XIX a. pabaigoje Vakarų Europoje pradėti švęsti tarptautiniai Eucharistiniai kongresai veikiai sulaukė atgarsių ir Lietuvoje. Spauda daug dėmesio skyrė 1922 m. Romoje ir 1924 m. Amsterdame vykusiems tarptautiniams Eucharistiniams kongresams. Vyskupas Petras Pranas Būčys buvo pakviestas į nuolatinį Tarptautinio Eucharistinio kongreso komitetą.

1926 m. Čikagoje surengtame Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese veikė atskira lietuvių sekcija. Iš Lietuvos į Kongresą atvyko arkivyskupas Jurgis Matulaitis, atstovavęs Lietuvos bažnytinei valdžiai, vysk. Petras Pranas Būčys, atstovavęs Marijonų kongregacijai, kan. Julius Maciejauskas, atstovavęs Telšių–Klaipėdos vyskupui Justinui Staugaičiui, kun. Antanas Steponaitis, Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso atstovas, bei dr. Juozas Eretas, Lietuvos katalikiškųjų organizacijų atstovas. Šio Kongreso metu vyko atskiros lietuvių bendruomenės pamaldos, svečiai iš Lietuvos skaitė paskaitas. Stipri lietuvių bendruomenė talkino gudų bei latvių katalikams.

Lietuvos spaudoje kartkartėmis būdavo užsimenama, kad reikėtų Tarptautinį Eucharistinį kongresą surengti ir Lietuvoje. Tačiau tai padaryti būtų buvę labai sunku. 1924 m. Šventojo Tėvo atstovas monsinjoras A. Faidutti pasiūlė organizuoti vietinius Eucharistinius kongresus. Į šį pasiūlymą entuziastingiausiai atsiliepė jaunimas. Jau nuo 1921 m. prof. Prano Dovydaičio iniciatyva ateitininkų kuopose pradėtos steigti eucharistininkų sekcijos. Viena tokių sekcijų veikė Kaune. Jos narių pastangomis 1926 m. birželio 20–21 dieną įvyko Pirmasis Lietuvos jaunimo Eucharistinis suvažiavimas. Suvažiavime dalyvavo Šventojo Tėvo atstovas, vyskupai, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai. Į renginį atvyko daug kaimo jaunuolių, moksleivių bei studentų eucharistininkų. Suvažiavime prof. Pr. Dovydaitis, kun. prof. kun. B. Čėsnys, t. J. Paukštys SJ skaitė paskaitas Eucharistijos tema. Renginyje parodyta meninė programa. Kauno arkikatedroje bazilikoje arkivyskupas Juozapas Skvireckas aukojo šv. Mišias, Jėzuitų bažnyčioje vyko Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Monsinjoras A. Faidutti suvažiavimo organizatorius paragino skinti kelius Lietuvos Eucharistiniam kongresui. 1926 m. Katalikų veikimo centro konferencijoje priimta rezoliucija dėl Eucharistinių kongresų rengimo Lietuvoje.

1928 m. birželio mėn. 17–18 d. Panevėžyje surengtas Lietuvos jaunimo Eucharistinis kongresas. Kongresą atidarė Panevėžio vysk. Kazimieras Paltarokas. Buvo perskaityta Šventojo Tėvo sveikinimo telegrama Kongreso dalyviams. Renginyje dalyvavo Šventojo Tėvo atstovas mons. A. Faidutti, Lietuvos vyskupai, daugelio organizacijų atstovai. Kongrese skaitytos paskaitos „Eucharistija ir jaunimas“, „Eucharistija pirmaisiais krikščionybės amžiais“, „Eucharistija ir socialinis gyvenimas“, „Eucharistija ir kunigai“, aptarta neseniai įsikūrusios Eucharistinio Lietuvos jaunimo sąjungos veikla. Uždarant Kongresą pirmą kartą viešai išsakytas pageidavimas, kad įvyktų visos Lietuvos Eucharistinis kongresas.

Vyskupijų Eucharistiniai kongresai

Pasisekęs Eucharistinis kongresas Panevėžyje parengė dirvą vyskupijų Eucharistiniams kongresams. 1930 m. Katalikų veikimo centro konferencijoje nutarta Eucharistinius kongresus kasmet rengti vis kitoje vyskupijoje. 1931 m. Eucharistiniai kongresai vyko Kaišiadoryse, Šiauliuose (Kauno arkivyskupijos), Telšiuose ir Vilkaviškyje. Tais metais Bažnyčia šventė 25-erių metų sukaktį nuo popiežiaus Pijaus X dekreto dėl dažnos Komunijos paskelbimo, 40 metų sukaktį nuo popiežiaus Leono XIII enciklikos Rerum novarum paskelbimo ir 50 m. nuo Pirmojo Eucharistinio kongreso. 1933-ieji popiežiaus buvo paskelbti Šventaisiais metais – Bažnyčia minėjo 1900 metų išganymo sukaktį. Šventųjų metų proga surengti Panevėžio ir Telšių (Švėkšnoje) vyskupijų Eucharistiniai kongresai. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu dieceziniai kongresai taip pat įvyko Kretingoje, Marijampolėje. Bene paskutinysis Lietuvoje surengtas Panevėžio vyskupijos vyrų Eucharistinis kongresas (1937 m.).

Lietuvos I Eucharistinis kongresas

1933 m. rugsėjo 26 d. Katalikų veikimo centro rajonų vedėjų posėdyje, kuriame dalyvavo visų vyskupijų atstovai, nutarta 1934 m. surengti visos Lietuvos tautinį Eucharistinį kongresą Kaune. 1933 m. lapkričio 3 d. Katalikų veikimo centro vyriausioji valdyba nutaria prašyti arkivyskupą Juozapą Skvirecką sudaryti specialų komitetą Eucharistiniam kongresui rengti. Arkivyskupo sudarytam pasirengimo komitetui pirmininkavo kan. P. Dogelis. Pasirengimo komitetui priklausė daug žinomų Bažnyčios bei visuomenės veikėjų: dr. I. Skrupskelis, prof. Pr. Dovydaitis, prof. dr. J. Eretas ir kiti. Į pasirengimą Kongresui įsitraukė visa Lietuva bei užsienyje gyvenantys lietuviai.

Atidarymas
Lietuvos I Eucharistinis kongresas prasidėjo 1934 m. birželio 28-ąją Kaune. Pavakary suskambo visų Kauno bažnyčių varpai, kviesdami į Eucharistinį kongresą. Šventės proga miestas buvo iliuminuotas, papuoštas Šventojo Tėvo vėliavomis, Švč. Sakramento emblemomis, kryžiais, vainikais. Kongreso proga atnaujinta Kauno arkikatedra bazilika. Į Kongresą atvyko tūkstantinės maldininkų minios iš visos Lietuvos ir užsienio. Manoma, kad Eucharistinėje šventėje dalyvavo apie 100 tūkst. žmonių. Vien per pirmąją renginio dieną išplatinta 60 tūkst. Eucharistinio kongreso vadovų. Šventę transliavo Lietuvos radijas.

Lietuvos I Eucharistinį kongresą atidarė Kauno arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas. Atidarymo iškilmėse dalyvavo arkivyskupas Pranas Karevičius, Dancingo vysk. Ed. O’Rourke, Vilkaviškio vysk. Antanas Karosas, Telšių vysk. Justinas Staugaitis, Panevėžio vysk. Kazimieras Paltarokas, Kaišiadorių vysk. Juozapas Kukta, vysk. Pranas Būčys, vysk. Teofilius Matulionis, vysk. Mečislovas Reinys, Šventojo Tėvo atstovas monsinjoras A. Arata, daugelis aukštųjų dvasininkų ir kapitulų narių, vienuolynų ir brolijų viršininkų, labai daug kunigų. Į Kongresą atvyko Respublikos prezidentas Antanas Smetona, Vyriausybės nariai, kariuomenės vadovybė, katalikiškųjų organizacijų vadai.
Atidarydamas Lietuvos I Eucharistinį kongresą arkivyskupas Juozapas Skvireckas sakė: „Šiomis didingomis iškilmėmis mes viešai norime pagarbinti Kristų Švenčiausiame Sakramente, atgaivinti Jame savo dvasią“. Anot arkivyskupo, „Eucharistiniai kongresai yra krikščioniškojo vieningumo simbolis“. Kongreso atidarymo iškilmės buvo užbaigtos iškilmingais Mišparais. Po pamaldų Švč. Sakramentas paliktas per visą naktį išstatytas Kauno arkikatedros bazilikos altoriuje.

Vaikų diena
Birželio 29-oji – Vaikų diena. Jau išvakarėse vaikų eisena per visą Kauną atlydėjo iš Šventosios žemės, Alyvų kalno, atvežtą kertinį Prisikėlimo bažnyčios akmenį. Šis akmuo atgabentas į Lietuvą vaikų surinktomis lėšomis. Birželio 29-oji pradėta vaikų pamaldomis beveik visose Kauno bažnyčiose. Įdienojus vyko iškilmingos vaikų Mišios P. Vileišio aikštėje. Jas celebravo vysk. K. Paltarokas. Per Mišias giedojo 600 vaikų choras.

Prisikėlimo bažnyčios pamatų šventinimas
Po iškilmingų pamaldų vaikų eisena pajudėjo statomos Prisikėlimo bažnyčios link. Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas pašventino kertinį šventovės akmenį ir pasakė pamokslą. Jo metu ganytojas pabrėžė, kad „kertinis bažnyčios akmuo yra visuomenės, kuriai bažnyčia statoma, narių vienybės ženklas. Žinoma, kad pirmųjų krikščionių širdis ir siela buvo viena. Ta širdis ir siela tikrai pasidaro viena, kai yra vienas, visus jungiąs tikėjimas, kada yra viena, visus jungianti meilė“. Arkivyskupas priminė žmonėms Kristaus meilę ir paragino susirinkusiuosius artimo meile parodyti savo meilę Kristui.

Jaunimo diena
Birželio 30 d. buvo skirta jaunimui. Šią dieną įvyko didžiulė eisena, kurioje dalyvavo Lietuvoje veikusios jaunimo katalikiškosios organizacijos – pavasarininkai, ateitininkai, katalikiškųjų gimnazijų bei mokyklų moksleiviai. Jaunuoliai nešė 230 įvairių organizacijų vėliavų. Iškilmingose pamaldose dalyvavo apie 1000 dvasininkų, visa Lietuvos katalikų Bažnyčios hierarchija. Į jaunimą kreipėsi vysk. Mečislovas Reinys. Ganytojas ragino jaunimą savo gyvenimo Vadu pasirinkti Kristų, jam aukoti savo mintis, norus, jausmus, darbus, kentėjimus, drauge su šventaisiais Viešpačiui tarti: „Tau, Dieve, noriu gyventi, darbuotis ir mirti“. Jaunimo dieną apvainikavo naktį iš birželio 30-osios į liepos 1-ąją didžiausioje Kaune Petro Vileišio aikštėje vykusi tylioji adoracija. Tą naktį vysk. T. Matulionis (beje, jau tuomet pranašiškai vadintas Vyskupu Kentėtoju arba tikėjimo kankiniu) išstatė garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą. Tėvas P. Andziulis MIC kreipėsi į adoraciją susirinkusius žmones: „Šiąnakt visa mūsų tauta jungiasi su Jėzumi Kristumi Švenčiausiame Sakramente. Jis čia – visų mūsų širdžių troškimas, visos mūsų Bažnyčios centras“. Kunigas P. Andziulis kalbėjo, kad „Kristaus atėjimo tikslas ir buvo duoti mūsų dvasiai gyvybę, užžiebti joje dangišką šviesą, suteikti nepalaužiamos jėgos“. „Kelkis ir gyvenk! Ne laikas mums karstuose gulėti, kai iš Kristaus Širdies nauja gyvybė teka“, – liepsningais žodžiais tikinčiuosius ragino pamokslininkas ir priminė, kad reikia „apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24). Po palaiminimo Švenčiausiuoju Sakramentu vysk. T. Matulionis vadovavo didžiulei naktinei žmonių su žvakėmis procesijai. Po jos, paryčiais, vyko vyrams skirtos Mišios.

Bendroji Kongreso diena
Tą dieną pontifikalines šv. Mišias aukojo arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas. Pamaldų metu kelių šimtų giesmininkų choras giedojo kompozitoriaus J. Naujalio specialiai Kongresui parašytas ir jo paties diriguojamas Mišias. Po Mišių įvyksta Kongreso kulminacija – lietuvių tauta pasiaukoja dieviškajai Jėzaus Širdžiai.

Pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai
1934 m. liepos 1 d. dešimtys tūkstančių žmonių, susirinkusių į Lietuvos I Eucharistinį kongresą, priešais išstatytą Švenčiausiąjį pasiaukojo dieviškajai Jėzaus Širdžiai. Pasiaukojimo akte meldžiama:

Švenčiausioji Jėzaus Širdie, saugok ir globok mūsų tautos laisvę ir nepriklausomybę; stiprink savo Šventosios Dvasios malonėmis mūsų dvasios Vadus, mūsų Vyriausybę, mūsų kariuomenę ir visus mūsų tautos darbuotojus; suburk vienybėn visus mūsų tautos vaikus, surink svetur išblaškytus josios sūnus ir dukteris ir sujunk juos su mumis neišardomais tėvynės meilės ryšiais.

Geriausioji Jėzaus Širdie, kuri verkei, žiūrėdama į savo išrinktosios tautos nelaimes, priimk ilgus ir sunkius mūsų tautos iškentėtus skausmus ir neleisk daugiau mūsų priešams viešpatauti brangioje mūsų tėvynėje.

Gailestingiausioji Jėzaus Širdie, atleisk mūsų tautos nuodėmes, klaidas ir padaryk, kad mūsų visų širdys užsidegtų neužgesinama Tavo meilės liepsna. Jėzaus Širdie, teateinie tavo Karalystė mūsų brangioje Lietuvoje.

Šioms Lietuvos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai iškilmėms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas. Pasiaukojimo aktą pasirašė Respublikos prezidentas, Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas, vyskupai J. Kukta, K. Paltarokas, M. Reinys, P. Pr. Būčys, T. Matulionis, Ed. O’Rourke, Šventojo Tėvo atstovas monsinjoras A. Arata, ministrai, kariuomenės vadai, išeivijos lietuvių bendruomenių, visų Lietuvos vienuolynų atstovai, daug garsių valstybės bei kultūros veikėjų, kunigų. Pasiaukojimo aktą buvo numatyta įmūryti į statomos Prisikėlimo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies altorių.
Kongresas baigiamas didinga procesija, kurioje ėjo beveik visi Kongreso dalyviai, pradedant Bažnyčios dignitoriais, Respublikos prezidentu A. Smetona, baigiant basais kaimiečiais. Eucharistinio kongreso uždarymo iškilmės vyko Arkikatedroje bazilikoje.

Lietuvos I Eucharistinį kongresą pasveikino Šventasis Tėvas. Jis palinkėjo, kad Eucharistijos meilė gaivintų taiką, uždegtų apaštalavimo darbams ir išaugintų visokeriopos meilės vaisius.

Eucharistinio kongreso reikšmė

Lietuvos I Eucharistinio kongreso rengėjai šia švente siekė padėkoti Dievui, globojusiam lietuvių tautą ir neleidusiam iš jos išplėšti tautiškumo ir tikėjimo, išvedusiam Lietuvą į laisvę; išprašyti palaimos tėvynės ateičiai; uždegti lietuvius didesne Dievo, ypač Eucharistinio Kristaus, meile; skatinti religinį atgimimą Lietuvoje ir pavesti ją Kristui Valdovui.

XX a. pradžioje buvo itin populiaru organizuoti didingus, daug žmonių sutraukiančius renginius. Tačiau Eucharistinių kongresų nederėtų laikyti vien duokle to meto dvasiai. Eucharistiniai kongresai buvo tinkama proga sekuliarėjančiam pasauliui parodyti katalikų vieningumą, tikėjimo galybę. Iš Eucharistiniame kongrese sakytų pamokslų atsiskleidžia ypatingas pamaldumas Kristui Karaliui. Šis maldingumas, pabrėžiantis Kristaus visuotinę valdžią bei galybę, dažnai būdavo atspirtis prieštaringų istorinių įvykių akivaizdoje, taip pat pagrindė Bažnyčios misiją, ėjimą į pasaulį, siekimą visa palenkti Kristui. Didingi Eucharistiniai kongresai – tai tarsi Kristaus Valdovo šlovės atspindys. Tačiau Eucharistinių kongresų spindesys buvo ne tik išorinis. Raginimai visa paaukoti Kristui, ištvermingai laikytis tikėjimo davė vaisių. Daugelis Lietuvos I Eucharistinio kongreso dalyvių ištikimybę Kristui paliudijo visu savo gyvenimu, o kai kurie net mirtimi. Su kokia meile ir atidumu žmonės rengėsi Eucharistijos šventei liudija ir tas faktas, kad Lietuvos I Eucharistiniame kongrese iš 100 tūkst. dalyvių 88 500 priėmė Eucharistiją. Šiandien, kai tapo įprasta dalyvaujant Mišiose priimti Komuniją, gal ir nieko nenustebins šis faktas, tačiau beveik prieš 70 metų dažnos Komunijos svarbą vis dar tekdavo pabrėžti. Dažnai priimti Eucharistiją buvo rimtas žingsnis daugelio katalikų gyvenime. Juk anuomet tai reikalavo ir nemažo ištvermingumo, nes prieš priimant Eucharistiją reikėdavo laikytis 12 valandų pasninko.

Lietuvos Eucharistinis kongresas atskleidė katalikiškųjų organizacijų įtaką žmonėms, ypač jaunimui. Joms buvo patikėta dauguma Kongreso parengimo darbų.

1944 m. mėginta sušaukti Lietuvos II Eucharistinį kongresą, tačiau dėl sudėtingų istorinių aplinkybių šis sumanymas nepavyko.