Apaštališkasis laiškas Dies Domini

(Tęsinys. Pradžia 21 numeryje)

Trečiasis skyrius
DIES ECCLESIAE
Eucharistinis susirinkimas – sekmadienio šerdis

Prisikėlusiojo buvimas tarp savųjų

31. „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20). Šis Kristaus pažadas niekada nepaliovė skambėjęs Bažnyčioje, kuri jį priima kaip vaisingą savo gyvenimo slėpinį bei  vilties šaltinį. Jei sekmadienis yra Prisikėlimo diena, tai jis yra ne tik praeities įvykio atminimas: tai yra Prisikėlusiojo gyvo buvimo tarp savųjų šventimas.

Kristaus mokiniams, norintiems deramai skelbti bei išgyventi šį buvimą, neužtenka pavieniui melstis ir savo širdies slaptumoje, viduje minėti Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Juk visi, kurie yra gavę krikšto malonę, išgelbėti ne tik kaip individai, bet ir kaip mistinio Kūno nariai, tapę Dievo tautos dalimi (38). Todėl svarbu, kad jie susirinktų ir per tai pilnatviškai išreikštų Bažnyčią kaip ecclesia, kaip prisikėlusiojo Viešpaties sušauktąjį susirinkimą: Viešpats atidavė savo gyvybę, „kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus” (Jn 11, 52). Per Dvasios dovaną jie yra tapę „viena” Kristuje (Gal 3, 28). Ši vienybė tampa regima tada, kai krikščionys susirenka; būtent tuomet jie suvokia save kaip išganytųjų tautą, susidedančią „iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių” (Apr 5, 9), ir liudija tai pasauliui. Kristaus mokinių susirinkimu per amžius įkūnijamas įvaizdis pirmykštės krikščionių bendruomenės, kurią kaip pavyzdį pateikė šv. Lukas Apaštalų darbuose, kur apie pirmuosius pakrikštytuosius rašoma: „jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (2, 42).
 

Eucharistinis susirinkimas

32. Eucharistija yra ne tik ypač intensyvi šios bažnytinio gyvenimo tikrovės išraiška, bet ir tam tikra prasme jos „šaltinis” (39). Eucharistija Bažnyčią maitina ir formuoja: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona” (1 Kor 10, 17). Dėl šio gyvybiškai svarbaus ryšio su Viešpaties kūno ir kraujo sakramentu Bažnyčios slėpinys nepranokstamai skelbiamas, patiriamas ir išgyvenamas pirmiausia Eucharistijoje (40).

Eucharistijoje glūdintis bažnytinis matmuo tampa tikrove visuomet, kai ji švenčiama. Tačiau labiausiai jis išryškėja, kai visa bendruomenė sukviečiama paminėti Viešpaties prisikėlimo dieną. Katalikų Bažnyčios katekizmas autoritetingai moko: „Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras” (41).

33. Per sekmadienio Mišias krikščionys iš tiesų itin intensyviai vėl išgyvena tai, ką patyrė apaštalai, susirinkę savaitės pirmosios dienos vakare, kai jiems pasirodė Prisikėlusysis (plg. Jn 20, 19). Tame nedideliame mokinių branduolyje, Bažnyčios pirmienose, tam tikra prasme dalyvavo visų laikų Dievo tauta. Per jos liudijimą kiekviena tikinčiųjų karta išgirsta Kristaus sveikinimą, praturtintą mesijine ramybės dovana, kurią jis įgijo savo krauju ir pasiūlė drauge su savo Dvasia: „Ramybė jums!” Kristaus sugrįžimą „po aštuonių dienų” (Jn 20, 26) galima laikyti įvykiu, pirmapradiškai simbolizuojančiu krikščionių bendruomenės praktiką kas aštuntą dieną – „Viešpaties dieną”, arba sekmadienį – išpažinti tikėjimą prisikėlimu bei nuskinti jo pažadėtosios palaimos vaisius: „Palaiminti, kurie tiki nematę!” (Jn 20, 29). Luko evangelijoje šį glaudų ryšį tarp Prisikėlusiojo pasirodymo ir Eucharistijos galima pajusti pasakojime apie keliaujančius iš Emauso du mokinius, prie kurių kelyje prisiartino Jėzus, kad padėtų jiems suprasti Raštus ir galiausiai pasiliktų su jais vakarieniauti prie stalo. Jie pažino jį, kai jis „paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems” (24, 30). Jėzaus gestai šiame pasakojime yra tokie patys kaip ir  per Paskutiniąją vakarienę, su aiškia užuomina į „duonos laužymą”, taip pirmosiose krikščionių bendruomenėse būdavo vadinama Eucharistija.
 

Sekmadieninis Eucharistijos šventimas

34. Sekmadienį švenčiama Eucharistija, savaime suprantama, kaip tokia nei skiriasi nuo tos, kuri švenčiama kurią nors kitą dieną, nei gali būti atskirta nuo liturginio bei sakramentinio gyvenimo visumos. Liturgija savo esme yra Bažnyčios epifanija (42), labiausiai išryškėjanti tada, kai maldai susirenka vyskupijos bendruomenė su savo vyskupu: „Bažnyčia geriausiai regima tada, kai visa šventoji Dievo tauta pilnatviškai ir veikliai dalyvauja tose pačiose liturginėse apeigose, ypač toje pačioje Eucharistijoje, melsdamasi ta pačia malda prie to paties altoriaus vadovaujant vyskupui, supamam savo kunigų bei patarnautojų” (43). Šis ryšys su vyskupu ir visa Bažnyčios bendruomene yra kiekvienakąrt švenčiant Eucharistiją, net kai ji švenčiama kurią nors kitą savaitės dieną ir vyskupui nevadovaujant. Tai išreiškiama jį paminint Eucharistijos maldoje.

Įpareigodama bendruomenę dalyvauti ir pasižymėdama ypatingu iškilmingumu, nes švenčiama „dieną, kai mūsų Viešpats Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių” (44), sekmadienio Eucharistija dar kartą pabrėžtinai parodo jai būdingą bažnytinį matmenį: ji yra pavyzdys kitiems Eucharistijos šventimams. Kiekviena bendruomenė, suburdama visus savo narius „duonai laužyti”, tampa vieta, kur konkrečiai įgyvendinamas Bažnyčios slėpinys. Prašydama Tėvo, kad jis atmintų Bažnyčią pasaulyje ir ugdytų joje tobulą meilę bei visų tikinčiųjų vienybę su popiežiumi ir atskirų dalinių Bažnyčių vyskupais, bendruomenė Eucharistijos šventimu atsiveria bendrystei su visuotine Bažnyčia (45).
 

Bažnyčios diena

35. Tad dies Domini taip pat yra dies ecclesiae. Štai kodėl pastoracijoje privalu itin pabrėžti sekmadieninio Eucharistijos šventimo bendruomeninį matmenį. Kaip esu priminęs kita proga, nė viena parapijos vykdoma veikla nėra „tokia gyvybiškai svarbi ir taip ugdanti bendruomenę kaip sekmadieninis Viešpaties dienos ir jo Eucharistijos šventimas” (46). Turėdamas tai galvoje, Vatikano II Susirinkimas kalbėjo apie būtinybę stengtis, kad „parapijoje klestėtų bendruomenės dvasia, pirmiausia per bendrą sekmadienio Mišių šventimą” (47). To paties siekta ir vėliau paskelbtomis liturgijos gairėmis, reikalaujančiomis, kad Eucharistija, paprastomis dienomis švenčiama kitose bažnyčiose ir koplyčiose, sekmadieniais ir švenčių dienomis būtų derinama su parapijos bendruomenės Mišiomis, idant „būtų stiprinamas bažnytinės bendrystės jausmas, kurį ypač palaiko bei išreiškia bendras sekmadienio Mišių šventimas, nepriklausomai nuo to, ar jos švenčiamos katedroje vadovaujant vyskupui, ar susirinkusioje parapijos bendruomenėje, kurios ganytojas atstovauja vyskupui” (48).

36. Sekmadienio susirinkimas yra puiki vienybės vieta, nes čia švenčiamas sacramentum unitatis, iš pagrindų ženklinantis Bažnyčią kaip tautą, suburtą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios (49). Tėvams kartu su vaikais dalyvaujant toje pačioje žodžio ir gyvenimo Duonos puotoje, krikščioniškosios šeimos išgyvena vieną iš nuostabiausių savo tapatybės bei „užduoties” būti „namų Bažnyčia” apraiškų (50). Čia pravartu priminti, jog vaikus mokyti dalyvauti sekmadienio Mišiose pirmiausia privalo jų tėvai, padedami tikybos mokytojų, kurie turėtų įvesdinimo į Mišias discipliną įtraukti į jiems patikėtų vaikų mokymo programas ir išaiškinti jiems pareigos švęsti sekmadienį tikrąjį pagrindą. Šiuo požiūriu – jei tai rodo aplinkybės – būtų naudingos ir vaikų Mišios, švenčiamos paisant įvairių nurodymų, kuriuos numato liturgijos nuostatai (51).

Normalu, kad į parapijos, kaip „eucharistinės bendruomenės” (52), sekmadienio Mišias rinktųsi joje veikiančios grupės, sąjūdžiai, susivienijimai ir nedidelės vienuolių bendruomenės. Šitai leidžia jiems bendrai patirti tai, kas juos labiausiai vienija, nepaisant jiems būdingų dvasingumo kelių, kuriais jie, bažnytinės vadovybės akimis (53), teisėtai pasižymi. Štai kodėl sekmadienį, Dievo tautos susirinkimo dieną, nevalia skatinti Mišių nedidelėms grupėms: svarbu ne tik garantuoti, kad parapijos susirinkimams netrūktų būtinos kunigų tarnybos, bet ir visiškai išsaugoti bei skatinti bažnytinės bendruomenės gyvenimą bei vienybę (54). Aprobuoti kokias nors aiškiai apibrėžtas išimtis iš šio principo dėl ypatingų auklėjamojo ar pastoracinio pobūdžio reikalavimų, išmintingai pasvėrę, gali dalinių Bažnyčių vyskupai, kurie turėtų atsižvelgti ne tik į individų ar grupių gerovę, bet ypač į vaisius, kuriuos tai galėtų atnešti visai Bažnyčios bendruomenei.
 

Keliaujanti tauta

37. Bažnyčios kelionės per laiką perspektyvoje rėmimasis Kristaus prisikėlimu ir kassavaitinis šio įvykio iškilmingo atminimo pasikartojimas padeda neužmiršti šios piligrimystės bei Dievo tautos eschatologinio matmens. Juk sekmadienis po sekmadienio Bažnyčia artinasi prie galutinės „Viešpaties dienos”, sekmadienio, kuris neturi pabaigos. Kristaus sugrįžimo laukimas iš tiesų yra tikrojo Bažnyčios slėpinio dalis (55) ir išryškėja per kiekvieną Eucharistijos šventimą. Tačiau Viešpaties diena, kuriai būdingas ypatingas prisikėlusiojo Kristaus šlovės atminimas, labiau pabrėžia būsimo jo „sugrįžimo” šlovę. Todėl sekmadienis – tai diena, kai Bažnyčia, aiškiau atskleisdama savo kaip „Sužadėtinės” pobūdį, tam tikra prasme užbėga už akių eschatologinei dangiškosios Jeruzalės tikrovei. Suburdama savo vaikus į eucharistinį susirinkimą ir mokydama juos laukti „dangiškojo sužadėtinio”, Bažnyčia tartum atlieka „troškimo pratybas” (56) ir iš anksto džiaugiasi nauju dangumi ir nauja žeme, kai iš dangaus nužengs šventasis miestas, naujoji Jeruzalė, išsipuošusi „kaip nuotaka savo sužadėtiniui” (Apr 21, 2).
 

Vilties diena

38. Šiuo požiūriu sekmadienis yra ne tik tikėjimo, bet ir krikščioniškosios vilties diena. Juk dalyvavimu „Viešpaties vakarienėje” už akių užbėgama dangiškajam „Avinėlio vestuvių pokyliui” (Apr 19, 9). Krikščionių bendruomenė, švęsdama prisikėlusio ir į dangų įžengusio Kristaus atminimą, su viltimi laukia „mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo” (57). Šio intensyvaus savaitinio ritmo atnaujinama bei maitinama, krikščioniškoji viltis tampa žmogiškosios vilties raugu bei šviesa. Todėl į visuotinę maldą įtraukiami ne tik krikščionių bendruomenės, bet ir visos žmonijos poreikiai; Eucharistijos švęsti susirinkusi Bažnyčia per tai liudija pasauliui, kad „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir baimė, kuriuos išgyvena šiandienos žmonės, ypač vargšai ir visokeriopai prislėgtieji”, yra ir jos pačios (58). Sekmadieniniu Eucharistijos šventimu vainikuodama liudijimą, kurį jos vaikai stengiasi pateikti skelbdami Evangeliją ir praktikuodami meilę darbo pasaulyje ir visose gyvenimo užduočių srityse, Bažnyčia dar aiškiau parodo, kad ji yra „tam tikra prasme artimiausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės sakramentas, tai yra ženklas bei įrankis” (59).
 

Dievo žodžio stalas

39. Per sekmadienio Mišias, kaip per kiekvieną kitą Eucharistijos šventimą, su Prisikėlusiuoju susitinkama prie dviejų stalų – Dievo žodžio ir gyvybės Duonos. Pirmasis stalas siūlo tą pačią išganymo istorijos bei ypač Velykų slėpinio sampratą, kurią mokiniams perteikė prisikėlęs Jėzus: jis yra tas, kuris kalba, kuris yra savo žodyje, „kai Bažnyčioje esti skaitomas Šventasis Raštas” (60). Prie antrojo stalo prisikėlęs Viešpats tampa realiai, substanciškai bei nuolatinai esantis per jo Kančios bei Prisikėlimo atminimą, ir gyvybės Duona aukojama kaip būsimosios šlovės laidas. Vatikano II Susirinkimas priminė, kad „Žodžio liturgija ir Aukos liturgija viena su kita susijusios taip artimai, kad sudaro vieną vienintelį garbinimo aktą” (61). Susirinkimas taip pat nustatė: norint, „kad tikintieji apsčiau maitintųsi Dievo žodžiu, reikia dosniau atidengti Šventojo Rašto lobius” (62), todėl nutarė, kad per šv. Mišias sekmadieniais bei privalomų švenčių dienomis be rimtos priežasties nevalia atsisakyti homilijos (63). Šie laiku pasirodę potvarkiai buvo sąžiningai įgyvendinti per liturgijos reformą, apie kurią Paulius VI, aiškindamas gausesnę Šventojo Rašto skaitinių pasiūlą sekmadieniais bei švenčių dienomis, rašė: „Taip sutvarkyta tam, kad krikščionims vis labiau būtų žadinamas tas Dievo žodžio alkis (plg. Am 8, 11), kuris, vadovaujant Šventajai Dvasiai, tiesiog verste verstų naujosios Sandoros tautą ieškoti kelio į tobulą Bažnyčios vienybę” (64).

40. Apmąstant sekmadienio Eucharistiją prabėgus daugiau negu trisdešimčiai metų po Susirinkimo, būtina peržiūrėti Dievo žodžio skelbimą ir nustatyti, ar Dievo tauta tikrai geriau pažįsta ir labiau myli Šventąjį Raštą (65). Čia svarbūs du, vienas su kitu artimai susiję – šventimo ir gyvos patirties –aspektai. Viena vertus, Susirinkimo atverta galimybė skelbti Dievo žodį Eucharistijoje dalyvaujančiai bendruomenei jos kalba turėtų sužadinti naują atsakomybės jo atžvilgiu jausmą, tokį, kad „ypatingas šventųjų tekstų pobūdis atsiskleistų jau per skaitymo ar giedojimo būdą” (66). Kita vertus, būtina, kad tikintieji skelbiamo Dievo žodžio klausymuisi būtų gerai dvasiškai pasirengę – tinkamai susipažinę su Šventuoju Raštu ir, kur įmanoma pastoraciškai, savomis iniciatyvomis nuodugniau išsiaiškinę biblinius tekstus, ypač tuos, kurie skaitomi per Mišias švenčių dienomis. Juk jei šventojo teksto skaitymas, kuris turėtų būti lydimas maldos bei derėti su Bažnyčios aiškinimu (67), reguliariai negaivina individo ir krikščioniškosios šeimos gyvenimo, tai vien Dievo žodžio skelbimas liturgijoje vargiai bus pajėgus duoti vaisių, kurių tikimasi. Todėl itin pagirtinos iniciatyvos, kuriomis parapijų bendruomenės, įtraukdamos visus Eucharistijos dalyvius – kunigus, patarnautojus ir tikinčiuosius (68) – savaitę rengiasi sekmadienio Mišioms ir iš anksto apmąsto Dievo žodį, kuris bus skelbiamas. Siekiama, kad sekmadienio liturgijos naujieną atspindėtų visas šventimas – ne tik homilija, bet ir malda, klausymasis, giedojimas, – idant ji įtaigiau paveiktų visus dalyvius. Savaime suprantama, daug priklauso nuo tų, kurie vykdo žodžio tarnybą. Jie privalo rengtis aiškinti Dievo žodį, itin uoliai studijuodami Šventąjį Raštą bei melsdamiesi, kad galėtų sąžiningai perduoti turinį bei susieti jį su mūsų laikų žmonių klausimais ir gyvenimu.

41. Tačiau sykiu nevalia užmiršti, kad liturginis Dievo žodžio skelbimas, pirmiausia per Eucharistijos šventimą, labiau yra ne pamokymo bei katechezės laikas, bet Dievo su savo tauta pokalbis, kurio metu jai skelbiami įstabūs išganymo darbai ir kaskart iš naujo primenami Sandoros reikalavimai. Savo ruožtu Dievo tauta jaučiasi kviečiama atsiliepti į šį meilės dialogą padėka bei šlovinimu, taip pat ištikimybe, įrodoma stengiantis nuolatos „atsiversti”. Tad sekmadienio Mišios įpareigoja vidujai atnaujinti Krikšto pažadus, kuriuos tam tikra prasme apima Tikėjimo išpažinimo kalbėjimas ir kurie yra aiškiai išreikšti Velyknakčio liturgijoje ir teikiant Krikštą per Mišias. Šiame kontekste žodžio skelbimas per sekmadieninį Eucharistijos šventimą įgyja iškilmingą skambesį, kuris Senajame Testamente buvo būdingas Sandoros atnaujinimui, kai būdavo skelbiamas Įstatymas ir Izraelio bendruomenė, kaip dykumos tauta Sinajaus kalno papėdėje (plg. Iš 19, 7 – 8; 24, 3. 7), raginama pakartojant „taip” atnaujinti savo nusistatymą būti ištikimai Dievui bei laikytis jo įsakymų. Tardamas mums savo žodį, Dievas tikrai laukia mūsų atsakymo – to atsakymo, kurį už mus jau tarė Kristus savuoju „Amen” (plg. 2 Kor 1, 20 – 22) ir kuris mumyse per Šventąją Dvasią nuaidi taip, kad tai, ką išgirstame, iš pagrindų sujudina mūsų gyvenimą (69).
Kristaus Kūno stalas

42. Žodžio stalas natūraliai šliejasi prie eucharistinės Duonos stalo ir rengia bendruomenę išgyventi įvairialypius pastarojo matmenis, sekmadienio Eucharistijoje įgyjančius ypatingą iškilmingumą. Per šventinį atspalvį, būdingą visos bendruomenės susibūrimui „Viešpaties dieną”, Eucharistija aiškiau negu kitomis dienomis atsiskleidžia kaip didysis „dėkojimas”, kurį Bažnyčia, kupina Šventosios Dvasios, kreipia į Tėvą, susivienydama su Kristumi ir tapdama visos žmonijos balsu. Savaitiniu ritmu esame akinami su dėkingumu prisiminti praėjusių dienų įvykius, iš naujo apmąstyti juos Dievo šviesoje ir padėkoti jam už nesuskaičiuojamas dovanas šlovinant jį per Kristų, su Kristumi ir Kristuje, Šventosios Dvasios vienybėje. Taip krikščionių bendruomenė atnaujina savo suvokimą, jog visa sukurta per Kristų (plg. Kol 1, 16; Jn 1, 3) ir jame, kuris atėjo kaip tarnas dalytis mūsų žmogiškąja egzistencija bei ją atpirkti, visa iš naujo suvienyti (plg. Ef 1, 10), kad būtų paaukota Dievui Tėvui, iš kurio visa kyla bei gauna savo gyvybę. Galiausiai savuoju „Amen” pritardama eucharistinei doksologijai, Dievo tauta tikėjimu bei viltimi atsigręžia į eschatologinį laiką, kai Kristus „perduos karalystę Dievui Tėvui, <…> kad Dievas būtų viskas visame kame” (1 Kor 15, 24. 28).

43. Šis judėjimas „aukštyn” glūdi kiekviename Eucharistijos šventime, darydamas jį džiaugsmingu, padėkos bei vilties kupinu įvykiu, tačiau ypač išryškėja per sekmadienio Mišias dėl jų ypatingo sąryšio su Prisikėlimo atminimu. Kita vertus, šis „eucharistinis” džiaugsmas, keliantis „aukštyn širdis”, yra judėjimo „žemyn”, kurį Dievas atliko ateidamas tarp mūsų ir kuris visam laikui tapo Eucharistijos kaip Aukos esminis elementas, vaisius, kenosis – tai yra savęs apiplėšimo, per kurį Kristus „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2, 8), – slėpinio iškiliausia apraiška bei šventimas.

Mišios iš tikrųjų yra gyvas aukos ant kryžiaus sudabartinimas. Duonos ir vyno pavidalais, ant kurių maldaujama išlieti Šventąją Dvasią, unikaliai veikiančią per konsekracijos žodžius, Kristus atnašauja save Tėvui tuo pačiu aukojimo aktu, kuriuo jis save atidavė ant kryžiaus: „Toje dieviškoje aukoje, kuri aukojama Mišiose, yra ir nekruvinu būdu aukojamas tas pats Kristus, kuris vieną kartą pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus altoriaus” (70). Su savo auka Kristus suvienija Bažnyčios auką: „Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę” (71). Šis visos bendruomenės dalyvavimas Kristaus aukoje ypač akivaizdus per sekmadienio susirinkimą, teikiantį galimybę prie altoriaus atnešti praėjusią savaitę su visais jos žmogiškais sunkumais.
 

Velykinis pokylis ir broliškas susitikimas

44. Tokį vieningumą ypač išreiškia velykinis pokylis, būdingas Eucharistijai, kur Kristus pats tampa maistu. Juk „Kristus patikėjo šią Auką Bažnyčiai tam, kad tikintieji joje dalyvautų tiek dvasiškai, tikėjimu bei meile, tiek sakramentiškai, per šventosios Komunijos pokylį. Dalyvavimas Viešpaties Vakarienėje visada yra bendrystė su Kristumi, Aukoje atnašaujančiu save Tėvui” (72). Todėl Bažnyčia siūlo dalyvaujantiems Mišiose tikintiesiems priimti ir Komuniją, su sąlyga, kad jie yra deramai tam nusiteikę ir, jei jaučiasi padarę sunkią nuodėmę, gavę Dievo atleidimą per Sutaikinimo sakramentą (73), prisimindami šv. Paulius žodžius Korinto bendruomenei (plg. 1 Kor 11, 27–32).Ypač įsakmiai eucharistinė Komunija siūloma per Mišias sekmadieniais ir kitomis švenčių dienomis.

Taip pat svarbu labai aiškiai suvokti, kad bendrystė su Kristumi ir bendrystė su broliais yra kuo artimiausiai susietos. Eucharistinis susibūrimas – sekmadienis yra įvykis, kuriam būdingas broliškumas, kurį privalu išryškinti šventimu, atsižvelgiant, savaime suprantama, į liturginių veiksmų prigimtį. Tam padeda kvietimo maldai gestai ir pačios maldos tonas, leidžiantis pajusti dėmesingumą visų bendruomenės narių poreikiams. Pasikeitimas ramybės ženklu – Romos apeigose tai atliekama prieš Komunijos dalijimą – yra ypač išraiškus judesys, kurį tikintieji kviečiami daryti kaip ženklą, žymintį Dievo tautos pritarimą viskam, kas buvo atlikta per Mišias (74), ir įsipareigojimą vienas kitą mylėti. Šis įsipareigojimas prisiimamas dalyvavimu vienoje Duonoje, atmenant reiklius Kristaus žodžius: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną” (Mt 5, 23 – 24).
 

Nuo Mišių prie „išsiuntimo”

45. Priimdami gyvybės Duoną, Kristaus mokiniai rengiasi Prisikėlusiojo ir jo Dvasios galia imtis užduočių, laukiančių jų įprastiniame gyvenime. Juk tikinčiajam, supratusiam to, kas atlikta, prasmę, Eucharistijos šventimas negali baigtis sulig bažnyčios durų slenksčiu. Kaip ir pirmieji Prisikėlimo liudytojai, krikščionys, kurie kiekvieną sekmadienį sukviečiami išgyventi bei išpažinti Prisikėlusiojo buvimą, yra pašaukti tapti tikėjimo skelbėjais bei liudytojais kasdieniame gyvenime. Šiuo požiūriu reikėtų iš naujo atrasti bei deramiau įvertinti maldą po Komunijos ir Mišių pabaigą – palaiminimą ir atsisveikinimą, – kad visi Eucharistijos dalyviai giliau įsisąmonintų jiems patikėtą atsakomybę. Susirinkimui išsiskirsčius, mokinys grįžta į savo įprastinę aplinką įpareigotas paversti visą savo gyvenimą dovana, dvasine, Dievui patinkančia auka (plg. Rom 12, 1). Jis jaučiasi skolingas broliams tai, ką gavo per Eucharistijos šventimą, panašiai kaip mokiniai iš Emauso: pažinę prisikėlusį Kristų, kai šis laužė duoną (plg. Lk 24, 30–32), jie pajuto poreikį nedelsiant grįžti pas savo brolius ir pasidalyti su jais susitikimo su Viešpačiu džiaugsmu (plg. Lk 24, 33–35).
 

Priesakas švęsti sekmadienį

46. Kadangi Eucharistija yra sekmadienio šerdis, suprantama, kodėl vyskupai nuo pat pirmojo šimtmečio nepaliaujamai primindavo savo tikintiesiems būtinybę dalyvauti liturginiame susirinkime. „Viešpaties dieną palikite viską, – raginama, pavyzdžiui, trečiojo šimtmečio traktate Didascalia apostolorum, – ir uoliai lėkite į savo susirinkimą, nes juo jūs šlovinate Dievą. Priešingu atveju, kaip galėtų pasiteisinti Dievui tie, kurie Viešpaties dieną nesirenka klausytis gyvybės žodžio ir maitintis negendančiu dieviškuoju maistu?” (75) Vyskupų raginimas paprastai rasdavo tikinčiųjų širdyse tvirtą pritarimą. Nors ir būta laikų bei situacijų, kai ši pareiga būdavo atliekama ne taip karštai, niekada nevalia užmiršti tikro heroizmo, kurį, kaip galima konstatuoti, nuo Bažnyčios pirmųjų šimtmečių iki mūsų dienų yra parodę kunigai ir tikintieji, vykdydami šią pareigą įvairiomis pavojaus bei suvaržytos laisvės aplinkybėmis.

Savo pirmojoje apologijoje, skirtoje imperatoriui Antoninui ir senatui, šv. Justinas su pasididžiavimu aprašė krikščioniškąją sekmadienio susirinkimų, suburiančių miesto ir kaimo krikščionis vienoje vietoje, praktiką (76). Dioklecijano persekiojimo laikais, kai krikščionių susirinkimai buvo itin griežtai draudžiami, daugelis turėjo pakankamai drąsos pasipriešinti imperatoriaus ediktui ir verčiau sutikdavo mirti negu praleisti sekmadienio Eucharistiją. Tokie, pavyzdžiui, buvo kankiniai iš Abitanos Africa proconsularis provincijoje; į kaltinimus jie atsakė šiais žodžiais: „Be jokios baimės šventėme Viešpaties vakarienę, nes jos nevalia atidėti; toks mūsų įstatymas”; „be Viešpaties vakarienės negalime gyventi”. O viena iš kankinių pripažino: „Taip, ėjau į susirinkimą ir su savo broliais švenčiau Viešpaties vakarienę, nes esu krikščionė” (77).

47. Bažnyčia niekada nesiliovė reiškusi šią sąžinės pareigą, pagrįstą vidiniu poreikiu, kurį taip stipriai juto pirmųjų šimtmečių krikščionys, nors iš pradžių ir nemanė, kad tai būtina nustatyti kaip įsaką. Tiktai vėliau, susidūrusi su kai kurių krikščionių drungnumu ar aplaidumu, ji buvo priversta aiškiai išreikšti pareigą dalyvauti sekmadienio Mišiose. Dažniausiai tai daryti buvo raginama, tačiau kartais tekdavo priimti nedviprasmiškus bažnytinės teisės potvarkius. Tokia praktika pastebima įvairiuose vietiniuose susirinkimuose nuo ketvirtojo šimtmečio (pavyzdžiui, 300 metais įvykęs Elvyros sinodas kalba ne apie pareigą, bet apie bausmes tris kartus praleidus sekmadienio Mišias) (78) ir ypač nuo šeštojo šimtmečio (pavyzdžiui, 506 metais įvykusiame Agdės sinode) (79). Šie vietinių sinodų dekretai natūraliai ugdė visuotinį paprotį, turintį įpareigojantį pobūdį (80).

1917 metų Kanonų teisės kodekse šiai tradicijai pirmą kartą buvo suteikta visuotinio įstatymo forma (81). Dabartiniame kodekse tai patvirtinama nurodant, kad „sekmadienį ir kitomis švenčių dienomis tikintieji įpareigoti dalyvauti Mišiose” (82). Toks įstatymas paprastai laikomas rimtu įpareigojimu; tai taip pat moko Katalikų Bažnyčios katekizmas (83) ir, turint galvoje, koks reikšmingas krikščionių gyvenimui yra sekmadienis, nesunku suprasti kodėl.

48. Šiandien, kaip ir herojiškais ankstyvaisiais laikais, nemažai žmonių, norinčių nuosekliai gyventi pagal savo tikėjimą, daugelyje pasaulio vietovių vėl tenka susidurti su sunkumais. Aplinka Evangelijos naujienai kartais yra tiesiog priešiška, kartais – taip būna dažniau – abejinga ir nesvetinga. Tikinčiajam, jei jis nenori palūžti, reikalinga galimybė tikėtis krikščionių bendruomenės paramos. Štai kodėl jis turėtų būti įsitikinęs, kad rinkimasis sekmadienį su kitais broliais bei seserimis švęsti Viešpaties Velykų naujosios Sandoros sakramente yra lemtingai svarbus jo paties tikėjimo gyvenimui. Ypač vyskupams tenka užduotis stengtis, kad „visi tikintieji pripažintų, pašventintų ir švęstų sekmadienį kaip tikrąją ‘Viešpaties dieną’, kurią Bažnyčia susirenka, idant klausydamasi Dievo žodžio, aukodama Viešpaties auką, pašventindama dieną malda, meilės darbais bei susilaikymu nuo darbo, atnaujintų Velykų slėpinio atminimą” (84).

49. Kadangi tikintieji privalo dalyvauti Mišiose, nebent jie negalėtų to padaryti dėl rimtos priežasties, vyskupai atitinkamai įpareigoti išties visiems sudaryti galimybę įvykdyti priesaką. Į tai orientuoti Bažnyčios teisės potvarkiai, pavyzdžiui, kunigui suteikta galia, prieš tai gavus vyskupijos vyskupo leidimą, sekmadieniais ir privalomų švenčių dienomis celebruoti daugiau negu vienerias Mišias (85), įsteigtos vakaro Mišios (86) ir galiausiai duotas nurodymas, kad laikas, tinkamas sekmadienio pareigai atlikti, prasideda jau šeštadienio vakare, sulig pirmaisiais sekmadienio mišparais (87). Juk liturgijos požiūriu šventės diena tikrai prasideda šiais mišparais (88). Tad liturgija Mišių, kurios kartais vadinamos „išvakarių Mišiomis”, tačiau iš tikrųjų kiekvienu požiūriu yra „šventadienio Mišios”, yra tokia pati kaip sekmadienio, įpareigojanti celebrantą sakyti homiliją ir su tikinčiaisiais kalbėti visuotinę maldą.

Vyskupams, be to, privalu priminti tikintiesiems, kad jie, sekmadienį išvykę iš savo pastovios gyvenamosios vietos, pasirūpintų dalyvauti Mišiose ten, kur yra atsidūrę, savo asmeniniu liudijimu praturtindami atitinkamą vietinę bendruomenę. Kita vertus, šios bendruomenės turėtų šiltai sutikti iš kitur atvykstančius brolius ir seseris, ypač vietovėse, pritraukiančiose daug turistų bei piligrimų, dėl kurių neretai būtinos ypatingos religinės pagalbos iniciatyvos (89).
 

Džiugus ir malonaus skambesio šventimas

50. Sekmadienio Mišias dėl jų pačių prigimties bei svarbos tikinčiųjų gyvenimui būtina parengti itin rūpestingai. Formomis, kurias siūlo pastoracinė išmintis ir vietiniai papročiai, derantys su liturginiais nuostatais, privalu garantuoti, kad šventimas išsaugotų tą šventišką pobūdį, kuris prideramas Viešpaties prisikėlimo dienos atminimo šventei. Dėl to svarbu skirti didelį dėmesį susirinkimo giedojimui, nes šis yra ypač tinkamas širdies džiaugsmui išreikšti, iškilmingumui pabrėžti ir dalijimuisi vienu tikėjimu bei ta pačia meile skatinti. Dėl šios priežasties reikia rūpintis bažnytinės muzikos – ir tekstų, ir melodijų – kokybe, kad šiandien siūlomi nauji kūriniai ne tik atitiktų liturgijos nuostatus, bet ir būtų verti tos bažnytinės tradicijos, kuri gali pasigirti neįkainojama paveldo šioje srityje verte.
 

Aktyviai dalyvauti skatinantis šventimas

51. Taip pat visomis jėgomis reikėtų stengtis, kad visi dalyviai – vaikai ir suaugusieji – jaustųsi užkalbinami, skatinant juos visiškai įsitraukti į liturgijos siūlomas aktyvaus dalyvavimo formas (90). Tiesa, atlikti eucharistinę Auką bei atnašauti ją visos Dievo tautos vardu pridera tiktai tiems, kurie vykdo tarnaujamąją kunigystę savo brolių bei seserų labui (91). Būtent tai yra pagrindas skirtumo – didesnio nei vien disciplininio pobūdžio – tarp užduoties, rezervuotos celebrantui, ir užduoties, tenkančios diakonui bei neįšventintiems tikintiesiems (92). Tačiau tikintieji taip pat turėtų suvokti, kad ir jie savo per Krikštą gautos bendrosios kunigystės galia „dalyvauja Eucharistijos aukojime” (93). Jie „aukoja Dievui dievišką auką ir kartu su ja save, taigi tiek aukojimu, tiek šventąja Komunija visi, ne be skirtumo, bet kiekvienas savaip atlieka savo vaidmenį liturginėje veikloje” (94), pasisemdami šviesos bei galios įgyvendinti savąją Krikštu gautą kunigystę malda bei švento gyvenimo liudijimu.
 

Kiti krikščioniškojo sekmadienio aspektai

52. Nors dalyvavimas Eucharistijoje yra sekmadienio šerdis, būtų ribota vien dėl to jį „pašventinti”. Juk Viešpaties diena teisingai išgyvenama tik tada, kai ją visą ženklina dėkingas bei aktyvus Dievo darbų atminimas. Kiekvieną Kristaus mokinį tai įpareigoja ir kitiems, už liturginio vyksmo ribų išgyvenamiems dienos momentams – šeimos gyvenimui, socialiniams santykiams, poilsio bei atsipalaidavimo laikotarpiams – suteikti pobūdį, kuris padėtų Prisikėlusiojo ramybei bei džiaugsmui išnirti įprastinio gyvenimo audinyje. Pavyzdžiui, ramesnis tėvų ir vaikų buvimas kartu galėtų būti proga ne tik įsiklausyti vienam į kitą, bet ir drauge patirti ugdomųjų išgyvenimų bei didesnio vidinio susikaupimo akimirksnių. Kodėl gi pasauliečių gyvenime, jei įmanoma, nenumatyti ypatingų maldos laikotarpių – ypač, pavyzdžiui, mišparų šventimo – arba katechezei skirtų susitikimų, kurie, rengiami sekmadienio išvakarėse ar sekmadienį po pietų, padėtų pasirengti tikrajai Eucharistijos dovanai ir ją papildytų?

Šis gana tradicinis „sekmadienio pašventinimo” būdas galbūt daugeliui žmonių tapo sunkiau įgyvendinamas; tačiau Bažnyčia išreiškia savo tikėjimą Prisikėlusiojo jėga bei Šventosios Dvasios galia šiandien labiau negu kada nors anksčiau parodydama, jog ji tikėjimo srityje nesitenkina minimalia ar vidutiniška pasiūla, bet padeda krikščionims atlikti tai, kas yra tobuliausia bei labiausiai patinka Viešpačiui. Tačiau apskritai, nepaisant sunkumų, netrūksta ir teigiamų bei viltingų ženklų. Daugelyje Bažnyčios sričių vėl juntamas – tai Dvasios dovana – poreikis melstis įvairiausiais būdais.Vėl prisimintos tokios senos pamaldumo formos kaip piligriminė kelionė, ir tikintieji neretai pasinaudoja sekmadienio poilsiu, kad aplankytų šventoves ir, galbūt net su visa šeima, išgyventų ten keletą intensyvios tikėjimo patirties valandų. Tai malonės valandos; jas reikia skatinti tinkama evangelizacija ir teikti joms kryptį, vadovaujantis autentiška pastoracine išmintimi.
 

Sekmadienio susirinkimai be kunigo

53. Išlieka parapijų, neturinčių kunigo, kuris sekmadienį švęstų Eucharistiją, problema. Tai dažnai pasitaiko jaunose Bažnyčiose, kur vienam vieninteliam kunigui patikima pastoracinė atsakomybė už tikinčiuosius, išsibarsčiusius po milžinišką teritoriją. Tačiau sunkių situacijų gali atsirasti ir šalyse, kur krikščionybės tradicija šimtmetinė, kai mažėjant dvasininkams nebeįmanoma garantuoti, kad kiekvienoje parapijoje būtų kunigas. Tokiais atvejais, kai Eucharistijos šventimas nėra galimas, Bažnyčia siūlo šaukti sekmadieninius susirinkimus be kunigo (95), vadovaujantis Šventojo Sosto išleistais ir vyskupų konferencijų pritaikytais potvarkiais bei nurodymais (96). Tačiau tikslas visada turi būti Mišių aukos šventimas, vienintelis tikras Viešpaties Velykų aktualizavimas, vienintelis tobulas eucharistinis susirinkimas, kuriam, laužant Žodžio ir Eucharistijos duoną, in persona Christi vadovauja kunigas. Todėl pastoracijos srityje būtina imtis visų reikiamų priemonių, idant Eucharistija kuo dažniau būtų prieinama tikintiesiems, paprastai priverstiems jos atsisakyti, pasirūpinant, kad reguliariai lankytųsi kunigas, arba išnaudojant visas galimybes surengti tikinčiųjų susirinkimą centrinėje vietovėje, kurią pajėgtų pasiekti įvairios, taip pat toli nuo jos gyvenančios grupės.
 

Radijo ir televizijos transliacijos

54. Tikintieji, kurie dėl ligos, neįgalumo ar kitos rimtos priežasties negali dalyvauti, turėtų širdimi kiek įmanoma geriau susivienyti su Mišių šventimu iš tolo, pirmenybę teikdami tai dienai numatytiems skaitiniams bei maldoms iš Mišiolo, taip pat per Eucharistijos troškimą (97). Daugelyje šalių televizija ir radijas teikia galimybę susivienyti su Eucharistijos šventimo momentu, kai jis iš tikrųjų vyksta šventovėje (98). Tokio pobūdžio transliacijos, savaime suprantama, kaip tokios neleidžia patenkinamai įvykdyti sekmadienio pareigos, reikalaujančios dalyvauti brolių susirinkime susiburiant toje pačioje vietoje, kur galima priimti eucharistinę Komuniją. Tačiau tiems, kuriems dalyvauti Eucharistijoje sutrukdyta ir kurie dėl to nuo priesako vykdymo atleisti, televizijos ar radijo transliacijos yra vertinga pagalba, pirmiausia tada, kai ją dosniu tarnavimu papildo ypatingieji tarnautojai, atnešantys ligoniams Eucharistiją, taip pat perduodantys visos bendruomenės sveikinimą bei solidarumą. Tad sekmadienio Mišios teikia gausių vaisių ir šiems krikščionims, jie irgi gali išgyventi sekmadienį kaip tikrą „Viešpaties dieną” ir „Bažnyčios dieną”.
 
 

Ketvirtasis skyrius
DIES HOMINIS
Sekmadienis – džiaugsmo, poilsio ir solidarumo diena
 

Kristaus „džiaugsmo pilnatvė”

55. „Garbė tam, kuris aukščiau visų dienų iškėlė didžiąją sekmadienio dieną. Dangus ir žemė, angelai ir žmonės atsiduoda džiaugsmui” (99). Šie maronitų liturgijos akcentai taikliai perduoda džiaugsmo šūksnius, visada būdingus sekmadieniui tiek Vakarų, tiek Rytų liturgijoje. Ir apskritai, pažvelgus į istoriją, matyti, jog krikščionys, prisikėlusiojo Viešpaties dienai dar nė netapus poilsio diena – kuri, be to, buvo net nenumatyta to meto valstybiniame kalendoriuje, – išgyvendavo ją pirmiausia kaip džiaugsmo dieną. „Pirmąją savaitės dieną būkite visi linksmi”, – rašoma Didascalia apostolorum (100). Džiaugsmas būdavo reiškiamas ir liturginėje praktikoje atitinkamų judesių parinkimu (101). Šv. Augustinas, aiškindamas mums tuomet paplitusį Bažnyčios supratimą, taip pabrėžia kas savaitę pasikartojančių Velykų džiaugsmą: „Nustokite pasninkavę ir Prisikėlimo ženklan melskitės stovėdami; be to, visais sekmadieniais privalu giedoti Aleliuja” (102).
56. Nors paskiros ritualinės formos, tai priklauso nuo bažnytinės disciplinos, laikui bėgant gali kisti, tačiau sekmadienį, kaip kassavaitinį pirmojo susitikimo su Prisikėlusiuoju aidą, visada turėtų ženklinti džiaugsmas, su kuriuo mokiniai sutiko Mokytoją: „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį” (Jn 20, 20). Jiems, kaip vėliau ir visoms krikščionių kartoms, Jėzaus ištarti prieš Kančią žodžiai tapo tikrove: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu” (Jn 16, 20). Argi jis pats nesimeldė, kad mokiniai turėtų „džiaugsmo pilnatvę”? (plg. Jn 17, 13) Prisikėlęs Kristus Bažnyčiai yra neišsemiamo džiaugsmo šaltinis. Sekmadieninio Eucharistijos šventimo šventiškas pobūdis išreiškia džiaugsmą, kurį savo Bažnyčiai Kristus perduoda dovanodamas Dvasią. Juk džiaugsmas yra vienas iš Šventosios Dvasios vaisių (plg. Rom 14, 17; Gal 5, 22).

57. Tad, norėdami suvokti visą sekmadienio reikšmę, turime iš naujo atrasti ir šį tikinčiosios egzistencijos matmenį. Krikščioniškasis džiaugsmas, be abejonės, turėtų ženklinti visą gyvenimą, ne tik vieną savaitės dieną. Tačiau dėl savo kaip prisikėlusiojo Viešpaties dienos, kurią švenčiami dieviškieji Kūrimo ir „Naujojo kūrimo” darbai, reikšmingumo sekmadienis ypač yra džiaugsmo diena, negana to, tinkama auklėti save džiaugsmui ir vėl atrasti jo autentiškus esminius bruožus bei gilias šaknis. Šio džiaugsmo nevalia painioti su paviršutiniško pasitenkinimo bei trumpalaikio malonumo jausmais, dažnai trumpam apsvaiginančiais jutimiškumą bei emocionalumą, kad po to paliktų širdyje nepasitenkinimą ar net kartėlį. Krikščioniškuoju požiūriu džiaugsmas yra ilgalaikiškesnis bei labiau paguodžiantis; jis netgi gali, kaip liudija šventieji (103), atsilaikyti prieš tamsią skausmo naktį ir tam tikra prasme yra „dorybė”, kurią reikia puoselėti.

58. Tačiau tarp krikščioniškojo džiaugsmo ir autentiškų žmogiškų džiaugsmų nėra jokios priešpriešos. Priešingai, pastaruosius sukelia ir galiausiai grindžia džiaugsmas dėl išaukštinto Kristaus (plg. Apd 2, 24–31), kuris yra žmogaus pagal Dievo planą tobulas paveikslas ir apreiškimas. Mano garbingasis pirmtakas Paulius VI apaštališkajame laiške apie krikščioniškąjį džiaugsmą rašė, jog „krikščioniškasis džiaugsmas savo esme yra vidinis dalyvavimas slėpiningame, sykiu dieviškajame ir žmogiškajame džiaugsme, kuris randamas išaukštinto Viešpaties Jėzaus Kristaus širdyje” (104). Tas pats popiežius, užbaigdamas savo laišką, ragino Bažnyčią Viešpaties dieną, kiek leidžia jėgos, liudyti džiaugsmą, kurį apaštalai išgyveno Velykų vakarą, išvydę Viešpatį. Todėl jis akino vyskupus atkakliai reikalauti „ištikimo ir džiugaus tikinčiųjų dalyvavimo sekmadienio Eucharistijoje. Kaip gali jie nepaisyti šio susitikimo, šio pokylio, kurį mums savo meilėje rengia Kristus? Tegu mūsų dalyvavimas jame kiekvienąkart bus kuo oresnis bei šventiškesnis! Juk ne kas kitas, o Kristus, nukryžiuotas ir prisikėlęs, ateina tarp savo mokinių, kad juos kartu nusivestų į savo Prisikėlimo atnaujinimą. Tai meilės sandoros tarp Dievo ir jo tautos viršūnė čia, žemėje, krikščioniškojo džiaugsmo ir pasirengimo amžinajai šventei ženklas ir šaltinis” (105). Šioje tikėjimo perspektyvoje krikščioniškasis sekmadienis yra tikroji „šventė”, Dievo žmogui dovanota diena, kad jis galutinai subręstų žmogiškai bei dvasiškai.
 

Šabo įvykdymas

59. Šis krikščioniškojo sekmadienio aspektas ypatingu būdu išryškina jo matmenį, susijusį su Senojo Testamento šabo išpildymu. Viešpaties dieną, kuri Senajame Testamente siejama su Kūrimo darbais (plg. Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–11) ir Išėjimu iš Egipto (plg. Įst 5, 12–15), krikščionis raginamas skelbti naująją kūriniją ir naująją Sandorą, įgyvendintą Kristaus Velykų slėpinyje. Kūrimo šventimas ne panaikinamas, bet, priešingai, praplečiamas kristocentriška perspektyva, tai yra tampa regimas Dievo plano „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje” (Ef 1, 10) šviesoje. Savo ruožtu visą savo prasmę įgyja ir per Išėjimą atlikto išlaisvinimo atminimas, virstantis visuotinio Išganymo, kurį atliko numiręs bei prisikėlęs Kristus, atminimu. Tad sekmadieniu šabas ne „pakeičiamas”, bet įgyvendinamas ir tam tikra prasme praplečiamas bei galutinai išreiškiamas kalbant apie išganymo istoriją, kurios viršūnė yra Kristus.

60. Remiantis tokiu požiūriu, galima išsaugoti visą biblinę teologiją apie „šabą”, nepakenkiant sekmadienio krikščioniškam pobūdžiui. Ši teologija vis iš naujo ir niekad neblėstant nuostabai grąžina mus į slėpiningą pradžią, kai amžinasis Dievo žodis laisvu meilės sprendimu iš nieko kūrė pasaulį. Kūrimo darbai buvo užantspauduoti palaiminimu bei pašventinimu dienos, kurią Dievas ilsėjosi „nuo visų kūrimo darbų” (Pr 2, 3). Ši Dievo poilsio diena teikia prasmę laikui, kuris, esant savaičių sekai, ne tik tampa chronologiškai ritmingas, bet ir įgyja, taip sakant, teologinį skambesį. Juk nuolatinis šabo sugrįžimas šalina grėsmę, kad laikas užsisklęs savyje, nes, priimdamas Dievą ir jo kairoi – tai yra jo malonės bei išganomųjų įsikišimų momentus, – laikas lieka atviras amžinybės horizontui.

61. Šabas, Dievo palaiminta ir šventa padaryta septintoji diena, suskliaudžianti visus kūrybos darbus, yra tiesiogiai susijęs su šeštosios dienos darbais, kai Dievas „pagal savo paveikslą” sukūrė žmogų (plg. Pr 1, 26). Ši kuo glaudžiausia sąsaja tarp „Dievo dienos” ir „žmogaus dienos” neišsprūdo iš akių Bažnyčios tėvams apmąstant Kūrimo pasakojimą. Ambraziejus šiuo klausimu sako: „Tad dėkui Viešpačiui, mūsų Dievui, sukūrusiam kūrinį, kur galėjo pailsėti. Jis sukūrė dangų, tačiau neperskaitau, kad jis ten būtų ilsėjęsis; jis sukūrė žvaigždes, mėnulį, saulę, ir dabar neperskaitau, kad jis ten ilsėjęsis. Tačiau skaitau, kad jis sukūrė žmogų ir tada ilsėjosi radęs jame tą, kuriam galėjo atleisti nuodėmes” (106). Taigi „Dievo diena” visam laikui liks tiesiogiai susieta su „žmogaus diena”. Kai Dievo įsakas reikalauja: „Atsimink, kad švęstum šabo dieną” (Iš 20, 8), tai poilsis, nustatytas jo pašventintai dienai pagerbti, tikrai nėra žmogui slegianti našta, bet, priešingai, padeda jam suvokti savo gyvybiškai svarbią bei išlaisvinančią jo priklausomybę nuo Kūrėjo ir sykiu pašaukimą bendradarbiauti jo kūryboje bei priimti jo malonę. Gerbdamas Dievo „poilsį”, žmogus visiškai atranda pats save. Tad Viešpaties diena atsiskleidžia kaip diena, iš esmės paženklinta dieviškojo palaiminimo (plg. Pr 2, 3), kuris ją, kaip gyvūnus bei žmones (plg. Pr 1, 22. 28), apdovanoja savotišku „vaisingumu”. Šis „vaisingumas” ypač pasireiškia tuo, kad šabas gaivina ir tam tikra prasme „daugina” patį laiką, gyvojo Dievo atminimu didindamas žmogaus gyvenimo džiaugsmą bei troškimą skatinti ir perduoti gyvybę.

62. Tad krikščionis turėtų neužmiršti, kad tikrieji įpareigojimo švęsti „Viešpaties dieną” motyvai tebegalioja, nors žydų šabo nuostatai, pranokti sekmadienio „vykdymo”, jam ir nustojo galios. Šiuos motyvus, iškilmingai įtrauktus į Dekalogą, privalu iš naujo perskaityti atsižvelgiant į sekmadienio teologiją bei dvasingumą: „Laikysies šabo dienos ir švęsi ją, kaip Viešpats, tavo Dievas, tau yra įsakęs. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse, idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis, kaip tu. Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną” (Įst 5, 12–20). Šabo laikymasis čia artimai susietas su išlaisvinimo darbais, Dievo atliktais savo tautos labui.

63. Kristus atėjo tam, kad įgyvendintų naują „išėjimą”, atneštų laisvę engiamiesiems. Daug žmonių jis išgydė šabo dieną (plg. Mt 12, 9–14 ir paralel. pasak.) tikrai ne dėl to, kad pažeistų Viešpaties dieną, bet turėdamas tikslą atskleisti visą jos reikšmę: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui” (Mk 2, 27). Prieštaraudamas kai kurių savo amžininkų perdėm legalistiniam aiškinimui ir išskleisdamas autentišką biblinio šabo prasmę, Jėzus, „šabo Viešpats” (Mk 2, 28), grąžina šios dienos – nustatytos, kad būtų gerbiamos ir Dievo, ir žmogaus teisės, – laikymosi išlaisvinamąjį pobūdį. Štai kodėl krikščionys, pašaukti skelbti Kristaus krauju gautą išlaisvinimą, pagrįstai jautėsi turį galią šabo prasmę perkelti į Prisikėlimo dieną. Kristaus Velykos iš tiesų išlaisvino žmogų iš daug radikalesnės vergovės negu ta, kuri slegia engiamą tautą, – iš vergavimo nuodėmei, kuri nutolina žmogų nuo Dievo, taip pat nuo savęs paties bei kitų ir sėja istorijoje vis naujas blogio bei prievartos sėklas.
 

Poilsio diena

64. Keletą šimtmečių krikščionys išgyvendavo sekmadienį vien kaip garbinimo dieną, neturėdami galimybių susieti su ja reikšmingo šabo poilsio. Tiktai ketvirtajame šimtmetyje Romos imperijos įstatymais buvo pripažintas savaitės ritmas ir nustatyta, kad teisėjai, miestų gyventojai ir įvairios amatininkų korporacijos gali nutraukti darbą „saulės dieną” (107). Krikščionys džiūgavo, kad buvo pašalintos kliūtys, dėl kurių Viešpaties dienos laikymasis kartais virsdavo herojišku žygdarbiu. Dabar jie galėdavo netrukdomi pasišvęsti bendrai maldai (108).

Taigi būtų klaidinga savaitės ritmą pripažįstančius įstatymus laikyti Bažnyčiai bereikšmiu istorijos faktu, kurio ji galėtų paprasčiausiai atsisakyti. Net žlugus imperijai, Susirinkimai niekada nesiliovė stengęsi išsaugoti nuostatus, susijusius su sekmadienio poilsiu. Šalyse, kur krikščionys sudaro mažumą ir kalendoriuje numatyti šventadieniai neatitinka sekmadienio, sekmadienis, nepaisant visko, visada lieka Viešpaties diena, kurią tikintieji buriasi į eucharistinį susirinkimą. Tačiau tam prireikia nemažų pastangų. Krikščionims yra nenormalu, kai sekmadienis, šventės ir džiaugsmo diena, nėra sykiu poilsio diena, ir jiems sunku „pašventinti” sekmadienį neturint pakankamai laisvalaikio.

65. Kita vertus, ryšys tarp Viešpaties dienos ir poilsio dienos pilietinėje visuomenėje pasižymi svarba bei reikšmingumu, pranokstančiais krikščionybei būdingą perspektyvą. Darbo ir poilsio kaitos, įspaustos į žmogaus prigimtį, norėjo pats Dievas; tai liudija pasakojimas apie Kūrimą Pradžios knygoje (plg. 2, 2–3; Iš 20, 8–11): poilsis yra kažkas „šventa”, nes leidžia žmogui atitrūkti nuo kartais itin varginančio žemiškų užduočių ciklo ir iš naujo įsisąmoninti, kad visa yra sukurta Dievo. Yra pavojaus, kad nepaprasta galia, kurią Dievas suteikė žmogui kūrinijos atžvilgiu, gali paskatinti jį užmiršti, jog Dievas yra Kūrėjas, nuo kurio viskas priklauso. O toks pripažinimas dar reikalingesnis mūsų laikais, kai mokslas bei technika neįsivaizduojamai padidino galią, kurią žmogus reiškia per savo darbą.

66. Galiausiai iš akių nevalia išleisti, kad ir mūsų laikais darbas daugeliui yra sunki vergija – dėl apverktinų darbo sąlygų bei primestų ilgų darbo valandų, ypač skurdžiausiuose pasaulio kraštuose, arba dėl to, kad net ekonomiškai labai išsivysčiusiose visuomenėse būna pernelyg daug neteisingumo bei žmogaus išnaudojimo. Bažnyčia, šimtmečiais leidusi sekmadienio poilsį apibrėžiančius įstatymus (109), galvoje pirmiausia turėdavo vergų ir darbininkų darbą ne dėl to, kad šis darbas būtų buvęs mažiau garbingas, palyginti su dvasiniais sekmadieninės praktikos reikalavimais, bet veikiau dėl to, kad šią sritį reikėdavo labiau sureguliuoti norint palengvinti jos naštą bei visiems sudaryti galimybę pašventinti sekmadienį. Vadovaudamasis tokia dvasia, mano pirmtakas Leonas XIII enciklikoje Rerum novarum apibūdino sekmadienio poilsį kaip darbininko teisę, kurią privalo garantuoti valstybė (110).

Mūsų dienomis irgi išlieka pareiga stengtis, kad visi galėtų patirti laisvę, poilsį bei atsipalaidavimą, reikalaujamus žmogaus orumo, artimai susijusio su religiniais, šeimos, kultūriniais ir tarpžmogiškais poreikiais, kuriuos vargiai įmanoma patenkinti nenustačius per savaitę bent vienos dienos, leidžiančios pasimėgauti galimybe kartu ilsėtis ir švęsti. Tokia darbininko teisė į poilsį, žinoma, kaip prielaidą numato jo teisę į darbą, ir, svarstydami problemas, susijusias su krikščioniškąja sekmadienio samprata, negalime neatsižvelgti į sunkią padėtį daugybės vyrų bei moterų, dėl darbo vietų stokos priverstų neveikliai praleisti ir darbo dienas.

67. Sekmadienio poilsis leidžia kasdienius rūpesčius bei užduotis vėl įskliausti į jiems būdingą matmenį: materialūs daiktai, dėl kurių taip rūpinamės, užleidžia vietą dvasios vertybėms; susitikimų bei ramesnių pokalbių metu vėl išvystame žmonių, su kuriais gyvename, tikrąjį veidą. Net gamtos grožybes – dažnai sužalotas troškimo valdyti, galiausiai atsigręžiančio prieš patį žmogų, – galima iš naujo atrasti bei intensyviai jomis mėgautis. Kaip diena, kurią žmogus sudaro taiką su Dievu, savimi bei kitais, sekmadienis šitaip virsta kvietimu žmogui atnaujintu žvilgsniu aprėpti gamtos stebuklus bei leistis būti pagaunamam tos nepaprastos ir slėpiningos harmonijos, apie kurią šv. Ambraziejus sakė: ji „nepažeidžiamu sutarimo bei meilės dėsnu” į „vienybės ir taikos ryšį” vienija įvairius kosmoso elementus (111). Tada žmogus, pasak apaštalo, ima geriau suvokti, kad „kiekvienas gi Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, – juk visa tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!” (1 Tim 4, 4–5) Taigi, jei žmogus po šešių darbo dienų – daugeliui, tiesą sakant, po penkių – nori laiko atsipalaiduoti bei skirti daugiau dėmesio kitiems savo gyvenimo aspektams, tai šitai atitinka jo autentišką poreikį, visiškai derantį su evangelinės naujienos perspektyva. Tačiau tikinčiajam privalu tenkinti šį poreikį nedarant žalos savo asmeninio bei bendruomeninio tikėjimo, parodomo Viešpaties dienos šventimu bei pašventinimu, svarbioms raiškos formoms.
Todėl natūralu, jog krikščionys siekia, kad ir ypatingomis mūsų laikų aplinkybėmis civilinė įstatymų leidyba atsižvelgtų į jų pareigą pašventinti sekmadienį. Bet kuriuo atveju jų sąžinė įpareigoja taip organizuoti sekmadienio poilsį, kad būtų įmanoma dalyvauti Eucharistijoje, susilaikant nuo tokios veiklos bei darbų, kurie nesuderinami su sekmadienio pašventinimu, jam būdingu džiaugsmu ir dvasiai bei kūnui reikalingu poilsiu (112).

68. Kad pats poilsis nesibaigtų tuštumu ar nevirstų nuobodumo šaltiniu, dvasiškai praturtintų, prisidėtų prie didesnės laisvės ir sudarytų galimybę apmąstymams bei broliškai bendrystei, tikintieji tarp kultūros priemonių ir visuomenės siūlomų pramogų turėtų pasirinkti tas, kurios geriausiai atitinka gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus. Tada sekmadienio ir šventadienio poilsis taps „pranašiškas”, nes juo bus patvirtinamas ne tik absoliutus Dievo pirmumas, bet taip pat žmogaus pirmumas bei orumas visuomeninio bei ekonominio gyvenimo reikalavimų atžvilgiu ir užbėgama už akių „naujajai žemei”, kur išlaisvinimas iš poreikių vergijos bus visiškas bei galutinis. Vienu žodžiu, Viešpaties diena taip kuo autentiškiausiai virsta žmogaus diena.
 

Solidarumo diena

69. Sekmadienis tikintiesiems taip pat turėtų būti proga atsidėti gailestingumo, artimo meilės ir apaštalavimo veiklai. Vidujai dalyvauti prisikėlusio Kristaus džiaugsme reiškia tobulai dalytis meile, tvinksinčia Prisikėlusiojo širdyje: nėra džiaugsmo be meilės! Pats Jėzus tai pareiškia, susiedamas „naująjį įsakymą” su džiaugsmu, kurį dovanoja: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau” (Jn 15, 10–12).

Tad sekmadienio Mišios jokiu būdu nesulaiko nuo artimo meilės pareigų, bet, priešingai, įpareigoja „meilės, maldingumo ir apaštalavimo darbams, kuriais parodoma, kad tikintieji, tiesa, nėra iš šio pasaulio, bet yra pasaulio šviesa ir garbina Tėvą žmonių akivaizdoje” (113).

70. Nuo apaštalų laikų sekmadienio susibūrimas krikščionims išties būdavo broliško dalijimosi su didžiausiais vargšais akimirka. „Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas” (1 Kor 16, 2). Čia kalbama apie Pauliaus paakintą rinkliavą neturtingoms Judėjos bendruomenėms. Per Eucharistijos šventimą sekmadienį krikščionio širdis atsiveria Bažnyčios matmenims. Tačiau apaštalo raginimą reikėtų suprasti daug giliau: jam svetima mintis skatinti siaurą „aukos davimo” mąstyseną, jis, priešingai, apeliuoja į reiklią „dalijimosi kultūrą”, kuri būtų ne tik gyva tarp pačios bendruomenės narių, bet ir įgyvendinama visos visuomenės atžvilgiu (114). Dėmesingiau negu kada nors anksčiau turėtume įsiklausyti į griežtus įspėjimus, kuriuos jis adresuoja Korinto bendruomenei, prasikaltusiai tuo, kad pažemino vargšus per brolišką agapę, kuri lydėjo Viešpaties vakarienę. „Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo bažnyčią ir sugėdinti nepasiturinčius?” (1 Kor 11, 20–22) Nemažiau griežti yra Jokūbo žodžiai: „Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs ir sakote: ‘Atsisėsk čia patogiai’, o vargdieniui tariate: ‘Pastovėk ten’, arba: ‘Sėskis prie mano kojų’. Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys teisėjai?” (2, 2–4)

71. Apaštalų nurodymai jau pirmaisiais šimtmečiais susilaukė plataus atsako ir tapo galingais Bažnyčios tėvų skelbimo akcentais. Šv. Ambraziejus ugningais žodžiais kreipiasi į turtinguosius, kurie tarėsi atlieką savo religines pareigas lankydami bažnyčią, bet nesidalydami savo gėrybėmis su vargšais, kuriuos dargi engdavo: „Ar negirdi, turtuoli, ką sako Viešpats? Tačiau tu ateini į bažnyčią ne tam, kad duotum vargšui, bet kad paimtum” (115). Šv. Jonas Krizostomas yra ne mažiau reiklus: „Ar nori pagerbti Kristaus kūną? Nepraeik pro šalį, kai jis yra nuogas. Negarbink jo čia, šventykloje, apsirėdęs šilko drabužiais, kad praeitum pro jį lauke, kur jis kenčia dėl šalčio ir nuogumo. Jis, kuris pasakė: ‘Tai mano kūnas’, yra tasai pats, kuris pasakė: ‘Buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote’ ir ‘Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’ <…>. Kokia nauda, kad eucharistinis stalas nukrautas aukso taurėmis, jei Jis miršta iš bado? Pirma duok pavalgyti alkstančiam, tada tuo, kas liko, gali papuošti ir altorių” (116).

Šiais žodžiais krikščionių bendruomenei veiksmingai primenama jos pareiga padaryti Eucharistiją vieta, kur broliškumas virsta konkrečiu solidarumu, kur paskutinieji virsta pirmaisiais brolių protuose bei širdyse, kur pats Kristus – turtingiems dosniai aukojant vargšams – tam tikra prasme gali laike pratęsti duonos padauginimo stebuklą (117).

72. Eucharistija yra broliškumo įvykis bei kvietimas broliškai gyventi. Iš sekmadienio Mišių sklinda meilės banga, turinti išplisti visame tikinčiųjų gyvenime, pirmiausia įkvėpdama būdą, kaip praleisti likusį sekmadienio laiką. Juk jei sekmadienis yra džiaugsmo diena, tai krikščionis privalo savo konkrečiu elgesiu parodyti, jog „vienam” neįmanoma būti laimingam. Jis dairosi aplinkui ieškodamas žmonių, kuriems būtų reikalingas jo konkretus solidarumas. Gali pasitaikyti, kad jo kaimynystėje arba tarp pažįstamų yra ligonių, senelių, vaikų, imigrantų, kurie kaip tik sekmadienį dar skausmingiau jaučia savo vienatvę, vargus ir kančias. Žinoma, įsipareigojimo jų labui nevalia apriboti atsitiktinėmis iniciatyvomis sekmadieniais. Tačiau kodėl gi net ir labiau įsipareigojant nesuteikus Viešpaties dienai ryškesnio dalijimosi atspalvio, sutelkiant visą išradingumą, kuriam pajėgi krikščioniškoji meilė? Pasikviesti prie stalo vienišus bei vargstančius žmones, aplankyti ligonius, aprūpinti maistu neturtingas šeimas, skirti keletą valandų savanoriškai tarnybai bei solidarumo iniciatyvoms – visa tai tikrai padėtų paskleisti gyvenime Kristaus meilę, kurios buvo pasisemta prie Eucharistijos stalo.

73. Taip gyvenant, ne tik sekmadieninė Eucharistija, bet ir visas sekmadienis taps didinga artimo meilės, teisingumo ir taikos mokykla. Prisikėlusiojo buvimas tarp savųjų virsta kvietimu solidarumo veiksmams, karštu troškimu vidujai atsinaujinti, paskata keisti nuodėmės struktūras, į kurias įvelti individai, bendruomenės ir kartais ištisos tautos. Taigi sekmadienis tikrai nėra pramogavimas; priešingai, tai į laiką įspausta „pranašystė”, įpareigojanti tikinčiuosius sekti pėdomis to, kuris atėjo nešti „gerąją naujieną vargdieniams”, „skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems regėjimo”, „vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų” (plg. Lk 4, 18–19). Sekmadienį atmindami Velykų slėpinį, tikintieji leidžiasi mokyklon to, kuris pažadėjo: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę” (Jn 14, 27). Prisimindami šiuos žodžius, jie savo ruožtu tampa „ramybės statytojais”.

(38) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 9.
(39) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas Didžiojo ketvirtadienio proga Dominicae Cenae (1980 vasario 24), 4: AAS 72 (1980), 120; enciklika Dominum et vivificantem (1986 gegužės 18), 62 – 64: AAS 78 (1986), 889 – 894.
(40) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Vicesimus quintus annus (1988 gruodžio 4), 9: AAS 81 (1989), 905 – 906.
(41) Nr. 2177.
(42) Plg. Jonas Paulius II. Vicesimus quintus annus (1988 gruodžio 4), 9: AAS 81 (1989), 905 – 906.
(43) Vatikano II Susirinkimas. Kontitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 41; plg. dekretas apie ganytojiškas vyskupų pareigas Christus Dominus, 15.
(44) Tokiais ar panašiais posakiais įvairiomis kalbomis formuluojamas kai kurių Eucharistijos maldų įterpinys, kuriuo pabrėžiamas „velykinis” sekmadienio pobūdis.
(45) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių Bažnyčios kaip Communio aspektų Communionis notio (1992 gegužės 28), 11 – 14: AAS 85 (1993), 844 – 847.
(46) Kalba trečiajai Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų grupei (1998 kovo 17), 4: Osservatore Romano (1998 kovo 18), 4.
(47) Vatikano II Susirinkimas. Sacrosanctum Concilium, 42.
(48) Šventoji apeigų kongregacija. Instrukcija dėl Eucharistijos slėpinio kulto Eucharisticum mysterium (1967 gegužės 25), 26: AAS 59 (1967), 555.
(49) Plg. Šv. Kiprijonas. De orat. Dom., 23: PL 4, 553; De cath. Eccl. unitate, 7: CSEL 3 – 1, 215; Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 4; Sacrosanctum Concilium, 26.
(50) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Familiaris consortio (1981 lapkričio 22), 57; 61: AAS 74 (1982) 151; 154.
(51) Plg. Šventoji Dievo kulto kongregacija. Vaikų Mišių vadovas (1973 lapkričio 1): AAS 66 (1974), 30 – 46.
(52) Plg. Šventoji apeigų kongregacija. Eucharisticum mysterium (1967 gegužės 25), 26: AAS 59 (1967), 555 – 556; Šventoji vyskupų kongregacija. Vyskupų pastoracinės tarnybos vadovas Ecclesiae imago (1973 vasario 22), 86c: Enchiridion Vaticanum, 4, Nr. 2071.
(53) Plg. Jonas Paulius II. Christifideles laici (1988 gruodžio 30), 30: AAS 81 (1989), 446 – 447.
(54) Plg. Šventoji Dievo kulto kongregacija. Instrukcija dėl Mišių ypatingoms grupėms (1969 gegužės 15), 10: AAS 61 (1969), 810.
(55) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 48–51.
(56) „Haec est vista nostra, ut desiderando exerceamur”: Šv. Augustinas. In prima Ioan. tract. 4, 6: SC 75, 232.
(57) Romos mišiolas, įterpinys po maldos „Tėve mūsų”.
(58) Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 1.
(59) Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 1; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Dominum et vivificantem (1986 gegužės 18), 61 – 64: AAS 78 (1986), 888 – 894.
(60) Vatikano II Susirinkimas. Sacrosanctum Concilium, 7; plg. 33.
(61) Ten pat, 56; plg. Ordo lectionum Missae, Praenotanda, 10.
(62) Vatikano II Susirinkimas. Sacrosanctum Concilium, 51.
(63) Plg. ten pat, 52; Kanonų teisės kodeksas. Kan. 767 § 2; Rytų Bažnyčių kanonų teisės kodeksas. Kan 614.
(64) Apaštališkoji konstitucija Missale Romanum (1969 balandžio 3): AAS 61 (1969), 220.
(65) Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Sacrosanctum Concilium, 24, kalbama apie „suavis et vivus Sacrae Scripturae affectus”.
(66) Jonas Paulius II. Dominicae Cenae (1980 vasario 24), 10: AAS 72 (1980), 135.
(67) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Apreiškimą Dei Verbum, 25.
(68) Plg. Ordo lectionum Missae, Praenotanda, III.
(69) Plg. Ordo lectionum Missae, Praenotanda, I, 6.
(70) Tridento Susirinkimas. Sesija XXII, Mokslas ir kanonai apie Mišių auką, II: DS, 1743; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1366.
(71) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1368.
(72) Šventoji apeigų kongregacija. Eucharisticum mysterium (1967 gegužės 25), 3b: AAS 59 (1967), 541; plg. Pijus XII. Enciklika Mediator Dei (1947 lapkričio 20), II: AAS 39 (1947), 564 – 566.
(73) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1385; plg. taip pat Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl Komunijos išsiskyrusiems ir kitą santuoką sudariusiems tikintiesiems (1994 rugsėjo 14): AAS 86 (1994), 974 – 979.
(74) Plg. Inocentas I. Epist. 25, 1 Decencijui iš Gubbio: PL 20, 553.
(75) II, 59, 2 – 3: ed. F. X. Funk, 1905, 170 – 171.
(76) Plg. Apologia I, 67, 3 – 5: PG 6, 430.
(77) Acta SS. Saturnini. Dativi et aliorum plurimorum martyrum in Africa, 7, 9, 10: PL 8, 707. 709 – 710.
(78) Plg. kan. 21, Mansi, Conc. II, 9.
(79) Plg. kan. 47, Mansi, Conc. VIII, 332.
(80) Plg. Inocento XI 1679-aisiais pasmerktą priešingą teiginį dėl moralinio įpareigojimo laikytis švenčių: DS 2152.
(81) Kan. 1248: „Festis de praecepto diebus Missa audienda est”; kan. 1247, 1: „Dies festi sub praecepto in universa Ecclesia sunt <…> omnes et singuli dies dominici”.
(82) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 1247; Rytų Bažnyčių kanonų teisės kodeksas. Kan. 881 § 1: nurodoma, kad „tikintieji įpareigoti sekmadieniais ir privalomais šventadieniais dalyvauti dieviškojoje liturgijoje arba, vadovaujantis savo Bažnyčios sui iuris potvarkiais ar teisėtais papročiais, Dievo šlovinime”.
(83) 2181: „Kas sąmoningai nepaiso tos pareigos, sunkiai nusideda”.
(84) Šventoji vyskupų kongregacija. Ecclesiae imago (1973 vasario 22), 86a: Enchiridion Vaticanum 4, 2069.
(85) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 905 § 2.
(86) Plg. Pijus XII. Apaštališkoji konstitucija Christus Dominus (1953 sausio 6): AAS 45 (1953), 15 – 24; Motu proprio Sacram Communionem (1957 kovo 19): AAS 49 (1957), 177 – 178. Sanctum Officium. Instrukcija dėl eucharistinio pasninko laikymosi (1953 sausio 6): AAS 45 (1953), 47 – 51.
(87) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 1248 § 1; Rytų Bažnyčių bažnytinės teisės kodeksas. Kan. 881 § 2.
(88) Plg. Romos mišiolas. Normae universales de Anno liturgico et de Calendario, 3.
(89) Plg. Šventoji vyskupų kongregacija. Ecclesiae imago (1973 vasario 22), 86a: Enchiridion Vaticanum 4, 2069 – 2073.
(90) Vatikano II Susirinkimas. Sacrosanctum Concilium, 14. 26; Jonas Paulius II. Vicesimus quintus annus (1988 gruodžio 4), 4. 6. 12: AAS 81 (1989), 900–901; 902; 909– 910.
(91) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 10.
(92) Plg. Instrukcija dėl pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje kai kurių klausimų Ecclesia de mysterio (1997 rugpjūčio 15), 6. 8: AAS 89 (1997), 869. 870 – 872.
(93) Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 10: „in oblationem Eucharistiae concurrunt”.
(94) Ten pat, 11.
(95) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 1248 § 2.
(96) Plg. Šventoji Dievo kulto kongregacija. Sekmadienio Mišių nesant kunigo šventimo vadovas Christi Ecclesia (1988 birželio 2): Ench. Vat. 11, 442 – 468; kelių dikasterijų instrukcija Ecclesia de mysterio (1997 rugpjūčio 15): AAS 89 (1997), 852 – 877.
(97) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 1248 § 2; Tikėjimo mokslo kongregacija. Sacerdotium ministeriale (1983 rugpjūčio 6), III: AAS 75 (1983), 1007.
(98) Plg. Popiežiškoji visuomenės bendravimo priemonių komisija. Instrukcija Communio et progresio (1971 gegužės 23), 150 – 152. 157: AAS 63 (1971), 645 – 646. 647.
(99) Diakono skelbiami žodžiai Viešpaties dienos garbei: plg. Mišių pagal Antiochijos maronitų Bažnyčios apeigas knyga (leidimas sirų ir arabų kalbomis; žr. tekstą sirų kalba), Jounieh (Libanas) 1959, 38.
(100) V, 20: ed. F. X. Funk, 1905, 298; plg. Didache 14, 1: ed. F. X. Funk, 1901, 32; Tertulianas. Apologeticum 16, 11: CCL 1, 116. Žr. ypač Barnabas. Epist., 15, 9: SC 172, 188 – 189. „Dėl šios priežasties aštuntąją dieną, kurią iš numirusių prisikėlė Jėzus ir, pasirodęs saviesiems, įžengė į dangų, švenčiame kaip džiaugsmo dieną”.
(101) Tertulianas mums, pavyzdžiui, praneša, kad sekmadieniais būdavo draudžiama klūpoti, nes tokia poza, kuria tuo metu pirmiausiai reikšdavo atgailą, džiaugsmo dieną atrodė nederama: plg. De corona 3, 4: CCL 2, 1043.
(102) Plg. Ep. 55, 28: CSEL 342, 202.
(103) Plg. Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresė. Derniers entretiens, 5 – 6 Juillet 1897. Leidinyje: Oeuvres completes. Cerf-Desclee de Brouwer, Paris 1992, 1024–1025.
(104) Apaštališkasis paraginimas Gaudete in Domino (1975 gegužės 9), II: AAS 67 (1975), 295.
(105) Ten pat, VII: AAS 67 (1975), 322.
(106) Hex. 6, 10, 76: CSEL 321, 261.
(107) Plg. Konstantinas. 321 m. liepos 3 d. potvarkis: Codex Theodosianus II, tit. 8, 1, leid. Th. Mommsen, 12, 87; Codex Iustiniani, lib. 3, 12, 2, leid. P. Krueger, II, 248.
(108) Plg. Euzebijus Cezarietis. Vita Constantini, 4, 18: PG 20, 1165.
(109) Seniausias bažnytinis dokumentas apie tai yra Laodikėjos sinodo (antroji 4 šimtmečio pusė) kanonas 29: Mansi, t. II, 569 – 570. 6 – 9 šimt. daug sinodų uždraudė opera ruralia. Valstybiniai įstatymai pamažu irgi tapo išsamesni sekmadienį draudžiamų darbų klausimu.
(110) Plg. Enciklika Rerum novarum (1891 gegužės 15): Acta Leonis XIII 11 (1891), 127 – 128.
(111) Hex. 2, 1, 1: CSEL 321, 41.
(112) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 1247; Rytų Bažnyčių bažnytinės teisės kodeksas. Kan. 881 § 1. 4.
(113) Vatikano II Susirinkimas. Sacrosanctum Concilium, 9.
(114) Plg. Šv. Justinas. Apologia I, 67, 6: „Kas apsčiai turi ir nori, aukoja savo nuožiūra, kiek yra numatęs; kas surinkta, perduodama vadovui, o jis šelpia našlaičius ir našles bei stokojančius dėl ligų ar kitų priežasčių, taip kalinius ir atvykėlius; žodžiu, padeda visiems varguoliams”: PG 6, 430.
(115) De Nabuthae, 10, 45: „Audis, dives, quid Dominus Deus dicat? Et tu ad ecclesiam venis, non ut aliquid largiaris pauperi, sed ut auferas”: CSEL 322, 492.
(116) Hom. in Math., 50, 3 – 4: PG 58, 508. 509.
(117) Plg. Šv. Paulinas Nolietis. Epist. 13, 11 – 12a Pamachijui: CSEL 29, 92 – 93. Romos senatorius giriamas būtent dėl to, kad jis, po eucharistinio susirinkimo dalydamas maistą varguoliams, tarsi pakartojo evangeliškąjį duonos padauginimo stebuklą.