 1991 metais, sugriuvus sienoms, ir gvildenusį temą „Liudykime Kristų, kuris mus išlaisvino”. Šiame pirmajame ypatingajame susirinkime išryškėjo neatidėliotina „naujosios evangelizacijos” būtinybė suvokiant, kad „šiandienei Europai reikia ne tik apeliuoti į savo ankstesnį krikščioniškąjį paveldą, bet ir gebėti iš naujo lemti savo ateitį susitinkant su Jėzaus Kristaus asmeniu ir žinia” (6).

Įsitikinimas, kad „Bažnyčia privalo iš naujo nešti europiečiams išlaisvinančią Evangelijos žinią” (7), vėl galingai išniro po devynerių metų. Naujajam sinodo susirinkimui parinkta tema tą patį iššūkį atspindėjo vilties perspektyvoje. Buvo svarbu šią vilties žinią skelbti Europai, kuri, rodėsi, ją jau buvo praradusi (8).

Sinodo patirtis

3. Sinodo susirinkimas, trukęs nuo 1999 metų spalio 1 iki 23 dienos, suteikė puikią progą susitikti, pasiklausyti ir pasikeisti mintimis: įvairių Europos sričių vyskupams jis leido geriau pažinti Petro įpėdinį ir vienas kitą, ir visi kartu galėjome vienas kitą palaikyti, įkvėpimo semdamiesi pirmiausia iš liudijimo tų, kurie buvusių totalitarinių režimų sąlygomis pakėlė žiaurius ir ilgus persekiojimus dėl tikėjimo (9). Trokšdami broliškai „keistis dovanomis” ir praturtindami vienas kitą savo skirtinga patirtimi, dar kartą išgyvenome tikėjimo ir meilės bendrystės akimirkas (10).

Iš to išaugo pasirengimas išgirsti Bažnyčioms Europoje Šventosios Dvasios adresuojamą kvietimą imtis naujų iššūkių (11). Sinodinio susitikimo dalyviai nepabūgo meilės kupinu žvilgsniu apžvelgti dabartinę žemyno tikrovę, neišleisdami iš akių nei šviesių, nei tamsių momentų. Buvo aiškiai suvokta, kad kultūrinėje, antropologinėje, etinėje ir dvasinėje srityje esama daug netikrumo. Sykiu aiškiai jautėsi didėjantis noras tokią padėtį suprasti bei paaiškinti siekiant išvysti Bažnyčios laukiančias užduotis; iš to radosi „naudingos gairės”, kaip „skvarbesniu skelbimu, paremtu nuosekliu liudijimu, daryti Kristaus veidą vis regimesnį” (12).

4. Sinodinė patirtis, paremta evangeliniu gebėjimu atpažinti, leido vis geriau suvokti vienybę, kuri, neneigiant istorinių aplinkybių pagimdytų skirtumų, vienija įvairias Europos dalis. Ta vienybė, kylanti iš bendro krikščioniškojo įkvėpimo, geba suderinti įvairias kultūrines tradicijas ir iš visuomenės bei Bažnyčios reikalauja nepaliaujamai žengti tarpusavio pažinimo, atviro vis didesniam dalijimuisi kiekvieno vertybėmis, keliu.

Pamažu sinodo tėkmėje radosi stiprus vilties impulsas. Nuodugniai analizuodami sudėtingą žemyno padėtį, sinodo tėvai suvokė, kad tiek Rytų, tiek Vakarų Europai galbūt svarbiausias dalykas yra didėjantis vilties, gebančios įprasminti gyvenimą ir istoriją bei padėti žengti kartu, poreikis. Pradėdamas nuo Kristaus ir Trejybės slėpinių, sinodas stengėsi atsiliepti į šį poreikį visais savo apmąstymais. Sinodas norėjo iš naujo pateikti prieš akis Jėzaus, gyvenančio savo Bažnyčioje, asmenį, apreiškiantį Dievo Meilę, kuri yra trijų dieviškųjų Asmenų bendrystė.

Apreiškimo knygos atvaizdas

5. Esu laimingas galėdamas šiame posinodiniame paraginime pasidalyti su Bažnyčia Europoje šio antrojo ypatingojo vyskupų sinodo susirinkimo Europos klausimais vaisiais. Šiuo paraginimu taip pat trokštu atsiliepti į pageidavimą, išreikštą sinodo susirinkimo pabaigoje, vyskupams perduodant man savo apmąstymų tekstus bei prašant dovanoti Europoje keliaujančiai Bažnyčiai dokumentą šio sinodo tema (13).

„Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms” (Apr 2, 7). Skelbdamas Europai vilties Evangeliją, vadovausiuosi Apreiškimo knyga, „pranašišku apreiškimu”, atskleidžiančiu tikinčiųjų bendruomenei gilią ir paslėptą to, kas turi įvykti, prasmę (plg. Apr 1, 1). Apreiškimo knyga pateikia mums krikščionių bendruomenėms skirtą žodį, idant jos mokėtų savo klausimų bei negandų ženklinamą vietą istorijoje aiškinti bei išgyventi paaukoto ir prisikėlusio Avinėlio galutinės pergalės šviesoje. Kartu čia atrandame žodį, įpareigojantį gyventi atsižadėjus nuolatinės pagundos statyti žmonių miestą neatsižvelgiant į Dievą ar net atmetant jį. Jei taip būtų, anksčiau ar vėliau neatitaisomai žlugtų ir žmonių sugyvenimas.

Apreiškimo knyga yra padrąsinimas tikintiesiems: nepaisant visos regimybės ir net jei dar nematyti padarinių, Kristus jau yra nugalėjęs, ir jo pergalė galutinė. Iš to gimsta nuostata į permainingą žmogaus gyvenimą žvelgti su pamatiniu pasitikėjimu, kylančiu iš tikėjimo istorijoje esančiu ir veikiančiu Prisikėlusiuoju.
 

PIRMASIS SKYRIUS
JĖZUS KRISTUS – MŪSŲ VILTIS

„Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis”. (Apr 1, 17–18)

Prisikėlusysis visada su mumis

6. Bažnyčią užgriuvusių persekiojimų, negandų ir sąmyšio laikais, kuriais gyveno Apreiškimo knygos autorius (plg. Apr 1, 9), regėjime suskambantis žodis yra vilties žodis: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus” (Apr 1, 17–18). Tad esame suvedami į akistatą su Evangelija, „gerąja naujiena”, kuri yra pats Jėzus Kristus. Jis yra Pirmasis ir Paskutinysis: jis yra visos istorijos pradžia, prasmė, tikslas ir atbaiga; jame ir juo, jo mirtimi ir prisikėlimu, jau buvo pasakyta visa. Jis yra Gyvasis: jis buvo miręs, tačiau dabar gyvena per amžius. Jis yra Avinėlis, stovintis sosto viduryje (Apr 5, 6): jis paaukotas, nes ant kryžiaus medžio išliejo savo kraują dėl mūsų; jis stovintis, nes grįžo į gyvenimą visam laikui, taip parodydamas mums beribę Tėvo meilės visagalybę. Rankoje jis laikė septynias žvaigždes (Apr 1, 16), tai yra persekiojamą Dievo Bažnyčią, kovojančią su blogiu ir nuodėme, tačiau sykiu turinčią teisę džiaugtis ir jaustis nugalėtoja, nes ji laikoma rankoje to, kuris blogį jau nugalėjo. Jis vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų (plg. Apr 2, 1): jis yra ir veikia savo besimeldžiančioje Bažnyčioje. Jis taip pat yra tas, „kuris ateis” (Apr 1, 4) per Bažnyčios misiją ir veiklą žmogiškojoje istorijoje; jis ateis kaip eschatologinis pjovėjas laikų pabaigoje, kad visa atbaigtų (plg. Apr 14, 15–16; 22, 20).

I. Vilties Bažnyčiai Europoje iššūkiai ir ženklai

Vilties užtemimas

7. Ši žinia šiandien taip pat adresuojama Europos Bažnyčioms, dažnai bandomoms vilties užtemimu. Mūsų laikai, kupini jiems būdingų iššūkių, iš tikro rodosi kaip sąmyšio epocha. Daugelis vyrų ir moterų atrodo praradę orientyrus, netikri, be vilties, ir tokia dvasios būsena taip pat nesvetima ne vienam krikščioniui. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje Europos žemyno horizontą temdo daug nerimą keliančių ženklų, – žemyno, „kuris, nors ir kupinas nepaprastų tikėjimo bei liudijimo ženklų ir bendruomeninio gyvenimo lygmeniu neabejotinai laisvesnis ir labiau suvienytas, jaučia visą sukrėtimą, kurį tolimi ir neseni istorijos įvykiai sukėlė giliausiuose jo tautų kloduose, ir kuris neretai yra nusivylimo versmė” (14).

Iš daugelio aspektų, dažnai minėtų sinodo proga (15), norėčiau paminėti krikščioniškosios atminties ir krikščioniškojo paveldo praradimą, lydimą tam tikro praktinio agnosticizmo ir religinio abejingumo. Dėl to daugelis europiečių atrodo gyveną be dvasinių šaknų ir tarsi įpėdiniai, iššvaistę istorijos jiems patikėtą palikimą. Todėl nekelia nusistebėjimo mėginimai suteikti Europai veidą, kuriame neatsispindėtų religinis paveldas, pirmiausia jos gili krikščioniškoji siela, stengiantis Europos tautų teises pagrįsti taip, kad jos nebūtų įskiepytos į kamieną, gaivinamą krikščionybės syvų.

Prestižinių krikščionybės buvimo simbolių Europos žemyne, tiesa, netrūksta, tačiau, pamažu ir vis labiau plintant sekuliarizacijai, jiems gresia pavojus virsti grynu praeities reliktu. Daugeliui nebepavyksta Evangelijos žinią integruoti į kasdienę patirtį. Vis sunkiau gyventi tikėjimu į Jėzų socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kurioje krikščioniškąjį gyvenimo projektą be perstojo lydi iššūkiai ir grėsmė. Daugelyje viešųjų sričių lengviau prisipažinti esant agnostiku negu tikinčiuoju. Susidaro įspūdis, jog netikėjimas esąs savaime suprantamybė, tuo tarpu tikėjimui reikalingas socialinis įteisinimas, kuris nėra nei savaime suprantamas, nei iš anksto lauktinas dalykas.

8. Tokį krikščioniškosios atminties praradimą lydi savotiška ateities baimė. Rytojus dažnai rodosi blyškus ir netikras. Ateities veikiau bijomasi, negu trokštama. Tarp nerimą keliančių ženklų, kurie tai rodo, minėtina vidinė tuštuma, kankinanti daugybę žmonių, ir gyvenimo prasmės netektis. Prie šios egzistencinės baimės apraiškų bei padarinių pirmiausia derėtų priskirti dramatišką gimstamumo mažėjimą, pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą nuosmukį, sunkumą, jeigu ne tiesiog atsisakymą, įsipareigoti kam nors, įskaitant santuoką, visam gyvenimui.

Egzistencija daug kur suskilusi į fragmentus; viršų ima vienišumo jausmas; daugėja susiskaldymų ir konfliktų. Tarp kitų tokio būvio simptomų šiandienei Europai būdinga šeimos krizė ir net šeimos sampratos apskritai nykimas, tebesitęsiantys ar iš naujo įsižiebiantys etniniai konfliktai, tam tikrų rasistinių nuostatų atgimimas, įtampa tarp religijų, egocentriškumas, skatinantis asmenis ir grupes užsiverti paisant vien savęs, visuotinio etinio abejingumo didėjimas ir mėšlungiškas rūpinimasis savo paties interesais bei privilegijomis. Daugelio akimis, globalizacijai gresia pavojus, kad ji, užuot vedusi žmoniją didesnės vienybės linkme, paklus logikai, nustumiančiai į paribį silpniausiuosius ir pasaulyje didinančiai vargšų skaičių.

Su individualizmo plitimu susijęs konstatuotinas žmonių solidarumo silpnėjimas: pagalbos institucijoms atliekant girtiną darbą, pastebimas toks solidarumo jausmo nykimas, kad daugelis žmonių net ir tada, kai būtinų materialinių gėrybių jiems netrūksta, jaučiasi vienišesni, palikti vieni sau, be emocinės paramos tinklo.

9. Vilties praradimo priežastis yra bandymas teikti viršenybę antropologijai be Dievo ir Kristaus. Tokia mąstysena skatina laikyti žmogų „absoliučiu tikrovės centru, klaidingai leidžiant jam užimti Dievo vietą ir užmirštant, kad ne žmogus kuria Dievą, bet Dievas – žmogų. Užmiršus Dievą, buvo atsisakyta ir žmogaus”, todėl „nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis atsivėrė platus laukas nevaržomai nihilizmo plėtrai filosofijoje, reliatyvizmo – pažinimo ir moralės srityje, pragmatizmo ir net ciniško hedonizmo – kasdieniame gyvenime” (16). Europos kultūra kelia sotaus žmogaus, gyvenančio taip, tarsi Dievo nebūtų, „tylios apostazės” įspūdį.

Tokioje perspektyvoje tikrove tampa pastaruoju metu vėl išnyrantys mėginimai pateikti Europos kultūrą atsietą nuo krikščionybės, ženklinusios jos istorinę raidą bei visuotinį paplitimą, indėlio. Regime randantis naują, daugiausia žiniasklaidos įtaigojamą kultūrą, kurios bruožai ir turinys dažnai priešingi Evangelijai ir žmogiškojo asmens orumui. Šiai kultūrai taip pat būdingas vis labiau sklindantis religinis agnosticizmas, susijęs su gilesniu moraliniu bei teisiniu reliatyvizmu, išaugančiu iš tiesos apie žmogų kaip kiekvieno neatimamų teisių pamato praradimo. Vilties nykimo ženklai kartais reiškiasi gąsdinančiomis to, kas vadinama „mirties kultūra”, formomis (17).

Nenumaldomas vilties ilgesys

10. Tačiau, pasak sinodo tėvų, „žmogus negali gyventi be vilties: gyvenimas taptų beprasmis ir nepakeliamas” (18). Gana dažnai jaučiantieji vilties poreikį tiki galį atrasti ramybę vienadienėje ir trapioje tikrovėje. Tada viltis, įkalinta vidinėje pasaulio erdvėje ir užverta transcendencijai, tapatinama, pavyzdžiui, su mokslo ir technikos žadamu rojumi arba įvairiomis mesianizmo formomis, su konsumizmo teikiama hedonistinio pobūdžio laime arba su menamu, narkotikų dirbtinai sukeliamu laimės potyriu, su tam tikromis chiliazmo formomis, Rytų filosofijų patrauklumu, ezoterinio dvasingumo formų paieška, įvairiomis Naujojo amžiaus srovėmis (19).

Tačiau visa tai pasirodo esant iš pagrindų iliuzoriška ir neįstengia patenkinti laimės troškimo, kurį žmogaus širdis ir toliau jaučia. Tad nerimą keliantys vilties nykimo ženklai išlieka bei stiprėja, kartais pasireikšdami kaip agresyvumas ir prievarta (20).

Vilties ženklai

11. Nė vienas žmogus negali gyventi be ateities perspektyvų, juolab Bažnyčia, gyvenanti ateinančios ir pasaulyje jau esančios Karalystės laukimu. Būtų neteisinga nematyti Kristaus Evangelijos įtakos visuomenių gyvenimui ženklų. Sinodo tėvai jų atrado ir juos pabrėžė.

Tarp šių ženklų minėtini šie: bažnytinės laisvės Rytų Europoje atgavimas, atvėręs naujas pastoracinės veiklos galimybes; Bažnyčios susitelkimas į savo dvasinę misiją bei įsipareigojimą padaryti evangelizaciją prioritetu, taip pat socialinėje bei politinėje srityje; geresnis visų tikinčiųjų misijos, atsižvelgiant į jų dovanų ir užduočių įvairovę bei tarpusavio papildomumą, suvokimas; didesnis moterų dalyvavimas krikščionių bendruomenės struktūrose bei srityse.

Tautų bendrija

12. Žvelgiant į Europą kaip į piliečių bendruomenę, vilties ženklų netrūksta: nepaisant istorijos prieštaringumo, tikėjimo akimis juose galima įžiūrėti žemės veidą atnaujinančios Dievo Dvasios buvimą. Sinodo tėvai savo darbų pabaigoje juos taip nusakė: „Džiaugsmingai konstatuojame augantį tautų atvirumą viena kitai, ilgą laiką viena kitai svetimų ir priešiškų tautų susitaikinimą, vis didėjantį atsivėrimą Rytų Europos šalims, siekiant artimesnės vienybės. Plėtojasi tarpusavio pripažinimas, bendradarbiavimas ir visokeriopi mainai, tad palengva kuriama Europos kultūra ir netgi sąmonė, kuri, kaip tikimės, pirmiausia tarp jaunimo ugdys broliškumo jausmą ir norą dalytis. Kaip labai pozityvų veiksnį pažymime, kad visa tai vyksta pagal demokratijos taisykles, taikingai ir laisvės dvasia, gerbiant ir vertinant teisėtą įvairovę, drąsinant ir palaikant Europos vienijimosi procesą. Su pasitenkinimu sveikiname visa, kas buvo padaryta tiksliau apibrėžiant pagarbos žmogaus teisėms sąlygas ir būdus. Galiausiai, atsižvelgdami į teisėtą ir būtiną ekonominės ir politinės Europos vienybės kontekstą, viena vertus, pripažįstame vilties ženklus, kylančius iš dėmesio gyvenimo kokybei bei teisėms, tačiau, kita vertus, gyvai trokštame, kad kūrybiškai ir ištikimai laikantis humanistinių ir krikščioniškųjų mūsų žemyno tradicijų būtų garantuota pirmenybė etinėms bei dvasinėms vertybėms” (21).

Tikėjimo kankiniai ir liudytojai

13. Tačiau ypatingą dėmesį norėčiau atkreipti į tam tikrus ženklus, išryškėjusius bažnytiniame gyvenime. Pirmiausia kartu su sinodo tėvais, kad niekados nebūtų užmirštas, priešais visų akis noriu iškelti didįjį vilties ženklą, kurį sudaro daugybė krikščioniškojo tikėjimo liudytojų, gyvenusių pastarajame šimtmetyje tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Jie mokėjo gyventi Evangelija priešiškumo ir persekiojimo sąlygomis, dažnai aukodamiesi aukščiausiu mastu, net iki kraujo praliejimo.

Šie liudytojai, pirmiausia tie, kurie patyrė kankinystę, yra iškalbus bei didingas ženklas, reikalaujantis mūsų dėmesio ir sekimo. Jie įrodo Bažnyčios gyvybingumą; jie rodosi mums kaip šviesa Bažnyčiai ir žmonijai, nes tamsybėse leido sušvisti Kristaus šviesai; priklausydami įvairioms krikščioniškosioms konfesijoms, jie kaip vilties ženklas nušviečia ekumeninį kelią, nes teikia mums tikrumo, kad jų kraujas „yra ir Bažnyčios vienybės syvai” (22).

Negana to, jie mums sako, kad kankinystė yra aukščiausias vilties Evangelijos įkūnijimas: „Juk kankiniai skelbia šią Evangeliją ir liudija ją savo gyvenimu ligi kraujo praliejimo, nes yra tikri, jog negali gyventi be Kristaus, ir yra pasirengę mirti dėl jo būdami įsitikinę, kad Jėzus yra Viešpats ir Išganytojas ir todėl tiktai jame žmogus gali atrasti tikrąją gyvenimo pilnatvę. Taip jie pasirodo esą pasirengę atsakyti apie juose gyvenančią viltį, kaip to prašo apaštalas Petras (plg. 1 Pt 3, 15). Be to, jie švenčia ‘vilties Evangeliją’, nes savo gyvybės atidavimą laiko iškiliausia ir radikaliausia tos gyvos, šventos ir Dievui patinkančios aukos, kuri sudaro tikrąjį dvasinį kultą (plg. Rom 12, 1), apraiška, viso krikščioniškojo šventimo versme, siela ir viršūne. Galiausiai jie tarnauja ‘vilties Evangelijai’ todėl, kad savo kankinyste tobuliausiai išreiškia meilę bei tarnavimą žmogui parodydami, kad klusnumas Evangelijos įstatymui gimdo moralinį ir visuomeninį gyvenimą, gerbiantį ir skatinantį kiekvieno asmens orumą ir laisvę” (23).

Daugelio šventumas

14. Evangelijos paveikto atsivertimo vaisius yra daugelio mūsų laikų vyrų ir moterų šventumas. Ne tik tų, kurie yra oficialiai paskelbti Bažnyčios, bet ir tų, kurie liudijo savo ištikimybę Kristui paprastai ir kasdieniame gyvenime. Negalima neprisiminti nesuskaičiuojamų Bažnyčios sūnų ir dukterų, dosnaus ir autentiško šventumo dvasia Europos istorijos tėkmėje gyvenusių į akis nekrintantį šeimyninį, profesinį ir visuomeninį gyvenimą. „Visi jie kaip ‘gyvieji akmenys’, priklausantys Kristui, ‘kertiniam akmeniui’, statydino Europos dvasinį bei moralinį pastatą, palikdami palikuonims brangiausią paveldą. Viešpats Jėzus yra pažadėjęs: ‘Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą’ (Jn 14, 12). Šventieji yra gyvas šio pažado išpildymo įrodymas, drąsindami tikėti, jog tai įmanoma ir sunkiausiomis istorijos valandomis” (24).

Parapija ir bažnytiniai sąjūdžiai

15. Evangelija toliau duoda savo vaisių parapinėse bendruomenėse, tarp pašvęstųjų asmenų, pasauliečių susivienijimuose, maldos ir apaštalavimo grupėse, įvairiose jaunimo bendruomenėse, šie vaisiai taip pat reiškiasi per naujų sąjūdžių bei naujos bažnytinės tikrovės radimąsi bei plitimą. Ta pati Dvasia visur moka pažadinti vis naują atsidavimą Evangelijai, dosnų atvirumą tarnystei, evangeliško radikalumo ir misionieriško uolumo paženklintą krikščioniškąjį gyvenimą.

Šiandienėje Europoje, ir pokomunistinėse šalyse, ir Vakaruose, parapija, nors ir turėdama nuolatos atsinaujinti (25), tebeišlaiko ir tebevykdo pastoracinėje ir bažnytinėje srityje būtiną ir labai svarbią užduotį. Ji tebeįstengia suteikti tikintiesiems tinkamą aplinką tikrai krikščioniškam gyvenimui realizuoti ir būti autentiškos humanizacijos bei socializacijos vieta tiek šiuolaikiniams didmiesčiams būdingo išsisklaidymo bei anonimiškumo aplinkoje, tiek retai apgyvendintose kaimo vietovėse (26).

16. Labai vertinu įvairių apaštalavimo susivienijimų bei organizacijų, ypač Katalikų akcijos, buvimą ir veiklą. Sykiu su sinodo tėvais taip pat norėčiau pabrėžti indėlį, kuriuo – vienydamiesi su kita bažnytine tikrove ir niekada nuo jos neatsiribodami – galėtų prisidėti nauji bažnytiniai sąjūdžiai ir naujos bažnytinės bendruomenės. Juk „jie padeda krikščionims radikaliau gyventi pagal Evangeliją; jie yra įvairių pašaukimų lopšys ir naujų pašvęstojo gyvenimo formų versmė; jie ypač skatina pasauliečių pašaukimą ir lemia jo reiškimąsi įvairiose gyvenimo srityse; jie padeda tautai siekti šventumo; jie gali būti žinia ir paraginimas žmonėms, kurie kitaip su Bažnyčia nesusitinka; gana dažnai jie remia ekumenines pastangas bei atveria kelius į dialogą tarp religijų; jie yra vaistas nuo sektų plitimo; jie daug prisideda prie gyvumo bei džiaugsmo skleidimo Bažnyčioje” (27).

Ekumeninis kelias

17. Dėkojame Viešpačiui už svarbų ir guodžiantį vilties ženklą, kurį teikia pažanga, pasiekta ekumeniniame kelyje tiesos, artimo meilės ir susitaikinimo atžvilgiu. Tai viena iš didžių Šventosios Dvasios dovanų tokiam žemynui kaip Europa, sukėlusiam gilius krikščionių pasidalijimus antrajame tūkstantmetyje ir iki šiol smarkiai tebekamuojamam jų padarinių.

Prisimenu kai kuriuos labai jaudinančius momentus, išgyventus sinodinių darbų metu, ir vieningą įsitikinimą, kurį taip pat išreiškė deleguoti kitų konfesijų broliai, kad – nepaisant tebeegzistuojančių ir išnyrančių naujų problemų – šio proceso negalima nutraukti, bet privalu jį tęsti dar uoliau, ryžtingiau ir visiems nuolankiai pasirengus abipusiškai atleisti. Noriai pritariu sinodo tėvų žodžiams, jog „ekumeninio dialogo, kurio giliausiasis pamatas yra pats Dievo Žodis, pažanga šiandienei Bažnyčiai yra didelės vilties ženklas: auganti krikščionių vienybė iš tiesų visus abipusiškai praturtina” (28). Su džiaugsmu žvelgtina „į pažangą, iki šiol pasiektą ekumeniniame dialoge tiek su stačiatikių Bažnyčiomis, tiek su iš Reformacijos kilusiomis Bažnytinėmis bendruomenėmis, įžvelgiant jose Dvasios veikimo ženklą, už kurį turime šlovinti Viešpatį ir jam dėkoti” (29).

II. Grįžti pas Kristų, visos vilties versmę

Išpažinti savo tikėjimą

18. Sinodo susirinkime išryškėjo aiškus ir karštas tikrumas, jog Bažnyčia turi siūlyti Europai brangiausią gėrybę, kurios negali dovanoti niekas kitas, – tikėjimą į Jėzų Kristų, nenuviliančios vilties versmę (30). Ši dovana davė pradžią Europos tautų dvasinei bei kultūrinei vienybei ir šiandien bei ateityje gali esmingai prisidėti prie jų sklaidos bei integracijos. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje, po dvidešimties amžių, Bažnyčia tebeskelbia tą pačią žinią, kuri yra jos vienintelis lobis: Jėzus Kristus yra Viešpats; niekame kitame nėra išgelbėjimo (plg. Apd 4, 12). Europos ir viso pasaulio vilties versmė yra Kristus, o Bažnyčia yra „kanalas, kuriuo teka ir per kurį sklinda malonės srautas iš pervertos Atpirkėjo Širdies” (31).

Dėl tokio tikėjimo išpažinimo iš mūsų širdžių bei lūpų trykšta „džiaugsmingas mūsų vilties išpažinimas: Viešpatie, tu esi prisikėlęs ir gyvas, esi nuolat nauja Bažnyčios ir žmonijos viltis; tu esi vienintelė tikra žmogaus ir istorijos viltis. Jau šiame gyvenime ir ateisiančiame, anapus mirties, tu esi tarp mūsų ‘garbės viltis’ (Kol 1, 27). Tavyje ir su tavimi mes randame tiesą. Mūsų būtis įgauna prasmę, bendrystė tampa įmanoma, įvairovė gali tapti turtingumu, o Karalystės galia darbuojasi istorijoje, padėdama statyti žmogaus miestą. Meilė suteikia žmogaus pastangoms amžiną vertę. Kančia tampa išganinga, gyvenimas nugalės mirtį, kūrinija dalyvaus Dievo vaikų garbėje” (32).

Jėzus Kristus – mūsų viltis

19. Jėzus Kristus yra mūsų viltis, nes jis, Žodis, amžinai esantis Tėvo prieglobstyje (Jn 1, 18), taip mus pamilo, kad prisiėmė mūsų žmogiškąją prigimtį, išskyrus nuodėmę, ir dalijosi mūsų gyvenimu, idant mus išgelbėtų. Šios tiesos išpažinimas yra mūsų tikėjimo šerdis. Tiesos apie Jėzų Kristų praradimas ar jos nesupratimas trukdo įsiskverbti į tikrąjį Dievo meilės ir trinitarinės bendrystės slėpinį (33).

Jėzus Kristus yra mūsų viltis, nes jis apreiškia Trejybės slėpinį. Tai krikščioniškojo tikėjimo šerdis, galinti, kaip buvo iki dabar, svariai prisidėti prie struktūrų, kurios, vadovaudamosi didžiosiomis Evangelijos vertybėmis arba su jomis varžydamosi, skatintų įvairių žemyno tautų gyvenimą, istoriją ir kultūrą, atsiradimo.

Iš daugybės idealių dvasinių šaknų išaugo asmens ir jo neatimamo orumo vertės pripažinimas, žmogaus gyvenimo sakrališkumas ir pagrindinis šeimos vaidmuo, švietimo svarba ir mąstymo, raiškos bei religijos laisvės reikšmė, taip pat teisinė individų bei grupių apsauga, solidarumo ir bendrojo gėrio skatinimas, darbo orumo pripažinimas. Šios šaknys padėjo pajungti politinę galią įstatymui ir asmenų bei tautų teisių pagarbai. Čia derėtų priminti antikinės Graikijos ir Romos dvasią, keltų, germanų, slavų, finougrų, taip pat žydų kultūros ir islamo pasaulio indėlį. Tačiau būtina pripažinti, kad istorijos požiūriu šie pradai rado harmonizuojančią, konsoliduojančią ir plėtojančią pajėgą judėjų–krikščionių tradicijoje. Šio fakto nevalia ignoruoti; priešingai, statant „bendruosius Europos namus” būtina pripažinti, kad šis pastatas turi remtis vertybėmis, visiškai išryškėjančiomis krikščioniškojoje tradicijoje. Tai būtų naudinga visiems.

Bažnyčia „neturi teisės teikti pirmenybės vienokiam ar kitokiam” Europos „instituciniam ar konstituciniam sprendimui” ir todėl nori nuosekliai gerbti teisėtą pilietinės tvarkos autonomiją (34). Tačiau jai tenka pareiga gaivinti Europos krikščionių širdyse tikėjimą į Trejybę, gerai žinant, jog toks tikėjimas yra autentiškos žemyno vilties šauklys. Daugelio ką tiktai minėtų didžiųjų paradigmų, sudarančių Europos civilizacijos pamatą, giliausiosios šaknys glūdi trinitariniame tikėjime. Šis tikėjimas turi nepaprastą dvasinį, kultūrinį ir etinį potencialą, gebantį, be kita ko, praskleisti kai kuriuos šiandienėje Europoje keliamus didžiuosius klausimus, kaip antai socialinis susiskaidymas ir gyvenimą bei istoriją įprasminančios sąsajos praradimas. Tad aikštėn iškyla Trejybės slėpinio naujo teologinio, dvasinio ir pastoracinio apmąstymo būtinybė (35).

20. Dalinės Bažnyčios Europoje nėra paprastos korporacijos ar privačios organizacijos. Veikiau jos vykdo savo veiklą savitu instituciniu matmeniu, kuris, visiškai gerbiant teisėtą pilietinę tvarką, turi būti teisiškai pripažintas. Apmąstydamos save krikščionių bendruomenės turėtų iš naujo atrasti save kaip dovaną, kuria Dievas praturtina šiame žemyne gyvenančias tautas. Šią džiugią žinią jos pašauktos perteikti kiekvienam žmogui. Gilindamos joms būdingą misionieriškąjį matmenį, jos turėtų nuolatos liudyti, kad Jėzus Kristus „yra vienatinis ir vienintelis išganymo tarpininkas visai žmonijai: tiktai jame žmonija, istorija ir kosmosas įgyja galutinai teigiamą reikšmę ir yra iki galo įgyvendinami. Jo įvykyje ir asmenyje slypi galutinė išganymo priežastis; jis ne tik yra išganymo tarpininkas, bet ir pati šio išganymo versmė” (36).

Tad dabartinėje etinio ir religinio pliuralizmo aplinkoje, kuri Europai darosi vis labiau būdinga, būtina išpažinti ir iš naujo pateikti tiesą apie Kristų, vienatinį Dievo ir žmonių tarpininką ir vienatinį pasaulio Atpirkėją. Todėl su visa Bažnyčia kviečiu – kaip tai jau dariau sinodinio susirinkimo pabaigoje – savo brolius ir seseris tikėjimu mokėti nuolatos visiškai pasitikint atsiverti Kristui ir leistis būti jo atnaujinamiems, taikos ir meilės galia skelbdamas visiems geros valios žmonėms, jog tas, kuris sutinka Viešpatį, pažįsta Tiesą, atranda Gyvenimą, aptinka Kelią, kuris į tai veda (plg. Jn 14, 6; Ps 16 [15], 11). Iš krikščionių gyvensenos ir jų liudijimo žodžiu Europos gyventojai gali suprasti, kad žmogaus ateitis yra Kristus. Bažnyčia tiki, kad „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti” (37).

21. Tikintiesiems Jėzus Kristus yra kiekvieno viltis, nes dovanoja amžinąjį gyvenimą. Jis yra „gyvenimo Žodis” (1 Jn 1, 1), atėjęs į pasaulį, kad „žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10, 10). Jis rodo mums, kad tikroji žmogaus gyvenimo prasmė neapsiriboja žmogiškuoju horizontu, bet atsiveria amžinybei. Kiekvienai dalinei Bažnyčiai Europoje tenka misija neišleisti iš akių kiekvieno asmens jaučiamo tiesos troškulio ir autentiškų vertybių, galinčių gaivinti žemyno tautas, poreikio. Su nauja energija ji privalo liudyti ją gaivinančią naujybę. Kalbama apie gerai struktūruotą kultūrinę ir misijinę veiklą, kuri įtikinamais veiksmais ir argumentais parodytų, jog naujajai Europai būtina vėl atrasti savo giliąsias šaknis. Šiame kontekste visiems, besivadovaujantiems Evangelijos vertybėmis, tenka esminis vaidmuo, kuris priklauso tvirtam pamatui, ant kurio derėtų statydinti žmoniškesnį ir taikingesnį, nes gerbiantį visus ir kiekvieną, bendrą gyvenimą.

Dalinės Bažnyčios Europoje turi mokėti grąžinti vilčiai jos pirmapradį eschatologinį matmenį (38). Juk tikroji krikščionių viltis yra teologinė ir eschatologinė, besiremianti į Prisikėlusįjį, kuris sugrįš kaip Atpirkėjas ir Teisėjas ir kuris mus kviečia į prisikėlimą ir amžinąją laimę.

Jėzus Kristus gyvas Bažnyčioje

22. Grįždamos pas Kristų, Europos tautos galėtų iš naujo atrasti viltį, kuri vienintelė gali suteikti gyvenimui prasmės pilnatvę. Jos gali atrasti šią viltį ir šiandien, nes Jėzus yra, gyvena ir veikia savo Bažnyčioje: jis yra Bažnyčioje, ir Bažnyčia – jame (plg. Jn 15, 1 ir toliau; Gal 3, 28; Ef 4, 15–16; Apd 9, 5). Joje per Šventąją Dvasią jis be paliovos tęsia savo išganomąjį darbą (39).

Tikėjimo akimis galime išvysti slėpiningą Jėzaus buvimą įvairiuose jo mums paliktuose ženkluose. Pirmiausia jis yra Šventajame Rašte, kuris apie jį kalba visose savo dalyse (plg. Lk 24, 27. 44–47). Tačiau tikrai nepakartojamai jis esti eucharistiniais pavidalais. Šis „buvimas vadinamas ‘realiu’ ne išskirtine prasme, tarsi kitoks buvimas nebūtų ‘realus’, bet pilnatviška prasme, nes yra substancialus, Kristui čia esant visam – Dievui ir žmogui” (40). Juk Eucharistijoje iš tiesų „tikrai, realiai ir substancialiai esti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas kartu su jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus” (41). „Eucharistija išties yra mysterium fidei, slėpinys, pranokstantis mūsų protą ir įmanomas priimti tiktai tikėjimu” (42). Jėzus realiai esti ir kituose liturginiuose veiksmuose, kuriuos Bažnyčia švenčia jo vardu. Tarp jų yra sakramentai, Kristaus veiksmai, atliekami tarpininkaujant žmonėms (43).

Jėzus realiai yra pasaulyje ir kitokiais būdais, ypač per mokinius, kurie, būdami ištikimi dvigubam meilės įsakymui, šlovina Dievą dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 24) ir savo gyvenimu liudija brolišką meilę, kuria jie išsiskiria kaip Viešpaties mokiniai (plg. Mt 25, 31–46; Jn 13, 35; 15, 1–17) (44).
 

II SKYRIUS
VILTIES EVANGELIJA PATIKĖTA
NAUJOJO TŪKSTANTMEČIO BAŽNYČIAI

„Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę!” (Apr 3, 2)

I. Viešpats kviečia atsiversti

Jėzus kreipiasi šiandien į mūsų Bažnyčias

23. „Tai sako tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukos žibintuvų […], Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo numiręs ir vėl grįžo į gyvenimą […], Dievo Sūnus” (Apr 2, 1. 8. 18). Tai pats Jėzus kalba savo Bažnyčiai. Jo žinia adresuota visoms dalinėms Bažnyčioms ir taikosi į jų vidinį gyvenimą, kurį kartais ženklina pažiūros bei mąstysenos, nesuderinamos su Evangelijos tradicija, dažnai temdo įvairialypiai persekiojimai ir kuriam – tai dar pavojingiau – grasina gąsdinantys sekuliarizacijos simptomai, pirmapradžio tikėjimo praradimas, nuolaidos pasaulio logikai. Neretai bendruomenės nebeturi pirmosios meilės (plg. Apr 2, 4).

Matyti, kaip mūsų bažnytinės bendruomenės grumiasi su silpnybėmis, nuovargiu, prieštaravimais. Joms irgi reikia iš naujo išgirsti Sužadėtinio balsą, kviečiantį atsiversti, akinantį drąsiai leistis naujais keliais ir raginantį įsitraukti į didįjį „naujosios evangelizacijos” darbą. Bažnyčia turi nuolatos nusilenkti Kristaus žodžio nuosprendžiui ir savo žmogiškosios egzistencijos plotmėje būti be paliovos nuskaistinama, idant vis labiau ir tobuliau būtų Sužadėtinė, neturinti jokios dėmės nei raukšlės, apsivilkusi spindinčia tyra drobe (plg. Ef 5, 27; Apr 19, 7–8).

Taip Jėzus Kristus kviečia mūsų Bažnyčias Europoje atsiversti, ir jos su savo Viešpačiu ir jo buvimo galia tampa vilties žmonijai nešėjomis.

Evangelijos veikimas istorijos raidoje

24. Europa plačiai ir giliai persunkta krikščionybės. „Krikščionybė neabejotinai yra Europos sudėtingos istorijos pagrindinis ir būdingas elementas, sutvirtintas klasikinio paveldo patvaraus pamato ir daugialypio amžių raidoje vienas po kito sekusių įvairių etninių bei kultūrinių sąjūdžių indėlio. Krikščioniškasis tikėjimas formavo žemyno kultūrą ir taip neatsiejamai susipynė su jo istorija, kad ji būtų nesuprantama nenurodant įvykių, ženklinusių iš pradžių didįjį evangelizacijos laikotarpį, vėliau ilgus šimtmečius, kurių metu krikščionybė, nepaisant skausmingo Rytų ir Vakarų pasidalijimo, įsitvirtino kaip pačių europiečių religija. Labai reikšmingas tikėjimas išlieka ir Naujųjų bei mūsų laikų laikotarpiu, kai religinę vienybę vis labiau ardo tiek nauji krikščionių susiskaldymai, tiek kultūros atsiskyrimo nuo tikėjimo horizonto procesai” (45).

25. Bažnyčios dėmesys Europai kyla iš jos pačios prigimties ir misijos. Daug šimtmečių Bažnyčia buvo taip artimai susijusi su mūsų žemynu, kad dvasinį Europos veidą formavo didieji misionieriai, šventųjų ir kankinių liudijimas, vienuolių, pašvęstųjų asmenų ir ganytojų veikla. Remdamasi bibline žmogaus samprata, Europa ėmė iš savo humanistinės kultūros tai, kas geriausia, sėmėsi įkvėpimo iš savo intelektinių ir meninių kūrinių, išplėtojo teisės normas ir, tai ne mažiau svarbu, skatino žmogaus orumą kaip neatimamų teisių šaltinį (46). Taigi Bažnyčia, kaip Evangelijos sergėtoja, prisidėjo prie vertybių, suteikusių Europos kultūrai visuotinumo pobūdį, skleidimo bei įtvirtinimo.

Visa tai atsimindama, šiandienė Bažnyčia su nauja atsakomybe suvokia būtinybę neleisti pražūti šiam brangiam palikimui ir padėti Europai statydintis atgaivinant jos pirmaprades krikščioniškąsias šaknis (47).

Parodyti tikrą Bažnyčios veidą

26. Visa Bažnyčia Europoje turi Viešpaties jai adresuojamą įsakymą ir kvietimą: ištirk save, atsiversk, „prabusk ir stiprink tai, kas dar nenumirę!” (Apr 3, 2). Toks poreikis kyla ir žvelgiant į mūsų laikus: „Rimta situacija dėl daugybės europiečių religinio abejingumo, dėl to, kad ir mūsų žemyne daugybė žmonių dar nepažįsta Jėzaus Kristaus ir jo Bažnyčios ir dar nėra pakrikštyti, dėl sekuliarizmo, nuodijančio daugybę krikščionių, įpratusių mąstyti, daryti sprendimus ir gyventi ‘lyg Kristus neegzistuotų’, – visa tai anaiptol neužgesina mūsų vilties, bet, priešingai, padaro ją nuolankesnę ir labiau gebančią pasitikėti vien Dievu. Iš jo gailestingumo mes gauname malonę ir pareigą atsiversti” (48).

27. Net jei kartais susidaro įspūdis, jog Kristus, kaip kad pasakojime apie audros nutildymą (plg. Mk 4, 35–41; Lk 8, 22–25), miega ir yra palikęs savo valtį siaučiančių bangų valiai, Bažnyčia Europoje pašaukta puoselėti tikrumą, jog Viešpats visada joje ir žmonijos istorijoje yra ir veikia per savo Dvasią. Jis tęsia savo misiją laike darydamas Bažnyčią naujojo gyvenimo srautu, kuris per žmonijos gyvenimą teka it vilties visiems ženklas.

Sąlygomis, kai pastoracijos lygmeniu nesunku pasiduoti aktyvizmo pagundai, Europos krikščionys pašaukti skaidriai atspindėti Prisikėlusįjį gyvendami artimoje bendrystėje su juo. Reikia bendruomenių, kurios, priešais akis turėdamos Mergelę Mariją, Bažnyčios pavidalą ir pavyzdį tikėjimo ir šventumo matmeniu (49), išlaikytų liturginio ir vidinio gyvenimo prasmę. Pirmiausia jos turėtų Viešpatį šlovinti, kreipti į jį maldas, jį garbinti ir klausytis jo Žodžio. Tiktai taip jos galės priimti savin jo slėpinį ir gyventi visiškai susijusios juo kaip jo ištikimos Sužadėtinės nariai.

28. Nuolatinių įtakų, stumiančių į susiskaldymus bei konfliktus, akivaizdoje įvairios dalinės Bažnyčios Europoje, stiprinamos saito su Petro įpėdiniu, turėtų stengtis visai Dievo tautai tikrai būti bendrystės vieta ir priemonė tikėjimu ir meile (50). Todėl jos tegu puoselėja broliškos meilės, Jėzaus ir jo meilės vardu įgyvendinamos su Evangelijos radikalumu, dvasią; plėtoja draugiškus ryšius, bendravimą, bendrą atsakomybę ir veikimą, misijos suvokimą, dėmesingumą ir tarnystę; laikosi pagarbos, svetingumo ir abipusio pasitaisymo (plg. Rom 12, 10; 15, 7–14), taip pat tarnavimo viena kitai ir tarpusavio palaikymo (plg. Gal 5, 13; 6, 2), abipusio atleidimo (plg. Kol 3, 13) ir viena kitos stiprinimo (1 Tes 5, 11) nuostatų; įgyvendina pastoraciją, kuri, pabrėždama visą teisėtą įvairovę, sykiu skatintų nuoširdų visų tikinčiųjų bei jų susivienijimų bendradarbiavimą; atgaivina tam bendros veiklos struktūras, kurios yra vertingi bendrystę ugdantys įrankiai darniai misijų veiklai vykdyti ir padeda rastis tinkamai ir kvalifikuotai pasirengusiems pastoracijos darbuotojams. Tokios Bažnyčios, gaivinamos bendrystės, kuri yra Dievo meilės apraiška, neapgaunančios vilties pamatas ir priežastis (plg. Rom 5, 5), bus skaisčiausias Trejybės atspindys ir sykiu įtikėti skatinantis bei kviečiantis ženklas (plg. Jn 17, 21).

29. Kad bendrystė Bažnyčioje būtų tobulesnė, reikia išskleisti charizmų ir pašaukimų, vis labiau kreipiančių į vienybę ir galinčių ją praturtinti (plg. 1 Kor 12), įvairovę. Šioje perspektyvoje būtina, kad, viena vertus, Bažnyčios naujieji sąjūdžiai bei naujosios bendruomenės, „įveikdami bet kurią pagundą ginti pirmagimio teises ir visą abipusį nesupratimą”, žengtų vis autentiškesnės bendrystės vienų su kitais ir visomis kitomis Bažnyčios sritimis link bei „su meile visiškai paklustų vyskupams”, ir, kita vertus, vyskupai, „rodydami ganytojams būdingą tėvišką meilę” (51), mokėtų atpažinti, įvertinti ir koordinuoti jų charizmas vienatinės Bažnyčios statydinimo labui.

Vis didesnis įvairių Bažnyčios sričių bendradarbiavimas, ganytojams meilės dvasia vadovaujant, leis visai Bažnyčiai parodyti gražesnį ir įtikinamesnį veidą, aiškiau atspindėti Viešpaties veidą ir per tai prisidėti prie vilties bei paguodos sugrąžinimo ir jos ieškantiesiems, ir tiems, kuriems ji reikalinga, nors jie jos ir neieško.

Kad galėtume atsiliepti į Evangelijos raginimą atsiversti, „visi drauge privalome nuolankiai ir drąsiai ištirti sąžinę, kad pripažintume savo baimes ir klaidas ir nuoširdžiai išpažintume savo inertiškumą, apsileidimą, neištikimybę ir kaltes” (52). Savo kaltės išpažinimas Evangelijos dvasia toli gražu neskatina nevilties nuotaikų, bet, priešingai, žadina bendruomenės potyrį, kurį išgyvena pakrikštytasis: gilaus išlaisvinimo džiaugsmą ir naujos pradžios malonę, tai, kas leidžia su nauja jėga toliau žengti evangelizacijos keliu.

Žengti krikščionių vienybės link

30. Galiausiai vilties Evangelija galingai kviečia atsiversti ir ekumenizmo srityje. Esant tikram, kad krikščionių vienybė atitinka Viešpaties norą, „kad jie būtų viena” (plg. Jn 17, 11) ir kad šiandien ji esmingai reikalinga didesnio evangelizacijos įtikinamumo ir Europos didesnės vienybės labui, būtina visas Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes akinti laikyti „ekumeninį kelią ‘bendru ėjimu’ Kristaus” (53) ir tokios jo norėtosios vienybės link, kai vienybė įvairovėje spindėtų Bažnyčioje kaip Šventosios Dvasios, bendrystės Kūrėjos, dovana.

Norint to pasiekti, visiems reikia kantriai ir nepaliaujamai darbuotis laikantis autentiškos vilties ir sykiu blaivaus realizmo, „pabrėžiant tai, kas mus jau vienija, vieniems kitus nuoširdžiai gerbiant, šalinant prietarus, vieniems kitus pažįstant bei mylint” (54). Atsižvelgiant į tai, vienybės siekimas, jei norima, jog tai remtųsi tvirtu pagrindu, negali neapimti aistringo tiesos ieškojimo per dialogą ir priešpriešą, pripažįstant jau pasiektus rezultatus, mokant panaudoti juos kaip paskatą žengti toliau įveikiant krikščionis vis dar dalijančius nesutarimus.

31. Būtina ryžtingai tęsti dialogą nepasiduodant sunkumų bei išbandymų akivaizdoje. Šį dialogą dera vesti „įvairiais aspektais (doktrininiu, dvasiniu ir praktiniu) pagal dalijimosi dovanomis, kurias Dvasia pažadina kiekvienoje Bažnyčioje, logiką ir ugdant bendruomenes bei tikinčiuosius, ypač jaunimą, išgyventi susitikimo momentus ir teisingai suprantamą ekumenizmą paversti įprastiniu Bažnyčios gyvenimo bei veiklos matmeniu” (55).

Šis dialogas yra vienas didžiausių Bažnyčios rūpesčių, pirmiausia Bažnyčios Europoje, kuri praėjusiame tūkstantmetyje išgyveno daug krikščionių pasidalijimų ir šiandien žengia vis didesnės vienybės link. Šiame kelyje negalime nei sustoti, nei gręžtis atgal! Privalome toliau eiti bei gyventi kupini pasitikėjimo, nes, padedant Dievo malonei, abipusė pagarba, tiesos paieška, bendradarbiavimas meilėje ir pirmiausia šventumo ekumenizmas negali neduoti vaisių.

32. Nepaisydamas neišvengiamų sunkumų, kviečiu visus meilės ir broliškumo dvasia pripažinti ir įvertinti indėlį, kuriuo prie realesnio vienybės statydinimo pačiu savo buvimu, savo tradicijos turtingumu, „vienybės įvairovėje” liudijimu, įkultūrinimu skelbiant Evangeliją ir apeigų įvairove gali prisidėti Rytų katalikų Bažnyčios (56). Kartu dar kartą noriu patikinti stačiatikių Bažnyčių vyskupus ir brolius bei seseris, kad naujoji evangelizacija nepažeidžia pareigos gerbti tiesą, kiekvieno žmogaus laisvę ir orumą ir jokiu būdu nepainiotina su prozelitizmu.

II. Į misiją pasiųsta visa Bažnyčia

33. Tarnauti vilties Evangelijai evangelizuojančia meile yra visų pareiga ir atsakomybė. Kad ir kokia būtų kiekvieno charizma ar tarnyba, pagrindinis kelias, kuris nurodytas visiems ir kuriuo visi gali eiti, yra meilė: tai kelias, kuriuo žengti savo Mokytojo pėdomis pašaukta visa bažnytinė bendruomenė.

Įšventintųjų tarnautojų pareiga

34. Kunigai dėl savo tarnybos ypač pašaukti vilties Evangeliją švęsti, jos mokyti ir jai tarnauti. Šventimų sakramentas, supanašinantis juos su Kristumi, Galva ir Ganytoju, įpareigoja vyskupus ir kunigus visu savo gyvenimu bei veikla lygiuotis į Jėzų; skelbdami Žodį, švęsdami sakramentus ir vadovaudami krikščionių bendruomenei, jie sudabartina Kristaus slėpinį ir, vykdydami savo tarnybą, yra „pašaukti tęsti Kristaus, vienintelio ir aukščiausiojo Ganytojo, buvimą, sekdami jo gyvenimo būdu ir aiškiai rodydami jį jiems patikėtoje kaimenėje” (57).

Būdami pasaulyje, bet ne iš pasaulio (plg. Jn 17, 15–16), Europai šiandien būdingomis kultūrinėmis bei dvasinėmis sąlygomis jie pašaukti būti prieštaravimo ir vilties ženklu visuomenei, kamuojamai horizontalinės žiūros ir turinčiai atsiverti Transcendencijai.

35. Šioje perspektyvoje ypatingą reikšmę kaip vien į Viešpatį dedamos vilties ženklas įgyja ir kunigiškasis celibatas. Celibatas nėra valdžios užkraunamas grynai bažnytinės drausmės dalykas; priešingai, tai – pirmiausia malonė, neįkainojama Dievo dovana Bažnyčiai, pranašiška vertybė dabarties pasauliui, atsidavimas Kristuje jo Bažnyčiai, karšto dvasinio gyvenimo ir pastoracinio vaisingumo versmė, eschatologinės Karalystės liudijimas, Dievo meilės šiam pasauliui ir kartu nepadalytos kunigo meilės Dievui ir Dievo tautai ženklas” (58). Išgyvenamas kaip atsiliepimas į Dievo dovaną ir hedonistinės visuomenės pagundų įveikimas, celibatas ne tik skatina pašauktojo žmogiškąją sklaidą, bet ir prisideda prie kitų brendimo.

Visoje Bažnyčioje vertinamas kaip kunigystei prideramas dalykas (59), lotynų Bažnyčioje privalomas (60), Rytų Bažnyčių labai gerbiamas (61), celibatas dabartinės kultūros sąlygomis rodosi kaip iškalbingas ženklas, saugotinas kaip brangi Bažnyčios gėrybė. Dabartinės drausminės padėties šioje srityje peržiūrėjimas neišspręstų pašaukimų į kunigystę krizės, jaučiamos daugelyje Europos regionų (62). Tarnyba vilties Evangelijai taip pat reikalauja Bažnyčioje stengtis atskleisti visą celibato biblinį, teologinį ir dvasinį turtingumą.

36. Negalime nematyti, kad, vykdant šventąją tarnybą, šiandien susiduriama su nemažai sunkumų, susijusių tiek su vyraujančia kultūra, tiek su kunigų mažėjimu, išaugusiomis pastoracinėmis užduotimis ir dėl to atsirandančiu nuovargiu. Todėl kunigai, vykdantys jiems patikėtą tarnybą su nuostabiu atsidavimu bei ištikimybe, verti kuo didžiausios pagarbos, padėkos ir paspirties (63).

Kupinas pasitikėjimo ir dėkingumo, ir aš noriu padrąsinti juos, atkartodamas sinodo tėvų žodžius: „Nepraraskite dvasios ir nesileiskite nugalimi nuovargio; tęskite savo neįkainojamą ir nepamainomą tarnybą broliškai vienydamiesi su mumis, vyskupais, su broliais kunigais ir didžiadvasiškai bendradarbiaudami su pašvęstaisiais ir visais tikinčiais pasauliečiais!” (64)

Kartu su kunigais trokštu paminėti ir diakonus, dalyvaujančius, nors ir skirtingu laipsniu, Šventimų sakramente. Siųsti tarnauti bažnytinei bendrystei diakonai, vadovaujami vyskupo ir jo kunigų, tarnauja Dievo tautai eidami liturgijos, žodžio ir meilės tarnybą (65). Šiuo jiems savitu būdu jie tarnauja vilties Evangelijai.

Pašvęstųjų asmenų liudijimas

37. Ypač iškalbingas yra pašvęstųjų asmenų liudijimas. Čia pirmiausia derėtų pripažinti pamatinį vaidmenį, kurį evangelizuojant Europą ir statydinant jos krikščioniškąją tapatybę atliko vienuolystė ir pašvęstasis gyvenimas (66). Toks jų vaidmuo turėtų išlikti ir mūsų dienomis, kai žemynui vis neatidėliotiniau reikalinga „naujoji evangelizacija”, ir sudėtingesnių struktūrų bei santykių kūrimas kelia keblių iššūkių. Europai be perstogės reikia pašvęstųjų asmenų šventumo, pranašiškos dvasios, evangelizacinės veiklos ir tarnavimo. Būtina pabrėžti ir savitą indėlį, kurį gali pasiūlyti pasaulietiniai institutai ir apaštališkojo gyvenimo bendrijos, trokšdami palaiminimų jėga iš vidaus perkeisti pasaulį.

38. Savitas indėlis, kuriuo pašvęstieji asmenys gali prisidėti prie vilties Evangelijos skleidimo, remiasi keliais aspektais, šiandien būdingais kultūriniam bei socialiniam Europos veidui (67). Į visuomenėje šiandien jaučiamą naujų dvasingumo formų poreikį atsilieptina Dievo absoliutaus pirmumo pripažinimu, pašvęstųjų asmenų įgyvendinamu per visišką atsidavimą ir nuolatinį atsivertimą, savo egzistenciją darant tikruoju dvasiniu kultu. Laicizmo paženklintame ir vartojimo sūkurio apimtame pasaulyje pašvęstasis gyvenimas, būdamas Dvasios dovana Bažnyčiai ir Bažnyčios labui, vis labiau tampa vilties ženklu tuo požiūriu, kad liudija transcendentinį egzistencijos matmenį. Kita vertus, šiandienėmis kultūrinio ir religinio pliuralizmo sąlygomis reikalingas evangeliškojo broliškumo, būdingo pašvęstajam gyvenimui bei skatinančio jį per priešybių įveiką apvalyti bei integruoti įvairias vertybes, liudijimas. Naujų skurdo bei išstūmimo į paribį formų buvimas turėtų žadinti kūrybišką rūpinimąsi labiausiai vargstančiaisiais – kūrybiškumą, kuriuo išsiskyrė tiek daug vienuolinių institutų steigėjų. Galiausiai tendencija užsisklęsti savyje kaip priešnuodžio reikalauja pašvęstųjų asmenų pasirengimo, nepaisant narių skaičiaus mažėjimo kai kuriuose institutuose, tęsti evangelizacijos darbą kituose žemynuose.

Pašaukimų puoselėjimas

39. Kadangi įšventintųjų tarnautojų ir pašvęstųjų asmenų pastangos yra tokios reikšmingos, nevalia nutylėti nerimą keliančios seminaristų ir kandidatų į pašvęstąjį gyvenimą stokos, ypač Vakarų Europoje. Tokia padėtis akina visus prisidėti prie tinkamos pašaukimų pastoracijos. Tiktai „pilnatviškas Kristaus asmens pateikimas gali įžiebti jaunuoliams viltį, verčiančią, atsiliepiant į jo kvietimą, visa palikus juo sekti ir liudyti jį savo bendraamžiams” (68). Tad puoselėti pašaukimus gyvybiškai svarbu siekiant laiduoti krikščioniškojo tikėjimo ateitį Europoje ir, vadinasi, čia gyvenančių tautų dvasinę pažangą; Bažnyčiai, trokštančiai vilties Evangeliją skelbti, švęsti bei jai tarnauti, tai daryti būtina (69).

40. Norint išplėtoti būtiną pašaukimų pastoraciją, pravartu tikintiesiems aiškinti Bažnyčios tikėjimo mokymą apie tarnaujamosios kunigystės prigimtį bei kilnumą; skatinti šeimas gyventi kaip tikras „namų Bažnyčias”, kad jose būtų atpažįstami, svetingai sutinkami ir ugdomi įvairūs pašaukimai; įgyvendinti pastoraciją, padedančią tikintiesiems, pirmiausia jauniems, pasirinkti Kristumi paremtą ir Bažnyčiai visiškai paskirtą gyvenimą (70).

Žinant, kad Šventoji Dvasia tebesidarbuoja ir šiandien ir jos buvimo ženklų nestinga, pašaukimų pastoracija pirmiausia įkeltina į visas įprastinės pastoracijos sritis. Tam būtina „iš naujo sužadinti, pirmiausia jaunuolių, gilų Dievo ilgesį, taip sukuriant aplinką, gebančią pagimdyti dosnių atsakų į pašaukimus”; neatidėliotina, kad didžiulis maldos sąjūdis apimtų Europos bažnytines bendruomenes, nes „pakitusiomis istorinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis pašaukimų pastoracija laikytina vienu pirmutinių visos krikščionių bendrijos tikslu” (71). Taip pat būtina, kad patys kunigai gyventų bei veiktų visiškai pagal savo sakramentinę tapatybę. Juk jei jų pačių teikiamas įvaizdis yra neraiškus ir blausus, tai kaip jie gali paskatinti jaunuolius jais sekti?

Pasauliečių misija

41. Tikinčių pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime yra esmingai svarbus: jiems tenkantis vaidmuo skelbiant vilties Evangeliją ir jai tarnaujant nepamainomas, nes „per juos Kristaus Bažnyčia įvairiausiose pasaulio srityse reiškiasi kaip vilties ir meilės ženklas bei versmė” (72). Visavertiškai dalyvaudami Bažnyčios misijoje pasaulyje, jie pašaukti rodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas yra vienintelis visas atsakymas į klausimus, gyvenimo keliamus kiekvienam žmogui ir kiekvienai visuomenei, ir gali sėti pasaulyje Dievo karalystės vertybes, kurios yra nenuviliančios vilties pažadas ir laidas.

Vakarykštei ir šiandienei Europai nesvetimas tokių pasauliečių reikšmingas buvimas ir šviesus pavyzdys. Sinodo tėvai pabrėžė, jog reikia su dėkingumu atsiminti vyrus ir moteris, kurie, tarnaudami viešajam gyvenimui ir vykdydami su tai susijusias pareigas, liudijo ir liudija Kristų ir jo Evangeliją. Nepaprastai svarbu „žadinti ir palaikyti ypatingus bendrajam gėriui tarnaujančius pašaukimus: žmones, kurie sekdami vadinamųjų ‘Europos tėvų’ pavyzdžiu bei stiliumi, geba būti Europos visuomenės ateities kūrėjais, statydinančiais ją ant tvarių dvasios pamatų” (73).

Pirmiausia brangintinas krikščionių pasauliečių, vyrų ir moterų, dažnai kasdieniame gyvenime atliekamas neregimas darbas, kuklūs tarnavimo aktai, gebantys išreikšti Dievo gailestingumą vargšams; turime būti dėkingi jiems už bebaimišką meilės ir atleidimo – vertybių, kuriomis Evangelija atnešama į plačias politikos, socialinio gyvenimo, ūkio, kultūros, ekologijos, tarptautinio gyvenimo, šeimos, švietimo, profesinio gyvenimo, darbo ir kančios sritis, – liudijimą (74). Tam patarnauja pedagoginiai kursai, ugdantys tikinčių pasauliečių gebėjimą taikyti tikėjimą laikinojoje realybėje. Tokiais kursais, paremtais rimtu supažindinimu su bažnytiniu gyvenimu, pirmiausia socialinio mokymo studijavimu, derėtų perteikti ne tik mokymą ir motyvus, bet ir tam tikrus dvasingumo elementus, kurie gaivintų jų veiklą, laikomą autentišku keliu į šventumą.

Moters vaidmuo

42. Bažnyčia puikiai suvokia ypatingą moters indėlį į tarnystę vilties Evangelijai. Krikščionių bendrijos istorija rodo, kad liudijant Evangeliją moterims visada teko svarbus vaidmuo. Tereikia prisiminti visa, kuo jos, dažnai tyliai ir neregimai, prisidėjo prie Dievo dovanos priėmimo bei perteikimo tiek fizine bei dvasine motinyste, švietimu, katecheze, didžiaisiais meilės darbais, tiek maldos bei kontempliacijos gyvenimu, mistiniais potyriais ir Evangelijos išminties kupinais raštais (75).

Nepaprastai gausių praeities liudijimų akivaizdoje Bažnyčia tiki, jog moterys šiandien gali prisidėti prie vilties augimo visais lygmenimis. Kai kurie dabartinės Europos visuomenės aspektai kelia iššūkį moters gebėjimui ištvermingai ir dosniai priimti, dalytis ir dovanoti meilėje. Užtenka paminėti, pavyzdžiui, vyraujantį mokslinį bei techninį mentalitetą, į šešėlį nustumiantį emocinį matmenį ir jausmų vaidmenį, didžiadvasiškumo stygių, paplitusią baimę dovanoti gyvybę naujoms būtybėms, sunkumą abipusiškai bendrauti su kitu ir priimti tą, kuris skirtingas. Būtent tokioje aplinkoje Bažnyčia tikisi iš moterų gaivaus indėlio, žadinančio naują vilties bangą.

43. Tačiau tam, kad tai taptų tikrove, būtina, pirmiausia Bažnyčioje, skatinti moters orumą, nes vyras ir moteris, abu sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 27) ir kiekvienas gausiai apdovanoti savitomis bei ypatingomis dovanomis, yra vienodi orumu.

Sinodo metu buvo pabrėžta, jog, trokštant skatinti visavertį moters dalyvavimą Bažnyčios gyvenime ir misijoje, pageidautina teikti daugiau reikšmės jų gebėjimams, įskaitant bažnytinių funkcijų, teisėtai tenkančių pasauliečiams, patikėjimą. Taip pat derėtų tinkamai išryškinti moters kaip žmonos ir motinos misiją ir jos atsidavimą šeimos gyvenimui (76).

Bažnyčia nepaliaujamai smerkia moterims daromas skriaudas bei smurtą jų atžvilgiu, kad ir kur ir kokiomis aplinkybėmis tai vyktų. Ji reikalauja iš tikrųjų taikyti moteris ginančius įstatymus ir imtis veiksmingų priemonių prieš žeminantį moterų vaizdavimą komercinėje reklamoje ir prieš prostitucijos rykštę. Bažnyčia trokšta, kad motinų tarnystė šeimos gyvenimui, kaip ir tėvų tarnystė, būtų ir finansinio pripažinimo pavidalu laikoma indėliu į bendrąjį gėrį.

(Tęsinys kitame numeryje)


NUORODOS

(1) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 1: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(2) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. 90–91: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 17–18.
(3) Jonas Paulius II. Bulė Incarnationis mysterium (1998 11 29), 3–4: AAS 91 (1999), p. 132, 133.
(4) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio ineunte (1991 12 10), 38: AAS 87 (1995), p. 30.
(5) Plg. Kreipimasis per Viešpaties Angelo maldą, 2: Insegnamenti XIX/1 (1996), p. 1599–1600.
(6) Pirmasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamasis pareiškimas (1991 12 13), 2: Ench. Vat. 13, 619.
(7) Ten pat, 3: loc. cit., 621.
(8) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 13: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 3.
(9) Plg. Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą (1999 10 23), 1: AAS 92 (2000), p. 177.
(10) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 2: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(11) Plg. Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą (1999 10 23), 4: AAS 92 (2000), p. 179.
(12) Ten pat.
(13) Plg. Propositio 1.
(14) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 2: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 2–3.
(15) Plg. ten pat, 12–13, 16–19: loc. cit., p. 4–6; Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, I: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 6–7; Relatio post disceptationem, II, A: L’Osservatore Romano (1999 10 11/12), p. 10.
(16) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, I: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 6.
(17) Plg. Propositio 5a.
(18) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 1: L’Osservatore Romano, 23 (1999 10 23), p. 5.
(19) Plg. Propositio 5a; Popiežiškoji kultūros taryba, Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas. „Naujojo amžiaus” krikščioniškasis apmąstymas. Vatikanas 2003.
(20) Plg. Propositio 5a.
(21) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 6: L’Osservatore Romano, (1999 10 23), p. 5.
(22) Jonas Paulius II. Kreipimasis per Viešpaties Angelo maldą (1996 08 25), 2: Insegnamenti XX/2 (1997), 237; plg. Propositio 9.
(23) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 88: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas p. 17.
(24) Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą Europos klausimais (1999 10 23), 4: AAS 92 (2000), p. 179.
(25) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 26: AAS 81 (1989), p. 439.
(26) Plg. Propositio 21.
(27) Ten pat.
(28) Propositio 9.
(29) Ten pat.
(30) Plg. Propositio 4, 1.
(31) Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą Europos klausimais (1999 10 23), 2: AAS 92 (2000), p. 178.
(32) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 2: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(33) Plg. Propositio 4, 2.
(34) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 47: AAS 83 (1991), p. 852.
(35) Plg. Propositio, 4, 1.
(36) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 30: L’Osservatore Romano (1999 10 23), priedas, p. 8.
(37) Plg. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą (1999 10 23), 3: AAS 92 (2000), p. 178; Tikėjimo mokslo kongregacija. Pareiškimas Dominus Iesus (2000 08 06), 13: AAS 92 (2000), p. 754.
(38) Plg. Propositio 5.
(39) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Dominum et vivificantem (1986 05 18), 7: AAS 78 (1986), p. 816. Tikėjimo mokslo kongregacija. Pareiškimas Dominus Iesus (2000 08 06), 16: AAS 92 (2000), p. 756–757.
(40) Paulius VI. Enciklika Mysterium fidei (1965 09 03): AAS 57 (1965), p. 762–763; plg. Apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium (1967 05 25), 9: AAS 59 (1967), p. 547; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1374.
(41) Tridento Susirinkimas. Dekretas De ss. Eucharistia, can. 1: DS, 1651; plg. 3 sk.: DS, 1641.
(42) Jonas Paulius II. Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 04 17), 15: L’Osservatore Romano (2003 04 18), p. 2.
(43) Plg. Augustinas. In Ioannis Evangelium, tractatus VI, cap. I, 7: PL 35, 1428; Jonas Auksaburnis. In Proditionem Iudae, hom. I, 6: PG 49, 380C.
(44) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 7; Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 50; Paulius VI. Enciklika Mysterium fidei (1965 09 03): AAS 57 (1965), p. 762–763. Plg. Apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium (1967 05 25), 9: AAS 59 (1967), p. 547; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1373–1374.
(45) Jonas Paulius II. Motu proprio Spes Edificandi (1999 10 01), 1: AAS 92 (2000), 220.
(46) Plg. Jonas Paulius II. Kalba Lenkijos parlamente Varšuvoje (1999 06 11), 6: Insegnamenti XXII/1 (1999), p. 1276.
(47) Plg. Jonas Paulius II. Atsisveikinimo kalba Krokuvos oro uoste (1997 06 10), 4: Insegnamenti XX/1 (1997), p. 1496–1497.
(48) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 4: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(49) Plg. Propositio 15, 1; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 773; Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (1988 08 15), 27: AAS 80 (1988), p. 1718.
(50) Plg. Propositio 15, 1.
(51) Plg. Propositio 21.
(52) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 4: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(53) Propositio 9.
(54) Ten pat.
(55) Ten pat.
(56) Plg. Propositio 22.
(57) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 15: AAS 84 (1992), p. 679–680.
(58) Plg. ten pat, 29: loc. cit., p. 703–705; Propositio 18.
(59) Plg. Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 373 kan.
(60) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 277,1 kan.
(61) Plg. Paulius VI. Enciklika Sacerdotalis caelibatus (1967 06 24), 40: AAS 59 (1967), 673.
(62) Plg. Propositio 18.
(63) Plg. ten pat.
(64) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 4: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(65) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29.
(66) Plg. Propositio 19.
(67) Plg. ten pat.
(68) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, III, 3: L’Osservatore Romano (1999 10 11/12), p. 9.
(69) Plg. Propositio 17.
(70) Plg. ten pat.
(71) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į kongreso „Nauji pašaukimai naujai Europai” dalyvius (1997 05 09), 1–3: Insegnamenti XX/1 (1997), p. 917–918.
(72) Jonas Paulius II. Posinodinis apštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 7: AAS 81 (1989), 404.
(73) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 82: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 16.
(74) Plg. Propositio 29.
(75) Plg. Propositio 30.
(76) Plg. ten pat.

© „Bažnyčios žinios“