Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II laiškas kunigams 1997 m. Didžiojo ketvirtadienio proga
 

1. Iesu, Sacerdos in aeternum, miserere nobis!

Brangūs Kunigai, tęsdamas tradiciją kreiptis į Jus dieną, kai renkatės apie savo vyskupą paminėti kunigystės įsteigimą Bažnyčioje, pirmiausia norėčiau dar kartą išsakyti savo dėkingumą Viešpačiui už jubiliejaus iškilmes, per kurias, praėjusių metų lapkričio 1-ąją ir 10-ąją, mano džiaugsme dalyvavo tiek daug brolių kunigų. Kiekvienam širdingai dėkoju.

Ypač miniu tuos kunigus, kurie, kaip ir aš, praėjusiais metais šventė penkiasdešimtąsias savo šventimų metines. Nepaisydami amžiaus ir atstumo, daugelis iš jų nesvyruodami atvyko į Romą drauge su Popiežiumi švęsti savo auksinio jubiliejaus.

Dėkoju Romos vyskupijos Kardinolui vikarui, jo Vyskupams augziliarams, kunigams ir tikintiesiems, kurie, šlovindami Dievą už kunigystės dovaną, įvairiais būdais parodė savo vienybę su Petro Įpėdiniu. Dėkoju ir Kardinolams, Arkivyskupams, Vyskupams, kunigams, pašvęstojo gyvenimo vyrams bei moterims ir visiems Bažnyčios tikintiesiems už jų artumo bei maldos dovaną ir už padėkos Te Deum, kurią visi kartu giedojome.

Norėčiau padėkoti ir visiems Romos Kurijos darbuotojams už viską, kas buvo padaryta, kad Popiežiaus auksinis jubiliejus taptų priemone, padedančia žmonėms geriau įvertinti didžiąją kunigystės dovaną ir jos slėpinį. Nuolat meldžiuosi, kad Viešpats nesiliautų žiebęs kunigystės pašaukimo kibirkštį daugelio jaunuolių sielose.

Šiomis dienomis mintimi ir širdimi daug kartų grįžau į privačią Krokuvos arkivyskupo koplyčią, kur 1946 m. lapkričio 1-ąją nepamirštamasis Krokuvos metropolitas, arkivyskupas ir vėliau kardinolas Adam Stefan Sapieha uždėjo ant manęs rankas, perduodamas man sakramentinę kunigystės malonę. Kupinas susijaudinimo dvasiškai grįžau į Vavelio katedrą, kur kitą dieną po šventimų aukojau savo pirmąsias šv. Mišias. Apmąstydami liturgijos žodžius per jubiliejaus iškilmes, ypač aiškiai jutome Kristaus, Aukščiausiojo Kunigo, buvimą: “Štai, Aukščiausiasis Kunigas, kuris savo dienomis patiko Dievui ir buvo rastas teisiu”. Ecce Sacerdos magnus. Šie žodžiai geriausiai dera Kristui. Jis yra naujosios ir amžinosios Sandoros Aukščiausiasis Kunigas, vienintelis Kunigas, iš kurio visi mes, kunigai, gauname pašaukimo ir tarnystės malonę. Džiaugiuosi, kad per mano šventimų jubiliejaus iškilmes savo neprilygstama tiesa galėjo suspindėti Kristaus kunigystė kaip dovana ir slėpinys visų laikų žmonėms iki Paskutinės dienos.

Praėjus penkiasdešimčiai metų nuo mano šventimų, kiekvieną dieną, kaip visada, prisimenu visus savo bendraamžius kunigus, tiek iš Krokuvos, tiek iš visų kitų vietinių pasaulio Bažnyčių, kurie nepajėgė sulaukti tokio jubiliejaus. Meldžiu Kristų leisti jiems  paveldėti amžinąjį atlygį ir priimti juos į savosios Karalystės šlovę.

2. Iesu, Sacerdos in aeternum, miserere nobis!

Brangūs Broliai, rašau Jums šį laišką pirmaisiais tiesioginio pasirengimo trečiajam tūkstantmečiui metais: Tertio millennio adveniente. Apašaliniame laiške, prasidedančiame šiais žodžiais, išaiškinau perėjimo iš antrojo į trečiąjį tūkstantmetį po Kristaus reikšmę ir nustačiau, kad paskutinieji treji metai iki 2000-ųjų būtų skirti Švenčiausiajai Trejybei. Pirmaisiais, pirmąjį Advento sekmadienį iškilmingai pradėtaisiais metais dėmesys telkiamas į Kristų. Juk būtent jis, amžinasis Dievo Sūnus, tapęs žmogumi ir gimęs iš Mergelės Marijos, veda mus pas Tėvą. Kiti metai bus skirti Šventajai Dvasiai, Užtarėjai, kurią Kristus pažadėjo savo apaštalams grįžimo iš šio pasaulio pas Tėvą valandą. Galiausiai, 1999 metai bus skirti Tėvui, pas kurį  Sūnus mus nuves Šventojoje Dvasioje, Guodėjoje.

Tad antrąjį tūkstantmetį užbaigsime didžia šlovinimo giesme Švenčiausiajai Trejybei. Ši kelionė primins enciklikų trilogiją, kurias Dievo malonės dėka galėjau paskelbti savojo pontifikato pradžioje: Redemptor Hominis, Dominum et Vivificantem ir Dives in Misericordia ir kurias Jums, brangūs Broliai, siūlau vėl apmąstyti per šiuos trejus metus. Tarnaudami, ypač švęsdami liturgiją, visada turime suvokti, kad esame pakeliui pas Tėvą, vedami Sūnaus Šventojoje Dvasioje. Būtent šį suvokimą žadina mumyse žodžiai, kuriais baigiame kiekvieną maldą: “Per Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris su Tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.”

3. Iesu, Sacerdos in aeternis, miserere nobis!

Ši invokacija paimta iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kunigo ir Aukos, litanijos, kuri Krokuvos kunigų seminarijoje būdavo kalbama dieną prieš kunigystės šventimus. Ja, kaip priedu, norėjau užbaigti knygą Dovana ir slėpinys, išleistą mano kunigystės jubiliejaus proga. Šiame laiške irgi noriu iškelti šią litaniją, nes man atrodo, kad ji itin aiškiai ir giliai atskleidžia Kristaus kunigystę ir mūsų ryšį su ja. Ji remiasi Šventojo Rašto tekstais, ypač Laišku žydams, tačiau ne vien jais. Tardami, pavyzdžiui, Iesu, Sacerdos in aeternum, secundum ordinem Melchisedek, prisimename Senąjį Testamentą, psalmę 110 (109). Labai gerai žinome, ką reiškia Kristui būti amžinu kunigu kaip Melchizedekui. Jo kunigystė buvo išreikšta per kūno paaukojimą “vieną kartą visiems laikams” (Žyd 10, 10). Paaukodamas save kaip kruviną auką ant kryžiaus, jis visiems laikams įsteigė nekruvinąjį “atminimą” duonos ir vyno pavidalais. Ir būtent šiais pavidalais šią savo auką jis patikėjo Bažnyčiai. Tad štai taip Bažnyčia - ir joje kiekvienas kunigas - švenčia vienkartinę Kristaus auką.

Aiškiai pamenu jausmus, kuriuos man sužadino konsekracijos žodžiai, kai pirmą kartą juos tariau drauge su ką tik mane įšventinusiu vyskupu, žodžiai, mano pakartoti kitą dieną per šv. Mišias, kurias aukojau šv. Leonardo kriptoje. Nuo tada šiuos sakramentinius žodžius kartojau daug daug kartų - nesuskaičiuojamą daugybę kartų, - kad duonos ir vyno pavidalais sudabartinčiau Kristų išganomojo veiksmo, jo aukos ant kryžiaus, akimirksniu. Dar kartą apmąstykime drauge šį iškilų slėpinį. Jėzus paėmė duoną, davė ją savo mokiniams tardamas: “Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano kūnas…” Tada jis paėmė taurę vyno į savo rankas, dėkodamas davė ją savo mokiniams tardamas: “Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano Kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti.” Ir jis pridūrė: “Tai darykite mano atminimui.”

Argi šie nuostabūs žodžiai nėra kiekvieno kunigiškojo gyvenimo širdis? Kartokime juos kiekvieną kartą taip, tarsi jis būtų pirmasis! Tarkime juos taip, kad jie niekada netaptų įpročiu. Jie išreiškia pilniausią mūsų kunigystės įgyvendinimą.

4. Švęsdami Kristaus auką, nuolatos būkime įsisąmoninę žodžius, kuriuos skaitome Laiške žydams: “Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčių pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui. Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas” (Žyd 9, 11-15).

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kunigo ir Aukos, litanijos invokacijos tam tikra prasme siejasi su šiais ar kitais to paties laiško žodžiais:

  Iesu,
  Pontifex ex hominibus assumpte,
  … pro hominibus constitute,
  Pontifex confessionis nostrae,
  … amplioris prae Moysi gloriae,
  Pontifex tabernaculi veri,
  Pontifex futurorum bonorum,
  … sancte, innocens et impollute,
  Pontifex fidelis et misericors,
  … Dei et animarum zelo succense,
  Pontifex in aeternum perfecte,
  Pontifex qui (…) caelos penetrasti…

Kartodami šias invokacijas, tikėjimo akimis regime tai, apie ką kalba Laiškas žydams: kad Kristus savuoju krauju įžengė į Šventovę. Kaip Kunigas, Tėvo amžiams konsekruotas Spiritu Sancto et virtute, jis “atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybėse” (Žyd 1, 3). Ir iš ten jis užtaria mus kaip Tarpininkas - semper vivens ad interpellandum pro nobis, - kad parodytų mums naujojo, amžinojo gyvenimo kelią: Pontifex qui nobis viam novam initiasti. Jis myli mus, ir praliejo savo kraują mūsų nuodėmėms nuplauti - Pontifex qui dilexisti nos et lavisti nos a peccatis in sanguine tuo. Jis atidavė save už mus: tradidisti temetipsum Deo oblationem et hostiam.

Į amžinąją Šventovę Kristus įneša patį save kaip auką, kuri yra mūsų atpirkimo kaina. Auka - tai, kas aukojama - neatskiriama nuo kunigo. Geriau tai suprasti man padėjo būtent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kunigo ir Aukos, litanija, kuri būdavo kalbama seminarijoje. Aš nuolatos grįžtu prie šios esminės pamokos.

5. Šiandien - Didysis ketvirtadienis. Visa Bažnyčia dvasiškai renkasi į menę, kur apaštalai su Kristumi buvo susirinkę Paskutinės Vakarienės. Jono evangelijoje dar kartą perskaitykime atsisveikinimo kalboje Kristaus ištartus žodžius. Tarp šio teksto lobių norėčiau stabtelėti ties Jėzaus žodžiais, skirtais apaštalams: “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinsiu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs”(Jn 15, 13-15).

Jėzus vadina apaštalus “draugais”. Taip jis nori vadinti ir mus, kurie dalyvaujame jo kunigystėje šventimų sakramento dėka. Klausykime šių žodžių su dideliu susijaudinimu ir nuolankumu. Juose glūdi tiesa. Pirmiausia, tiesa apie draugystę, bet sykiu ir tiesa apie mus pačius, kurie dalyvaujame Kristaus kunigystėje kaip Eucharistijos tarnai. Argi galėjo Jėzus dar iškalbingiau išreikšti savo draugystę nei leisdamas mums, kaip naujosios Sandoros kunigams, veikti jo vardu, in persona Christi Capitis? Būtent tai vyksta visoje mūsų kunigiškoje tarnystėje, kai teikiame sakramentus ir ypač kai švenčiame Eucharistiją. Mes kartojame žodžius, jo ištartus apie duoną ir vyną, ir per mūsų tarnystę vyksta ta pati konsekracija, kurią jis įvykdė. Argi yra dar tobulesnė draugystės išraiška kaip šioji? Tai mūsų kunigiškosios tarnystės širdis.

Kristus kalba: “Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių, ir jūsų vaisiai išliktų” (Jn 15, 16). Baigdamas šį laišką norėčiau pasiūlyti Jums šiuos žodžius kaip palinkėjimą. Brangūs broliai, minėdami Kunigystės sakramento įsteigimo dieną, palinkėkime vieni kitiems, kad, kaip apaštalai, duotume vaisių, ir mūsų vaisiai išliktų.

Marija, Kristaus, amžinojo Aukščiausiojo Kunigo, Motina, savo nuolatine globa tepalaiko mus mūsų tarnystės kelyje, ypač tada, kai kelias tampa sunkus ir darbo našta - labiau juntama. Ištikimoji Mergelė teužtaria mus pas savo Sūnų, idant mes niekada neprarastume drąsos liudyti jį įvairiose apaštalavimo srityse dirbdami drauge su juo, kad žmonės turėtų gyvenimą ir turėtų jo apsčiai (plg. Jn 10, 10).
 

Su didele meile laiminu Jus visus Kristaus vardu.
 

Vatikanas, 1997-ųjų, 19-ųjų pontifikato metų, kovo 16-oji, penktasis Gavėnios sekmadienis

Jonas Paulius II