SĖKLA YRA DIEVO ŽODIS

15 sekmadienis (A)
Iz 55, 10 – 11, Rom 8, 18 – 23, Mt 13, 1 – 23
 

Pats vidurvasaris. Tai laikas, kai visa gamta subręsta ir imamas derlius. Anot šv. Pranciškaus, geroji „motina žemė” duoda žmogui sėklos sėjai ir duonos valgymui (I skaitinys). Pasikartoja didysis metinis duonos padauginimo stebuklas, netgi nepaisant to, jog dėl jo reguliarumo ir įprastumo jį priimame abejingai ir net nedėkingai.

Tačiau liturgijoje šie didieji gamtos momentai, tvarkantys žmogaus ir žemės gyvenimą, nelieka be dėmesio. Šiandien esame kviečiami pažvelgti į nunokusį pjūčiai derlių. Atliepiamojoje psalmėje aidi šlovinimo ir nuostabos giesmė Kūrėjui už nuostabų kūrinijos ir laukų gyvenimą. Į visą žemės vaisingumo ciklą žvelgiame kaip į nuostabią Dievo dovaną ir kūrinijos tobulumo pavyzdį:

Lankai tu, Viešpatie, žemę, drėgmę jai duodi,
rūpini gausiai.
Pilnos vandens Dievo upės...
Tu augini žmogui javą.

Jam žemę parengi šitaip:
dirvos vagą palaistai, sulygini grumstą,
lietumi padarai jį minkštesnį,
palaimini dygstantį grūdą. –

Čia laukuose pasklidusios kaimenės ganos,
tarpsta kloniuose javas,
Tau skamba dainos ir giesmės.

Liturgijoje neapsiribojama vien tik poetine ir estetine gamtos kontempliacija, bet kylama į kitos sėjos apmąstymą: čia dirva yra žmogus, sėjėjas – Dievas, o sėkla – Dievo žodis. Palyginimas apie dirvą ir sėjėją visu galingu tikroviškumu nubrėžia lemiamą mūsų krikščioniškosios, o visų pirma žmogiškosios būties aspektą.

Pirmajame skaitinyje raiškiai atsiskleidžia viena iš Dievo žodžio ypatybių – jo veiksmingumas: „Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir tenai nebegrįžta, bet drėkina žemę, kad dygtų ir želtų, kad neštų sėjėjui sėklos ir valgytojui duonos, taip Žodis, – išeinąs iš mano burnos; jisai pas mane nesugrįžta bergždžias, įvykdo ko noriu, atlieka kam siųstas”.

Šie žodžiai iškalbingi ir mums, o dar reikšmingesni jie buvo kovojusiems su dykuma Izaijo amžininkams, kurie lietų laikė gyvybės sinonimu. Ten, kur krinta Dievo žodis, suveši gyvybė; o Dievo žodis niekuomet neišbyra veltui.

Tą patį sako ir Jėzus: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis” (Mk 13, 31). Laiške žydams skaitome: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. <...> Jam nėra jokių paslėptų padarų” (Žyd 4, 12 – 13). Panašiai kaip lietus įsismelkia tarp žemės grumstų, taip ir Dievo žodis prasiskverbia į širdies gelmes ir ten atskleidžia mintis bei jausmus žadindamas apsispręsti.

Evangelijoje žengiamas dar vienas žingsnis: dar tobuliau nusakoma Izaijo mintis iškeliant kitą – svarbesnę tiesą. Dievo žodis pats savaime yra visuomet veiksmingas; tačiau žmogus, naudodamasis savo laisve, gali jam pasipriešinti ir padaryti nevaisingą. Netgi ir lietus gali būti nevaisingas, jei krinta ant uolų. Tai yra malonės ir laisvo apsisprendimo slėpinys, Dievo visagalybės ir žmogaus laisvės slėpinys. Kaip šviesa yra viena, tačiau regime įvairias spalvas, tai priklauso nuo kūnų, ant kurių ji krinta, – panašiai ir Dievo žodis yra visuomet gyvas ir veiksmingas, tačiau jis veikia skirtingai bei duoda skirtingus vaisius, nelygu į kokias širdis krintas.

Jėzus mums parodo įvairius atvejus: paviršutinę, sausą, uolėtą, išsiblaškiusią, ir galiausiai gerą bei atsivėrusią Dievo žodžiui širdį.

Galime paklausti savęs: kurios rūšies dirvai priklauso mūsų širdis? Ar esame tie, kurie klausome, bet vėliau pamirštame ir leidžiame kitkam užgožti mūsų mintis? Ar esame tie, kurie įsileidžiame Žodį tik į patį paviršių? Šios kategorijos žmonių labai daug. Šventasis Jokūbas vadina juos „klausytojais užuomaršomis” ir palygina su žmogumi, žvelgiančiu į savo veidą veidrodyje: „o kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo” (Jok 1, 23).

Tačiau susitelkime į pozityvius ir drąsinančius šios dienos Evangelijos žodžius: Dievo Žodis randa daug jį priimti pasirengusių širdžių, daugybę geros dirvos. Pati geriausia dirva buvo Marijos širdyje: ji priėmė visus žodžius ir saugojo juos savo širdyje (plg. Lk 2, 19). Gera dirva buvo ir apaštalai, ir mokiniai, priėmę žodį bei skelbę jį pasauliui, drėkindami savo krauju.

Kas šiandien yra ta derlingoji žemė? Tai krikščionis, kuris pirmiausia trokšta Dievo žodžio, jį myli, rūpinasi jį išgirsti bei suprasti, įsitikinęs, jog „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Derlių duoda ir tasai, kuris pritaiko Žodį savo gyvenime, kuris mąsto Dievo žodį ir palieka jam erdvės įsišaknyti savo širdyje, apšviesti mintis ir intencijas, sutvirtinti pasiryžimus, kad jie virstų evangeliniais darbais nešdami palyginime minimą šimteriopą ar šešiasdešimteriopą derlių.

Būsime gera dirva tiek, kiek leisimės persmelkiami Evangelijos, kiek stengsimės atitaikyti pagal Evangeliją savo galvoseną, sprendimus ir vertybes. Trumpai tariant, jei atsiversime. Šventasis Jokūbas pateikė puikiausią įvaizdį, turėtume apie tai dažnai mąstyti: Dievo žodis yra veidrodis. Jis nieko nepagelbės ir nieko nepakeis, jei praeisime pro jį skubėdami ir išsiblaškę. Užuot taip elgęsi, turime stoti šio dieviškojo veidrodžio akivaizdon; turime jo šviesoje įsižiūrėti į kiekvieną savo gyvenimo raukšlelę. Turime atsiduoti jo teismui, tokio veidrodžio, kuris neapsiriboja paviršiumi, bet įsiskverbia iki kaulų smegenų ir atskleidžia širdies paslaptis. Tai bus pati didžiausia jėga, leidžianti pasitaisyti ir atsinaujinti.

Šios dienos Evangelijos skaitinio pradžioje vaizduojamas iš valties ant kranto susirinkusiems žmonėms kalbantis Jėzus. Visa tai kartojasi ir šiandien. Jėzus moko mus stovėdamas tarp mūsų ir priešais mus. Mes esame toji minia, kuri klausomės jo nuo kranto. Jėzus savo klausytojams dykumoje padaugino duonos. Mums taip pat jis padaugina ir dalija duoną, kuri yra jo kūnas, atiduotas už mus. Jo esamybė bus pilnutinė, kai jis bus mumyse per savo Žodį ir Sakramentą – kūną už pasaulio gyvybę. Teras jis mumyse gerą dirvą; su džiaugsmu priimkime Jėzų, amžinojo gyvenimo sėklą, Žodį, tapusį kūnu ir apsigyvenusį tarp mūsų.