„Bažnyčios žinios“. 2007 lapkričio 16, Nr.21. <<< atgal į numerio turinį

Apie prigimtinę teisę

Ištrauka iš popiežiaus Benedikto XVI kreipimosi į Tarptautinės teologų komisijos narius 2007 m. spalio 5 d.

<…> Kaip veikiausiai žinoma, Tikėjimo mokymo kongregacijos kvietimu įvairiuose universitetų centruose bei įvairiose organizacijose vyksta bei rengiami simpoziumai ar studijų dienos siekiant išrutulioti naudingas pagrindines kryptis bei bendras nuomones mokymui apie prigimtinį dorovės įstatymą konstruktyviai bei veiksmingai pagilinti. Toks kvietimas iki šiol susilaukė teigiamo atsako ir didelio atgarsio. Todėl su dideliu susidomėjimu laukiama Tarptautinės teologų komisijos indėlio; ši komisija yra iškėlusi sau tikslą pateisinti ir išdėstyti visuotinės etikos pagrindus – etikos, priklausančios didžiajam žmogiškosios išminties paveldui, tam tikra prasme laikytinam protu apdovanoto kūrinio dalimi amžinajame Dievo įstatyme. Tad kalbama ne apie išskirtinai ar daugiausia konfesinę (t. y. tam tikram religiniam išpažinimui skirtą) temą, net jei mokymas apie prigimtinį dorovės įstatymą visapusiškai aiškinamas bei plėtojamas krikščioniškojo apreiškimo ir žmogaus atbaigimo Kristaus slėpinyje požiūriu.

Katalikų Bažnyčios katekizme pagrindinis mokymo apie prigimtinį dorovės įstatymą turinys taikliai apibendrinamas šiais žodžiais: „Prigimtiniu dorovės įstatymu išreiškiami pirmutiniai ir esminiai dorovinį gyvenimą tvarkantys įsakymai. Dorovinio įstatymo šerdis yra trokšti Dievo bei jam, visokio gėrio šaltiniui ir teisėjui, paklusti bei kitą žmogų suvokti kaip lygiavertį. Pagrindiniai šio įstatymo įsakymai išdėstyti Dekaloge. Įstatymas vadinamas prigimtiniu ne todėl, kad turėtų ką nors bendra su neprotingų būtybių prigimtimi, bet kad jį skelbiantis protas priklauso žmogaus prigimčiai“ (1955).

Šiuo mokymu pasiekiami du tikslai: viena vertus, suvokiama, kad krikščioniškojo tikėjimo etinis turinys yra ne kažkas, kas žmogaus sąžinei primetama iš išorės, bet pačia žmogaus prigimtimi besiremianti norma; kita vertus, prigimtiniu įstatymu, prieinamu kiekvienam protu apdovanotam kūriniui, padedamas pagrindas, leidžiantis įsitraukti į dialogą su visais geros valios žmonėmis ir, kalbant bendriau, su pilietine bei pasaulietine visuomene.

Bet kaip tik dėl kultūrinių bei ideologinių veiksnių įtakos pilietinė ir pasaulietinė visuomenė šiandien sutrikusi bei suglumusi: pradinis žmogaus ir jo etinio elgesio pamatų akivaizdumas sunykęs, o mokymas apie prigimtinį dorovės įstatymą susiduria su jį tiesiogiai neigiančiomis pažiūromis. Visa tai turi milžiniškų ir rimtų padarinių pilietinei ir socialinei santvarkai. Tarp nemažai mąstytojų šiandien, regis, vyrauja pozityvistinis teisės supratimas. Pasak jų, galutinis civilinės teisės šaltinis yra žmonija ir visuomenė arba de facto piliečių dauguma. Problema, kuri jiems rūpi, yra ne gėrio paieška, bet galios, arba veikiau galių pusiausvyros, paieška. Tokia srovė šaknijasi etiniame reliatyvizme, kai kurių laikomame tiesiog pagrindine demokratijos sąlyga, nes reliatyvizmas esą laiduojąs pakantą bei žmonių abipusę pagarbą. Bet jei šitai būtų tiesa, tai galutinis teisės šaltinis būtų momentinė dauguma. Istorija labai aiškiai rodo, kad dauguma gali klysti. Tikrą protingumą laiduoja ne gausus pritarimas, bet tik žmogaus proto skaidrumas kūrybingojo Proto atžvilgiu ir bendras įsiklausymas į šį mūsų protingumo šaltinį.

Kai pavojus ima kilti žmogaus kilnumo, jo gyvenimo, šeimos institucijos, socialinės tvarkos teisingumo pamatiniams reikalavimams, t. y. pagrindinėms žmogaus teisėms, suvoktina, kad nė vienas žmogaus sukurtas įstatymas negali panaikinti Kūrėjo žmogaus širdyje įrašyto įstatymo, dramatiškai nesudrebindamas pačios visuomenės būtino pagrindo. Tad prigimtinė teisė tampa kiekvienam žmogui siūlomu tikru laisvo, pagarbos jo kilnumui kupino ir nuo bet kokio ideologinio manipuliavimo, nuo bet kokios savivalės ir nuo stipresniojo menkiausio piktnaudžiavimo valdžia apsaugoto gyvenimo laidu. Į tokį įspėjimą niekas negali nekreipti dėmesio. Jei dėl tragiškos kolektyvinės sąžinės aptemimo skepticizmui ir etiniam reliatyvizmui pavyktų ištrinti pagrindinius prigimtinio dorovės įstatymo principus, smarkiai pažeisti būtų ir pačios demokratinės santvarkos pamatai. Kovai su tokiu aptemimu, reiškiančiu – dar pirma krikščioniškosios – žmogiškosios civilizacijos krizę, mobilizuotinos visos geros valios žmonių, pasauliečių ir kitų religijų sekėjų sąžinės, idant jie bendromis išgalėmis ir veikliai stengtųsi kultūroje ir pilietinėje bei politinėje visuomenėje ugdyti prigimtinio dorovės įstatymo nelygstamos vertės suvokimą. Nuo pagarbos jam tikrai priklauso individo ir visuomenės žengimas tikrosios pažangos, atitinkančios teisingą protą, turinčios dalį amžinajame Dievo prote, keliu. <…>


© „Bažnyčios žinios“