Jei Katalikų Bažnyčią apibūdintume kaip „evangelišką”, tai mažiausiai atrodytų paradoksalu. „Evangeliška” dažniausiai suprantama kaip „protestantiškosios” arba tam tikros jos atmainos sinonimas. Vokietijoje žodis evangelisch yra labiau mėgstamas apibūdinant protestantų Bažnyčias negu žodis protestantisch. Angliškai kalbančiose šalyse aštuonioliktojo ir devynioliktojo amžiaus religinis atgimimas sukėlė evangeliškųjų Bažnyčių kryptį „evangelikalizmą”. Jis pasižymi gyvu asmeniniu tikėjimu Jėzumi Kristumi kaip Išganytoju ir įsitikinimu, jog žmogus išgelbėjamas per šį tikėjimą. Ši sąvoka atspindi individualistinį ir į Bibliją sutelktą maldingumą. Tokį, kuris randamas iš didžiųjų religinio atgimimo bangų kilusiose arba labai jų paveiktose Bažnyčiose, būtent metodistų, baptistų ir sekmininkų. (Pagrindinių protestantiškų Bažnyčių dauguma yra evangelinės pakraipos.) Visoms evangelinėms Bažnyčioms yra būdinga stipri misijų dvasia.

Katalikybė, priešingai, akcentus sudėjo kitur – išryškino bendrus ir tradicinius krikščionybės bruožus. Katalikų Bažnyčia yra organizacinė dogmų ir sakramentų Bažnyčia. Nors ji visuomet rėmė misijas, tačiau šį uždavinį patikėdavo tik religiniams ordinams, kurie turėjo ne tiek skleisti Evangeliją, kiek diegti Bažnyčią tose šalyse, kur ji dar nėra įleidusi savo šaknų.

Po Vatikano II Susirinkimo įvyko didelis lūžis. Katalikų Bažnyčia tapo evangelinė tikrąja šio žodžio prasme. Susirinkimas daug kalbėjo apie Evangeliją (paminėta 157 kartus) ir evangelizaciją (31 kartą). Buvo akcentuojama, kad evangelizuoti yra kiekvieno krikščionio pareiga. Šią mintį Paulius VI išreiškė daugybe būdų. Jis pasivadino Pauliaus vardu pagonių apaštalo garbei ir pradėjo apaštališkąsias keliones į tolimus žemynus. Būdamas savo pontifikato viršūnėje, popiežius sušaukė Vyskupų Sinodo susirinkimą aptarti evangelizacijos klausimą ir, pasinaudodamas šio Sinodo medžiaga, parašė garsųjį apaštališkąjį paraginimą Evangelii Nuntiandi („Evangelizacija šiuolaikiniame pasaulyje”, 1975). Šiame paraginime evangelizaciją Šventasis Tėvas apibūdino kaip giliausią Bažnyčios tapatybę, nes Bažnyčia, anot jo, egzistuoja tam, kad evangelizuotų.

Jonas Paulius II užsimojo dar plačiau. Apibendrindamas pagrindines savo pontifikato kryptis, 1990 m. kovo 6 d. Mechiko mieste jis pasakė: „Istorijos bei mūsų likimų Viešpats ir šeimininkas panorėjo, kad būčiau popiežius, evangelizacijos piligrimas, vaikščiojantis pasaulio keliais ir visoms tautoms nešantis išganymo žinią”.

Nuo 1983 m. Jonas Paulius II pakartotinai kviečia visas Bažnyčias sutelkti savo jėgas naujajai evangelizacijai. Jis sako, kad artėjant trečiajam krikščionybės tūkstantmečiui, kaip niekad yra būtina parodyti krikščionybės svarbą visoms pasaulio tautoms ir atgaivinti krikščioniškąjį tikėjimą tose pasaulio dalyse, kuriose jis tapo silpnas ar inertiškas.

Evangelizuoti nėra ir niekada nebuvo lengva. Dėl šiandienių mūsų nesėkmių, mes linkę kaltinti vyraujančią kultūrą. Suverčiame kaltę individualizmui, sekuliarizmui, reliatyvizmui, hedonizmui ir kitiems trūkumams, iš tikrųjų kuriantiems tokią aplinką, kuri nėra palanki Evangelijai skelbti. Tačiau mes per daug atsainiai žiūrime į didžiulį religinį alkį, kuris glūdi šiuolaikinių žmonių širdyse. Nepatenkinti niekniekių ir pasilinksminimų civilizacija daugelis ieško visa apimančios gyvenimo prasmės. Nepaisant sekuliarizmo, Jungtinės Valstijos tebėra nuostabiai religinga tauta, žinomais G. K. Chestertono žodžiais, tauta su Bažnyčios siela. Daug evangeliškosios pakraipos sektų ir Bažnyčių, pavyzdžiui, mormonai, adventistai, sekmininkai ir pietų baptistai, pritraukia daug konvertitų. Galima tik stebėtis, kodėl, nepaisant visų oficialių Vatikano II Susirinkimo ir paskutiniųjų popiežių padrąsinimų dėl evangelizacijos, katalikai vis dėlto daugeliu atvejų palieka šį uždavinį protestantams, nors kai kurie jų yra visiškai priešiški katalikybei.

Katalikai susilaiko nuo evangelizavimo dėl daugelio priežasčių – istorinių, sociologinių, kultūrinių ir politinių. Čia apsiribosiu tik teologinėmis. Mano nuomone, katalikų teologija vis dar nėra pakankamai įvertinusi ir atsižvelgusi į Bažnyčios ganytojų bei vadovų lygiu įvykusį evangelinį akcentų poslinkį. Evangelizacijos programa kviečia katalikų teologiją atsinaujinti, kad ji ne slopintų, bet prisidėtų prie evangelizavimo pastangų.

Į Evangeliją orientuota teologija kaip tokia visiškai neprieštarauja katalikiškajai krikščionybei, ir jos principų reikia ieškoti Naujajame Testamente, Evangelijos, Apaštalų darbai ir Pauliaus laiškai yra tiesiog persunkti šia teologija. Pagal Naujojo Testamento sampratą Bažnyčia yra plati bendruomenė, gavusi dieviškąjį siuntimą visoms tautoms skleisti išganingąją Jėzaus Kristaus žinią. Jėzus yra Evangelijos turinys ir pagrindinis jos skleidėjas. Gyvendamas krikštu įskiepytųjų į jo kūną širdyse ir kartu dalyvaudamas, kai šie moko bei liudija, Kristus ragina tikinčiuosius iš vidaus ir padeda jiems tęsti jo darbą. Biblijos žodžiais Evangeliją galima apibūdinti kaip gelbstinčią prisikėlusio Kristaus jėgą, kuri per žodį, sakramentus ir asmeninį liudijimą veikia Bažnyčioje ir per Bažnyčią.

Jėzaus asmuo ir misija yra tapatūs. Jo misiją žemėje su amžinu buvimu dieviškume jungia nenutrūkstama gija. Kaip Sūnus, jis yra tobulai paklusnus Tėvui, iš kurio gauna visa, kas jis yra ir ką daro. Kristaus pasiųsta į pasaulį Bažnyčia – tai žmonių, kurie įsipareigojo keliauti jo paženklintu keliu, susibūrimas. Jie stengiasi parodyti, kad jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas tiek pakrikštytiesiems, tiek ir visai žmonijai. Įskiepyti į Kristaus kūną ir vadovaujami Šventosios Dvasios, savo kalba, veikla ir visu buvimu krikščionys tampa Gerosios Naujienos nešėjai. Jų egzistencija, kaip ir paties Jėzaus, yra iš esmės mesijinė.

Teologija, plėtodama šias biblines temas, siekia atskleisti ryšį tarp Dievo žodžio ir į išganymą vedančios tiesos. Kaip „išganinga tiesa”, Evangelija išgelbsti tikinčiuosius nuo mirties ir veda į amžinąjį gyvenimą. Įtrauktas į Kristaus Išganytojo „būties teigimą”, krikščionis jaučiasi angažuojamas skelbti nuostabius Dievo darbus. Kadangi tikėjimas įsilieja į liudijimą, tikėjimo teologija yra neatskiriama nuo liudijimo teologijos. Visos apreiškimo tiesos savo prasmę ir jėgą įgauna santykyje su Kristaus atpirkimu, atsiskleidžiančiu Evangelijoje.

Teologija, kuri yra ir katalikiška, ir evangelizuojanti, skiriasi nuo viduramžių scholastikos ir kontra-reformacijos apologetikos. Tose teologijose buvo daug teisingų ir nesikeičiančių dalykų, jos gerai tiko ankstesniųjų amžių situacijoms, kai Europa buvo krikščioniška visuomenė. Tačiau jos nebetinka sudėtingai globalinei šių dienų kultūrai. Viduramžių scholastika buvo labai spekuliatyvios orientacijos teologija, skirta profesoriams ir studentams. Pasitikėdama apreiškimo tiesa ir kanoninių šaltinių autoritetu, ji su didele įžvalga nagrinėjo subtilius teorinius klausimus. Bet, kaip pripažino Liuteris ir Erazmas, ji nebuvo labai veiksminga skelbiant Evangeliją. Vėlesniųjų amžių apologetiškai orientuota teologija, nors ir labiau praktinė, buvo per daug racionalistinė ir ekleziocentriška, kad galima būtų ją vadinti evangeline. Svarbiausias jos tikslas buvo įkalbėti netikinčius priimti katalikų tikėjimą ir padaryti, kad žmogus klusniai sutiktų „su viskuo, ko moko Bažnyčia”. Priešingai, evangelinė teologija siekia atspindėti, kaip Šventoji Dvasia paverčia Evangeliją išganymo jėga visiems tikintiesiems.

Krikščioniškasis tikėjimas evangeline prasme yra daug daugiau negu tik intelektinis pritarimas. Tai sudėtingas aktas, įtraukiantis visą asmenį – jo protą, valią ir emocijas. Tikėdamas aš atsiduodu Dievui, o jis leidžiasi pažįstamas per savo žodį. Tikėjimas turi ir pažinimo elementą, nes jis kyla tik protu įsitikinus, kad Dievas yra, kad jis kalbėjo ir pasakė tai, ką laikome Jo žodžiu. Tikėdamas aš atsiduodu šiam Dievui ir, jeigu esu nuoširdus, pasiryžtu gyventi pagal jo žodį. Evangelinės krypties teologija tyrinėja  šiuos įvairius tikėjimo matmenis.

Evangelizacija nesibaigia sykį paskelbus Evangeliją. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas, kuomet leidžiama Evangelijai persmelkti ir keisti mūsų idealus ir požiūrį. Pati teologija yra evangelizacijos vykdymas, nes ji siekia parodyti Evangelijos reikšmę mūsų bendram tikrovės supratimui.

Katalikiškoji evangelinės teologijos forma skirsis ne tik nuo ankstesniųjų katalikų, bet taip pat ir nuo protestantiškų teologijos formų. Ji, ne taip kaip kai kurios protestantų evangeliškosios teologijos atmainos, neskelbia grynai tikėjimu grindžiamos išganymo doktrinos. Pasitelkdama Evangeliją ji stengsis atnaujinti visą tikinčiojo, Bažnyčios ir pačios visuomenės gyvenimą. Taigi ši teologija neatskirs žodžio nuo sakramentų, tikėjimo nuo darbų arba asmeninės moralės nuo socialinės veiklos. Ji sieks atgaivinti visą tikinčiųjų bendruomenę Evangelijos šviesoje, o platesnius sekuliariosios visuomenės sluoksnius keisti pagal Dievo karalystės paveikslą.

Katalikų evangelinė teologija turi siekti, kad jos nepaveiktų kontravertiškos šiandieninės katalikybės tendencijos. Nors ir pagirtinos yra pastangos atsižvelgti į šiuolaikinį mąstymą ir taikytis prie jo žodyno, tačiau katalikų teologija kartais nesugebėdavo išvengti tam tikrų nukrypimų, kurie užkirsdavo kelią gyvam evangelizacijos užmojui. Siekdami išvengti praeities triumfalizmo, kai kurie teologai pernelyg griežtai ėmėsi kritikos ir pasidavė žlugdančioms abejonėms. Stengdamiesi pripažinti Bažnyčios klaidas ir kituose tikėjimuose esančią tiesą, jie dažnai yra linkę skelbimą pakeisti dialogu ir nesiryžta pateikti savo klausytojams Evangelijos iššūkio. Tokioje situacijoje mums reikia naujų teologinių iniciatyvų, besiremiančių Naujuoju Testamentu ir klasikine teologija, anksčiau davusią pagrindą evangelizacijai. Norėčiau pailiustruoti tai pateikdamas septynias šiuolaikinės katalikų teologijos kryptis, kurios nėra palankios evangelizacijai.

Pagal mano numeraciją pirmoji iš šių krypčių yra radikalus antgamtinio tikėjimo atskyrimas nuo konkretaus įsitikinimo. Tvirtinama, kad pirmasis yra ne ypatinga malonės dovana, o universali žmonių savybė, kuri įvairiomis formomis pasireiškia visose religijose ir ideologijose. Transcendentinėje teologijoje toks išganingas tikėjimas dažnai parodomas kaip vidinė orientacija į visa apimantį slėpinį, kuris yra neatskiriamas nuo pačios žmogiškosios prigimties. Pavyzdžiui, yra sakoma, jog tokį tikėjimą turi visų religijų žmonės, net ir tie, kurie laiko save ateistais, nes manoma, kad jie visi yra klusnūs sąžinės reikalavimams. Susidaro įspūdis, kad visi, kurie save besąlygiškai ir be jokio atmetimo priima bei tokiu būdu realizuoja savo pirmapradį transcendentinį siekį, turi pakankamą tikėjimą.

Tikėjimas šiuo požiūriu gali egzistuoti be jokių apibrėžtų tikėtinų tiesų, taigi ir be Evangelijos. Tai reikštų, kad nėra reikalo skelbti Evangeliją, norint patraukti žmones į tikėjimą. Kiekvienas, kuris sutinka su jame įdiegta žmogiškosios dvasios orientacija bevardžio transcendentinio slėpinio link, jau savaime yra „anoniminis krikščionis”, einantis išganymo keliu. Išganymas yra tarsi savęs priėmimo, o ne paklusnumo išoriniam sakytiniam ar rašytiniam žodžiui rezultatas.

Iš tiesų nesunku rasti šiuolaikinių autorių, neigiančių, kad įsitikinimas apibrėžtais dalykais suderinamas su abstrakčiu tikėjimu. Pastarasis, pasak jų, neturi objekto, kurį galima būtų pasiūlyti kaip tikėtiną dalyką. Jie teigia, kad ir Bažnyčios Tikėjimo išpažinimas, ir dogmos, ir pati Evangelija yra žmogaus padarinys, o ne Dievo atskleistos tiesos.

Esu tikras, kad toks supratimas prieštarauja gyvai evangelizacijos programai. Mes vėl turime suvokti tai, kas buvo akivaizdu ankstyviesiems krikščionims, kad apaštalų ir jų bendradarbių skelbiama Evangelija yra Dievo žodis ir jis turi būti priimtas kaip toks. Pavyzdžiui, Paulius rašė tesalonikiečiams: „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet, kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji” (1 Tes 2, 13).

Šis Pauliaus, lygiai kaip ir kitų Naujojo Testamento autorių bei klasikinės teologijos tradicijos, mokymas anaiptol nenurodo, kad visų tautų, kurioms nėra paskelbta Evangelija, laukia amžinas pasmerkimas. Katalikų Bažnyčia pakartotinai skelbė, kad Dievo išganymas yra pasiekiamas kiekvienam. Tačiau, kaip žmonės, net negirdėję apie Evangeliją, gali būti išganyti, tebėra Dievo paslaptis. Galime numanyti, kad jie išganomi, jei priima Žodžio sėklas (semina Verbi), kurias dieviškasis Sėjėjas plačiai ir toli laisvai barsto po visą pasaulį. Tačiau šių Žodžio sėklų nepakanka, kad tikėjimas augtų ir taptų brandus. Jos tik užuominos atsakymo, kuris bus duotas vėliau, tik pilnatvės troškimo žadintojos. Evangelijoje pateikiama Jėzaus Kristaus įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo žinia tebėra kelio į išganymą norma. Neidamas tuo keliu, niekas negali būti apsaugotas nuo rimtos klaidos ar pilnatviškai prisiliesti prie išganymo tiesų.

Taigi tikėti nereiškia vien tik žmogiškosios dvasios vidinės orientacijos į kažkokią absoliučią transcendenciją. Paulius žodžiais: „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiami Kristaus žodžiai” (Rom 10, 17). Jeigu mes nebūsime įsitikinę, kad pirmiausia reikalingas klausymas, neatsiliepsime į dabartinį Bažnyčios kvietimą pradėti naują evangelizacijos programą.

Dabartinį nenorą skelbti Evangeliją stiprina antrasis teologinis nukrypimas. Metafizinis agnosticizmas, būdingas Emanuelio Kanto filosofijai, nurodo, kad apie Dievą negalime pasakyti nieko spekuliatyviai teisingo, nes žmogaus protas gali būti tikras tik dėl tų fenomenų ir dalykų, kurie prieinami mūsų pojūčiams. Priimdami tokią filosofinę poziciją, kai kurie teologai padarė išvadą, kad apreiškime nėra jokių tikrų žinių apie Dievą ir antgamtinį pasaulį, kad visa, ką mes pasakome apie Dievą, yra tik metafora, kuri simboliškai prisiliečia prie visa apimančio, nesuvokiamo ir neišreiškiamo slėpinio. Šių teologų manymu, kadangi metaforos yra sutartinės ir neprivalomos, nė iš vieno negalima reikalauti išpažinti krikščioniškąjį Credo.

Norėdami įveikti metafizinį agnosticizmą, griaunantį tikėjimo realizmą, mes turime grįžti prie išbandytos ir tikros analogijos doktrinos. Kalbėdami apie Dievą kaip išmintingą, mylintį ir teisingą ar triasmenį, ar kuriantį bei atperkantį pasaulį, mes teigiame dalykus, kurie yra visiškai, nors ir analogiškai, tikri. Tai nėra metaforiški teiginiai, tokie kaip kad Dievas yra uola ar prieglobstis. Iš tiesų pačiose Biblijos metaforose slypi gausus pažinimo šaltinis, ir jų negalima sutartinai atsisakyti. Glaudžiai susietos su Dievo žodžiu, jos yra šventojo palikimo dalis, kurią reikia skelbti visoms tautoms.

Šiam tikėjimui abstrakčiąja prasme trūksta tikro aiškumo ir tiesioginės vizijos. Žinoma, yra priežastis, kodėl Dievas slepiasi nuo mūsų, kol esame šiame pasaulyje. Kadangi Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje (1 Tim 6, 16), mes nedaug apie jį težinome ir regime tiktai lyg veidrodyje (1 Kor 13, 12). Bet Kristaus ir Šventosios Dvasios dėka mes vis tiktai jį pažįstame. Tikėjimas bibline ir krikščioniškąja prasme niekada nebuvo tik patyrimas to, ko negalima nusakyti. Paulius, tiesa, mini mistinį susitikimą, kai jis „buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus” ir girdėjo dalykus, kurių žmogui nevalia ištarti (2 Kor 12, 1–4), bet tai nėra Evangelija, kurią jis tikėjimo labui pateikia savo bendruomenėms. Įsitikinęs krikščioniškojo mokslo suprantamumu, jis rašė: „Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien tik einantiems į pražūtį, netikintiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės” (2 Kor 4, 3–4).

Trečioji evangelizacijos kliūtis yra tam tikra religinio pragmatizmo rūšis, kuri retai kada aiškiai suformuluojama, bet dažnai aptinkama šiuolaikinėje religinėje literatūroje. Tikėjimas gerbiamas ne dėl to, kad jis yra teisingas, bet kad duoda norimus rezultatus, asmeninius ar socialinius. Mums, pavyzdžiui, sakoma, kad tikėjimas teikia širdies ramybę, psichologinį balansą, sėkmę versle, socialinę pažangą ar prispaustųjų išlaisvinimą. Turint tokį požiūrį, nesvarbu, ar Dievas, kurį tikima, yra realus ar išgalvotas. Tuomet manoma, kad išganingi rezultatai ateina ne iš Dievo, bet iš paties tikėjimo.

Bibliniai autoriai ir klasikiniai teologai tikrai sutiks, kad tikėjimas paprastai atneša didelę psichologinę ir socialinę naudą. Tačiau tai nėra dalyko esmė. Jiems svarbiausia, kad tikėjimas būtų tikras, nes išganinga jo galia ateina iš pasitikėjimo vienintele jėga, kuri gali įveikti destruktyvias nuodėmės ir mirties jėgas. Taigi, kitais žodžiais sakant, tikėjimas išgano dėl savo objekto. Jei nebūtume tikri, kad išganymas ateina iš Dievo, kuris skelbia savo išganingąjį žodį per Kristų, mes turbūt būtume geri terapeutai ar socialiniai darbuotojai, bet ne evangelistai.

Ketvirtasis evangelizacijos priešas yra viešpataujantis kultūrinis reliatyvizmas. Daugelyje sričių šiandien vyrauja griežtas įsitikinimas, kad jokia dogma negali būti tinkama visoms kultūroms. Kadangi kultūros susietos su laiku ir vieta, sakoma, kad krikščioniškąjį mokslą reikia radikaliai rekonstruoti pritaikant jį kiekvienam regionui ir kiekvienai kartai. Apie Naujojo Testamento ir Credo doktrinos skelbimą dažnai yra žeminančiai kalbama kaip apie kultūrinio imperializmo formą. Ypač ankstyvųjų Bažnyčios Susirinkimų ir Katalikų Bažnyčios dogmos yra atmetamos dėl graikų ir romėnų kultūros apnašų, kurias reikia ištrinti iš istorijos. Senosios dogmos esančios vertingos tiek, kiek skatina kurti naujas, mūsų amžiui tinkamas dogmas. Mano nuomone, pats šis kultūrinis ir istorinis reliatyvizmas jau yra atgyvenęs. Jis neatsižvelgia į tai, kad pasaulis tampa visuotiniu kaimu, kuriame idėjos ir požiūriai keliauja šviesos greičiu. Kadangi kiekvienas žmogus idėją priima savaip, prisitaikymas yra neišvengiamas. Tačiau tiesa, ar mokslinė, ar religinė, peržengia visus kultūrinius barjerus. Kiekvienas teisingai suprastas teiginys bus teisingas visur ir visada. Kiekvienoje iš didžiųjų religijų, tokių kaip krikščionybė, judaizmas, budizmas ir islamas, yra kažkas pastovaus, nes pati religijos vertė priklauso nuo jos gebėjimo pranokti laiko kaprizus ir madas. Greit praeinanti religija gali trumpam patraukti dėmesį, tačiau ištikimų narių ji ilgai neišlaikys.

Biblinė ir tradicinė krikščionybė niekada nebuvo susaistyta tam tikros kultūros. Kristuje nėra nei Rytų, nei Vakarų. Jį turi garbinti žydai ir pagonys, barbarai ir graikai. Jis tas pats vakar, šiandien ir per amžius, ir jo Evangelija yra amžina.

Moderni etnologija vis labiau pabrėžia antropologines konstantas, kurių dėka žmonės įvertina tolimų civilizacijų kultūrinius laimėjimus. Senųjų rašytojų, tokių kaip Platono, Vergilijaus ir Cicerono, veikalai yra suprantami ir šių laikų amerikiečiams. Tiesą sakant, dažnai jie mums būna suprantamesni už dvidešimtojo amžiaus filosofus, tokius kaip Whiteheadą, Wittgensteiną ir Heideggerį. Dėl tos pačios priežasties Evangeliją lengviau skelbti palyginti paprasta Naujojo Testamento bei ankstyvųjų Tikėjimo išpažinimų nei retorine kai kurių šiuolaikinių, naujus ir originalius tikėjimo išpažinimus siūlančių teologų kalba.

Šiuolaikinis požiūris yra teisingas tuo, kad žmogaus protas apreikštąją tiesą formuluoja istoriškai sąlygotomis koncepcijomis ir kalba. Raiškos būdai turi būti pritaikyti klausytojams, kaip kad pripažino Paulius, sakydamas, jog žydams jis buvo kaip žydas, graikams kaip graikas, kad tik laimėtų juos Kristui (1 Kor 9, 19–23). Bet Evangelijos tiesa nesikeičia. Paulius žadėjo prakeiksmą kiekvienam, kuris bandytų skelbti kitą Evangeliją negu tą, kurią jis priėmė ir perdavė (Gal 1, 8–9).

Su šių dienų kultūriniu reliatyvizmu yra susijęs penktasis nukrypimas – religinis pliuralizmas. Jei tiesa yra „polimorfinė”, ta prasme, kad ji kinta priklausomai nuo rasės ir amžiaus, tuomet krikščionybės negalima būtų skelbti nauju metu ir naujose vietose. Kraštutinis reliatyvizmas veda prie išvados, kad kiekviena tauta turėtų turėti savo religiją. Pasitelkdami „soteriologinio pliuralizmo” sąvoką kai kurie modernieji teologai neigia, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Išganytojas. Jie sako, kad kiekviena religija savaip veda į išganymą, kiekviena turi savo mitus ir labai dažnai – savas išganymo figūras. Krikščionys gali tikėti Jėzumi kaip savo išganytoju, jeigu kitoms rasėms leidžia garbinti savuosius išganytojus, kaip, pavyzdžiui, Krišną ar Budą. Manoma, kad išganinga kiekvienos tokios figūros, į kurią tikima, galia slypi jos mitiniame poveikyje tikinčiojo psichei, o ne realiame jos tarpininkavime.

Toks soteriologinis pliuralizmas, akivaizdžiai priešiškas bet kuriai evangelizacijos programai, gali pasirodyti labai patrauklus šiame amžiuje, kai mes nesutinkame su vadinamuoju praėjusiųjų amžių eurocentrizmu ir atrandame didžiąsias senovines nebiblinių tautų religijas. Tačiau religinis pliuralizmas nėra naujiena. Šis požiūris jau buvo plačiai paplitęs pasaulyje, kuriame gimė krikščionybė. Jeigu pirmieji krikščionys būtų norėję įtraukti Kristų į pagonių garbinamą dievybių panteoną, kankiniai niekada nebūtų ėję mirti, ir pagonių pasaulis niekada nebūtų atverstas. Romos senatorius Symachus buvo įsitikinęs, kad prie religinių tiesų reikia eiti per tikėjimo įvairovę, tačiau tokį jo požiūrį griežtai atmetė teologai, pavyzdžiui, Ambraziejus. Anot Pauliaus, griežtai kritikavusio stabmeldystę, pagonys turi daug dievų ir daug viešpačių, tačiau krikščionys pripažįsta vieną Dievą, visų Tėvą ir vieną Viešpatį Jėzų Kristų (1 Kor 8, 4–6). Ar keliasi ar klumpa, bet krikščionybė tvirtina, kad kaip yra vienas Dievas, taip lygiai po dangumi nėra kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti (Apd 4, 12), nes yra vienintelis išganymo tarpininkas, žmogus Kristus Jėzus (1 Tim 2, 5). Skelbiant Evangeliją, svarbu skelbti, kad tik Jėzus Kristus yra Viešpats.

Šeštoji evangelizacijos kliūtis yra klaidingas laisvės supratimas, kuris plinta šiuolaikinėje kultūroje ir dažnai užkrečia teologus. Individualistinėje šių dienų atmosferoje laisvė yra suprantama, kaip galimybė pasirinkti tai, ko žmogus nori. Tokiu atveju religijos laisvė reiškia galėjimą pasirinkti kokią tik nori religiją ar nepasirinkti jokios. Šis požiūris įgijo pagreitį kaip reakcija į beveik absoliutų individo religijos priklausymą nuo visuomenės, kurioje jis gimsta. Kai kuriose šalyse religijos kontrolė buvo perduota valstybių valdovams vadovaujantis aksioma, kad valdovo religija yra tautos religija: cuius regio euius religio.

Švietimo amžiuje valstybė nustojo buvusi kokios nors konkrečios religijos favoritė. Pastaruosius tris šimtus metų politinė ir socialinė parama religijai menko. Ideologiniai liberalai siekia sekuliarizuoti visas viešojo gyvenimo sritis ir paversti tikėjimą grynai asmeniniu reikalu, kurį kiekvienam derėtų spręsti tik pagal savo sąžinę. Remdamiesi teorija, kad religija visuomet yra asmeninio pasirinkimo dalykas, tėvai kartais susilaiko auklėti savo vaikus pagal kokį nors vieną tikėjimą. Mokytojai ir viešai besimeldžiantys ar skelbiantys savo tikėjimą šiandien yra smerkiami kaip prozelitai. Taigi evangelizacija tapo socialiai nebepriimtina, o kai kuriais atvejais ir nelegali.

Teologija turėtų priešintis tokiai religijos privatizacijai. Be palankios tėvų, mokytojų ir socialinės aplinkos įtakos nedaugelis žmonių galės išsiugdyti stiprų asmeninį tikėjimą. Evangelizacija jokiu būdu negali būti vykdoma agresyviai, nes tai ribotų religinę klausytojo laisvę, tačiau tinkama jos forma gali šią laisvę netgi padidinti. Pateikdami krikščioniškąjį tikėjimą kaip įkvepiantį, nuoseklų ir tikėtiną pasirinkimą, paliekame žmonėms laisvę apsvarstyti ir priimti tikėjimą, kuris priešingu atveju galėtų juos ir apeiti.

Jei tikėjimas būtų nieko daugiau kaip tik žmogaus nuomonė ir jeigu tai neturėtų realios įtakos išganymui, galima būtų žmonėms sakyti, kad apsispręsdami, tikėti jiems ar ne, jie vadovautųsi savo nuožiūra. Tačiau krikščionys yra įsitikinę, kad jų tikėjimas yra tikras, kad jį apreiškė Dievas ir kad Dievas nori, jog visi žmonės pasiektų tiesos pažinimą (1 Tim 2, 4). Todėl kiekvienas tikintysis turi pareigą dalytis tikėjimu. Mes negalime priversti žmonių tikėti ir neturėtume to net bandyti daryti, tačiau labai svarbu jiems padėti noriai ir atsakingai apsispręsti už tikėjimą. Kai nėra tiesos, laisvė tampa labai apribota. Evangelijose sakoma, tiesa padarys mus laisvus (Jn 8, 32). Kristus išlaisvina mus iš nuodėmės ir klaidos vergovės ir veda į „Dievo vaikų garbės laisvę” (Rom 8, 21). Teisingas teologinis laisvės supratimas gali nugalėti privatų individualizmą, kuris šiandien trukdo evangelizacijai.

Su šia klaidinga laisvės sąvoka glaudžiai siejasi septintoji ir paskutinioji kliūtis – antiautoritarizmas, kuris prieštarauja evangelizacijai, ir ypač katalikiškajai. Dabartiniu metu institucijos paprastai yra įtarinėjamos. Katalikų Bažnyčia, kaip didelė ir labai organizuota institucija, daugeliui mūsų bendraamžininkų taip pat nesukelia pasitikėjimo. Tačiau dažnai nepripažįstantys religinio autoriteto paprastai paklūsta sekuliariosios opozicijos autoritetui, turinčiam savo institucijas ir reklamos priemones. Kadangi religiniuose dalykuose sunku nekreipti dėmesio į tiesos klausimą, tikėjimo pasirinkimas beveik neišvengiamai tampa vienos iš konkuruojančių valdžių pasirinkimu.

Valdžios atmetimas dažniau reiškia ne suaugusių žmonių brandumą, o maištą. Bręsdami mes išmokstame atskirti patikimą valdžią nuo nepatikimos, išmokstame kritiškai ją vertinti, o ne atmesti. Šv. Tomas labai išmintingai yra pasakęs, kad kai grynai žmogiškojo autoriteto argumentai yra silpnesni už racionalius įrodymus, patys svariausi sutikimo argumentai ateina iš dieviškojo apreiškimo autoriteto.

Kartais patys teologai per daug įtariai žiūri į bažnytinį autoritetą. Tai yra tarsi savotiška teologų „profesinė rizika”. Kai tik Šventasis Sostas ką nors paskelbia, jie jaučia pareigą įvertinti: ar tai teisinga, ar klaidinga. Prisipažinsiu, kad aš pats nemanau, jog turiu vertinti valdžią, kurią Dievas skyrė Bažnyčiai. Teologai yra siųsti ir jiems duotos charizmos garantuoti tikėjimo perdavimą. Tai jie turi vertinti teologiją, o ne teologija juos. Kaip teologas, aš džiaugiuosi, kad yra kažkas, kas gali mane pataisyti.

Vis dėlto evangelizuotojai neturėtų vien tiktai tiesiogiai remtis Bažnyčios autoriteto mokymu. Tokiais laikais, kai nepasitikima institucijomis, mums, kaip ir Pauliui bei Jonui, vertėtų pabrėžti asmeninio bendravimo su Kristumi džiaugsmą ir laisvę. Palyginti su Kristumi, bažnytinės institucijos yra tik priemonės. Sakytinis ir rašytinis Dievo žodis perduoda tikėjimą, tačiau tikėjimas pranoksta žodžius, patraukdamas prie apreiškiančio asmens. Evangeliškai atnaujinta katalikybė turi stengtis parodyti, kad visas jos aparatas, įskaitant hierarchinę tarnybą, skelbiamą žodį ir sakramentus, yra vertingas todėl ir tiek, kiek jis siūlo tinkamą ir autentišką kelią prie Dievo, kuris ateina pas mus Jėzuje Kristuje. Priėmusiems paskelbtą Evangeliją Bažnyčia tampa namai, kur jie patiria giliausią ryšį su Kristumi. Per jos tarnybas ir sakramentus jie vis iš naujo eina prie Šventosios Dvasios, gyvojo Kristaus Dvasios.

Galiausiai reikia pažymėti, kad Kristų skelbia ne pavieniai krikščionys ir net ne Bažnyčia. Nuodugnesnė evangelizacijos teologija sako, kad pats Kristus skelbia Evangeliją per Bažnyčią ir jos narius. Šventoji Dvasia yra transcendentinis evangelizacijos veiksnys. Mes stengiamės būti klusnūs įrankiai. Kadangi nė vieno negalime priversti tikėti, mūsų pastangas turi lydėti malda, kad Dievas duotų tikėjimo malonę tiems, kuriems skelbiama Evangelija.

Šio amžiaus popiežiai kviečia šiuolaikinę teologiją naujajai evangelizacijai, kuriai dabartinis malonės metas yra labai palankus. Kritiškai žvelgdama į save, teologija turi būti budri ir išrauti kiekvieną galimą tendenciją, kuri prieštarautų evangelizacijai. Tapdama tikrai evangeline, teologija galės lengviau siekti savo tikslų, tai yra suprasti ir tarnauti tikėjimui, kuris ateina per Kristų ir apaštalus. Plačiau atsiverdama Dievo žodžiui, ji padės Bažnyčiai likti jam ištikimai ir veiksmingiau jį skelbti, kad visas pasaulis, Vatikano II Susirinkimo žodžiais: „klausydamasis išganymo žodžio tikėtų, tikėdamas viltųsi ir vildamasis mylėtų”.
 

Pagal kun. Avery Dulles SJ