BENDRA DEKLARACIJA DĖL NUTEISINIMO DOKTRINOS

Pasaulinė Liuteronų Federacija ir Katalikų Bažnyčia
 

Įvadas

1. Nuteisinimo doktrina turėjo esminę svarbą XVI a. liuteroniškajai reformacijai. Ji buvo laikoma „pirmuoju ir svarbiausiu artikulu” (1), kuris esąs drauge „visų krikščioniškosios doktrinos dalių vadovas ir teisėjas” (2). Nuteisinimo doktrina, ypač savo reformatoriškąja formuluote ir savo ypatingąja statuso verte, buvo pateikiama ir ginama, priešpriešinant ją to laiko Romos katalikų teologijai bei Bažnyčiai, kurios anuomet savo ruožtu teigė ir gynė nuteisinimo doktriną kitokia formuluote. Reformatorių požiūriu, nuteisinimo klausimas buvo visos polemikos šerdis. Doktrinos pasmerkimus paskelbė tiek liuteronų konfesiniai dokumentai (3), tiek Romos Katalikų Bažnyčios Tridento susirinkimas. Šie pasmerkimai tebegalioja ir todėl turi įtakos Bažnyčių susiskaldymui.

2. Liuteronų tradicijoje nuteisinimo doktrina išlaikė tą ypatingos vertės statusą. Kaip tik todėl ji nuo pat pradžių užėmė svarbią vietą oficialiame liuteronų ir katalikų dialoge.

3. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į šiuos pranešimus: Tarptautinės Romos katalikų ir evangelikų liuteronų komisijos pranešimus „Evangelija ir Bažnyčia” (1972) (4) ir „Bažnyčia ir nuteisinimas” (1994) (5), JAV liuteronų ir katalikų dialogo pranešimą „Nuteisinimas tikėjimu” (1983) (6) ir Vokietijos evangelikų ir katalikų ekumeninės darbo grupės studiją „Reformacijos amžiaus doktrininiai pasmerkimai – ar jie tebeskiria?” (1986) (7). Kai kurie šių dialogų pranešimai pripažinti oficialiai. Svarbus tokio priėmimo pavyzdys yra nuostatos pareiškimas dėl studijos „Doktrininiai pasmerkimai”, kurią Vokietijos Jungtinė Evangelikų Liuteronų Bažnyčia bendrai su kitomis Vokietijos Evangelikų Bažnyčiai priklausančiomis Bažnyčiomis 1994 metais pateikė pačiu aukščiausiu bažnytinio pripažinimo lygiu (8).

4. Diskusijoje dėl nuteisinimo doktrinos visi dialogo komisijų pranešimai, taip pat nuostatos pareiškimai rodo, kad daugeliu atvejų jų prieitys ir išvados sutampa. Atėjo metas apžvelgti, kas nuveikta ir apibendrinti dialogus dėl nuteisinimo, kad mūsų Bažnyčios būtų trumpai ir aiškiai supažindintos su šio dialogo rezultatais ir galėtų pareikšti savo įpareigojančią nuostatą.

5. Šia Bendra deklaracija siekiama parodyti, jog, remdamosi šiuo dialogu pasirašančios Liuteronų Bažnyčios ir Romos Katalikų Bažnyčia (9) dabar gali aiškiai suformuluoti bendrą mūsų nuteisinimo per Dievo malonę tikėjimu Kristumi sampratą. Ji neaprėpia visko, ką kiekviena Bažnyčia moko apie nuteisinimą; ji apima konsensusą dėl pagrindinių nuteisinimo doktrinos tiesų ir parodo, jog išlikę jų sklaidos skirtumai jau nebeteikia dingsties pareikšti doktrininius pasmerkimus.

6. Mūsų Deklaracija nėra naujas, nepriklausomas dalykų išdėstymas greta ligšiolinių dialogo pranešimų bei dokumentų; ji anaiptol jų nepakeičia. Kaip rodo šaltinių nuorodų priedas, deklaracijoje veikiau pakartotinai nurodomi minėti tekstai bei jų argumentai.

7. Kaip ir patys dialogai, ši Bendra deklaracija remiasi įsitikinimu, jog įveikiant doktrininius pasmerkimus ir ankstesnius kontraversinius klausimus Bažnyčios nei pasmerkimų, nei atsiskyrimų nelaiko nereikšmingais, ir neišsižada savo praeities. Priešingai, ši Deklaracija remiasi įsitikinimu, jog Bažnyčios savo istorijoje pasiekė naujų įžvalgų; ši evoliucija ne vien suteikia galimybę, bet ir reikalauja, kad Bažnyčios tyrinėtų jas skiriančius klausimus bei pasmerkimus ir žvelgtų į juos kitoje šviesoje.
 

Biblijos nuteisinimo žinia

8. Prie šių įžvalgų mus atvedė bendras būdas klausytis Šventajame Rašte esančio Dievo žodžio. Bendrai klausome Evangelijos: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16). Šventraštyje ši Geroji naujiena pateikta įvairiais būdais. Senajame Testamente klausomės Dievo žodžio apie žmogaus nuodėmingumą (Ps 51, 1 – 5; Dan 9, 5 ir t.; Mok/Koh 8, 9 ir kt.; Ezr/Ezd 9, 6 ir kt.) ir apie žmogaus nepaklusnumą (Ps 3, 1 – 19; Neh 9, 16 ir kt., 26), taip pat apie Dievo teisumą (Iz 46, 13; 51, 5 – 8; 56, 1 [plg. 53, 11]; Jer 9, 24) ir Dievo „teismą” (Mok/Koh 12, 14; Ps 9, 5 ir t.; 76, 7 – 9).

9. Naujajame Testamente Mato evangelijoje (5, 10; 6, 33; 21, 32), Jono evangelijoje (16, 8 – 11), Laiške žydams 5, 1 – 3; 10, 37 – 38), Jokūbo laiške (2, 14 – 26) įvairiopai traktuojamos „teisumo” ir „nuteisinimo” temos (10). Ir Pauliaus laiškuose išganymo dovana apibūdinama įvairiai, pvz., „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi” (Gal 5, 1 – 13; plg. Rom 6, 7), „sutaikino su Dievu” (2 Kor 5, 18 – 21; plg. Rom 5, 11), kaip gyvenimas „taikoje su Dievu” (Rom 5, 1), „naujas kūrinys” (2 Kor 5, 17), „gyvenimas mūsų Viešpatyje” (Rom 6, 11.23), arba „pašventimas Kristuje Jėzuje” (plg. 1 Kor 1, 2; 1, 30; 2 Kor 1, 1). Svarbiausias apibūdinimas yra nusidėjėlio „nuteisinimas” Dievo malone per tikėjimą (Rom 3, 23 – 25), tai ypač buvo reikšminga Reformacijos laikotarpiu.

10. Paulius kalba apie Evangeliją kaip apie Dievo galybę, išganančią dėl nuodėmės valdžios puolusį asmenį, kaip žinią skelbiančią apie „Dievo teisumą iš tikėjimo į tikėjimą” (Rom 1, 16 – 17) ir dovanojančią „nuteisinimą” (Rom 3, 21 – 31). Jis skelbia Kristų esant „mūsų teisumu” (1 Kor 1, 30), prisikėlusiam Viešpačiui taikydamas tai, ką Jeremijas skelbė apie patį Dievą (Jer 23, 6). Kristaus mirtyje ir prisikėlime glūdi visos jo išganomojo darbo dimensijos, nes jis yra mūsų Viešpats Jėzus, „paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums nuteisinti” (plg. Rom 4, 25). Visiems žmonėms būtinas Dievo teisumas, „nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės” (Rom 2, 23; plg. Rom 1, 18 – 3, 22; 11, 32; Gal 3, 22). Laiške galatams (3, 6) ir Laiške romiečiams (4, 3 – 9) Paulius Abraomo tikėjimą (Pr 15, 6) supranta kaip tikėjimą į Dievą, kuris nuteisina nusidėjėlį (Rom 4, 5), ir pasitelkia Senojo Testamento liudijimą, pabrėždamas savo skelbiamą Evangeliją, teigiančią, jog šis teisumas bus kiekvienam, kuris, kaip Abraomas, patikės Dievo pažadu. „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu” (Hab 2, 4; plg. Gal 3, 11; Rom 1, 17). Pauliaus laiškuose Dievo teisumas yra tuo pat metu ir Dievo galia tiems, kurie tiki (Rom 1, 16 ir t.). Kristuje jis tai padaro mūsų teisumu (2 Kor 5, 21). Nuteisinimas tampa mūsų per Kristų Jėzų, kurį „Dievas paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą” (Rom 3, 25; žr. 3, 21 – 28). „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais” (Ef 2, 8 – 9).

11. Nuteisinimas yra nuodėmių atleidimas (plg. Rom 3, 23 – 25; Apd 13, 39; Lk 18, 14), išvadavimas iš dominuojančios nuodėmės bei mirties galios (Rom 5, 12 – 21) ir įstatymo prakeikimo (Gal 3, 10 – 14). Tai priėmimas į bendrystę su Dievu – jau dabar, o visiškai tobulai ateisiančioje Dievo karalystėje (Rom 5, 1 ir t.). Tai vienija su Kristumi, su jo mirtimi ir prisikėlimu (Rom 6, 5). Tai įvyksta priimant Šventąją Dvasią krikštu, kuris įaugina mus į vieną kūną (Rom 8, 1 – 2. 9 – 11; 1 Kor 12, 12 – 13). Tai kyla vien iš Dievo dėl Kristaus per malonę, tikėjimo „Dievo Sūnaus evangelija” dėka (plg. Rom 1, 1 – 3).

12. Nuteisintieji gyvena tikėjimu, kylančiu iš Kristaus žodžio (Rom 10, 17), ir veiklia meile (Gal 5, 6), kuri yra Dvasios vaisius (Gal 5, 22). Tačiau kadangi tikintieji iš vidaus ir iš išorės puolami jėgų bei geismų (Rom 8, 35 – 39; Gal 5, 16 – 21) ir nusideda (1 Jn 1, 8.10), jiems reikia nepaliaujamai girdėti Dievo pažadus, išpažinti savo nuodėmes (1 Jn 1, 9), dalyvauti Kristaus kūne ir kraujyje ir būti paragintiems gyventi tiesiai pagal Dievo valią. Todėl apaštalas nuteisintiesiems sako: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti” (Fil 2, 12 ir t.). O Geroji naujiena išlieka: „dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje” (Rom 8, 1) „ir kuriuose gyvena Kristus” (Gal 2, 20). Kristaus teisus darbas „visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų” (Rom 5, 18).
 

2. Nuteisinimo doktrina kaip ekumeninė problema

13. Prieštaringi Biblijos nuteisinimo žinios aiškinimai ir taikymai XVI a. buvo pagrindinė Vakarų Bažnyčios skilimo priežastis; tai atsispindėjo ir doktrininiuose pasmerkimuose. Todėl, siekiant įveikti Bažnyčių atsiskyrimą, bendra nuteisinimo samprata yra esminė ir nepakeičiama. Pasitelkiant šiuolaikinius biblistikos tyrinėjimus, remiantis naujausiais teologijos ir dogmų istorijos tyrinėjimais, po Vatikano II Susirinkimo ekumeninis dialogas nuteisinimo doktrinos klausimu tiek abi Bažnyčias suartino, kad Bendroje deklaracijoje buvo galima suformuluoti konsensusą dėl pagrindinių nuteisinimo doktrinos tiesų. Šio konsensuso šviesoje atitinkami XVI a. doktrininiai pasmerkimai šiandien partneriams nebetaikomi.
 

3. Bendra nuteisinimo samprata

14. Šventajame Rašte skelbiamos Gerosios naujienos bendras klausymas ir pastarųjų metų Liuteronų Bažnyčių ir Romos Katalikų Bažnyčios teologiniai pokalbiai atvedė į nuteisinimo sampratos bendrumą. Šis bendrumas apima konsensusą dėl pagrindinių tiesų; su tuo suderinama skirtinga atskirų teiginių sklaida.

15. Bendrai tikime, kad nuteisinimas yra Trejybiško Dievo darbas. Tėvas pasiuntė savo Sūnų į pasaulį nusidėjėlių gelbėti. Nuteisinimo pagrindas ir prielaida yra Kristaus įsikūnijimas, mirtis ir prisikėlimas. Todėl nuteisinimas reiškia, kad pats Kristus, kuriame turime dalį per Šventąją Dvasią pagal Tėvo valią, yra mūsų teisumas. Bendrai išpažįstame: vien malone, vien tikėdami Kristaus išganomąjį darbą, o ne dėl kokio nors mūsų nuopelno, mes esame Dievo priimami ir gauname Šventąją Dvasią, atnaujinančią mūsų širdis, parengiančią ir pašaukiančią mus geriems darbams (11).

16. Dievas kviečia visus žmones į išganymą Kristuje. Esame nuteisinami vien per Kristų, jei tikėjimu priimame šį išganymą. Pats tikėjimas yra Dievo dovana per Šventąją Dvasią, kuri tikinčiųjų bendruomenėje veikia žodžiu ir sakramentais, taip pat veda tikinčiuosius į tokį gyvenimo atnaujinimą, kurį Dievas galutinai įvykdys amžinajame gyvenime.

17. Esame bendrai įsitikinę, jog nuteisinimo žinia ypatingu būdu kreipia mus į Naujojo Testamento išganomojo Dievo veikimo Kristuje pačią šerdį; ši žinia mums byloja, jog mes, nusidėjėliai, naująjį gyvenimą turime tik dėl atleidžiančio ir atnaujinančio gailestingumo, kurį Dievas duoda dovanai, kurį mes priimame tikėjimu ir jokiu būdu negalėtume jo nusipelnyti.

18. Todėl nuteisinimo doktrina, apimdama ir išskleisdama šią žinią, nėra vien tik krikščioniškojo mokymo dalis. Ji esmingai susijusi su visomis tikėjimo tiesomis, kurias reikia suvokti kaip vidujai tarpusavyje susietas. Tai nepakeičiamas, visą Bažnyčios mokymą ir praktiką nuolat kreipiantis į Kristų kriterijus. Liuteronai, pabrėždami ypatingą šio kriterijaus reikšmę, neneigia visų tikėjimo tiesų vidinio sąryšio ir svarbos. Katalikai, laikydami save saistomais keletu kriterijų, neneigia ypatingos nuteisinimo žinios funkcijos. Liuteronai ir katalikai siekia to paties – viskame išpažinti Kristų, vien tik į jį sutelkdami savo pasitikėjimą, nes jis vienas yra Tarpininkas (1 Tim 2, 5 – 6), per kurį Dievas Šventojoje Dvasioje dovanoja pats save ir išlieja savo atnaujinančias dovanas (plg. Šaltiniai, 3 skyriui).
 

4. Bendros nuteisinimo sampratos sklaida

4.1. Žmogaus bejėgiškumas ir nuodėmė nuteisinimo požiūriu

19. Bendrai išpažįstame, jog žmogaus išganymas visiškai priklauso nuo gelbėjančios Dievo malonės. Žmogaus turima laisvė kitų asmenų ir pasaulio dalykų atžvilgiu nėra laisvė išganymo atžvilgiu. Tai reiškia, kad žmogus kaip nusidėjėlis stovi prieš Dievo teismą ir pats nepajėgtų atsigręžti į Dievą ir, siekdamas išsigelbėjimo, nusipelnyti nuteisinimą Dievo akivaizdoje ar siekti išganymo savo jėgomis. Nuteisinimas įvyksta vien per Dievo malonę. Kadangi katalikai ir liuteronai tai bendrai išpažįsta, teisinga pasakyti:
20. Kai katalikai teigia, jog žmogus, rengdamasis nuteisinimui ir priimdamas jį, „bendradarbiauja” savo pritarimu su nuteisinančiu Dievo veikimu, katalikai tokiame asmeniniame pritarime įžvelgia malonės poveikį, o ne iš paties žmogaus galių kylantį veiksmą.

21. Pagal liuteronų sampratą žmogus nepajėgus bendradarbiauti savo paties išganyme, kadangi, būdamas nusidėjėlis, aktyviai priešinasi Dievui ir jo gelbėjančiam veikimui. Liuteronai neneigia, jog asmuo gali atmesti malonės veikimą. Liuteronai, pabrėždami, jog asmuo nuteisinimą gali tik priimti mere passive, tuo neigia bet kokią galimybę žmogui prisidėti prie savo paties nuteisinimo, bet neneigia pilnutinio asmeniško žmogaus dalyvavimo tikėjime, kurį pažadina Dievo žodis (plg. Šaltiniai, 4 skyriui).

4.2. Nuteisinimas kaip nuodėmių atleidimas ir padarymas teisiu

22. Bendrai išpažįstame, jog Dievas malone atleidžia žmogui nuodėmes ir tuo pačiu išvaduoja žmogų nuo gyvenime jį pavergiančios nuodėmės galios dovanodamas naują gyvenimą Kristuje. Jei žmogus tikėjimu turi dalį Kristuje, Dievas nebeįskaito jam nuodėmės ir per Šventąją Dvasią pažadina žmoguje aktyvią meilę. Šie du maloningo Dievo veikimo aspektai tarpusavyje neatskiriami. Juodu susiję ta prasme, kad žmogus tikėjimu suvienijamas su Kristumi, kuris pats savo asmeniu yra mūsų teisumas (1 Kor 1, 30): tiek nuodėmių atleidimas, tiek ir išgananti paties Dievo esamybė. Kadangi katalikai ir liuteronai tai bendrai išpažįsta, galima sakyti jog:

23. Kai liuteronai pabrėžia, jog Kristaus teisumas yra mūsų teisumas, jie visų pirma nori patvirtinti, jog nusidėjėliui per atleidimo paskelbimą dovanojamas teisumas prieš Dievą Kristuje ir kad jo gyvenimas atnaujinamas vien tik vienybėje su Kristumi. Kai liuteronai sako, jog Dievo malonė yra atleidžiančioji meilė („Dievo palankumas”) (12), jie tuo neneigia krikščioniškojo gyvenimo atsinaujinimo, bet nori išreikšti, jog nuteisinimas išlieka laisvas nuo žmogaus bendradarbiavimo ir taip pat nepriklauso nuo žmogaus gyvenimą atnaujinančio malonės poveikio.

24. Kai katalikai pabrėžia, kad tikinčiajam per malonės priėmimą dovanojamas vidinis asmens atnaujinimas, jie nori patvirtinti, kad atleidžiančioji Dievo malonė visuomet susijusi su naujo gyvenimo dovana, per Šventąją Dvasią pasireiškiančia veiklia meile. Tuo jie neneigia, jog Dievo malonės dovana nuteisinant išlieka nepriklausoma nuo žmogiškojo bendradarbiavimo (plg. Šaltiniai, 4,2 skyriui).

4.3. Nuteisinimas tikėjimu ir per malonę

25. Bendrai išpažįstame, jog nusidėjėlis nuteisinamas per tikėjimą išganančiuoju Dievo veikimu Kristuje. Šis išganymas Šventosios Dvasios jam dovanojamas krikštu kaip viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas. Nuteisinančiu tikėjimu žmogus pasitiki maloningu Dievo pažadu, apimančiu viltį Dievu ir meilę jam. Šis tikėjimas yra veiklus meile, todėl krikščionis negali ir jam nedera likti be darbų. Tačiau tai, kas žmoguje įvyksta pirma laisvos tikėjimo dovanos ar kaip pasekmė vyksta po jos, nėra nuteisinimo pagrindas ir neužpelno nuteisinimo.

26. Pagal liuteronų supratimą, Dievas nuteisina nusidėjėlį vien tikėjimu (sola fide). Tikėdamas žmogus visiškai pasitiki savo Kūrėju ir Atpirkėju ir šitaip yra vienybėje su juo. Pats Dievas pažadina tikėjimą, sukeldamas šitokį pasitikėjimą savo kuriančiuoju žodžiu. Kadangi šis Dievo aktas yra naujas kūrimas, jis paveikia visas asmens plotmes ir veda į gyvenimą viltyje ir meilėje. „Nuteisinimo vien tikėjimu” mokyme gyvensenos atnaujinimas kaip būtina nuteisinimo pasekmė, be kurio neįmanomas tikėjimas, yra skirtingas, bet neatskirtas nuo paties nuteisinimo. Tuo nurodomas pagrindas, iš kurio kyla toks atnaujinimas. Gyvenimo atnaujinimas kyla iš Dievo meilės, kuri žmogui dovanojama nuteisinimu. Nuteisinimas ir atnaujinimas yra glaudžiai susiję per Kristų, esantį tikėjime.

27. Ir, pasak katalikų, tikėjimas turi pamatinę svarbą nuteisinimui; be tikėjimo neįmanomas nuteisinimas. Žmogus kaip žodžio klausytojas ir tikintysis nuteisinamas krikštu. Nusidėjėlio nuteisinimas yra nuodėmių atleidimas ir padarymas teisiu nuteisinančia malone, paverčiančia mus Dievo vaikais. Nuteisinimu nuteisintieji gauna iš Kristaus tikėjimą, viltį ir meilę ir priimami į bendrystę su juo (14). Šis naujas asmeninis santykis su Dievu visiškai grindžiamas Dievo maloningumu ir lieka nuolat priklausomas nuo maloningojo Dievo, kuris išlieka ištikimas sau ir todėl žmogus gali juo pasitikėti, kuriamojo ir išganomojo veikimo. Taigi nuteisinančioji malonė niekada netampa žmogaus nuosavybe, kuria kas nors galėtų remtis prieš Dievą. Jei katalikų samprata pabrėžia gyvenimo atnaujinimą nuteisinančiąja malone, šis atnaujinimas tikėjime, viltyje ir meilėje lieka priklausomas nuo dovanai duodamos Dievo malonės ir prie nuteisinimo neprisideda niekuo, kuo žmogus galėtų girtis prieš Dievą (Rom 3, 27) (plg. Šaltiniai, 4.3 skyriui).

4.4. Nuteisintasis kaip nusidėjėlis

28. Bendrai išpažįstame, kad Šventoji Dvasia krikštu suvienija žmogų su Kristumi, nuteisina ir iš tikrųjų atnaujina. Vis dėlto nuteisintasis per visą gyvenimą ir nuolat išlieka priklausomas nuo besąlygiškai nuteisinančios Dievo malonės. Nuteisintasis taip pat nėra apsaugotas nuo nuodėmės galios ir jos gniaužtų (plg. Rom 6, 12 – 14) ir nėra atpalaiduotas nuo nuolatinės kovos su savanaudiškais senojo žmogaus geismais, prieštaraujančiais Dievui (plg. Gal 5, 16; Rom 7, 7–10). Ir nuteisintasis turi kasdien, kaip Tėve mūsų maldoje, melsti Dievo atleidimo (Mt 6, 12; Jn 1, 9); jis kaskart naujai kviečiamas atsiversti ir atgailauti ir jam kaskart suteikiamas atleidimas.

29. Liuteronai šią padėtį supranta kaip krikščionio buvimą „tuo pat metu teisiu ir nusidėjėliu. Krikščionis yra visiškai teisus, nes Dievas Žodžiu ir Sakramentu atleidžia jam nuodėmes ir suteikia Kristaus teisumą, kurį krikščionis gauna tikėjimu ir kuris krikščionį padaro teisiu Kristuje prieš Dievą. Tačiau žvelgdamas į save per įstatymą krikščionis atpažįsta, jog tuo pat metu jis liko visiškas nusidėjėlis, kad nuodėmė tebegyvena jame (1 Jn 6, 5; Mt 22, 36 – 40 pr.) Šis priešiškumas Dievui kaip toks yra tikroji nuodėmė. Vis dėlto pavergianti nuodėmės galia yra palaužta per Kristaus nuopelną: nuodėmė nebėra „užvaldanti” krikščionį, nes ji pati yra „užvaldyta” Kristaus, su kuriuo nuteisintasis susijęs tikėjimu. Taigi, gyvendamas šioje žemėje, krikščionis bent iš dalies gali gyventi teisume. Nepaisant nuodėmės, krikščionis nebėra atskirtas nuo Dievo, kadangi jam, gimusiam iš naujo per krikštą ir Šventąją Dvasią, kasdien atsigręžiant į krikštą nuodėmė atleidžiama, – ši nuodėmė nebepasmerkia krikščionio ir neneša jam amžinosios mirties (15). Taigi, kai liuteronai teigia, jog nuteisintasis yra taip pat nusidėjėlis ir kad jo priešgyniavimas Dievui iš tikrųjų yra nuodėmė, jie neneigia, jog nuteisintasis, nepaisant nuodėmės, Kristuje nėra atskirtas nuo Dievo ir jog ši nuodėmė yra užvaldyta nuodėmė. Dėl pastarojo dalyko liuteronai sutaria su Romos katalikais, nors ir nuteisintojo nuodėmės sampratos skiriasi.

30. Katalikai laikosi sampratos, kad krikštu suteikta Jėzaus Kristaus malonė pašalina visa, kas yra nuodėmė ir kas „verta pasmerkimo” (Rom 8, 1) (16), tačiau vis dėlto žmoguje išlieka iš nuodėmės kilęs ir į nuodėmę stumiantis polinkis (concupiscentia). Kadangi, anot katalikų įsitikinimo, žmogiškoji nuodėmė visada turi asmeninį elementą, tai kai šio elemento nėra, katalikai nelaiko polinkio priešintis Dievui tikrąja prasme nuodėme. Tuo jie nenori neigti, kad šis polinkis neatitinka pirminio Dievo plano žmogui, kad tai objektyviai yra priešinimasis Dievui, su kuo visą gyvenimą kovojama. Dėkingi už išganymą per Kristų, jie pabrėžia, jog šis priešingumo Dievui polinkis neužtraukia amžinosios mirties bausmės (17) ir neatskiria nuteisintojo nuo Dievo. Tačiau jeigu nuteisintasis savo valia atsiskirtų nuo Dievo, nepakaktų vėl pradėti laikytis įsakymų; jis privalo Susitaikinimo sakramentu gauti atleidimą ir ramybę per atleidimo žodį, kuris jam perduodamas dėl Dievo sutaikinimo darbo, įvykdyto Kristuje (plg. Šaltiniai, 4.4 skyriui).

4.5. Įstatymas ir Evangelija

31. Bendrai išpažįstame, jog žmogus nuteisinamas tikėjimu Evangelija „be įstatymo darbų” (Rom 3, 28). Kristus įvykdė įstatymą ir savo mirtimi bei prisikėlimu įveikė jį nuteisintiesiems ir savo žodžiu bei gyvenimu išreiškia Dievo valią, kuri ir nuteisintajam taip pat yra jo elgsenos kelrodis.

32. Liuteronai nurodo, jog nuteisinimo sampratai esminga įstatymo ir Evangelijos skirtumas ir tarpusavio priklausomybė. Teologijoje priimta prasme įstatymas yra reikalavimas ir kaltinimas, kuris visą gyvenimą keliamas kiekvienam žmogui ir kiekvienam krikščioniui kaip nusidėjėliui; įstatymas atskleidžia jo nuodėmę, kad tikėdamas Evangelija jis be išlygų kreiptųsi į Dievo gailestingumą Kristuje, kuris vienas gali nuteisinti.

33. Kadangi įstatymas, kaip išganymo kelias, buvo įvykdytas ir pranoktas per Evangeliją, katalikai gali sakyti, jog Kristus nėra įstatymo leidėjas kaip Mozė. Kai katalikai pabrėžia, jog teisusis įpareigotas laikytis Dievo įsakymų, jie tuo neneigia, jog Dievas per Jėzų Kristų gailestingai pažadėjo savo vaikams amžinojo gyvenimo malonę (18) (plg. Šaltiniai, 4.5 skyriui).

4.6. Išganymo tikrumas

34. Bendrai išpažįstame, kad tikintieji gali pasitikėti Dievo gailestingumu ir pažadais. Netgi atsižvelgiant į jų silpnumą ir daugeriopus tikėjimui gresiančius pavojus, Kristaus mirties ir prisikėlimo galia tikintieji gali remtis veiksmingu Dievo malonės Žodyje ir Sakramente pažadu ir būti tikri dėl šios malonės.

35. Reformatoriai ypač akcentavo, kad išbandymuose tikintysis žvelgtų ne į save, bet į Kristų ir pasitikėtų vien juo. Tikintysis, pasitikėdamas Dievo pažadu, yra tikras dėl savo išganymo, o žvelgdamas tik į save jis niekuomet nėra tikras dėl to.

36. Katalikai gali prisidėti prie reformatorių siekio pagrįsti tikėjimą objektyvia Kristaus pažado realybe, atsiriboti nuo asmeninės patirties ir pasitikėti vien Kristaus pažado žodžiu (plg. Mt 16, 19; 18, 18). Nuo Vatikano II Susirinkimo katalikai teigia: tikėti reiškia visiškai atsiduoti Dievui (19), kuris išlaisvina mus iš nuodėmės ir  mirties tamsybių ir pažadina amžinajam gyvenimui (20). Šia prasme negalima tikėti Dievu ir tuo pat metu laikyti dieviškąjį pažadą nepatikimu. Niekas negali abejoti Dievo gailestingumu ir Kristaus nuopelnu. Tačiau kiekvienas gali susirūpinti dėl savo išganymo žvelgdamas į savo trūkumus. Nors ir visiškai suvokdamas savo nesėkmes, tikintysis gali būti tikras, kad Dievas nori jo išganymo (plg. Šaltiniai, 4.6 skyriui).

4.7. Teisiojo geri darbai

37. Bendrai išpažįstame, jog geri darbai – krikščioniškasis gyvenimas tikėjime, viltyje ir meilėje kaip pasekmė išplaukia iš nuteisinimo ir yra jo vaisiai. Kai nuteisintasis gyvena Kristuje ir veikia gautoje malonėje, Biblijos žodžiais sakant, jis neša gerus vaisius. Kadangi krikščionis visą savo gyvenimą kovoja su nuodėme, ši nuteisinimo pasekmė yra įpareigojimas, kurį jis turi įvykdyti; tiek Jėzus, tiek apaštalų raštai ragina krikščionis daryti meilės darbus.

38. Pagal katalikų supratimą, geri darbai, kurie atliekami per malonę ir veikiant Šventajai Dvasiai, padeda augti malone, saugodami iš Dievo gautą teisumą ir gilindami bendrystę su Kristumi. Katalikai, teigdami „nuopelningą” gerųjų darbų pobūdį, tuo nori pasakyti, kad, pagal Biblijos liudijimą, už šiuos darbus žadamas atlygis danguje. Jie siekia pabrėžti žmogaus atsakomybę už savo veiksmus, be to, nenori užginčyti, jog šie darbai turi dovanos pobūdį, ar juo labiau neigti, kad nuteisinimas visad lieka nenupelnyta malonės dovana.

39. Liuteronai taip pat laikosi minties dėl malonės išsaugojimo ir augimo tikėjimu, tačiau pabrėžia, kad teisumas, kaip Dievo priėmimas ir dalyvavimas Kristaus teisume, visada yra tobulas.Tuo pat metu jie teigia, jog šie padariniai gali augti per krikščioniškąjį gyvenimą. Liuteronai, žvelgdami į gerus krikščionių darbus kaip į nuteisinimo „vaisius” ir „ženklus”, o ne kaip į savo „nuopelnus”, vis dėlto suvokia amžinąjį gyvenimą pagal Naująjį Testamentą, kaip nepelnytą atlygį Dievo pažado tikintiesiems išpildymo prasme (plg. Šaltiniai, 4.7 skyriui).

5. Pasiekto konsensuso reikšmė ir apimtis

40. Šioje deklaracijoje pateikta nuteisinimo doktrinos samprata rodo, jog liuteronai ir katalikai pasiekė konsensusą dėl pagrindinių nuteisinimo doktrinos tiesų. Šio konsensuso šviesoje yra priimtini išlikę kalbos, teologinių formuluočių bei akcentavimo ypatumų skirtumai, aprašyti nuo 18 iki 39 pastraipos. Todėl liuteronų ir Romos katalikų tikėjimo nuteisinimu sklaida su savo skirtumais yra atvira viena kitai ir nepanaikina pagrindinių tiesų konsensuso.

41. Todėl XVI a. doktrininiai pasmerkimai, liečiantys nuteisinimo doktriną, pasirodo naujoje šviesoje: šioje Deklaracijoje pateiktas liuteronų Bažnyčių mokymas neapima Tridento Susirinkimo pasmerkimų. Liuteroniškųjų konfesinių raštų pasmerkimai nenukreipti prieš šioje Deklaracijoje pateiktą Romos katalikų Bažnyčios mokymą.

42. Tuo nesumenkinamas pasmerkimų, liečiančių nuteisinimo doktriną, rimtumas. Kai kurie jų nebuvo be pagrindo; jie mums išlaiko „išganingų įspėjimų prasmę”, į kurią turime atsižvelgti savo mokyme ir praktikoje (21).

43. Mūsų konsensusas dėl pagrindinių nuteisinimo doktrinos tiesų privalo turėti įtakos ir pasirodyti tinkamas gyvenime bei mokyme. Šiuo požiūriu lieka nevienodos svarbos klausimų, kuriuos reikia ir toliau nagrinėti. Tarp kitų temų tai santykis tarp Dievo Žodžio ir Bažnyčios doktrinos, ekleziologija , autoritetas Bažnyčioje , jos vienybė , tarnystė ir sakramentai, galiausiai ryšys tarp nuteisinimo ir socialinės etikos. Esame įsitikinę, jog mūsų pasiektas bendras supratimas pateikia tvirtą pagrindą tokiam nagrinėjimui. Liuteronų Bažnyčios ir Romos Katalikų Bažnyčia ir toliau stengiasi pagilinti šį bendrą supratimą ir rūpintis, kad jis neštų vaisių Bažnyčių mokyme bei gyvenime.

44. Mes dėkojame Viešpačiui už šį ryžtingą žingsnį įveikiant Bažnyčios susiskaldymą. Mes meldžiame Šventosios Dvasios, kad ji ir toliau vestų mus į regimą vienybę, kuri yra Kristaus valia.

(1) Šmalkaldeno straipsniai II, 1.
(2) „Rector et iudex super omnia genera doctrinarum” [WA] (Weimarer Ausgabe von Luthers Werken) 39, I, 205.
(3) Reikia pastebėti, kad kai kurios Liuteronų Bažnyčios privalomaisiais savo doktrinos pagrindais laiko tik Confessio Augustana ir Mažąjį Liuterio Katekizmą. Šiuose konfesiniuose raštuose nėra jokio Romos katalikų Bažnyčios pasmerkimo dėl nuteisinimo doktrinos.
(4) Tarptautinė evangelikų liuteronų ir Romos katalikų komisija. Evangelija ir Bažnyčia (Maltos pranešimas ), 1972: Dokumente wachsender Übereinstimmung. Sämtliche Berichte und Konsenstexte interkonfessioneller Gespräche auf Weltebene. Bd. I 1931 – 1982 (Paderborn –Frankfurt 1991), p. 248 –271. Arba: Growth in Agreement (New York–Geneva, 1984), p. 168–189.
(5) Tarptautinė evangelikų liuteronų ir Romos katalikų komisija. Bažnyčia ir nuteisinimas. Bažnyčios samprata nuteisinimo doktrinos šviesoje.
(6) JAV liuteronų ir katalikų dialogas. Nuteisinimas tikėjimu.
(7) K. Lehmann, W. Pannenberg (red.). Lehrverurteilungen– kirchentrennend? Vol. I: Rechtfertigung, Sakramente und Amt im Zeitalter der Reformation und heute (Freiburg–Göttingen).
(8) Gemeinsame Stellungnahme der Arnoldshainer Konferenz, der Vereinigten Evangelischen - Lutherischen Kirche Deutschlands und des Deutschen Nationalkomitees des Lutherischen Weltbundes zum Dokument: „Lehrverurteilungen – kirchentrennend?”: ÖR 44 (1995) 99–102. Plg. taip pat parengiamuosius šio sprendimo dokumentus: Lehrverurteilungen im Gespräch. Die ersten offiziellen Stellungnahmen aus den evangelischen Kirchen in Deutschland (Göttingen, 1993).
(9) Šioje Deklaracijoje sąvoka „Bažnyčia” vartojama ta prasme, kuria save suvokia kiekviena šiame dialoge dalyvaujanti Bažnyčia, nesiekiant išspręsti su tuo susijusių ekleziologinių klausimų.
(10) Plg. Maltos pranešimas, 26 –30 ir Nuteisinimas tikėjimu, 122–147. Naujojo Testamento liudijimai, nepriskiriami apaštalui Pauliui, buvo nagrinėti John Rreumann studijoje Righteousness in New Testament  su J. Fitzmeyer ir J. D. Quinn atsakymais (Philadelphia, New York, 1982). Šios studijos išvadų santrauka pateikta pranešime Nuteisinimas tikėjimu, 139 –142.
(11) Plg. Visi po vienu Kristumi, 14: Dokumente wachsender Übereinstimmung. Sämtliche Berichte und Konsenstexte interkonfessioneller Gespräche auf Weltebene. Bd. I 1931 – 1982 (Paderborn –Frankfurt, 1991), p. 323 –328. Arba Growth in Agreement (New York–Geneva, 1984), p. 241–247.
(12) WA 8, 106.
(13) Plg. H. Denzinger. Enchridion Symbolorum, definitionum et declarationum de rebus fidei et morum [Denz], n. 1528.
(14) Plg. Denz, 1530.
(15) Plg. Apol. II, 38 –45.
(16) Plg. Denz, 1515.
(17) Plg. Denz, 1515.
(18) Plg. Denz, 1530.
(19) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei verbum, 5.
(20) Plg. ten pat, 4.
(21) Lehrverurteilungen – kirchentrennend?, 32.