Eucharistinė auka
 

Žodis „Eucharistija” mums primena du labai artimus, bet vis dėlto skirtingus dalykus. Eucharistija vadinama ir Mišių auka, ir Mišių aukos vaisiai – šv. Komunija. Viename pamoksle šių dviejų slėpinių neįmanoma aptarti, tad šį kartą nuodugniau pagvildenkime šv. Mišių aukos temą.

Aukos sąvoka sena kaip ir pati žmonija. Skverbdamiesi į žmonijos praeitį istorijos ir archeologijos mokslai tarp kitų žmonijos kultūros paminklų aptinka ir šventyklų, ir altorių, ir aukurų. Aukojo pirmųjų tėvų vaikai Kainas ir Abelis, aukojo Nojus, Abraomas, Izaokas, Melchizedekas, Jokūbas. Visais amžiais visos tautos aukojo Dievui aukas. Pagonių rašytojas Plutarchas pasakoja matęs tautų, neturinčių įstatymų, kultūros, bet nematęs tautos, kuri neturėtų aukuro. Tiesa, Dievo garbei atnašaujamos labai skirtingos aukos, kaip kad skirtinga ir pati Dievo samprata, bet visos tautos pripažįsta, kad žmogus priklauso nuo Dievo ir aukomis siekia Dievo palankumo.

Aukos itin svarbios Izraelio tautos gyvenime. Pavartykime Senojo Testamento Išėjimo knygą. Dievas, iš Egipto nelaisvės išvedęs izraelitus, per Mozę su jais sudarė Sandorą. Sužinoję Dievo valią izraelitai visi kaip vienas jai pritarė: „Mes vykdysime visa, ką Viešpats pasakė”. Tada Mozė kitą rytą pastatė kalno papėdėje aukurą su dvylika akmeninių stulpų dvylikai Izraelio giminių. Jis paskyrė keletą jaunų vyrų iš Izraelio vaikų atnašauti deginamąsias aukas ir aukoti jaučius kaip bendravimo atnašas Viešpačiui. Pusę kraujo Mozė pasėmė ir supylė į dubenis, o kitą pusę išliejo ant aukuro. Tada, paėmęs Sandoros knygą, jis garsiai ją perskaitė žmonėms. O žmonės sakė: „Visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs”. Mozė paėmė kraują ir juo pašlakstė žmones tardamas: „Tai kraujas Sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis” (plg. Iš 24, 3–8).

Taip Dievas sudarė Sandorą su išrinktąja tauta. Ši Sandora buvo sutvirtinta Dievui aukojamų gyvulių krauju.

Prisiminkime, kur dar girdėjome žodžius apie Sandoros kraują? Pavartykime Naujojo Testamento knygas. Luko evangelijoje skaitome: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas” (Lk 22, 20). Šiuos žodžius ištarė ne Mozė, bet Kristus, Paskutinės vakarienės metu sudarydamas Naująją Sandorą. Ją sutvirtindamas jis aukojo savo kūną ir kraują. Evangelistas liudija, kad paėmęs duonos Jėzus sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams tardamas: „Tai mano kūnas, kuris už jus atiduodamas” (Lk 22, 19). Mozė ant Sinajaus kalno aukojo gyvulius ir jų krauju pašlakstė tautą, o Jėzus paaukojo nepalyginti prakilnesnę auką – savo kūną: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”. Apaštalai Kristaus rankose matė duoną, tačiau Jėzus tą iškilmingą valandą labai rimtai teigė: „Tai yra mano kūnas”. Tai įsikūnijusio Dievo žodžiai. Ar juos paniekinsime? Kiti labai reikšmingi žodžiai: „kuris už jus atiduodamas”. Atiduoti, vadinasi, aukoti. Negi galime abejoti, kad Jėzus aukojo savo kūną, jeigu tai liudijo Dievo lūpos? Jėzus tvirtino, kad jis savo kūną aukoja ne už save, bet „už jus”, t. y. už mus, žmones, už nusidėjėlius. Šią auką jis mums paliko kaip testamentą, įpareigodamas daryti tą patį: „Tai darykite mano atminimui”(Lk 22, 19).

Pažvelkime į tolesnius Jėzaus veiksmus ir žodžius: „Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas” (Lk 22, 20). Sandora sudaryta Jėzaus aukos krauju. Vėl proga prisiminti Senąją Sandorą, sutvirtintą aukų krauju. Taigi per Paskutinę vakarienę Jėzus atnaujina Dievo su žmogumi sandorą. Įvyksta naujas susitaikymas aukojant nekaltojo Avinėlio kraują.

Kaip vyko Naujosios Sandoros vakarienė?

Šv. Jonas pasakojimą apie Paskutinę vakarienę pradeda šiais žodžiais: „Tai buvo prieš Velykų šventes” (Jn 13, 1). Žydai Velykas švęsdavo Nisano mėnesio 14 dieną. Ši šventė vadinosi Pascha – žydų išėjimo iš Egipto nelaisvės minėjimas. Šventės išvakarėse izraelitai valgydavo šventinę vakarienę. Tai buvo ne tik pasivaišinimas, valgiai ir vakarienės apeigos turėjo priminti aną svarbų Dievo išrinktosios tautos įvykį.

Pradėdami vakarienę nusiplaudavo rankas. Paskui gerdavo iš pirmosios taurės. Tai buvo tam tikrais prieskoniais pagardintas gėrimas. Tuomet po trumpų vakarienės šeimininko žodžių vykdavo svarbiausioji vakarienės dalis – būdavo valgomas avinėlis. Jis žydams turėjo priminti išėjimo iš Egipto naktį valgytą avinėlį. Avinėlio krauju buvo pateptos žydų namų durų staktos ir slenkstis, jo kraujas gelbėjo žydų pirmagimius nuo tą naktį siaučiančios mirties.

Per šią vakarienę valgydavo neraugintą duoną, primenančią skubų žydų bėgimą iš Egipto, kai nebuvo laiko surauginti duonos tešlą.

Suvalgius avinėlį vėl plaunamos rankos ir iš Biblijos skaitoma išėjimo iš Egipto istorija. Po to šeimos galva ar vyresnysis aiškindavo šios vakarienės simbolinę prasmę. Visi giedodavo 112 psalmę, prasidedančią džiaugsmingu Aleliuja ir raginimu garbinti Viešpaties vardą: „Dievo tarnai, giedokit, garbinkite Viešpaties vardą!” Baigus psalmę vėl būdavo šiek tiek geriama nestipraus gėrimo ir giedama 117 ir135 psalmės, prasidedančios tais pačiais žodžiais: „Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras, jis maloningas per amžius!” Tokios buvo Paschos šventimo tradicijos. Jų laikėsi ir Jėzus su savo mokiniais. Tačiau Jėzus atskleidžia ir kai ką naujo. Iš Jėzaus žodžių ir veiksmų per Paskutinę vakarienę matyti, kad tikruoju Velykų avinėliu jis laiko save patį. Apaštalai gerai prisiminė Jono Krikštytojo žodžius apie Jėzų: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29) Dabar šie Jono žodžiai įgijo savo tikrąją reikšmę. Bažnyčia, kviesdama tikinčiuosius į Avinėlio puotą, per šv. Mišias nuolat kartoja šį daug sakantį Jėzaus titulą.

Kaip bėgant iš Egipto avinėlis turėjo būti užmuštas, o jo kraujas saugoti žydų pirmagimius nuo mirties, taip šis Dievo avinėlis netrukus turėjo būti užmuštas, kad jo krauju visi žmonių vaikai būtų išgelbėti iš nuodėmės vergijos.

Paskutinieji Jėzaus gyvenimo veiksmai ir žodžiai yra ypač rimti. Juk tai jo kruvinosios aukos pradžia. Jėzus apaštalams atskleidė, kad atiduodamas nužudyti jo kūnas ir praliejamas kraujas yra auka Dievui už žmonių nuodėmes. Ši auka jau vyko Paskutinės vakarienės kambaryje. Juk Jėzus apaštalams davė valgyti ne duoną, bet savo kūną, nuo kurio atskirtas kraujas liko taurėje. Vadinasi, Jėzus buvo jau miręs, nes kraujas atskirtas nuo kūno. Tiesa, fizinė Jėzaus mirtis įvyko truputį vėliau, bet apaštalai jau per Paskutinę vakarienę priėmė kruvinosios Jėzaus aukos vaisius. Tuos vaisius gali priimti ir dabar, ir vėliau, po šimto ar po tūkstančio metų, gyvensiantys žmonės. Juk Kristus kvietė visų kartų žmones: „Tai darykite mano atminimui”. Šis paliepimas įpareigojo ne vien apaštalus ir jų įpėdinius, bet visų laikų Bažnyčią. Jau 2000 metų prabėgo, o Kristaus auka tęsiasi. Jo dieviškoji meilė apima visus žmones, visi gali naudotis Kristaus aukos vaisiais. Kristus ant kryžiaus prikaltas išskėstomis rankomis, tarsi norėtų apglėbti visus žmones. Neregimu būdu jis tai daro Mišių aukoje, pratęsdamas savo auką ir nuolat saviesiems dalydamas aukos dovanas. Anot pranašo Malachijo, „nuo saulės patekėjimo lig jos nusileidimo mano vardas yra didis tautose. Visur <...> švarios aukos aukojamos mano vardui, nes didis yra mano vardas tautose” (Mal 1, 11).

Matydami prie altoriaus kunigą, aukojantį šv. Mišias, ne visada prisimename, kad ši kunigo auka yra ta pati kryžiaus auka, kurią Kristus aukojo Paskutinės vakarienės kambaryje ir užbaigė ant Kalvarijos kalno. Tačiau Bažnyčia nuo pirmųjų savo gyvavimo dienų įsakmiai moko, kad Kristaus kryžiaus auka sudabartinama (ne kartojama) kaskart, kai kunigas konsekruoja duoną ir vyną. Bažnyčia nuolat skelbia, kad Kryžiaus auką aukojantis kunigas – Kristus. Ir tikrasis aukotojas yra Kristus, nužengiantis ant altoriaus, Bažnyčios kunigui tariant konsekracijos žodžius. Ant Kryžiaus auka buvo Kristus, Mišių auka irgi yra Kristus, kurio kraujas, atskirtas nuo kūno, byloja apie jo mirtį.

Broli, sese, jeigu suabejojai, ar tikrai ant altoriaus aukojama Kristaus auka, širdimi vienykis su mokančiąja Bažnyčia. Pats neužmiršk ir kitus pamokyk:

Ant kryžiaus ir altoriaus tas pats aukotojas – Kristus;
Ant kryžiaus ir altoriaus ta pati auka – Kristus.

Tiesa, prie altoriaus matome kunigą, bet jis tėra tik Bažnyčios atstovas, įgaliotas konsekracijos žodžiais iškviesti tikrąjį Mišių aukos kunigą Kristų aukoti savo kūną ir kraują už pasaulio gyvybę. Kryžiaus ir šv. Mišių auka tesiskiria tuo, kad kryžiaus auka buvo kruvina, o Mišių aukoje tai slėpiningai pridengta duonos ir vyno pavidalais.

Kaip uoliai pirmųjų amžių krikščionys dalyvavo Kristaus aukoje, liudija Šventasis Raštas, Bažnyčios Tėvai ir pirmųjų amžių krikščionių šventyklos – katakombos. Tiesa, tuomet dar nežinotas žodis „Mišios”, jis atsirado vėliau. Apaštalai ir jų mokiniai rinkdavosi į duonos laužymo apeigas. Apaštalų darbų knygoje skaitome: „jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (Apd 2, 42); „Jie <...> tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi <...> garbindami Dievą” (Apd 2, 46–47).

Viename seniausių krikščionybės dokumentų Didachėje liudijama: „Viešpaties dieną susirinkę laužyti duonos, dėkokite, bet prieš tai išpažinkite savo kaltes, kad jūsų atnaša būtų tyra. Kas yra susivaidijęs su draugu, negali prisidėti prie jūsų susirinkimo, kol susitaikins, kad nebūtų suteršta auka. Mat Viešpaties yra pasakyta: ‘Kiekvienoje vietoje ir kiekvienu metu atnašaukite man tyrą auką, nes aš esu didis karalius, – sako Viešpats, – ir mano vardas nuostabus tautose’” (40).

Katakombose yra išlikę įrašų ir piešinių, liudijančių, kaip pirmieji krikščionys, vykdydami Kristaus priesaką „Tai darykite mano atminimui”, brangino Mišių auką.

Po šio mąstymo apie Kristaus auką kyla dar vienas klausimas: ar reikėjo šios aukos ir tokios baisios kančios?

Žvelgdami į žmonijos nuodėmes nuo pirmųjų tėvų iki mūsų, jaučiame, kad žmonių kalčių saikas perpildytas ir Dievo kantrybės ribos jau peržengtos. Kas galėtų permaldauti Dievo teisingumą? Koks žmogus galėtų tai padaryti? Ar tasai, kuris pats nuolat Dievui nusikalsta? Koks dėkingas turi būti žmogus, kad į pasaulį nužengė Dievo Sūnus – nekaltasis Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmes.

Brangūs tikintieji, pažvelkime į Kristaus aukos kryžių. Ar jis mums neprimena, kad nuodėmė nėra nereikšmingas ar menkas dalykas? Įžvelkime kryžiuje nepermaldaujamą Dievo teisingumą. Tačiau svarbiausia kryžiuje įžvelgti nuostabiausią Dievo meilę, neapsakomai pranokstančią jo teisingumą. Tuomet suvoksime, kodėl Bažnyčia įsakmiai ragina dalyvauti Kristaus aukoje. Juk to reikalauja dėkingumas ir begalinė meilės skola. Sekmadieniais dalyvaukime ant altoriaus vykstančioje Kristaus aukoje, ateikime prie Dievo stalo, priimkime Kristaus aukos dovanas. Amen.