Mysterium vitae
I. Slėpinys
1. Tikėjimo slėpinys
Per kiekvienerias šv. Mišias po pakylėjimo kunigas taria: Tikėjimo paslaptis. Nors dabar, kai Mišios celebruojamos atsigręžus į žmones, matome, kas vyksta ant altoriaus, vis dėlto tai, kas regima, tėra maža didingojo vyksmo dalis, o visas šv. Mišių slėpinys lieka uždengtas nuo fizinio žvilgsnio ir regimas vien tikėjimo akimis. Kaip gerai bematytume, ką prie altoriaus daro kunigas bei kiti patarnautojai, Kristaus atėjimo ant altoriaus ir Jo aukojimosi neįžvelgtume. Todėl dalyvaudami šv. Mišiose mokomės susikaupti, tuo išpažindami, jog norime prisiliesti prie nematomosios šventųjų apeigų esmės. Įprastos ar kaip nors paįvairintos liturginės Mišių apeigos, altoriaus papuošimas, bažnyčios interjeras tik nurodo to, kas vyksta ant altoriaus Mišių metu, esmę. Kad jokie išoriniai dalykai nenukreiptų minčių nuo neregimosios Mišių esmės, kunigas taria: Tikėjimo paslaptis.
Mišios yra kažkas tokio didingo, kad norint jas tinkamai paaukoti,
reikėtų net trijų amžinybių: pirmosios joms pasirengti, antrosios jas
aukoti ir trečiosios deramai padėkoti (šv. Jonas Eudes). Išties labai
vertinga ir reta brangenybė bus nevertinama, jei nebus atpažinta. Štai
priežastis, dėl kurios daugelis krikščionių nebrangina švenčiausiosios
Mišių Aukos tiek, kiek iš tikrųjų ji yra verta. Juk ji yra nuostabiausias
turtas, dieviškoji Kristaus Bažnyčios šlovė, sykiu ji yra paslėptas lobis,
kurį atpažįsta nedaugelis (šv. Leonardas iš Porto Maurizio).
2. Gyvenimo slėpinys
Lotyniškai žodžiai Tikėjimo paslaptis skamba Mysterium fidei. Šis mysterium egzistuoja mūsų gyvenime. Gyvenimas yra ne vien buitis ir ekonomika. Realaus mūsų gyvenimo dalis yra ir mysterium.
Kartais svajonėmis sugrįžtame į vaikystę ir tarsi ilgimės to nerūpestingo vaikiško gyvenimo, kuriame buvo daug romantikos, žavesio, stebuklų. Ten gyveno Kalėdų senis, gerosios fėjos ir milžinai, atrodė visai tikėtina, kad iš po kiekvieno serbentų krūmo bet kurią akimirką gali išlysti nykštukas. Augdami paliovėme visu tuo tikėti, tačiau suklydome nesuvokdami, kad anas netikras žavesio pasaulis buvo mums duotas kaip nuoroda į tikruosius Dievo slėpinius, kuriuos turime pažinti jau nebe kaip vaikai, o kaip suaugusieji, ir kurie yra mums Visagalio Dievo duoti, idant mus gaivintų ir stiprintų.
Dažnai atsitinka, jog žmogus iš savo gyvenimo visiškai išbraukia šį
dievišką slėpinį kaip nereikalingą arba nerealų, tačiau dėl to jo paties
siela prisipildo kartėlio ir nevilties. Tūlas žmogus šį slėpinį nori sumenkinti,
nuvertinti, bet dėl to tik jo paties gyvenimas tampa pilkas, kupinas nuobodulio
bei nepasitenkinimo. Tačiau jei žmogus šiam slėpiniui suteikia pakankamai
vietos savo širdyje ir gyvenime, jis jį apšviečia, stiprina, moko, ramina,
įkvepia.
II. Artuma
1. Dievas arti mūsų
Kaip kvapnus ir grynas aliejus įsigeria į gelumbės skiautę ir įsismelkia į ją iki paskutinio siūlelio, taip šventoji Eucharistija persmelkia jūsų sielą (Arso klebonas).
Eucharistijos buvimas rodo, kad Dievas yra prisiartinęs prie žmogaus. Dažnai galvodami apie Dievą žvalgomės į dangų, bet Jis jau yra atėjęs į žemę. Per Kalėdas, tą mielą, džiugią bei gerumu dvelkiančią šventę mes atsimename Betliejų ir tai, kad Dievo Sūnus tapo žmogumi. Nors Kristus po kančios bei prisikėlimo įžengė į dangų, tačiau prieš tai Jis pažadėjo: Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 20). Jei mes esame sąžiningi, negalime paneigti, kad matome pasaulį, į kurį yra nužengęs Dievas. Žinome, kad mūsų mieste ar miestelyje yra bažnyčia, kurioje vykta šv. Mišios ir saugomas Švč. Sakramentas. Galime tai pamiršti, to nepaisyti arba nevertinti. Tačiau negalime paneigti, kad Dievas gyvena tarp mūsų. Galime netikėti ir vėl išvaryti Dievą gyventi į dangų. Ar būsime be Jo laimingesni?
2. Žmogaus artumas Dievui
Eucharistijos buvimas mūsų bažnyčiose iš tikrųjų yra džiaugsmo šaltinis. Eucharistija liudija, kad Dievas nori būti labai arti kiekvieno žmogaus. Tiesa, Dievo buvimas šiame pasaulyje yra toks, kokį Jis pats pasirinko. Jis yra čia pat, tačiau pasislėpęs. Eucharistijoje Jis pasislėpęs po duonos bei vyno pavidalais, o visur, kiekvienoje vietoje, Jis yra neregimu būdu. Mes norėtume, kad Dievas būtų akivaizdžiai, kad galėtume Jį regėti, su Juo kalbėtis kaip su žmogumi ir pan. Tačiau gyvenimo žaidimo taisyklės ne mūsų valioje. Jei Dievas nori žaisti su žmogumi slėpynių, jei Jis nori būti ne tiesmukai apžiūrinėjamas, o širdimi ieškomas, ne kamantinėjamas kvailokais klausimais, bet toks, į kurio išmintį įsiklausoma ir įsimąstoma, jei Jis, būdamas neregimas, vis dėlto nori būti pažintas ir mylimas, tai žmogui belieka nusižeminti prieš Dievo valią ir priimti ją tokią, kokia ji yra.
Jei Dievas yra arti žmogaus, tai ir žmogui reikia prie Jo artintis.
Negalime prie Dievo priartėti kitaip, kaip tik atidumo keliu. Būdami atidūs
Jo mokslui, Jo žodžiams, Jo širdies troškimams, mes galime suprasti Dievo
valią ir išmokti ja sekti. Tačiau mūsų dėmesį dažnai pasiglemžia šis pasaulis.
Mes klausomės ir dėmimės visa, ką tik kas nors kalba, samprotauja, filosofuoja
ar šiaip plepa. Po to visa tai atsimename ir mūsų mintys vėl prisipildo
visokios sumaišties, reikalų, nuomonių, įspūdžių ir t. t. Kiekvieną rytą,
prieš pradėdami dienos darbus, pirmiausia turėtume atsigręžti į Dievą ir
pasisemti Jo išminties ir gerumo. Kiekvieną vakarą reikėtų pabūti su Jo
širdies troškimais ir Jo kilnumo šviesa. Dievui turėtume skirti daugiau
laiko. Patikėkime, kad Jis yra svarbiausias mūsų gyvenime. Jis mūsų Mokytojas,
mūsų Vadovas, taip pat mūsų Bičiulis, kuriam esame brangūs. Ko Jis moko,
ką Jis sako vienu ar kitu gyvenimo klausimu, ką Jis man patartų, kaip Jis
elgtųsi mano vietoje, ko Jis trokšta savo širdies gelmėje? Eucharistija
tai Jo širdis, tai Jis pats, kuris atėjo, kad išsklaidytų mūsų širdžių
tamsą.
III. Šventėjimas
Bažnyčia moko reguliariai dalyvauti šv. Mišiose. Tai mūsų krikščioniškojo gyvenimo pagrindas. Kitaip Dievo malonė negali sėkmingai tekėti į žmogaus sielą. Tačiau reguliarų eucharistinį gyvenimą turi gaivinti nuolatinis įsimąstymas į tikėjimo lobyną ir iš to kylantis pažangos troškimas. Kiekviename gyvenimo tarpsnyje nuoširdus krikščionis randa, ką norėtų keisti ar tobulinti.
Tikėjimas apšviečia mūsų mintis, jausmus bei troškimus, ir mes pamatome, kaip gali tobulėti mūsų mintys, šventėti jausmai bei troškimai. Tebūna visa mumyse nušviesta Kristaus šviesos ir pripildyta Jo meilės. Tegul niekur mums neprasiverš noras pasididžiuoti, godumas, pavydas ar dar kas nors panašaus. Kiekviena Komunija tebus ir Kristaus išminties bei Jo gerumo priėmimas.
Jei tobulės mūsų mintys, keisis ir mūsų veiksmai bei darbai. Norėsime daryti tai, ko anksčiau nedarėme arba mažai tedarėme, ir, priešingai, kai ką norėsime apleisti, nes tie dalykai mums atrodys neprasmingi, tarsi trukdanti sielai laisvai kilti į Viešpatį našta, kurią nežinia kodėl buvome sau užsikrovę.
Naudinga savęs klausti, kam aš iš viso gyvenu šioje žemėje. Kaip šventa
yra Ostija, kurią priimame, taip tegul vis grynėja mūsų gyvenimo intencija.
Tegul pagrindinę vietą mūsų širdyje užima ne ekonomika, ne buitis ar kas
kita, o tik mūsų Dievas Kristus, noras sekti Jo pėdomis, būti nuoširdžiausiu
Jo mokiniu, šventėti pagal Jo valią. Šie mūsų troškimai tebūna svarbiausi,
visados pirmi mūsų mintyse ir gyvi, kaip gyvas yra tas, kuris yra visų
žmonių Gyvenimo Duona, nužengusi iš dangaus tam, kad mes ja maitindamiesi
stiprėtume, augtume bei šventėtume.