Inaestimabile donum

Instrukcija dėl kai kurių Eucharistijos slėpinio kulto normų
 

Įžanga

Įkandin popiežiaus Jono Pauliaus II 1980 m. vasario 24 d. vyskupams ir per juos kunigams skirto laiško, kuriame jis iš naujo apmąstė neįkainojamą šventosios Eucharistijos dovaną, Šventoji sakramentų ir Dievo kulto kongregacija atkreipia vyskupų dėmesį į kai kurias normas, susijusias su šio didžio slėpinio kultu.

Šios nuorodos nėra apibendrinimas viso to, kas jau Šventojo Sosto nustatyta po Vatikano II Susirinkimo išleistuose ir dar tebegaliojančiuose dokumentuose dėl Eucharistijos, ypač mišiole Missale romanum (1), apeigyne De sacra communione et de cultu mysterii eucharistici extra missam (2), instrukcijose: Eucharisticum mysterium (3), Memoriale Domini (4), Immensae caritatis (5), Liturgicae instaurationes (6).

Ši šventoji kongregacija su džiaugsmu konstatuoja gausius ir pozityvius liturginės reformos vaisius: aktyvesnį ir sąmoningesnį tikinčiųjų dalyvavimą liturginiuose slėpiniuose, doktrininį ir katechetinį praturtinimą dėl gimtosios kalbos vartojimo ir daugelio biblinių skaitinių, išaugusį liturginio gyvenimo bendruomeninį suvokimą, sėkmingas pastangas įveikiant spragą tarp gyvenimo ir kulto, tarp liturginio ir asmeninio maldingumo, tarp liturgijos ir populiaraus maldingumo.

Tačiau šie drąsinantys ir pozityvūs aspektai negali užgožti susirūpinimo dėl įvairių ir dažnų piktnaudžiavimų, apie kuriuos pranešama iš įvairių katalikiškojo pasaulio regionų: vaidmenų sumaišymas, ypač kunigiškosios tarnystės ir pasauliečių vaidmens (nediferencijuojamas bendras Eucharistijos maldos recitavimas, pasauliečių sakomos homilijos, pasauliečių vykdomas komunijos dalijimas, kai tuo pat metu kunigai jos nedalija); tolydžio vis labiau prarandamas šventybės suvokimas (atsisakoma liturginių drabužių, Eucharistija švenčiama ne bažnyčioje be tikro reikalo, stokojama pagarbos ir maldingumo Švenčiausiajam Sakramentui ir kt.); bažnytinio liturgijos pobūdžio nesuvokimas (vartojami privatūs tekstai, plinta neaprobuotos Eucharistijos maldos, manipuliuojama liturginiais tekstais, siekiant socialinių ir politinių tikslų). Šiais atvejais susiduriame su tikru katalikų liturgijos falsifikavimu: „Kas Bažnyčios vardu garbina Dievą kultu, priešingu Bažnyčios nustatytam dieviškuoju autoritetu ir kuris yra įprastas Bažnyčioje, tasai nusižengia falsifikavimu” (7).

Nė vienas iš šių dalykų negali duoti gerų rezultatų. To padariniai yra – ir jų negalima išvengti – tikėjimo ir kulto Bažnyčioje vienybės pažeidimas, doktrininis netikrumas, Dievo tautos papiktinimas bei susipainiojimas ir beveik neišvengiamos prievartinės reakcijos.

Tikintieji turi teisę į tikrą liturgiją, tai yra tokią, kokios nori ir kurią nustato Bažnyčia, kuri savo ruožtu numatė adaptavimo galimybes pagal įvairių vietų arba įvairių žmonių grupių pastoracinius poreikius. Netinkami eksperimentavimai, keitimai ir kūryba klaidina tikinčiuosius. Vartojant neautorizuotus tekstus, prarandamas būtinas Lex orandi ir Lex credendi ryšys. Šiuo požiūriu reikia prisiminti Vatikano II Susirinkimo įspėjimą: „Nė vienas žmogus, netgi kunigas negali savo nuožiūra nieko pridėti, atmesti ar pakeisti liturgijoje” (8). Garbingojo atminimo Paulius VI nurodė: „Kiekvienas, kas naudojasi reforma leisdamasis į savavališkus eksperimentus, švaisto energiją ir pažeidžia bažnytinį suvokimą (9).
 

A. Šventosios Mišios

1. „Dvi dalys, tarsi sudarančios Mišias, būtent Žodžio liturgija ir Aukos liturgija, yra taip glaudžiai tarpusavyje susijusios, kad sudaro vieną kulto veiksmą” (10). Negalima artintis prie Viešpaties duonos stalo, pirma nepabuvus prie jo Žodžio stalo (11). Todėl Šventasis Raštas labai svarbus švenčiant Mišias. Dėl to negalime nekreipti dėmesio į tai, ką Bažnyčia nustatė siekdama užtikrinti, kad „liturginėse pamaldose turi būti kuo plačiau, įvairiau ir tinkamiau skaitomas Šventasis Raštas (12). Reikia laikytis Lekcionare nustatytų normų dėl skaitinių skaičiaus ir nuorodų. Būtų rimtai piktnaudžiaujama Dievo žodį pakeičiant žmogaus žodžiu, nesvarbu, kas būtų jo autorius (13).

2. Evangelijos ištraukos skaitymas rezervuojamas pašventintajam tarnautojui, diakonui ar kunigui. Kiti skaitiniai, esant galimybei, patikimi nustatytam skaitovui arba kitiems dvasiškai bei techniškai parengtiems pasauliečiams. Po pirmojo skaitinio eina atliepiamoji psalmė, kuri yra integrali Žodžio liturgijos dalis (14).

3. Homilijos tikslas – išaiškinti tikintiesiems skaitiniuose paskelbtą Dievo žodį ir pritaikyti šią žinią dabarčiai. Homiliją turi sakyti kunigas arba diakonas (15).
4. Skelbti Eucharistijos maldą, kuri savo esme yra tarsi viso celebravimo viršūnė, rezervuojama kunigui jo šventimų galia. Todėl piktnaudžiaujama, jei kai kurias Eucharistijos maldos dalis recituoja diakonas, žemesniųjų šventimų tarnautojas ar pasaulietis tikintysis (16). Kita vertus, tikinčiųjų sambūris nelieka pasyvus ir inertiškas; jis vienijasi su kunigu tikėjimu ir tyla ir parodo savo pritarimą įvairiais Eucharistijos maldos metu numatytais įsiterpimais: atliepais dėkojimo giesmės dialoge, po konsekracijos einančia aklamacija „Šventas” ir galutiniu „Amen” po Per Ipsum. Pats Per Ipsum yra rezervuojamas kunigui. Šis Amen turi būti ypač pabrėžiamas giesme, kadangi jis yra svarbiausias visose Mišiose.

5. Turi būti vartojamos tik tos Eucharistijos maldos, kurios įtrauktos į Romos mišiolą arba teisėtai priimtos Apaštalų Sosto pagal jo nustatytą būdą bei apribojimus. Labai rimtai piktnaudžiaujama, jei pakeičiamos Bažnyčios patvirtintos Eucharistijos maldos ar taikomos kitos privačiai sukurtos maldos.

6. Atmintina, kad Eucharistijos maldos neturi užgožti kitos maldos ar giesmės (17). Skelbdamas Eucharistijos  maldą kunigas privalo tarti tekstą aiškiai, kad tikintiesiems būtų lengva jį suprasti ir padėtų susiformuoti tikram sambūriui, visiškai susitelkusiam švęsti Viešpaties atminimą.

7. Koncelebracija. Koncelebracija, kuri buvo atnaujinta Vakarų liturgijoje, ypatingu būdu išreiškia kunigystės vienybę. Todėl koncelebrantai turi rūpestingai sutelkti dėmesį į ženklus, nurodančius šią vienybę. Pavyzdžiui, jie turi dalyvauti nuo pat celebracijos pradžios, privalo vilkėti nustatytais liturginiais drabužiais, užimti vietą, tinkamą jų kaip koncelebrantų tarnystei, jie taip pat privalo laikytis kitų normų, reikalingų, kad apeigos būtų vykdomos tauriai (18).

8. Eucharistijos medžiaga. Ištikima Kristaus pavyzdžiui Bažnyčia nuolat naudojo duoną ir vyną, sumaišytą su vandeniu, Viešpaties vakarienei švęsti. Duona Eucharistijai švęsti pagal visos Bažnyčios tradiciją yra vien tik iš kviečių ir pagal Lotynų Bažnyčios tradiciją privalo būti nerauginta. Dėl ženklo prasmės Eucharistijos šventimo medžiaga „turi atrodyti kaip tikras maistas”. Tai turi būti suprantama atsižvelgiant į duonos konsistenciją, o ne į jos formą, kuri lieka tradicinė. Prie kvietinių miltų ir vandens nedera pridėti jokių kitų ingredientų. Duonos paruošimas reikalauja rūpestingo dėmesio, garantuojant, kad gaminys išlaikys eucharistinei duonai būtiną vertumą, galės būti oriai laužomas, nesutrupės į daugybę trupinėlių ir nedirgins tikinčiųjų juslių, kai jie ją valgys. Vynas Eucharistijai švęsti turi būti „vynuogių vaisius” (Lk 22, 18), natūralus ir grynas, t. y. nesumaišytas su pašaliniais skysčiais (19).

9. Eucharistinė komunija. Komunija yra Viešpaties dovana, suteikiama tikintiesiems per šiam tikslui pašventintą tarnautoją. Neleistina, kad tikintieji patys pasiimtų konsekruotą duoną ir šventąją taurę, tuo labiau juos perdavinėtų vienas kitam.

10. Tikintieji, vienuoliai ar pasauliečiai, įgalioti kaip ypatingieji Eucharistijos tarnautojai, gali dalyti komuniją tik tuomet, kai nėra kunigo, diakono ar akolito, kai kunigas sutrukdomas ligos ar senyvo amžiaus, arba kai norinčių priimti komuniją tikinčiųjų tiek daug, kad Mišių šventimas galėtų labai ilgai nusitęsti (20). Taigi peiktina nuostata tų kunigų, kurie dalyvauja celebracijoje ir nusišalina nuo komunijos dalijimo, užleisdami šią užduotį atlikti pasauliečiams.

11. Bažnyčia visuomet reikalavo iš tikinčiųjų pagarbos ir pamaldumo priimant Eucharistiją.

Komuniją tikintieji gali priimti tiek klūpodami, tiek stovėdami, pagal Vyskupų konferencijos nustatytas normas. „Kai tikintieji priima komuniją klūpodami, nereikalaujama jokio kito pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui ženklo, kadangi pats klūpojimas yra garbinimo ženklas. Kai jie priima komuniją stovėdami, pabrėžtinai rekomenduotina, kad procesijoje artindamiesi prie altoriaus prieš sakramento priėmimą padarytų pagarbumo ženklą. Tai turėtų būti daroma tinkamu metu ir tinkamoje vietoje, kad nebūtų trukdoma prie komunijos besiartinantiems žmonėms” (21).

Tikinčiųjų ištariamas Amen priimant Komuniją yra asmeninio tikėjimo Kristaus buvimu aktas.

12. Dėl komunijos abiem pavidalais turi būti laikomasi Bažnyčios nustatytų normų, tiek atsižvelgiant į šiam sakramentui deramą pagarbą, tiek žvelgiant į Eucharistiją priimančiųjų gėrį, derinant pagal įvairias aplinkybes, laiką ir vietą (22).

Vyskupų konferencijoms ir ordinarams nedera nusižengti tam, kas šios disciplinos nustatyta: nedera nediferencijuotai leisti teikti komuniją abiem pavidalais, ir tokias celebracijas reikia tiksliai apibrėžti; grupės, besinaudojančios šia galimybe, turi būti aiškiai nustatytos, gerai disciplinuotos ir homogeniškos (23).

13. Taip pat ir po komunijos Viešpats pasilieka pavidaluose. Taigi kai komunija išdalijama, likusios šventosios dalelės turi būti suvartojamos arba kompetentingo tarnautojo nugabenamos į Eucharistijos laikymo vietą.

14. Kita vertus, konsekruotą vyną privalu suvartoti tuoj po komunijos, jis negali būti laikomas. Reikia pasirūpinti, kad būtų konsekruojama tik tiek vyno, kiek reikia komunijai.

15. Reikia laikytis taurės ir kitų šventųjų indų, kuriuose buvo laikomi Eucharistiniai pavidalai, purifikacijos taisyklių (24).

16. Ypač gerbti ir rūpintis reikia šventaisiais indais – tiek taure ir patena, skirtomis Eucharistijai švęsti, tiek ciborija, skirta tikinčiųjų komunijai. Indų forma turi atitikti jų liturginę paskirtį. Medžiaga privalo būti tauri, patvari ir kiekvienu atveju pritaikyta sakralinėms reikmėms. Šioje srityje sprendžia atskirų regionų Vyskupų Konferencija. Nedera naudoti paprastų krepšių ar kitų indų, bendrai naudojamų ne šventųjų celebracijų metu; šventieji indai taip pat negali būti blogos kokybės arba be jokio meninio stiliaus. Prieš naudojimą taurės ir patenos turi būti vyskupo arba kunigo palaimintos (25).

17. Rekomenduotina, kad tikintieji neapleistų asmeninės padėkos po komunijos. Jie gali tai atlikti per celebraciją tylos laikotarpiu, giedodami himną, psalmę ar kitokią garbinimo giesmę (26), taip pat po celebracijos, pagal galimybes pasilikdami kurį laiką pasimelsti.

18. Kaip minėta, moterys liturginiame sambūryje gali atlikti įvairius vaidmenis: kaip antai skaityti Dievo žodį ar išsakyti visuotinės maldos intencijas. Tačiau moterims neleistina atlikti altoriaus patarnautojo arba akolito vaidmenį (27).

19. Ypatingą dėmesį ir budrumą reikia skirti audiovizualinėmis žiniasklaidos priemonėmis perduodamoms Mišioms. Jų celebracija dėl jų plataus paplitimo turi pasižymėti pavyzdinga kokybe (28).

Kai celebruojama privačiuose namuose, privalu laikytis instrukcijos Actio pastoralis (1969 m. gegužės 15 d.) normų (29).
 

B. Eucharistinis kultas ne Mišiose

20. Labai rekomenduojamas viešas ir privatus maldingumas Šventajai Eucharistijai ne Mišiose: tikinčiųjų garbinamas Kristaus buvimas sakramente kyla iš aukos ir yra nukreiptas į sakramentinę ir dvasinę komuniją.

21. Eucharistinio maldingumo renginiuose dera atsižvelgti į liturginį laikotarpį, kad jie derėtų su liturgija, tam tikru būdu semtųsi iš liturgijos įkvėpimo ir kreiptų į ją krikščioniškąją liaudį (30).

22. Išstatant Švenčiausiąją Eucharistiją tiek ilgesniam, tiek trumpesniam laikui, rengiant Švenčiausiojo Sakramento procesijas, Eucharistinius kongresus ir tvarkant visą eucharistinį maldingumą, dera laikytis Romos apeigyno pastoracinių nuorodų bei direktyvų (31).

23. Nedera pamiršti, kad, „prieš palaiminant Švenčiausiuoju Sakramentu, atitinkamas laikas turi būti skirtas Dievo žodžio skaitymui, giesmėms, maldavimams ir šiek tiek tyliai maldai” (32). Adoracijos pabaigoje giedamas himnas ir recituojama arba giedama viena iš daugelio Romos apeigyne pateikiamų maldų (33).

24. Tabernakulis, kuriame laikoma Eucharistija, gali būti įtaisytas altoriuje arba šalia jo, iškilioje, tikrai garbingoje ir deramai išpuoštoje bažnyčios vietoje, arba koplyčioje, tinkamoje asmeninei maldai ir tikinčiųjų adoravimui (34).

25. Tabernakulis privalo būti tvirtas, nepažeidžiamas ir nepermatomas (35). Eucharistijos buvimas parodomas tabernakulio uždangalu ar kitomis kompetentingos vadovybės nustatytomis tinkamomis priemonėmis; prieš jį turi nuolat degti lempelė, kaip Viešpačiui teikiamos pagarbos ženklas (36).

26. Turi būti išlaikyta garbinga priklaupimo prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, tiek uždarytą tabernakulyje, tiek viešai išstatytą, praktika, kaip garbinimo ženklas (37). Šio akto atlikimas reikalauja susikaupimo. Kad širdis galėtų nusilenkti prieš Dievą su gilia pagarba, priklaupimas neturi būti skubotas ar nerūpestingas.

27. Jeigu buvo kažkas daroma ne taip, kaip čia nurodyta, būtina tai pataisyti.

Daugiausia sunkumų, su kuriais susiduriama įgyvendinant liturgijos ir ypač Mišių reformą, kyla iš to, kad kai kurie kunigai ir tikintieji nepakankamai suvokia teologines ir dvasines priežastis, dėl kurių buvo padaryti pokyčiai pagal Susirinkimo nurodytus principus.

Kunigai turi vis giliau suvokti autentišką Bažnyčios sampratą (38), kurios gyva išraiška yra liturgijos ir ypač Mišių šventimas. Be tinkamo biblinio parengimo kunigai nesugebės perteikti tikintiesiems liturgijos kaip ženklais vykdomo išganymo istorijos sudabartinimo. Liturgijos istorijos pažinimas taip pat padės suprasti, kad pakeitimai padaryti ne dėl naujovės, bet tai yra autentiškos ir grynos tradicijos atgaivinimas ir pritaikymas. Liturgijoje taip pat reikalinga didelė pusiausvyra, nes, kaip sakoma konstitucijoje Sacrosanctum consilium, ji „yra puiki priemonė, kad tikintieji gyvenimu išryškintų ir kitiems parodytų Kristaus slėpinį ir tikrosios Bažnyčios prigimtį, kuriai būdinga tiek žmogiškumas, tiek dieviškumas, kuri yra regima, tačiau apdovanota neregima tikrove, uoli veikloje ir atsidavusi kontempliacijai, esanti pasaulyje, tačiau praeinanti kaip keleivė. Bažnyčioje visi šie dalykai yra tokiu būdu, kad joje tai, kas žmogiška, priklauso ir paklūsta tam, kas dieviška, panašiai ir tai, kas regima – neregimybei, veikla – kontempliacijai ir šis dabartinis pasaulis – būsimajam mūsų siekiamam miestui” (39). Be šios pusiausvyros užtemdomas tikrasis krikščioniškosios liturgijos veidas.

Kad būtų galima lengviau pasiekti šiuos idealus, seminarijose ir fakultetuose reikia puoselėti liturginį ugdymą (40) ir padėti kunigams dalyvauti kursuose, konferencijose, susitikimuose arba liturginėse savaitėse, kur studijos ir svarstybos turi būti tinkamai papildomos pavyzdingomis celebracijomis. Tuomet kunigai galės atsidėti veiksmingesnei sielovados veiklai, tikinčiųjų liturginei katechezei, skaitovų grupių organizavimui, galės dvasiškai ir praktiškai ugdyti altoriaus patarnautojus, susirinkimo animatorius, tolydžio gausinti giesmių repertuarą, žodžiu, imtis visų iniciatyvų, padedančių giliau suprasti liturgiją.

Liturginės reformos įgyvendinimas reikalauja nacionalinių ir diecezinių liturginių komisijų, liturginių institucijų bei centrų didžiulės atsakomybės, ypač verčiant liturgines knygas ir ugdant dvasininkiją bei tikinčiuosius Susirinkimo norėtos reformos dvasia. Šių institucijų darbas turi tarnauti bažnytinei vyresnybei, kuri savo ruožtu gali tikėtis ištikimo jų bendradarbiavimo. Bendradarbiaujant privalu ištikimai laikytis Bažnyčios normų bei nuorodų ir šalintis savavališkų iniciatyvų ir partikuliaristinių pastangų, galinčių sukompromituoti liturginio atnaujinimo vaisius.

Šis dokumentas pateks į Dievo tarnautojų rankas per popiežiaus Pauliaus VI pagal Vatikano II Susirinkimo nuorodas išleisto Romos mišiolo gyvavimo dešimtmetį.

Atrodo, tinka prisiminti šio popiežiaus žodžius dėl ištikimybės celebravimo normoms: „ Labai rimtas dalykas, kai skaldymasis vykdomas būtent ten, kur Kristaus meilė mus vienija, liturgijoje ir eucharistinėje aukoje, atsisakant paklusti liturgijos srityje nustatytoms normoms. Tradicijos vardan prašome visų mūsų sūnų ir dukterų, visų katalikų bendruomenių oriai ir uoliai švęsti atnaujintąją liturgiją” (41).

Vyskupai, kurių „funkcija yra vadovauti, puoselėti ir saugoti visą jiems patikėtos Bažnyčios liturginį gyvenimą” (42), neabejotinai ras tinkamiausius būdus, garantuodami tvirtą ir rūpestingą šių normų taikymą Dievo garbei ir Bažnyčios gerovei.

Roma, 1980 m. balandžio 3 d., Didysis ketvirtadienis

Ši Šventosios sakramentų ir Dievo kulto kongregacijos parengta instrukcija buvo patvirtinta 1980 m. balandžio 3 d. popiežiaus Jono Pauliaus II. Jis patvirtino ją savo autoritetu ir įsakė paskelbti, kad jos galėtų laikytis visi, kuriems ji skirta.
 

Prefektas
Kardinolas James R. Knox

Sekretorius
Virgilio Noe

(1) Ed. typica altera, 1975.
(2) Ed. typica, 1973.
(3) Šventoji apeigų kongregacija, 1967 m. gegužės 25 d.: AAS 59 (1967), p. 539–573.
(4) Šventoji Dievo kulto kongregacija, 1969 m. gegužės 29 d.: AAS 61 (1969), p. 541–545.
(5) Šventoji sakramentų disciplinos kongregacija, 1973 m. sausio 29 d.: AAS 65 (1973), p. 264– 271.
(6) Šventoji Dievo kulto kongregacija, 1970 m. rugsėjo 5 d.: AAS 62 (1970), p. 692–704.
(7) Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, 2-2, q 93, a.1.
(8) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 22 § 3.
(9) Paulius VI. Kalba 1973 m. rugpjūčio 22 d.: L’Osservatore Romano (1973 m. rugpjūčio 23 d.).
(10) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 56.
(11) Plg. ten pat, 56; plg. taip pat Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija apie dieviškąjį apreiškimą Dei Verbum, 21.
(12) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 35.
(13) Plg. Šventoji Dievo kulto kongregacija, Instrukcija Liturgicae instaurationes, 2, a.
(14) Plg. Institutio generalis Missalis romani, 36.
(15) Plg. Šventoji Dievo kulto kongregacija, Instrukcija Liturgicae instaurationes, 2, a.
(16) Plg. Šventoji Dievo kulto kongregacija. Aplinkraštis Eucharistiae participationem (1973 m. balandžio 27 d.): AAS, 65 (1973), p. 340–347; Instrukcija Liturgicae instaurationes, 4.
(17) Plg. Institutio generalis Missalis romani, 12.
(18) Plg. Institutio generalis Missalis romani, 156, 161–163.
(19) Plg. Institutio generalis Missalis romani, 281–284; Šventoji Dievo kulto kongregacija, Instrukcija Liturgicae instaurationes, 5; Notitiae 6 (1970), 37.
(20) Šventoji sakramentų disciplinos kongregacija. Instrukcija  Immensae caritatis, 1.
(21) Šventoji apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium, 34; Plg. Institutio generalis Missalis romani, 244 c, 246 b, 247 b.
(22) Plg. Institutio generalis Missalis romani, 241 – 242.
(23) Plg. Institutio generalis Missalis romani, 242 pabaiga.
(24) Plg. Institutio generalis Missalis romani, 238.
(25) Plg. Institutio generalis Missalis romani, 288, 289, 292, 295; Šventoji Dievo kulto kongregacija, Instrukcija Liturgicae instaurationes, 8; Pontificale romanum. Ordo dedicationis ecclesiae et altaris, p. 125, n. 3.
(26) Plg. Institutio generalis Missalis romani, 56 j.
(27) Plg. Šventoji Dievo kulto kongregacija, Instrukcija Liturgicae instaurationes, 7.
(28) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 20; Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Instrukcija Communio et progressio, 151 (1971 m. gegužės 23 d.): AAS 63 (1971), p. 593–656.
(29) AAS 61 (1969), p. 806–811.
(30) Plg. Rituale romanum. De sacra communione et de cultu mysterii eucharistici extra missam, 79–80.
(31) Plg. Rituale romanum. De sacra communione et de cultu mysterii eucharistici extra missam, 82–112.
(32) Rituale romanum. De sacra communione et de cultu mysterii eucharistici extra missam, 89.
(33) Plg. Rituale romanum. De sacra communione et de cultu mysterii eucharistici extra missam, 97.
(34) Plg. Institutio generalis Missalis romani, 276.
(35) Plg. Rituale romanum. De sacra communione et de cultu mysterii eucharistici extra missam, 10
(36) Plg. Šventoji apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium, 57.
(37) Plg. Rituale romanum. De sacra communione et de cultu mysterii eucharistici extra missam, 84.
(38) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium.
(39) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 2.
(40) Plg. Šventoji katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Instrukcija dėl liturginio ugdymo seminarijose In ecclesiasticam futurorum sacerdotum formationem (1979 m. birželio 3 d.).
(41) Kalba konsistorijoje (1976 m. gegužės 24 d.): AAS 68 (1976), p. 374.
(42) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 15.