Eucharistijos vardai Naujajame Testamente
 

Naujasis Testamentas ne dažnai kalba apie Eucharistiją. Be keturių pasakojimų apie Eucharistijos įsteigimą ji dar kelis kartus trumpai minima Apaštalų darbų knygoje bei Pirmajame laiške korintiečiams, taip pat Evangelijos pagal Joną 6 skyriuje. Keliose kitose tos pačios evangelijos vietose randame Eucharistijos simbolius (du duonos padauginimai ir Kanos vestuvės).

Viešpaties vakarienė

Posakį „Viešpaties vakarienė“ galime rasti tik 1 Kor 11, 20. Taip retai pasitaikantis paminėjimas ir visas skyriaus kontekstas akivaizdžiai liudija, jog Viešpaties vakarienės praktika turėjo būti gerai žinoma, tęsiama ir tapusi tradicine Korinto bendruomenėje, kuriai Paulius rašė apie 55–56 metus ir kurioje lankėsi prieš kelerius metus (50–51m.).

Laiške korintiečiams Paulius paprotį rinktis draugėn švęsti Viešpaties vakarienės tiesiogiai sieja su paskutine Jėzaus vakariene, kurios metu Viešpats paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas; taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“. Šių veiksmų pastovus ir nuolatinis kartojimas bendruomenėje, kaip nurodo Paulius, kyla iš tikslaus ir pakartotinai pabrėžto Viešpaties paliepimo vykdymo: „Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 24, 25; Lk 22, 19). Vykdydama šį paliepimą ir tęsdama Viešpaties atminimą, bendruomenė rinkdavosi draugėn ir bendro valgymo metu kartodavo Mokytojo veiksmus. Tokio pobūdžio ritualiniai valgymai gerai žinomi žydų ir rabinų tradicijoje, jie Pauliaus skaitytojams nebuvo naujovė. Tačiau Paulius labai aiškiai apibrėžia krikščionių valgymo drauge esminį savitumą: kiekvienas atėjęs turėjo sudėti draugėn, ką atsinešdavo, kad vieni neliktų alkani, o kiti – prisivalgę. Juk Viešpats tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, sulaužė ir davė ją visiems, kad visi jos valgytų, ir taurę vyno, kad visi iš jos gertų (1 Kor 11, 20. 26), kadangi ši duona buvo jo „duotas“ kūnas, ir ši taurė – jo „išlietas“ kraujas. Dėl visų.

Reikia patikslinti, kad Pauliaus vartosenoje posakis „Viešpaties vakarienė“ apima abu – tiek stalo (agapinį), tiek anamnetinį – ritualinį momentus: „jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą“ (1 Kor 11, 20–21).

Pauliaus mąsto aiškiai: jeigu norite, kad jūsų valgymas drauge iš tikrųjų būtų Viešpaties vakarienė, darykite, kaip darė jis – laužė duoną, kad visi valgytų, kad visi turėtų dalį jo gyvenimo aukoje.

Tad duonos laužymo ir džiaugsmingo vyno pylimo į taurę pagrindas yra broliškas dalijimasis (agapė). Mokytojo, kuris yra buvimo bei valgymo kartu pradžia ir priežastis, veiksmų bei žodžių prisiminimu duonos laužymas ir vyno pylimas į taurę įgauna tikrąją prasmę: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kritaus kūne?“ (1 Kor 10, 16)

Tampa akivaizdu, jog buvimas bei valgymas kartu turi aiškų, apibrėžtą tikslą – kartoti Jėzaus veiksmus tvirtai tikint, kad ištariant jo žodžius daroma („tai darykite“) tai, ką jis darė. Taip tikintieji turi dalį ir bendrystę tame pačiame gyvybės, paaukotos dėl žmonių išganymo ir nuodėmių atleidimo slėpinyje, kuris buvo įvykdytas anuomet. Slėpinio šerdis ir šaltinis yra Kristaus auka.

Simbolinio termino „Viešpaties vakarienė“ turinį sudaro šios pagrindinės temos: auka, atminimas, bendrystė.

Duonos laužymas

Kitas vardas, kuriuo Naujajame Testamente vadinama Eucharistija, yra Duonos laužymas.  Jis apima, tiesa, skirtingu būdu, ir laužanį duoną, ir  ją priimantį. Pirmajam – tai, kas paaukota, yra dovana pasidalijimui. Antrajam – duodamos dalelės priėmimas veda į bendrumą, atsivėrimą duodančiajam, dėkingumą. Duonos laužymas ir priėmimas naikina bet kokį narių skirtingumą: dovana duodama dėl visų, pasidalijama su visais. Paulius tai korintiečiams įsakmiai pabrėžia: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17).

Todėl Pauliaus protestas ir papeikimas Korinto bendruomenei gerai suprantami. Užuot rinkęsi draugėn laužyti eucharistinės duonos,  korintiečiai nelaužo duonos agapės metu, nesidalija su vargšais savo maistu ir taip atmeta šio kulto veiksmo normatyvinį pobūdį savajam gyvenimui.

Todėl Paulius priekaištauja korintiečiams, kad jie iškreipė Kristaus veiksmus ir gautąją tradiciją. Ne tai apaštalas perdavė jiems. Iš tikrųjų jis juos mokė daryti tai, ką darė Jėzus, elgtis taip, kaip elgėsi Jėzus, elgtis pagal Jėzaus dvasią.

Nėra prasmės valgyti šią duoną ir gerti iš šios taurės, jeigu šie veiksmai neskatina sekti Mokytoju. Priešingai – dar blogiau. Tas, kuris taip elgiasi, „valgo ir geria sau pasmerkimą“, kadangi nepripažįsta Viešpaties kūno (1 Kor 11, 29). Pats Jėzus buvo pasakęs: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau (Jn 15, 14).

Tą pačią prasmę turi ir kitas svarbus Jėzaus atsisveikinimo veiksmas Paskutinės vakarienės metu: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 14–15).

Kojų plovimas (gyvenimas kaip tarnystė), duonos laužymas (gyvenimas kaip dovana) – tai Jėzaus veiksmai, kuriais mokinys privalo sekti. Visa tai yra tarytum Jėzaus testamentas.

Švęsti Eucharistiją (Viešpaties vakarienę ir Duonos laužymą), gyventi Eucharistija reiškia priimti ir sekti Mokytojo pavyzdžiu, pagal jį formuojant savo gyvenimą.

Gyventi Eucharistija, vadinasi, gyventi Juo, kad galėtume gyventi kaip Jis.