Pastaraisiais metais Lietuvoje galima susidurti su arkivyskupo Marcel Lefebvre sekėjais, Šv. Pijaus X kunigų brolijos nariais. Tikintiesiems ne visuomet paprasta orientuotis, juolab kad Šv. Pijaus X kunigų brolija savo leidiniuose neretai mėgina pagrįsti savo laikyseną bei mokymą kai kurių Bažnyčios hierarchų bei kanonų teisės žinovų nuomone. Siono (Šveicarija) vyskupas Norbert Brunner kreipėsi į Apaštalų Sostą, norėdamas gauti autoritetingą atsakymą į, be kita ko, šiuos klausimus: Ar yra ekskomunikuoti arkivyskupas Lefebvre bei drauge su juo šventimus teikęs vyskupas, taip pat jų įšventinti vyskupai? Ar ekskomunikuojami Šv. Pijaus X kunigų brolijos dalyviai ir šalininkai?

1996 m. spalio mėnesio 31 d. į vyskupo Brunner klausimus atsakė Tikėjimo mokslo kongregacija ir Popiežiškoji įstatymų tekstų aiškinimo taryba.

„Bažnyčios žinių” skaitytojams pateikiame šio Apaštalų Sosto atsakymo santrauką. Primename, kad apie arkivyskupo Marcel Lefebvre sekėjus rašyta „Bažnyčios žinių” 1998 m. 11 numeryje.

Tikėjimo mokslo kongregacijos atsakymas

Pasak Tikėjimo mokslo kongregacijos, arkivyskupas Marcel Lefebvre ekskomunikuotas remiantis Kanonų teisės kodekso kan. 1382 už vyskupų įšventinimą be popiežiaus įgaliojimo.

1988 m. birželio 30 d. arkivyskupo Lefebvre atliktas vyskupų įšventinimas yra galiojantis, tačiau tie vyskupai remiantis tuo pačiu kan. 1382 yra ekskomunikuoti už vyskupo šventimų priėmimą iš vyskupo, teikiančio juos be popiežiaus įgaliojimo. Ekskomunikos bausmę užsitraukė ir vyskupas de Castro Meyer, dalyvavęs minėtųjų vyskupų įšventinimo apeigose. Apie ekskomunikos bausmę šiems asmenims skelbiama Tikėjimo mokslo kongregacijos 1988 liepos 1 d. dekrete. Kunigai, arkivyskupo Lefebvre įšventinti tada, kai jis buvo dar tik suspensus a divinis nėra ekskomunikuoti, tačiau remiantis kan. 265 laikomi akefaliniais kunigais, tai yra neturinčiais teisėtos bažnytinės valdžios siuntimo; kol jie nėra inkardinuoti, jiems draudžiama vykdyti bet kurias kunigo pareigas (munus vel aliud sacrum ministerium). Sakramentai, teikiami šių neleistinu būdu įšventintų kunigų, galioja, tačiau yra draudžiami.

Dalyvauti jų liturginėse šventėse, Mišiose ir sakramentų teikimo apeigose objektyviai neleidžiama, nes tai švenčiama nesilaikant visiškos vienybės su Bažnyčia ir yra bažnytinės bendruomenės skilimo bei aštrių ginčų šaltinis. Dalyvauti tikintiesiems leistina tik būtinais atvejais. Tikintiesiems, dalyvaujantiems tik atsitiktinai ir neturintiems tikslo formaliai pritarti arkivyskupo Lefebvre bendruomenės nuostatai Šventojo Tėvo atžvilgiu, ekskomunikos bausmė netaikoma.

Popiežiškosios įstatymų tekstų aiškinimo tarybos atsakymas

Pasak Popiežiškosios įstatymų tekstų aiškinimo tarybos, 1988 m. liepos 2 d. motu proprio dokumente Ecclesia Dei ir 1988 m. liepos 1 d. Vyskupų kongregacijos dekrete Dominus Marcellus Lefebvre aiškiai nurodoma, jog paskelbimas apie M. Lefebvre schizmą tiesiogiai susijęs su 1988 m. birželio 30 d. jo atliktais vyskupų šventimais be popiežiaus įgaliojimo. Vyskupų kongregacijos dekrete aiškiai pabrėžiamas šio vyskupų įšventinimo schizminis pobūdis ir primenama apie ekskomunikos bausmę pritariantiems M. Lefebvre schizmai.

Popiežiškosios įstatymų tekstų aiškinimo tarybos teigimu, schizmos – didelio nepaklusnumo Romos popiežiui – veiksmu regimai ir neginčijamai buvo nutolta nuo hierarchijos vienybės. Kol nebus pastebėta kokių nors pokyčių šios „būtinos vienybės” kryptimi, visas lefebvriškasis sąjūdis privalo būti apibrėžiamas kaip schizminis.

Popiežiškosios įstatymų tekstų aiškinimo tarybos žodžiais, jokiu būdu nevalia abejoti minėtųjų vyskupų ekskomunikos, paskelbtos minėtame motu proprio dokumente ir Vyskupų kongregacijos dekrete, galiojimu. Jiems negalima rasti švelninančių ar bausmės neužtraukiančių aplinkybių, numatytų kan. 1323–1324. Į arkivyskupo Lefebvre mėginimą teisintis tuo, kad jo įvykdytasis vyskupų įšventinimas buvęs būtinas tolesniam jo įsteigtosios kunigų brolijos gyvavimui, Popiežiškoji įstatymų tekstų aiškinimo taryba atsako, jog būtinybė šventinti vyskupus prieš Romos popiežiaus, vyskupų kolegijos vadovo valią, yra negalima. Priešingu atveju tai reikštų, jog Bažnyčioje įmanoma „tarnauti kenkiant jos vienybei tuo, kas artimai susiję su šia vienybe”.

Remiantis motu proprio Nr. 5, ekskomunika dėl schizmos taikoma latae sententiae tiems, kurie „formaliai priklauso” šiam schizminiam sąjūdžiui. Pasak Popiežiškosios įstatymų tekstų aiškinimo tarybos, apie tokį priklausymą galima kalbėti tada, kai patenkinamos dvi sąlygos. Pirmoji susijusi su asmens laisvu ir sąmoningu apsisprendimu būti Lefebvre šalininku, dalyvauti schizmoje. Tokia vidinė nuostata paprastai pasireiškia pažiūromis, priešingomis Bažnyčios magisteriumui. Antroji susijusi su tokio pasirinkimo raiška išorėje. Aiškiausias tokio pasirinkimo ženklas yra dalyvavimas vien lefebvriškojoje bažnytinėje veikloje, nedalyvaujant Katalikų Bažnyčios veikloje. Tiesa, gali būti ir taip, jog kai kurie tikintieji dalyvauja Lefebvre sekėjų liturginėse šventėse dėl būtinos priežasties, nepritardami jų schizminėms nuostatoms.

Atrodo, neabejotina, kad lefebvriškojo sąjūdžio kunigų bei diakonų kunigiškoji veikla schizminiame sąjūdyje yra daugiau negu akivaizdus ženklas, jog patenkintos abi minėtosios sąlygos.

Dėl kitų tikinčiųjų yra aišku, jog jų dalyvavimas, progai pasitaikius, lefebvriškojo sąjūdžio šventėse bei veikloje, nesisavinant šio sąjūdžio nuostatos, lemiančios atsiskyrimą doktrinos ir disciplinos klausimais, dar neduoda pagrindo kalbėti apie formalų priklausymą šiam sąjūdžiui. Pastoracinėje praktikoje ne visuomet lengva įvertinti jų padėtį. Pirmiausia dera kreipti dėmesį į asmens ketinimus, vidinį nusistatymą bei jo reiškimąsi išoriškai. Kompetentingi asmenys turėtų įvertinti įvairias tarpusavyje susijusias situacijas tiek vidinėje, tiek išorinėje erdvėje.

Bet kuriuo atveju reikėtų skirti moralės klausimą dėl schizmos nuodėmės ir baudžiamojo įstatymo klausimą dėl schizminio nusižengimo, susijusio su atitinkama sankcija. Pastaruoju atveju taikomos Kanonų teisės kodekso VI knygos nuostatos bei kanonai (1323, 1324).