Piligrimystė į Didįjį jubiliejų

Įžanga

1. „Tavo akivaizdoje mes esame kaip praeiviai, tik tavo svečiai, kaip visi mūsų tėvai" (1). Karaliaus Dovydo žodžiai Viešpaties akivaizdoje atskleidžia ne tik biblinio žmogaus, bet kiekvienos žmogiškosios būtybės ypatybę. „Kelias" yra būties simbolis, įgyjantis išraišką plačiu veiksmų spektru, tokiu kaip išėjimas ir grįžimas, įėjimas ir išėjimas, nusileidimas ir pakilimas, ėjimas ir postovis. Žmogus nuo pat savo atsiradimo pasaulio arenoje nuolat juda  ieškodamas naujų tikslų, tyrinėdamas žemiškuosius horizontus ir gręždamasis į begalybę. Jis plaukia upėmis ir jūromis, kopia į Šventuosius kalnus, kurių viršūnėje, rodos, susitinka žemė su dangumi, žmogus žygiuoja per laiką ir ženklina jį šventuoju vyksmu, žmogus priima gimimą kaip įžengimą į pasaulį, o mirtį kaip išėjimą iš pasaulio, kad įeitų į žemės įsčias arba būtų priimtas į dangiškąsias buveines.

2. Piligrimystė, ženklinanti Kristaus mokinius šiame pasaulyje (2), krikščionių gyvenime visuomet buvo svarbi.

Istorijos tėkmėje krikščionys išsirengdavo kelionėn trokšdami švęsti tikėjimo slėpinius vietose, ženklinančiose Viešpaties atminimą arba primenančiose svarbius Bažnyčios istorijos įvykius. Krikščionys lankydavo šventvietes, kuriose ypatingu būdu garbinama Dievo Motina, taip pat vietas, kur gyvas šventųjų atminimas. Maldinga kelionė būdavo žengimas atsivertimo keliu, vidinio susivienijimo su Dievu ilgesys ir kupinas pasitikėjimo medžiaginių poreikių priėmimas. Šiais visais įvairiais aspektais maldinga kelionė visuomet būdavo Bažnyčiai ypatinga malonės dovana.

Šiandieninėje visuomenėje, kuriai būdingas intensyvus mobilumas, maldinga kelionė įgyja naują impulsą. Norint pateikti atsaką šiai tikrovei, keliaujančiųjų maldininkų sielovadai būtinas aiškus teologinis pagrindas, leidžiantis jai teisėtai integruotis į bendrąją sielovadą solidžia ir tęstine praktika. Pirmiausia reikia apmąstyti, kad tikrasis pagrindas yra evangelizacija. Todėl Bažnyčia pritaria maldingoms kelionėms ir ragina semtis iš jų gilios ir brandžios tikėjimo patirties (3).

3. Šio dokumento pasvarstymais norima pagelbėti visiems keliaujantiems šviesoje maldininkams ir atsakingiesiems už jų sielovadą, kad visi, vedami Dievo žodžio ir šimtametės Bažnyčios tradicijos, galėtų semtis pilniausiu saiku iš maldingos kelionės dvasinio lobyno.
 
 

Izraelio piligriminis kelias
 

4. Šventojo Rašto mokyme galima įžvelgti nuo pradžių prasidėjusį ir per tūkstantmečius besitęsiantį Adomo dvasios kelią. Šis kelias prasideda išėjimu iš Viešpaties rankų, tęsiasi įžengimu į kūriniją ir po to prasidėjusiomis betikslėmis klajonėmis, nutolus nuo Edeno sodo (4). Adomo piligrimystės kelias - prasidėjęs pašaukimu vaikščioti su Dievu, pasibaigęs neklusnumu ir išgelbėjimo viltimi - atskleidžia visišką jam Kūrėjo suteiktą laisvę. Drauge šiame kelyje galima atpažinti pažadą, kad Dievas visuomet bus šalia ir sergės jo žingsnius.

Iš pirmo žvilgsnio Adomo piligrimystės kelias gali pasirodyti kaip nukrypimas nuo tikslo - šventosios vietos, Rojaus sodo. Tačiau net ir šis kelias gali virsti atsivertimo ir grįžimo keliu. Negailestingąjį Kainą sergėja meilinga Dievo artuma, jį lydinti ir sauganti (5). 56 psalmėje sakoma: „Tu sužymėjai mano klajones; supilk mano ašaras į savo ąsotį!" (Ps 56, 9) Tėvas savo meilės apstybe seka nuodėmės paklaidintą sūnų jo vienatvės kelyje. Kaip tik dėl dieviškosios traukos kiekvieno žmogaus klaidingas kelias gali pavirsti grįžimo ir apsikabinimo keliu (6). Esama visuotinės piligriminio kelio istorijos, apimančios tamsią atkarpą - „tamsybių" kelią (7), kreivą taką (8). Tačiau jam priklauso taip pat grįžimas ir atsivertimas gyvenimo kelyje (9), teisingumo ir taikos (10), tiesos ir ištikimybės (11), tobulumo ir tyrumo (12) kelyje.

5. Abraomiškasis piligrimo kelias, priešingai, yra pačios išganymo istorijos pavyzdys, kuriuo seka tikintysis. Aprašymo kalbinė išraiška ("Eik iš savo gimtojo krašto"), klajonių epizodai ir Abraomo išgyvenami santykiai išryškina, jog jo kelionė jau yra išėjimas į išganymą, visos tautos išėjimo idealus provaizdis. Abraomas palieka savo šalį, tėvynę ir namus (13) ir pasitikėdamas leidžiasi į Viešpaties jam nurodytą horizontą, kaip rašoma Laiške žydams: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno Pažadėtoje Žemėje tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais... Jie visi mirė tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai" (14). Patriarchas pagrįstai vėliau pavadino save „svetimšaliu ir ateiviu" (15) Pažadėtoje Žemėje, tokie bus ir jo sūnūs Izmaelis (16) ir Jokūbas, ištremti į Padan-Aramą (17) ir Egiptą (18).

6. Iš faraonų krašto parsideda didysis Išėjimo piligriminis kelias. Įvairūs sustojimai, išvykimas, kelionė per dykumą, išbandymai, gundymai, užkietėjimas, galiausiai įžengimas į Pažadėtąją Žemę tampa raiškiausiu išganymo istorijos įvaizdžiu (19), apimančiu ne tik dovanotą laisvę, apsireiškimą ant Sinajaus kalno, deviškąją bendrystę, išreikštą „perėjimu" (pascha) ir pamaitinimu mana, putpelėmis, pagirdymu vandeniu, bet taip pat neištikimybę, stabmeldystę, pagundą grįžti į vergovę.

Šitaip Išėjimas įgauna išliekamąją vertę, tampa nuolat gyvu „atminimu", kuris taip vėl iškyla grįžus iš Babilono nelaisvės, Antrojo, Izaijo apdainuoto kaip naujojo, Išėjimo (20), kurį Izraelis švenčia per kiekvieną Paschą ir kuris įgyja eschatologinį vaizdą Išminties knygoje (21),  galutinis tikslas yra Pažadėtoji Žemė, kurioje bus galutinė vienybė su Dievu ir atnaujinta kūrinija (22).

Pats Viešpats keliauja su savo tauta: „Iš tikrųjų Viešpats laimino tave visame, ką tik darei; jis žino apie tavo ėjimą per šią plačią dykumą. Per šiuos keturiasdešimt metų Viešpats, tavo Dievas, buvo su tavimi ir tau nieko netrūko" (23). „Mus jis saugojo visą laiką ir kelionėje, ir nuo visų tautų, per kurias perėjome" (24). Jis su sielvartu prisimena „tavo ištikimybę jaunystėje, tavo meilę po santuokos, - kaip paskui mane tu sekiojai po tyrus be pasėlio žemėje" (25). Biblijos tauta, pasižymėdama taip giliai įsišaknijusia keleivių savimone, privalo laikytis priesako „nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje" (26); „mylėsite tad ir jūs ateivį, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje" (27).

7. Maldininkas stoja Dievo akivaizdon kaip „svečias ir praeivis" (28). Psalmių, parašytų per tūkstantmetę Izraelio istoriją, malda liudija bendruomenės ir individo „keleivystės" istorinę bei teologinę savimonę. Per maldingą kelionę į Sioną įnamystės savame krašte suvokimas pavirsta vilties ženklu. „Pakilimas", kurio metu Izraelio tauta per tris didžiąsias šventes - Paschą, Savaičių šventę ir Palapinių šventę (30) - skambant džiaugsmo himnams ("piligriminėms giesmėms") (31) buvo vedama į Siono kalną, pavirs pasitikėjimo, tvirtumo patirtimi ir atnaujinamu įsipareigojimu ieškoti Dievo baimės (32) bei teisybės. Pastatytos ant Jeruzalės šventyklos uolos, savo ruožtu simbolizuojančios Dievą, nesugriaunamą „Uolą" (33),  Izraelio giminės šlovina Viešpatį (34). Jos bendrauja su Viešpačiu maldoje, būna jo šventojoje palapinėje, gyvena ant jo šventojo kalno, jos randa nesugriaunamą išgelbėjimą (35) ir gyvenimo bei ramybės pilnatvę (36). Todėl „Laimingi, kurie namuose tavo gyvena, nuolatos teikia tau, Viešpatie, šlovę. Laimingas žmogus, kurį remia tavo pagalba, kuris šventąją vietą lankyti panūdo" (37). „Kelkitės ir ženkime į Sioną pas Viešpatį, mūsų Dievą!" (38).

8. Neištikimybės bei nusiminimo slegiamai Izraelio tautai pranašai rodo mesijinį išganomąjį piligrimystės kelią, atvirą taip pat ir eschatologinei perspektyvai, kai visos žemės tautos pakils į Sioną, Dievo žodžio, ramybės bei vilties vietą (39). Naujojoje Išėjimo patirtyje Dievo tauta turi leisti, kad Dvasia išimtų akmeninę širdį ir padovanotų kūnišką širdį (40), ji turi pakeisti gyvenseną ir rodyti teisingumą (41) bei ištikimybę (42), ji turi nušvisti kaip tautų šviesa (43) iki pat tos dienos, kai ant šventojo kalno „surengs visoms tautoms puotą" (44). Pakeliui į Mesijo pažadų išsipildymą dabar jau visi kviečiami į bendrystę kaip dovaną (45) ir Dievo gailestingumą (46).
 
 

Kristaus piligrimystės kelias
 

9. Jėzus Kristus įėjo į istoriją kaip „kelias, tiesa ir gyvenimas" (47), jis nuo pradžių eina žmonijos ir savo tautos keliu „tam tikru mastu vienydamasis su kiekvienu žmogumi" (48). Jis nužengia iš Dievo prieglobsčio, tampa „kūnu" (49) ir eina keliu drauge su žmonėmis. Įsikūnijimu Dievas asmeniškai „ateina kalbėti apie save žmogui ir parodyti jam kelią į save" (50). Dar kūdikystėje Jėzus atnešamas paaukoti Viešpačiui Jeruzalės šventovėje (51); būdamas paaugliu jis leidžiasi su Juozapu ir Marija į „Tėvo namus" (52). Savo viešąją veiklą jis pradeda savo tėviškės gatvėse; tolydžio ši veikla tampa piligrimyste į Jeruzalę -ypač tai ryšku Luko evangelijoje, kur Jėzaus veikla aprašyta kaip ilgas kelias, kurio tikslas ne tik kryžius, bet taip pat ir Velykų bei Dangun žengimo šlovė (53). Jėzaus atsimainymas apreiškia Mozei, Elijui ir apaštalams įvyksiantį velykinį „Išėjimą": jie kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje" (54). Taip pat ir kitiems evangelistams pažįstamas tas pavyzdinis kelias, kuriuo privalo leistis Jėzaus mokinys: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi", o Lukas dar priduria „kasdien" (55). Morkaus evangelijoje kelias į Golgotos kryžių nuolat žymimas veiksmažodžiais, nusakančiais judėjimą, ir kelio simboliais (56)
.
10. Tačiau Jėzaus kelias nesibaigia ant kalvos, vadinamos Golgota. Jo žemiškasis piligrimystės kelias per mirtį peržengia ribas į begalybę ir Dievo slėpinį. Paskutinė jo piligrimystės kelio atkarpa pasirodo ant Dangun žengimo kalno. Prisikėlęs ir pakeltas į dangų Viešpats žada vėl sugrįžti (57) ir eina į Tėvo namus paruošti mums vietos, nes ten, kur bus jis, ten ir mes būsime kartu su juo (58). Jis taip apibūdina savo užduotį: „Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą. Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs" (59).

Sekminių Dvasios įkvėpta krikščionių bendruomenė leidžiasi į pasaulį ir įsimaišo tarp įvairių žemės tautų (60) nuo Jeruzalės iki Romos tomis imperijos gatvėmis, kuriomis žingsniavo apaštalai ir Evangelijos skelbėjai. Jiems pagrečiui eina Kristus. Jis, panašiai kaip Emauso mokiniams, aiškina Rašto prasmę ir laužo eucharistinę duoną (61). Jų pėdomis leidžiasi į kelią pasaulio tautos, jos dvasiškai seka išminčių keliu (62), ir taip išsipildo Kristaus žodžiai: „daugelis ateis iš Rytų ir Vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu" (63).

11. Vis dėlto šio piligrimystės kelio pasaulio gatvėmis galutinis tikslas  nepažymėtas žemėlapyje. Tasai tikslas yra anapus mūsų horizonto,- panašiai buvo ir Kristui, kuris keliavo su žmonėmis, vesdamas juos į vienybės su Dievu pilnatvę. Labai reikšminga užuomina, kad Viešpaties kelias yra jo jau praeitas takas, kurį dabar jis eina su mumis. Apaštalų darbuose krikščionio gyvenimas apibūdinamas tiesiogine prasme kaip kelias (64).

Krikščionis, lydimas Kristaus esamybės, kuri yra su mumis iki pasaulio pabaigos (65), „vadovaujamas dvasios" (66), teisingume ir meilėje išeina mokyti tautų, jis prieš akis turi dangiškąją Jeruzalę kaip saugų uostą, kaip aprašyta slėpiningoje Apreiškimo knygoje. Šis kelias - gyvenimas, persmelktas įtampa, rusenančia viltimi, laukiant Viešpaties sugrįžimo (67). Todėl mūsų piligrimystės kelias turi transcendentinę pabaigą. Mes aiškiai suvokiame čia, apačioje, esą „ateiviai ir svečiai" (68), tačiau ten, viršuje, - „šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai" (69).

Panašiai kaip nukryžiuotas prieš Jeruzalės vartus Jėzus „išeikime jo pasitikti už stovyklos ir prisiimkime jo paniekinimą. Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo" (70). Dievas bus su mumis ten, kur „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo" (71).
 
 

Bažnyčios piligrimystės kelias
 

12. Bažnyčia, Mesijo tauta bendrystėje su savo Viešpačiu, yra taip pat pakeliui į būsimąjį ir išliekantį miestą (72). Ji pranoksta laikus bei ribas, būdama visiškai susitelkusi į tą karalystę, kurios esamybė jau veikia visuose žemės kraštuose. Šie kraštai gavo Kristaus žodžio sėklą (73) ir buvo pagirdyti kankinių - evangelijos liudytojų krauju. Panašiai kaip Paulius ir apaštalai, taip ir Kristaus misionieriai keliavo imperijos keliais, karavanų, jūrų keliais, Viduržemio jūros miestais bei uostais, o greitai Rytuose ir Vakaruose jiems teko susidurti su įvairiomis kultūrinėmis bei religinėmis tradicijomis; jie galėjo reikšti mintis ne tik hebrajiškai ar aramėjiškai, bet taip pat graikiškai ir lotyniškai, o vėliau daugybe kalbų, iš kurių kelios minimos Sekminių išgyvenime (74): arabų, sirų, etiopų, persų, armėnų, gotų, slavų, hindi bei kinų.

Dievo žodžio pasiuntinių piligrimystės kelio stotys nusitęsė nuo mažosios Azijos iki Italijos, nuo Afrikos iki Ispanijos ir Galijos, vėliau nuo Vokietijos iki Britanijos, nuo slavų šalių iki Indijos ir Kinijos. Naujaisiais laikais jos pasiekė naujas šalis ir naujas tautas Amerikoje, Afrikoje ir Okeanijoje ir šitaip paženklino „Kristaus kelią per šimtmečius" (75).

13. IV ir V šimtmetyje Bažnyčioje atsiranda įvairių monastinio gyvenimo apraiškų. „Asketinė migracija" ir „dvasinis egzodas" yra dvi pagrindinės šios išraiškos formos. Atsižvelgiant į tai, patristinėje ir monastinėje literatūroje kai kurios biblinės asmenybės įgyja paradigminį vaidmenį. Dėmesys Abraomui siejasi su „xeniteia" (svečio, migranto savimonės, ateivio patirties) tema, kuri sudaro Jono Klimako Rojaus laiptų trečiąją pakopą. Ankstyvosios krikščionių literatūros svarbiausia tema yra Mozė, vedantis iš Egipto vergovės į Pažadėtąją Žemę - ypač Grigaliaus Nysiečio Mozės gyvenimo aprašyme. Elijas, kopiantis į Karmelį ir Horebo kalną, įkūnija bėgimo į dykumą ir susitikimo su Dievu temas. Pavyzdžiui, Ambraziejui pranašas Elijas padarė labai stiprų įspūdį ir jis jame įžvelgia „fuga saeculi" asketinį idealą. Krikščioniškojo gyvenimo kaip piligriminės kelionės suvokimas, vidinės artimybės su Dievu paieška, išsilaisvinimas nuo daiktų ir įvykių sumaišties ir pagarba šventosioms vietoms traukė šventąjį Jeronimą ir jo mokines Paulę ir Eustochiją palikti Romą ir leistis į Kristaus žemę: Taip Betliejuje prie Kristaus gimimo grotos atsiranda vienuolynas. Šis vienuolynas yra vienas iš daugelio atsiskyrėlių buveinių, bizantinių anachoretų bendrijų ir vienuolynų Šventojoje žemėje, taip pat ir kitose srityse, ypač Egipto Tėbuose, Sirijoje, Kapadokijoje. Pagal šią mintį, piligrimystė į dykumą ar į Šventąją vietą tampa kitokio vidinio piligrimystės kelio simboliu, anot šventojo Augustino: „eik savin: tiesa gyvena žmogaus širdyje". Nepasilik savyje, bet „eik anapus savęs" (76), nes tu ne Dievas - jis kur kas gilesnis ir didesnis už tave. Dar platoniškosios tradicijos suvoktas sielos piligrimystės kelias įgyja naują dimensiją, kurią Bažnyčios tėvas, ilgėdamasis Dievo begalybės, šitaip apibūdina: „Tebūna Dievo ieškoma dar švelniau, norint jį rasti, tebūna jis randamas, kad dar karščiau būtų ieškomas" (77).

Teiginys „Šventoji vieta [esanti] gryna siela „ (78) tampa nuolatiniu kvietimu į piligrimystę po Šventąsias vietas, kaip asmeninio šventumo brandos ženklas. Taip Bažnyčios tėvai parodo „fizinės" piligrimystės santykinumą ir stengiasi įveikti visokius nesusipratimus. Ypač Grigalius Nysietis pateikia mums teisingo maldingų kelionių įvertinimo pamatinį principą. Pats pamaldžiai ir pagarbiai aplankęs Šventąją žemę, jis aiškna, kad tikrasis kelias, kuriuo privalo eiti žmogus, veda tikintįjį iš fizinės į dvasinę tikrovę, iš kūniškojo gyvenimo į gyvenimą Viešpatyje, - o ne iš Kapadokijos į Palestiną (79). Šventasis Jeronimas patvirtina panašų principą. 58 laiške jis rašo, kad Antanui ir vienuoliams nereiktų eiti į Jeruzalę, nes rojaus vartai ir taip jiems plačiai atverti. Toliau jis tvirtina, jog krikščionims gyriaus pagrindą sudaro ne Šventojo miesto aplankymas, bet šventas jų gyvenimas (80).

Šiame vidiniame piligrimystės kelyje iš šviesos į šviesą (81), sekant Kristaus kvietimu „būkite tokie tobuli kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (82), išryškėja piligrimystės aspektas, ypač artimas dvasinei bizantiškajai tradicijai, t.y. „ekstatiškasis" aspektas, kuris vėliau plėtojamas Dionysijo Areopagiečio, Maksimo Išpažinėjo ir Jono Damaskiečio mistiniame mokyme. Žmogaus sudievinimas yra didžiulis tikslas ilgoje sielos kelionėje, kai tikintysis įstatomas į Dievo širdį, ir apaštalo žodžiai tampa tikrove: „esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus" (83), todėl „gyvenimas - tai Kristus" (84).

14. IV šimtmetyje, kai liovėsi Romos imperijos persekiojimai, kankinystės vietos buvo atvertos viešam pagarbinimui ir prasidėjo didžiulis piligrimų srautas. Tai liudija dokumentiniai atsiminimai, piligrimų dienoraščiai, ypač iš maldingų kelionių į Šventąją žemę. Labai svarbus penktojo amžiaus pradžios Eteria pranešimas.
Konkrečios maldingos kelionės, vedančios pasaulio keliais, šakojasi naujomis kryptimis. 638 m. arabams užėmus Jeruzalę, Šventojoje Žemėje  tampa sudėtinga lankyti krikščioniškąsias atmintinas vietas; atsiveria nauji keliai Vakaruose. Labai svarbiu tikslu tampa Roma, Petro ir Pauliaus kankinystės vieta ir bažnytinės bendruomenės būstinė prie Petro įpėdinio sosto. Taip atsiranda gausios „Vie Romee" ad Petri sedem. Tarp jų ypatingą vietą užima Via Francigena, kertanti visą Europą į naująjį Šventąjį miestą. Viena iš tokių vietų yra Šv. Jokūbo kapas Komposteloje. Po to - su Marija susijusios vietos, šventasis Loreto namas, Jasna Gura Čenstochovoje. Lankomi viduramžių vienuolynai, dvasios ir kultūros pilys, vietos išlaikiusios gyvą didžių šventųjų atminimą, tokios kaip Turas (Tours), Kenterberis, Paduva. Jos Europoje sudarė tinklą, skatinusį  „skirtingų tautų bei nacijų tarpusavio supratimą" (85).

(1) 1 Krn 29, 15.
(2) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 49.
(3) Plg. Italijos Vyskupų konferencijos Turizmo, laisvalaikio ir sporto sielovados nacionalinis biuras. Pastorale del Pellegrinaggio (1996), p. 44.
(4) Plg. Pr 3, 23-24.
(5) Plg. Pr 4, 15.
(6) Plg. Lk 15, 11-32.
(7) Plg. Pat 2, 13; 4, 19.
(8) Plg. Ten pat, 2,15; 10, 9; 21, 8.
(9) Plg. Ten pat, 2, 19; 5, 6; 6,23; 15, 24.
(10) Plg. Ten pat, 8, 20; 12, 18; Bar 3, 13; Iz 59, 8.
(11) Plg. Ps 119, 30; Tob 1, 3;
(12) Plg. Ps 1
(13) Plg. Pr 12, 1-4.
(14) Žyd 11 8-10; 13.
(15) Pr 23,4.
(16) Plg. ten pat, 21, 9-21; 26, 12-18.
(17) Plg. ten pat, 28,2.
(18) Plg. ten pat, 47-50.
(19) Plg. 1 Kor 10, 1-13.
(20) Plg. Iz 43, 16-21.
(21) Plg. Išm 11-19.
(22) Plg. ten pat, 19.
(23) Įst 2,7.
(24) Joz 24, 17.
(25) Jer 2, 2.
(26) Iš 22, 20.
(27)Įst 10, 19; 24, 17.
(28) Ps 39, 13; 119, 19.
(29) Plg. Kun 25, 23.
(30) Plg. Iš 34, 23.
(31) Plg. Ps 120 - 143.
(32) Plg. Ps 128, 1.
(33) Plg. Įst 32, 18; Ps 18, 3; 46, 2-8.
(34) Plg. Ps 122, 4.
(35) Plg. Ps 15, 1-5.
(36) Plg. Ps 43, 3-4.
(37) Ps 84,5-6.
(38) Jer 31, 6; plg. Iz 2, 5.
(39) Plg. Iz 2, 2-4; 56, 6-8; 66, 18-23; Mch 4, 1-4; Zch 8, 20-23.
(40) Plg. Ez 36, 26-27.
(41) Plg. Iz 1, 17.
(42) Plg. Oz 2, 16-18.
(43) Plg. Iz 60, 3-6.
(44) Plg. Iz 25, 6.
(45) Plg. Iz 55, 1-2.
(46) Plg. Ez 34, 11-16.
(47) Plg. Jn 14, 6.
(48) Plg. Jonas Paulius II, Enciklika Redemptor hominis, 18.
(49) Jn 1, 2. 14.
(50) Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas, Trečiajam tūkstantmečiui artėjant 6.
(51) Plg. Lk 2, 22-24.
(52) Ten pat, 2, 49.
(53) Plg. Lk 9, 51; 24, 51.
(54) Ten pat, 9, 31.
(55) Mt 16, 24; plg. Mt 10, 38 ir Lk 9, 23.
(56) Plg. Mk 8, 27. 34; 9, 33-34; 10, 17. 21. 28. 32 iki 33. 46. 52.
(57) Plg. Apd 1, 11.
(58) Plg. Jn 14, 2-3.
(59) Jn 16, 28; 17, 24.
(60) Apd 2, 9-11.
(61) Plg. Lk 24, 13-35.
(62) Plg. Mt 2, 1-12.
(63) Mt 8, 11.
(64) Plg. Apd 2, 28; 9, 2; 16, 17; 18, 25-26; 19, 9-23; 22, 4; 24, 14. 32.
(65) Plg. Mt 28, 19-20.
(66) Gal 5, 16.
(67) Plg. Apr 22, 17.10.
(68) Plg. Ef 2, 19; I Petr 2, 11.
(69) Ef 2, 19.
(70) Žyd 13, 13-14.
(71) Apr 21, 4.
(72) Plg. II Vatikano Susirinkimas. Dogminė konstitucija, Lumen gentium, 9.
(73) Plg. Apd 8, 4.
(74) Apd 2, 7-11.
(75) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas, Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, 25.
(76) Plg. Augustinas. De vera religione, 39, 72; CCL 32, 234; Pl 34, 154.
(77) Plg. Augustinas. De Trinitate 15, 22; CCL 50, 461; PL 42, 1058.
(78) Origenas, In Leviticum XIII, 5;.Sch 287, 220; PG 12, 441.
(79) Plg. Grigalius Nysietis. Laiškas 2, 18; SCh 363, 122; PG 46, 1013
(80) Plg. Jeronimas, Laiškas 58, 2-3; CSEL 54, 529-532; PL 22, 580-581.
(81) Plg. Ps 36, 10
(82) Mt 5, 48.
(83) Gal 2, 19-20.
(84) Fil 1, 21.
(85) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kalba Vienoje (10. 09. 1983); AAS 76(1984), p. 140.