Ar tebėra vartotina sąvoka "siela" ?
 

Lietuvos Vyskupų Konferencijos instrukcijos “Laidojimo apeigos”(žr.”Bažnyčios žinios”, 1996,Nr.5.) 26 str. gali sukelti įspūdį, kad  Bažnyčia apskritai atsisako sąvokos “siela” vartosenos. Jaučiu pareigą pateikti kai kurių teologų nuomones ir priminti Bažnyčios dokumentus šiuo klausimu.
 

Abejotini moderniosios teologijos teiginiai at reikia išbraukti laiko kategoriją, kaip nesuderinamą su fizikos mokslu.

Tarp katalikų teologų tapo populiari ir tiesioginio prisikėlimo teorija.

Tebūnie pavyzdys Tiubingeno egzegeto Gerhardo Lofinko eschatologija. Jo pažiūras galima nusakyti tokiais teiginiais:

1. Mirties metu žmogus galutinai ir amžiams susitinka su Dievu. Šis susitikimas yra drauge ir žmogaus teismas. Tai ne vien susitikimas su Dievu teisėju, bet ir Dievo gailestingumo bei meilės apsireiškimas.

2. Mirties metu visas žmogus stoja prieš Dievą: su savo asmeniniu pasauliu ir visa nepakeičiama savo gyvenimo istorija. Ankstesnė krikščioniškosios teologijos kūno - sielos schema, kaip ir laikas, priklausantis šio pasaulio struktūroms, atmetami. Miršta visas žmogus, ir visas žmogus visiškai pakeistas pasiekia Dievą. Toliau teigiama, kad žmogaus istorija, jo išgyvenimai ir santykiai, kurie sudarė jo žemišką gyvenimą, po mirties perkeliami anapus, ir niekas iš žmonių žemiškos patirties pas Dievą nedings. “Su mūsų asmeniniu pasauliu neabejotinai susijęs visas likęs pasaulis ir visa istorija. Todėl mirties metu pas Dievą nešamės ir savo, ir viso pasaulio istoriją”.

3. Su žmogaus mirtimi laikas, kaip medžiaginė kategorija, nustoja egzistuoti. Todėl žmogus, mirties metu palikęs laiko varžtus, išgyvena ne tiktai savo, bet ir viso pasaulio pabaigą. Mirtis - tai ne vien asmens, bet ir istorijos pabaiga, nes žmogus neatsiejamas nuo pasaulio istorijos. Šv. Rašte minimas antrasis Kristaus atėjimas įvyksta su žmogaus mirtimi. Galutinis atbaigimas bus ne žmonių horizontalios istorijos pabaigoje, bet jis vyksta nuolat, kai tik žmogus pasitraukia iš gyvenimo. Miręs žmogus atsiduria prieš pasaulio pabaigą, kurioje randa ir žmonijos praeitį, ir ateitį. Tai ir yra žmogaus eschatologija, neatsiejama nuo pasaulio eschatologijos, kuri tęsiasi “nuolatiniame dabar”. Taigi galutinė Dievo karalystė realizuojama žmogaus  mirties momentu. Pasak Lofinko, “mano susitikimas su Dievu, mano mirtis - tai “paskutinis teismas” ir kartu “visų kūnų prisikėlimas” (plg. Vorgrimler, Der Tod im Denken und Leben  des Christen, Patmos 1978, p. 119-126).

Iš tiesų įdomi teorija, bet, deja, krikščionims iškelia daugiau klausimų negu atsakymų. Priėmus šią teoriją, netenka prasmės daugybė Bažnyčios paskelbtų dogmų: individualios ir nemarios sielos dog-ma, skaistyklos būsenos dogma, antrojo Kristaus atėjimo ir galutinio teismo dogma.

Teologai paskelbė ir daugiau panašių modernių teorijų, kurių pagrindinė tendencija - noras išvengti tarpinės sielos būsenos po mirties iki antrojo Kristaus atėjimo.

Tikėjimo mokslo kongregacijos laiškas

1979 m. gegužės 17 dieną Tikėjimo mokslo kongregacija, reaguodama į vieno kito teologo skelbiamas netradicines eschatologines teorijas, paskelbė laišką Vyskupų konferencijų pirmininkams kai kuriais eschatologiniais klausimais (Epistula ad Venerabiles Praesides Conferentiarum Episcopalium de quibusdam quaestionibus ad Eschatologiam spectantibus).

Visas laiško kontekstas rodo, kad galvoje turimos teorijos, skelbiančios tiesioginį žmogaus prisikėlimą, neigiančios tarpinę sielos būseną ir pačią sielą. Pagal šias teorijas prikeliamas visas žmogus ir jis iš karto patenka į galutinę eschatologinę  būseną.

Laiškas keliais punktais nusako Bažnyčios pažiūras:

1. Bažnyčia tiki mirusiųjų prisikėlimą.

2. Bažnyčia prisikėlimą supranta taip, kad jis paliečia visą žmogų. Išrinktiesiems šis prisikėlimas yra ne kas kita, kaip paties Kristaus Prisikėlimo išplėtimas žmonėms.

3. Bažnyčia teigia sąmonę ir valią turinčio žmogiškojo elemento tęstinumą ir egzistavimą ir tai, kad po mirties “žmogiškasis aš” ir toliau egzistuoja, nors ir neturėdamas savo kūniškojo komponento. Šį elementą Bažnyčia išreiškia žodžiu “siela”, paimtu iš Šventojo Rašto ir Tradicijos. Nors Bažnyčiai žinoma, kad šiam žodžiui Šventajame Rašte teikiamos įvairios prasmės, vis dėlto ji nemato jokio teisėto pagrindo šį žodį atmesti ir kartu teigia, jog tiesiog yra būtinas kalbinis instrumentas krikščioniškam tikėjimui išsaugoti (prorsus necessarium esse verbale instrumentum ad christianorum fidem sustinendam).

Toliau laiške pabrėžiama, kad “garbingas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimas” yra skirtingas ir paskesnis lyginant su žmogaus pomirtine būsena.

Įsakmiai pabrėžiama, jog pomirtinis žmogaus likimas negali būti lyginamas su Mergelės Marijos paėmimu į dangų. Taip pat pakartojamas Bažnyčios mokymas apie trejopą sielos pomirtinę būseną. “Ad electos autem quod attinet, credit etiam haberi posse purificationem visioni Dei praeviam” (plg. AAS An. et vol. 71, p. 939).

Naujojo Katalikų Bažnyčios Katekizmo mokymas

 “Šventajame Rašte žodis “siela” dažnai reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį. Tačiau juo pasakoma ir tai, kas žmoguje yra slapčiausia ir vertingiausia, tai, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: “siela” - tai žmogaus dvasinis pradmuo” (KBK 363).

“Bažnyčia moko, kad kiekvieną dvasinę sielą tiesiog kuria pats Dievas - ji nėra tėvų “pagaminta”; Bažnyčia taip pat nurodo, jog siela yra nemirtinga; ji nepražūva mirštant atskirta nuo kūno, bet vėl susijungs su juo galutinio prisikėlimo dieną” (KBK 366).

“Ką reiškia prisikelti? Žmogui mirus ir sielai atsiskyrus nuo kūno, žmogaus kūnas suyra, o jo siela eina susitikti su Dievu ir laukti, kada susijungs su išaukštintuoju savo kūnu. Visagalis Dievas Jėzaus prisikėlimo galia mūsų kūnams galutinai grąžins negęstančią gyvybę ir sujungs juos su mūsų sielomis” (KBK 997).

Katekizmo 1023 skyrelis kalba apie sielų tarpinę būseną iki Paskutinio teismo.

Rengiant naują laidojimo apeigyną, gal nederėtų visiškai atsisakyti žodžio “siela” arba “vėlė” drauge su atgyvenusiu “calūnu”. Tai ne tas pats. Žodis “siela” nekliudo atnaujinti apeigas. Kodėl reikia jo bijoti, kai vaikai mokomi visų keturių pagrindinių tikėjimo tiesų?