Svarbiausi moraliniai Eucharistijos šventimo aspektai Naujojo Testamento teologijoje
 

Per Paskutinę vakarienę Jėzus atliko du paprastus, tobulus ritualinio pokylio veiksmus. Tradicija mums perdavė jų paveikslą ir atminimą: Jėzus paėmė duoną ir, sukalbėjęs laiminimo maldą, laužė ją ir davė mokiniams valgyti. Taip pat paėmė vyno taurę ir, sukalbėjęs laiminimo maldą, davė iš jos mokiniams gerti.

Duodamas duoną, Jėzus sakė: „Tai yra mano kūnas“. Matas ir Morkus prieš šiuos žodžius įterpia žodelį „imkite“, o Matas – dar ir „valgykite“. Lukas ir Paulius (1 Kor) nemini šio kvietimo, tačiau įterpia kitą labai svarbią pastabą: „kuris yra už jus atiduodamas“. Jie taip pat po žodžių, skirtų duonai, įterpia pažodžiui tapatų Jėzaus paliepimą: „Tai darykite mano atminimui“.

Apie vyno taurę tradicijos kalbama nevisiškai vienodai. Tačiau pakanka pabrėžti, jog pasakodama tiek apie duoną, tiek apie vyno taurę, tradicija nuosekli ir logiška: kaip duona yra Jėzaus „už jus duodamas“ kūnas, taip ir vyno taurė yra Sandoros kraujas (Mt, Mk), „kraujas, kuris už jus išliejamas“ (Lk, 1 Kor), „kuris išliejamas už daugelį“ (Mt, Mk).

Tiek Kristaus kūnas, tiek kraujas (gyvybė) yra „dėl jūsų“. Šiais žodžiais Jėzus pareiškia, kad savo gyvybę dovanoja taip, kaip savo bičiuliams davė duoną ir vyną. Mokinių bendruomenė šį Jėzaus norą suprato ir ištikimai perdavė.

„Tai darykite mano atminimui“ (Lk, 1 Kor), arba, nuplovus kojas: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 15). Ką turėjo minty Jėzus tai liepdamas? Kartoti šias apeigas ar sekti jo gyvenimu? Iš tikrųjų, Jėzus lygiai norėjo ir vieno, ir kito. Taip pat yra tikra, kad Jėzui abu šie troškimai buvo iš esmės susiję. Paulius, gerai suvokantis Jėzaus norą, pasmerkia plintančią tendenciją grynai ritualizuoti, subanalinti Mokytojo paliepimą. Paulius aiškiai suvokė šį pavojų ir nedelsdamas atkreipė į tai tikinčiųjų dėmesį. Apsiriboti prisiminimu (šventimu) to, ką darė Viešpats, ir nedaryti to, ką Jis darė, reiškia nešvęsti Vakarienės; kas apsiriboja tik šventimu, tas nepripažįsta Viešpaties kūno (plg. 1 Kor 11, 27–29).

Negalima sakyti, jog vertai Viešpaties vakarienę švenčia atsisakantis daryti tai, ką Jis darė, arba gyventi taip, kaip Jis gyveno.
Giliausias Jėzaus noras atsiskleidžia parenkant savo veiksmui ir maisto produktus. Duona ir vynas turi prasmę tik būdami dėl ko nors. Dėl tų, kurie valgo, ir dėl tų, kurie geria.

Nesuvalgyta duona yra nepanaudota duona; neišgertas vynas yra nepanaudotas vynas. Lygiai taip pat ir gyvenimas, nepadovanotas kitiems, yra gyvenimas, stokojantis tikslo. Kaip nesumaltas kviečio grūdas netampa duona, kaip neišspausta vynuogė netampa vynu, taip ir valgyti bei gerti neįmanoma, jeigu kas nors „nemiršta“. Giliausia valgymo simbolio prasmė apima ne tik stalo dalyvių elgesį, bet ir maisto bei stalo dalyvių santykį. Kažkas gali valgyti vien tik todėl, kad yra kažkas, kas leidžiasi valgomas. Stalo dalyvių gyvenimas yra įmanomas tik todėl, kad kažkas leido sau mirti. Žmonės gyvens tik todėl, kad Jis tiesiog atidavė save jiems ir leidosi mirti ant kryžiaus, kad galėtų maitinti viso pasaulio gyvybę. Kaip kviečio grūdas, kaip vynuogė. Kaip sulaužyta duona.

Neatsitiktinai pirmieji Eucharistijos vardai nurodo Jėzaus veiksmą (duonos laužymas) arba įvykį (vakarienė).

Tai rodo, jog buvo suprastas pats giliausias Viešpaties noras: krikščioniškasis kultas nesiskiria nuo Mokytojo religinio elgesio, bet yra pats Kristaus mokinių gyvenimas. Jie neturi nieko kito paaukoti, kaip savo gyvenimą. Jų auka yra savo gyvenimo paaukojimas, jo atidavimas broliams. Lygiai taip kaip Jėzaus.

Šie Mokytojo veiksmai turėjo labai paveikti mokinių vaizduotę ir širdis. Atlikdami šiuos veiksmus, mokiniai iš dalies net griovė žydų ritualinės puotos taisykles. Pavyzdžiui, gerdavo iš vienos taurės, kai tuo tarpu anksčiau kiekvienas stalo dalyvis turėdavo savąją taurę. Ritualinių taisyklių buvo nesilaikoma norint kuo labiau pabrėžti paralelizmą su duona.

Pats duonos laužymas nebuvo jokia naujovė, galinti papiktinti maldingą izraelitą. Duonos laužymas buvo pagrindinis izraelitų namuose atliekamų apeigų elementas, pradedant valgyti. Jėzus tai viešai dažnai darė, pavyzdžiui, padaugindamas duoną. Taip pat ir Emause, dviejų mokinių akivaizdoje, Jėzus atliko tą patį veiksmą, ir būtent iš šio veiksmo mokiniai Jį pažino (Lk 24, 30. 35).

Tai, kas turėjo daryti mokiniams įspūdį, buvo ne pats veiksmas, bet nauja prasmė, kurią veiksmui suteikė Jėzaus žodžiai. Mokiniai turėjo suvokti, kad čia iš tikrųjų prasideda kažkas naujo – ne kas kita, kaip įkuriama naujoji Sandora Jėzaus kraujyje.