II Velykų sekmadienis (A)
Jn 20, 19–31
 

Tos pirmosios savaitės dienos vakare <...>. Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje.

Šios dienos Evangelijoje skaitome apie du prisikėlusio Jėzaus pasirodymus, kuriuos skiria aštuonios dienos. Kažkaip spontaniškai esame linkę sutelkti dėmesį į tą antrąjį pasirodymą, skirtą „specialiai Tomui”. Dažnai tapatinamės su juo, tarsi rasdami pasiteisinimą dėl savo tikėjimo trūkumų. Tačiau sąsajos su Tomu neturi trukdyti mums skaityti teksto visumos. Pirmiausia, gyvasis Jėzus neatsitiktinai pasirodo pirmąją savaitės dieną – sekmadienį. Gerai žinome, jog pirmieji krikščionys nesirinkdavo draugėn visomis dienomis. Jie taip pat turėjo savo kasdienį gyvenimą, todėl negalėjo būti visą laiką drauge. Prisikėlęs Jėzus ateina į savaitinį mokinių sambūrį. Klystame žvelgdami į tikėjimą kaip tik į labai asmenišką ar individualų dalyką. Prisikėlusio Kristaus esamybė patiriama, išgyvenama ir jaučiama bendruomenės susitikime.

Durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje...

Tuo metu kai šventasis Jonas rašė šiuos žodžius, tvyrojo baimės ir persekiojimo atmosfera. Jėzaus mokiniai buvo pratę rinktis tai pas vieną, tai pas kitą. Jie bijo, nes yra atsimetėlių nuo tikėjimo, palikusiųjų bendruomenę. Mokiniai užsirakina duris. Bet štai kiekvieną sekmadienį atsinaujina Paskutinės vakarienės ženklas: Kristus slėpiningai įsėlina tarp saviškių, kad ir kur jie būtų – Efeze, Korinte, Jeruzalėje ar Romoje. Kiekvieną sekmadienį yra Velykos!

Viešpatie, mes taip pat esame linkę baimingai užsirakinti duris. Prieš tęsdami šios Evangelijos apmąstymą, paklauskime savęs, iš kokios baimės, surakinimo, aklavietės Jėzus nori mus išvaduoti. Nuodėmė, sveikatos išbandymai, sunkumai šeimoje ar darbe – visa tai yra anapus užrakintų durų.

Jėzus tarė: „Ramybė jums!” Tai pasakęs jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums!”

Velykinis, krikščioniškasis džiaugsmas nėra pirmiausia tasai spontaniškas ir lengvas džiūgavimas, natūraliai apimantis mus, kai viskas gerai sekasi, esame sveiki, kai sėkmingai klostosi mūsų planai, sklandžiai bendraujame su draugais ar šeimos nariais. Prisikėlimo džiaugsmas ateina po baimės. Tai džiaugsmas ir ramybė visiškai beviltiškoje situacijoje, kai apie tai nedrįstama net svajoti. Tai džiaugsmas ir ramybė, kylanti iš tikėjimo Jėzumi.

Kiekvieną sekmadienį bendruomenės susirinkime, panašiai kaip tą dieną Jėzus, kunigas mums linki ramybės. Vatikano II Susirinkimas atgaivino senąją „ramybės pabučiavimo” tradiciją. Tai nėra banalus gestas – taip „atstovaujamas Kristus” šalia esančiam. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų”.

Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jį siunčiu...

Jėzus patiki mums nepaprastą atsakomybę. Turiu įsisąmoninti dviejų žodžių prasmę: misija (nuo lotyniškojo missus), reiškiantis pasiuntimą, ir apaštalas (graikiškai apostolos – pasiuntinys). Sutikdamas ką nors savo darbe, gyvenimo aplinkoje neatstovauju vien tik sau, savo vardui. Esu pasiųstas Jėzaus, jo vardu, jo įgaliotas. Aš esu Jėzaus lūpos ir jo kūnas, atskleidžiantis Tėvo meilę.

Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią”.

Krikščionys perima estafetę iš Kristaus. Jie perduoda gyvybės kvėpimą, Jėzaus Dvasią. Krikščionys tęsia Jėzaus darbą, anot šv. Pauliaus, mes esame Kristaus Kūnas ir Dvasios šventovė. Šventasis Jonas vaizduoja Jėzų primindamas Dievo kūrėjo darbą (plg. Pr 2, 7).

Jono evangelijos Sekminės vyksta Velykų vakare. Esminis dalykas, kurį Jėzus atlieka nugalėjęs mirtį, yra Dvasios dovana, „to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių”. Dvasia, dovanojama žmonėms Velykų vakare ir viešai suliepsnojanti ugnies liežuviais po 50 dienų per Sekmines, yra Dvasia Dievo, ištraukiančio Jėzų iš mirties nagų ir prisikėlimu apreiškianti Dievo Sūnų (plg. Rom 1, 4).

Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos.

Žodžių „surišti” ir „atrišti”, „atleisti” ir „sulaikyti” derinimas būdingas aramėjų kalbos gramatikai. Du priešingos prasmės žodžiai vartojami norint raiškiau išreikšti tikrovę. Jėzus, dovanodamas mokiniams savo dvasią, jiems suteikia ir galią išlaisvinti žmogų nuo blogio. Krikščionio misiją galima nusakyti Jėzaus žodžiais Nazareto sinagogoje: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams...” (Lk 4, 18). Ar aš esu išlaisvinančios Dvasios nešėjas?

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo dvyniu, nebuvo su jais.

Tomas yra tasai pozityvistas, pasitikintis tik savo jausmais: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini” (Jn 14, 15). Jėzui kalbant apie Lozoriaus prikėlimą, Tomas taip pat galvojo tik apie mirtį (Jn 11, 16).

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje.

Tame galima įžvelgti tarsi Jėzaus šypseną. Tomui buvo palikta savaitė pamąstyti. Jėzus tarsi sako Tomui: „Vargšas bičiuli, tuo metu kai tu reiškei savo netikėjimą ir manei, kad esu miręs, aš neregimas dalyvavau pokalbyje. Vis dėlto anuomet aš tau nepasirodžiau iš karto”. Dievo kantrybėje viskam yra savo laikas. \

Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!”

Taip sušuko žmogus, kuriam nebereikia „paliesti”. Jis suprato, kad Jėzus yra net ir neregimas. Jis taip pat buvo ir jo abejonių valandą.

Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę.

Tai paskutinysis palaiminimas. Pati subtiliausia Dievo tikrovė yra neregima. Vien tik tikėjimas leidžia mums ją patirti. Tai yra tikroji laimė.
 

Parengta pagal kun. Noēl Quesson