Skandinavijos šalių katalikų vyskupų
ganytojiškas laiškas dėl pagarbos negimusiam kūdikiui
 

Mielos seserys ir broliai Kristuje!
Mieli Skandinavijos šalių piliečiai!

Per šį, dabar jau besibaigiantį, šimtmetį mes, Skandinavijos šalių gyventojai , įsisąmoninome, kad visi žmonės turi vienodas teises į gyvenimą, laisvę, išsimokslinimą, slaugą ligos atveju ir socialinį draudimą. Nors ir suprasdami, kad ši gerovės sistema turi tam tikras ribas, galime su įsitikinimu konstatuoti, kad kovoje su skurdu ir neteisybe mes padarėme didelę pažangą. Šiandien mūsų šalys šioje srityje yra pasiekusios didžiausių laimėjimų, jų gyventojų gyvenimo lygis neturi analogų žmonijos istorijoje. Tuos laimėjimus turime tinkamai įvertinti ir būti labai dėkingi. Tačiau mūsų visuomenėje yra neteisybės, kuri nesiderina su mūsų idealais ir su kuria turime kovoti.

Šiame ganytojiškame laiške, kaip ir savo 1971 metų pareiškime „Abortas ir krikščioniškoji atsakomybė”, norime atkreipti dėmesį į negimusio kūdikio problemą ir paaiškinti, kodėl nuostata, leidžianti abortus, yra nesuderinama su siekimu kurti teisingesnę visuomenę. Pirmiausia mes, katalikų vyskupai, šiuos žodžius skiriame mūsų krikščioniškojo tikėjimo seserims ir broliams, šį Bažnyčios mokymą grįsdami Evangelija. Kadangi etikos ir moralės reikalavimai saisto visus žmones nepriklausomai nuo jų konfesijos ar pasaulėžiūros, šiuo laišku mes tikimės užmegzti dialogą su visais žmonėmis, siekiančiais kurti geresnį pasaulį, net jei jie kitos tikybos ir vertina ne visas mūsų vertybes.

Mūsų ganytojiškame trijų dalių laiške pirmiausia bus išdėstytas ir paaiškintas krikščioniškasis požiūris į gyvybę. Antrojoje dalyje pamėginsime gvildenti visoms mūsų šalims bendras su abortais susijusias problemas ir klausimus. Pabaigoje iškelsime kai kuriuos reikalavimus ir pasiūlysime konkrečias priemones, kurios, manome, pasitarnaus negimusiam kūdikiui.
 

1. Krikščioniškas žmogaus gyvybės suvokimas

1.1. Susitikimas su Gyvybės Dievu

Pati svarbiausia žmonijos patyrimo išvada yra ta, kad gyvybė mums dovanojama. Dėl to sutaria ir krikščionys, ir nekrikščionys. Ne mes patys nusprendėme egzistuoti, į pasaulį atėjome kitiems žmonėms tarpininkaujant. Mes gimėme bejėgėmis būtybėmis ir išaugome tik mūsų tėvų ir kitų žmonių dėka. Palengva suvokėme, kad už savo gyvybę ir žmogiškąjį subrendimą turime būti dėkingi kitiems žmonėms. Patys gyvenimą gavę dovanai, mes jaučiamės esą atsakingi esą atsakingi už ir už kitų žmonių gerovę. Tuo ir paaiškinamas mūsų instinktyvus noras saugoti gyvybę bei pasipiktinimas, jei ji yra žalojama arba sunaikinama.

Daugelis mūsų amžininkų savo atsiradimą vadina gamtinio atsitiktinumo rezultatu. Tokiu atveju už savo gyvybę turėtume būti dėkingi „gamtai” arba „atsitiktinumui”. Tačiau mes, krikščionys, manome, kad tas tariamas gamtinis atsitiktinumas yra daug gilesnė paslaptis: tai Dievo valia dovanoti gyvybę. Žmogus nėra atsitiktinė būtybė, ir mūsų gyvenimas nėra tik biologinis procesas: žmogus dalyvauja paties Dievo gyvenime, o žmogaus gyvenimo perspektyva ir tikslas – Amžinybė.

Jau pirmajame Biblijos puslapyje Dievas nurodomas kaip Kūrėjas ir Gyvybės Teikėjas. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę” (Pr 1, 1). O sukūręs iš nieko dangų ir žemę, Jis panoro iš jų sukurti žmogų, asmenį. „<...> tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybė” (Pr 2, 7). Nuo laikų pradžios Dievas norėjo būti susijęs su žmogumi, įeiti į mūsų istoriją, taip mus mylėti, kad ir mes galėtume Jį pamilti ir dalyvauti Jo garbėje. Todėl Jis užmezgė ypatingą ryšį su viena tauta – Izraelio tauta turėjo pirmoji tarp visų kitų žemės tautų išmokti bendrauti su Dievu ir patirti išvadavimą, kurį vėliau privalėjo perduoti visai žmonijai. Kai Dievas ir Jo išrinktoji tauta sudarė Sandorą, Izraeliui buvo suteikta fundamentalios etinės krypties pasirinkimo laisvė, kurią jis turi iki šiol.

„Štai! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysies VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien duodu tau, mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi Jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o Viešpats, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldėti” (Įst 30, 15–16).

Tačiau istorija parodė, kad Izraelis ne visada norėjo vaikščioti Gyvenimo keliais: Dievo tauta dažnai imdavo garbinti negyvus stabus ir kitokiais būdais pažeisdavo sudarytą Sandorą. Vis dėlto Dievas niekada neapleisdavo savo tautos ir visada buvo jai gailestingas. Jis kantriai laukė, kol Izraelis vėl pasirinks „gyvenimą ir laimę”. Vienoje iš žinomų vilties pilnoje pranašystėje Jis sako per pranašą Ezechielį: „Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta, ir parvesiu jus į jūsų žemę <...>. Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, tai pasakiau ir padariau, – tai VIEŠPATIES žodis” (Ez 37, 12–14).

1. 2. Naujas gyvenimas Kristuje

Tačiau buvo dar daug svarbiau, kad Izraelis suprastų Gerosios Gyvenimo Naujienos reikšmę. Todėl Dievas, būdamas be galo gailestingas, nutarė pats prisitaikyti prie žemės gyvenimo sąlygų. Gyvybės Šaltinis tapo matomu pavidalu, embrionu, gimė iš moters ir buvo „viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę” (plg. Žyd 4, 15). Kai Dievas Jėzuje Kristuje tapo Žmogumi, buvo nesuvokiamu būdu patvirtinta, kad gyvenimas yra gėris ir kad žmogus tarp visų kitų būtybių turi išskirtinę vietą.

Skelbiama Gerąja Naujiena (Evangelija), padarytais stebuklais ir visų pirma savo Mirtimi ir Prisikėlimu Jėzus Kristus vėl pastato nupuolusią gyvybę į senąją vietą. Jis iš tikro pasirodo esąs „žmogaus šviesa” (Jn 1, 4). Viskam, kas anksčiau mūsų akyse atrodė beprasmiška, Jis suteikė naują prasmę, mūsų palinkimas į nuodėmę, mūsų kartais atrodantis begalinis liūdesys, mūsų kūno silpnumas ir net mūsų kūno mirtis Jo dėka tapo mums išganingi. Tai yra sakoma ir liturgijoje: „Vargdieniams Jis skelbė išganymą, belaisviams – išvadavimą, nuliūdusiems – džiaugsmą. Paklusdamas tavajai valiai, jis savo noru ryžosi mirti, o prisikeldamas iš numirusių, sunaikino mirtį ir atkūrė gyvenimą” (IV Eucharistijos malda). Evangelijoje pagal Joną Geroji Jėzaus Naujiena trumpai skamba taip: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10, 10).

Po Kristaus Prisikėlimo ir Įžengimo į Dangų mes nebuvome palikti likimo valiai. Kaip Jėzus ir žadėjo (plg. Jn 15, 26), Tėvas atsiuntė mums Šventąją Dvasią. Kristuje ir per Šventąją Dvasią mes, krikščionys, įgavome naują gyvenimą, tikrąjį Dievo gyvenimą, garbės, kuri mūsų laukia danguje, laidą. Apaštalas Paulius, šį išganymą pats akivaizdžiai patyręs, rašo Romos krikščionims: „Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. <...> Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo” (Rom 6, 4–8). Savo laiškuose krikščionių bendruomenėms Paulius ragina pirmuosius krikščionis būti ištikimus tam naujajam, Jėzaus mums dovanotam gyvenimui: tai lobis, kurį mes, tiesa, nešiojame moliniuose induose (plg. 2 Kor 4, 7), tačiau yra stipresnis už silpnybę ir mirtį. Džiūgaudamas dėl šio slėpinio, Paulius rašo: „Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje” (Rom 8, 38–39).

1. 3. Žmogaus atsakomybė už gyvybę

Ši gyvybė, kurią Tėvas sukūrė, Sūnus atpirko ir Šventoji Dvasia pašventino, mums nepriklauso. „Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties” (Rom 14, 8b).

 Gyvybė priklauso Dievui. Ją mes gavome dovanų ir, žinoma, tam tikru mastu grynai praktiškai galime ja disponuoti. Tačiau Dievas turi autorinę teisę į savo kūrinį, nes Jis mus sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26–27). Žmogus yra vienintelis mūsų turimas Dievo atvaizdas. Ši Dievo ir žmogaus giminystė turi svarbių etinių pasekmių. Pirmiausia ji pagrindžia žmogaus neliečiamumą. Nuskriausti žmogų lygu įžeisti Dievą, pagal kurį buvo sukurtas žmogus. Tačiau vien tuo Dievas neapsiribojo – Jis pats tapo Žmogumi, norėdamas žmogų pakeisti ir suteikti jam dar didesnį panašumą į Save (plg. III Eucharistijos malda per Kalėdas: „<...> Tu nuostabiai žmogų sukūrei ir dar nuostabiau jį atnaujinai <...>“). Tačiau dėl to, kad žmogus buvo sukurtas panašus į Dievą, jam teko ir pareiga bendradarbiauti su Dievu kūrimo procese. Savo laisva valia ir proto dėka mes galime kurti, saugoti ir tęsti gyvybę. Psalmininkas su nuostaba apdainuoja žmogaus galimybes: „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?” (Ps 8, 5–7).

Paveldėję šią atsakomybę valdyti Dievo sukurtą pasaulį, mes neturime jaustis bejėgiai. Dievas kiekvienam iš mūsų įdiegė prigimtinio įstatymo suvokimą, tam tikrą moralinę intuiciją, būdingą visiems žmonėms nepriklausomai nuo jų tikybos ar pasaulėžiūros, kuri mums pasako, kas teisinga ir kas klaidinga (plg. Rom 2, 14–16). Vadovaudamiesi tuo įstatymu, darydami gera ir vengdami blogio, mes tęsiame Dievo darbą žemėje. Tačiau neretai atsitinka, kad mes, žmonės, nesutariame, ką šis prigimtinis įsakymas sako specifiniais klausimais ir atskirais atvejais. Būdami skirtingai išauklėti ir veikiami skirtingos aplinkos, dažnai sunkiai, o kartais ir visiškai nesutariame mūsų modernioje pliuralistinėje visuomenėje.

Mums, krikščionims, autentiškai Bažnyčios perteiktas Šventasis Raštas, Biblija, yra gairė prigimtiniam įstatymui suvokti ir jo turiniui aiškinti. Jis yra švyturys svarstant bet kuriuos moralinius klausimus. Juk Šventojo Rašto, ir prigimtinio įstatymo Autorius yra tas pats – Dievas. Tačiau nauji mokslo laimėjimai, stipri visuomeninė nuomonė tam tikru klausimu ir šiandienio gyvenimo daugiareikšmiškumas ir kompleksiškumas gali būti stimulas peržiūrėti paveldėtas senąsias etines normas. Nors savaime suprantama, kad kiekviena karta būtį aiškinti turi remdamasi vis svaresnėmis žiniomis apie gamtą ir kultūrą, šiandien taip pat yra būtina apsiginti nuo nekrikščioniško prisitaikymo prie visuomenės nuomonės pagarbos žmogaus gyvybei klausimu.

Turime nepamiršti, kad XX amžius įeis į istoriją kaip pats kruviniausias iš visų: tai amžius, kai mokslo žinios, biurokratų uolumas ir ideologiniai įsitikinimai veikė išvien naikinimo industrijos labui, o protiškai ir dvasiškai nuskurdusi bei akla viešoji nuomonė tyliai su viskuo sutiko. Tokiame fone kategoriškas Šventojo Rašto draudimas „Nežudyk” (Iš 20, 13; Įst 5, 17) yra ne tik labai aktualus, bei ir būtinai reikalingas, jei norime tikėtis kada nors sukursią teisingesnę visuomenę.

1. 4. Krikščionių tradicija ir mokymas apie pagarbą negimusiai gyvybei

Katalikų Bažnyčia, remdamasi išsamia teologine ir filosofine refleksija, įsakmiai moko, kad žmogaus gyvybė yra neliečiama nuo pat jos pradėjimo (1). Šis įsakmiai Katalikų Bažnyčios pabrėžiamas teiginys suformuluotas remiantis tūkstantmete teologine ir filosofine refleksija ir yra atsakymas į pavojų, kuris gresia žmogaus gyvybei.

Šventasis Raštas aiškiai liudija pagarbą negimusiam kūdikiui. Jau Senajame Testamente Viešpats per pranašą Jeremiją sako: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau” (Jer 1, 5). Psalmininkas lyriškai aprašo žmogaus atsiradimą motinos įsčiose: „Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – tai žinau labai gerai. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse – tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi” (Ps 139, 13–16).

Krikščioniškąjį požiūrį į žmogaus gyvybę lėmė kaip tik ši Senojo Testamento pagarba jai. Krikščionių tikėjimas tvirtina, kad žmogus visą savo vertę įgijo dėl to, kad Dievas tapo Žmogumi ir prisiėmė mūsų prigimtį. Žmogaus gyvybė šventa, nes ją Kristus neperskiriamai suvienijo su paties Dievo prigimtimi.

Dėl šio įsitikinimo ir nuostatos jau pirmieji krikščionys aiškiai atsiribojo nuo negimusių kūdikių ir naujagimių žudymo. Viduržemio jūros kultūrose visada buvo jų laikomasi. Didachėje, apaštalų laikų dokumente, aiškiai pasakyta: „Nežudyk negimusio vaisiaus (phothora) nei naujagimio” (2). Tie patys teiginiai kartojasi kiek vėlesniame Barnabo laiške ir laiške Diognetui. Abortas buvo laikomas Dievo įžeidimu, nes taip sąmoningai sunaikintas Jo kūrinys. Bažnyčios tėvų raštuose patvirtinama ši nuomonė (3).

Vėlesniaisiais šimtmečiais šią pagarbą embrionui sustiprino liturginė praktika (4).
Ir šiandien Bažnyčia kelia balsą pagarbai negimusiam kūdikiui ir jo teisei į gyvenimą apginti. Visi pasaulio katalikų vyskupai, atvykę į Vatikano II Susirinkimą (1962 – 1965), paskelbė: „Dievas gyvybės Viešpats, paskyrė žmonėms didį uždavinį išsaugoti gyvybę; tai turi būti atliekama žmogaus orumui deramu būdu. Tad gyvybę nuo pat pradėjimo būtina saugoti kuo rūpestingiausiai; nėštumo nutraukimas ir kūdikių žudymas yra baisūs nusikaltimai” (Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniniame pasaulyje Gaudium et spes, 51).

Bažnyčios nuostata ginti negimusią gyvybę, be kita ko, atsispindi ir mūsų bažnytinėje teisėje, kuri baudžia prisidėjusįjį prie aborto kanonine ekskomunikos bausme (plg. Bažnyčios kodeksas Codex iuris canonici, 1398 kan.). Katalikų Bažnyčios Katekizmas aiškina, kad šia griežta juridine priemone nesiekiama apriboti gailestingumo; „ji parodo, koks sunkus tas nusikaltimas, kokia nepataisoma skriauda padaryta nekaltai žuvusiam kūdikiui, jo tėvams ir visai visuomenei” (2272).

Popiežius Jonas Paulius II 1995 m. enciklikoje Evangelium vitae iškilmingai ir aiškiai perteikė Bažnyčios mokymą nėštumo nutraukimo klausimu ir „kartu su Katalikų Bažnyčios vyskupais” nustatė, kad „tiesioginis, tai yra norimas kaip tikslas arba kaip priemonė, nėštumo nutraukimas yra sunkus nusižengimas doriniam įstatymui, nes jis yra tyčinis nekalto žmogaus nužudymas” (Evangelium vitae, 62).
 

2. Padėtis Skandinavijos šalyse

Mes puikiai žinome, kad dauguma mūsų šalių gyventojų nesutinka su šiuo mūsų požiūriu į pagarbą negimusiam kūdikiui ir jo neliečiamumą ir kad nėštumo nutraukimas daugeliui yra priimtinas ir mūsų šalyse labai paplitęs. Skandinavų šalyse kasmet atliekama apie 75 tūkst. abortų (5).

Su tokia padėtimi mes negalime taikytis. Apgailėtina, kad tiek daug jaunų žmonių nutraukė nėštumą, ir tai verčia mus giliai susimąstyti (6).

Reikia imtis daugiau švietimo, informacijos ir įstatymų leidybos priemonių, kad būtų išvengta abortų, kad nebūtų žudoma nė viena žmogaus gyvybė.

Dabartinio požiūrio į nėštumo nutraukimą priežastys yra įvairios ir kompleksiškos. Mes nesiekiame pateikti idėjinio – istorinio aiškinimo nei išsamaus atsakymo, norime tik atkreipti dėmesį į kai kuriuos abortų problematikos reiškinius, kurie yra būdingi Vakarų ir ypač mūsų šalims.

2. 1. Noras pačiam apsispręsti

Specifinis šiandien vyraujančio moralinio suvokimo bruožas yra noras turėti kuo didesnę apsisprendimo laisvę, arba autonomiją. Gebėjimas naudotis šia laisve „yra kilnus Dievo paveikslo žmoguje ženklas” (Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniniame pasaulyje Gaudium et spes, 17) ir todėl pats savaime geras dalykas. Tačiau mūsų laisvė turi atlikti teisingą mūsų turimų sugebėjimų ir gabumų naudojimą. Mūsų laisvė niekada negali būti laisva nuo atsakomybės už mūsų artimo gyvenimo sąlygas.

Tačiau šiandien mes išgyvename laikus, kai naudojimasis laisve vis labiau tampa savitikslis. Kartu su padidėjusia perkamąja galia šis noras sukėlė sociologų vadinamąjį „tiesioginio poreikių patenkinimo” fenomeną (immediate gratification). Mes norime turėti daugiau negu mums reikia, daugiau ir nedelsiant, klaidingai tikėdamiesi tokiu būdu patenkinti visus savo poreikius. Ši pozicija suponuoja ir mūsų požiūrį į žmogaus gyvybę. Jį apibūdina švedų posakis „Att skaffa barn” („įsigyti vaiką”). gresia pavojus, kad esant tokiam visuomenės mentalitetui vaikas tampa plataus vartojimo reikmuo, kurį žmogus gali užsisakyti jam patogiu laiku ir kuris tam, kad būtų priimtas, turi būti tam tikros kokybės. Taip mąstant lengva apsispręsti nutraukti nėštumą, jei jis atrodo nepageidaujamas.

Mūsų teisė apsispręsti neturi pažeisti kito žmogaus teisės į gyvenimą. Kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakeičiamas Dievo akyse (plg. Mt 10, 29–31). Nepaisant to, kad kiekvienas žmogus į gyvenimą pašaukiamas tėvams aktyviai bendradarbiaujant, jį visą, su kūnu ir siela, sukūrė Dievas (plg. Pr 2, 7), kiekvieną iš mūsų individualiai pakvietęs į asmenišką ryšį su Juo: „Vis dėlto tu išvedei mane iš įsčių, saugojai mane prie motinos krūtinės. Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo, nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas” (Ps 22, 10–11). Šiuo atžvilgiu visi žmonės yra lygūs, todėl vienodai reikia juos ir vertinti.

Tai, kad kai kurie nėštumai yra nepageidaujami ar neplanuoti, neduoda mums teisės juos tyčia nutraukti, nes atsiradusi žmogaus gyvybė Dievo akyse yra begalinės vertės. Pabrėžiame , kad čia nekalbama apie medicinines intervencijas, būtinas nėščios moters gyvybei išgelbėti, per kurias gali žūti negimęs kūdikis. Tokiais atvejais siekiama ne atsikratyti vaiko, bet išgelbėti gyvybę.

Kad kai kurie vaikai gimsta su fiziniais ar psichiniais trūkumais nesuteikia mums teisės disponuoti jų gyvybe. Šie trūkumai jokiu būdu nepadaro juos mažiau vertus naudotis gyvenimo dovana, pažinti Dievo ir kitų žmonių meilę. Bažnyčia kovoja su bet kuria diskriminacijos forma, kuri grindžiama sveikatos būkle ar lytimi, ir pabrėžia fundamentalią ir lygią visų žmonių vertę (plg. Rom 2, 11; Gal 3, 28; Ef 6, 9).
Prenatalinė diagnostika, galinti ankstyvojoje stadijoje nustatyti negimusio kūdikio sveikatos būklę, jokiu būdu neturi būti atliekama ketinant nutraukti nėštumą (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2274).

2. 2. Būsimųjų tėvų padėtis

Vienas svarbiausių socialinės pažangos veiksnių mūsų šalyje buvo tai, kad vis daugiau moterų ėmė dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Pasikeitusi moters gyvenimo situacija suteikė jai didelių galimybių ugdyti savo identitetą, ir didelę reikšmę tam turėjo išsilavinimas bei profesija. Palyginti su daugeliu kitų šalių, Skandinavijos šalyse lyčių lygybės klausimu pažengta toli į priekį. Tačiau mes privalome nepasitenkinti tuo, kas pasiekta, bet toliau kovoti su bet kuria diskriminacijos lyčių pagrindu forma.

Tačiau ne viskas visais atžvilgiais pozityvu. Ir vyrai, ir moterys šiandien verčiami daryti karjerą. Dažnai intensyviausi metai įsitvirtinant profesiniame darbe sutampa su tais metais, kai mūsų šalyse kuriama šeima. Moterys teigia, kad joms ėmus aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime nesumažėjo jų darbo krūvis namuose. Tas per didelis krūvis neretai yra padažnėjusios moterų stresinės būsenos priežastis. Taip būna tarp kitų ir vaisingo amžiaus moterims. Moteris, žinodama, kad gali atsidurti tokioje situacijoje, dažnai būna priversta atsisakyti motinystės, pavyzdžiui, nutraukti nėštumą, kai nelauktai pastoja.

Nelygus darbo pasidalijimas sukuria įtampas ir šeimoje, pagaliau tai baigiasi skyrybomis. Todėl mes pabrėžiame, kad vyras – taip pat kaip ir moteris – privalo šeimą laikyti didžiausiu prioritetu savo gyvenime.

Pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko, kad darbdaviai iš jaunų moterų reikalauja garantijos nepastoti, antraip jų nepriima į darbą. Toks reikalavimas yra neleistinas kišimasis į jaunos moters gyvenimą. Be to, tai yra nuostatos, jog tik moteris atsako už vaikus, ženklas, nes jauniems vyrams toks reikalavimas nekeliamas. Tokioje situacijoje neplanuotas nėštumas yra toks didelis kliuvinys, kad moteris pasirenka abortą.

Turime nepamiršti, kad vyras ir moteris nuo pradėjimo momento yra atsakingi už negimusį kūdikį. Tėvas turi tokias pat teises ir pareigas negimusio kūdikio atžvilgiu kaip motina. Labai džiugu, kad vyrai gali gauti tėvų atostogas. Darbdavys negali atsakyti jam įstatymo garantuotos teisės.

Žinome, kad daugelis tėvų patenkinti leisdami savo vaikus į priešmokyklines įstaigas. Kasdien praleisti keletą valandų ikimokyklinėje įstaigoje gali būti ir naudinga vyresniems ikimokyklinukams. Tačiau svarbu, kad tėvai patys galėtų nuspręsti, kas geriausia jų vaikams. Todėl visuomenė turi būti įpareigota stebėti, kad abu tėvai nebūtų priversti dirbti (pvz., netinkama mokesčių politika), jei laikomasi nuomonės, kad būtų geriau kuriam nors iš jų likti namie su vaikais.

Šeimas paliekantys vyrai yra vis didėjanti problema visame pasaulyje, ne tik vargingose šalyse. Vis daugiau moterų lieka vienos su atsakomybe aprūpinti vaikus ir juos auklėti. Mūsų šalyse, nepaisant vis didėjančio lygiateisiškumo, dažniausia po skyrybų pagrindinę atsakomybę už vaikus prisiima motina. Skandinavų šalyse vienišos motinos gyvena palyginti gerai, bet kaip tik jos priklauso mažiausias pajamas gaunančių ir nuo streso susergančių ligonių grupei. Ir tai suprantama, jei jos turi dirbti profesinį darbą arba studijuoti ir vienos rūpintis vaikais bei tvarka namuose.

Aplinkos nuostata nėštumo atžvilgiu dažnai nulemia jo eigą. Jei jauna pora, besilaukianti kūdikio, laiko nėštumą sunkia problema, yra didelis pavojus, jog ji pasirinks abortą. Todėl įstatymų leidyba turi labiau pasirūpinti, kad tėvams būtų lengviau išlaikyti vaikus, pavyzdžiui kurti geresnes ekonomines sąlygas. Niekas neturi būti priverstas priimti tokio sunkaus sprendimo – nutraukti nėštumą – dėl finansinių sąlygų.

Primename, kad pagal krikščioniškąjį mokymą sutuoktiniams yra leidžiami lytiniai santykiai. Šeimos prieglobstyje ir esant pasitikėjimui tarp sutuoktinių, kurie priima gyvybės dovaną, yra geriausios sąlygos, kad ateinantis vaikas bus priimtas su meile ir džiaugsmu.

2. 3. Feminizmas ir požiūris į abortą

Kovojant su neteisybėmis, kurios dar dažnai ištinka moteris, kartais būdavo pareiškiama, kad tikram moters išsivadavimui pasiekti būtina ją atpalaiduoti nuo jos tradicinio vaidmens ir motinos identiteto. Toks požiūris reikalauja visiškai kontroliuoti jos vaisingumą visiškai laisvai naudojantis apsisaugojimo priemonėmis, kad bet kokiu būdu būtų išvengta nėštumo arba įteisintu abortu jis būtų nutrauktas. Vadovaujantis šitokiu požiūriu negimęs kūdikis yra tikra kliūtis moteriai pasiekti lygiateisiškumą.

Tačiau toks požiūris pamažu pradeda keistis. Savo naujausioje knygoje (7) Germaine Greer, viena iš feministinio judėjimo vadovių atsiriboja nuo savo ankstesnio besąlygiškai teigiamo požiūrio į nėštumo nutraukimą. Dabar ji pabrėžia, kad abortas yra vis dar tebeegzistuojančio seksualinio moterų išnaudojimo išraiška. Iš moterų reikalaujama, kad jos būtų bet kada pasirengusios lytiniams santykiams, nes apsisaugojimo priemonėmis galima išvengti nepageidaujamo nėštumo arba abortu jį nutraukti. Ji, be kita ko, parodo, kaip apsisaugojimo priemonės ir abortai tapo tikra industrija, kur didelę reikšmę turi ekonominiai interesai. „Britanijos Bendruomenių rūmuose prieš abortus nusiteikusiems lobistams metai po metų pavyksta pateikti naujus įstatymo projektus, tačiau, atrodo, jie nežino, jog toji medicinos verslovė nė nemano leisti, kad kažkas kištųsi į jos teisę disponuoti blastocidais ir embrionais” (8).

Krikščionės feministės, kurios kartu su daugeliu kitų (tarp jų ir mumis, vyskupais) kovoja su neteisybėmis, kurias iki šiol patiria moterys, teisingai pastebi, kad didelė klaida yra supriešinti negimusio kūdikio ir nėščios moters interesus (9). Jos pabrėžia, kad tikrajam feminizmui būdingas toks požiūris į visuomenę, kuri pasaulines problemas mėgina spręsti etiškai pagrįstu būdu, atsižvelgiant į visus žmones, taip pat ir į negimusius kūdikius.

Krikščionės feministės laiko tikrųjų feministinių vertybių išdavimu, jei feministės gina smurtą artimo atžvilgiu, t.y. abortą. Krikščionių feminisčių nuomone, etiką, vienpusiškai pagrįstą autonomija ir ekonominiu augimu bei žmogaus – ypač vyro – tendencija valdyti globalinę plėtrą, turi pakeisti etika, kuri remiasi atsakomybe už artimą.

Kaip kitur, taip ir čia mūsų pavyzdys yra Jėzus Kristus, kuriuo turime sekti. Popiežius Jonas Paulius II pabrėžia, kad „visame Jėzaus mokyme, taip pat ir Jo elgesyje, nėra nieko, kas atspindėtų moterų diskriminaciją, kuri buvo būdinga Jo epochai. Atvirkščiai, Jo žodžiai ir elgesys visuomet rodo moteriai deramą pagarbą” (Jonas Paulius II , Apaštališkasis laiškas Mullieris dignitatem, 13).

Dievas tapo žmogumi per moterį. Ji, Švenčiausioji Mergelė Marija, Duktė, Sesuo ir Motina, ir jos besąlygiškas „Taip” Dievui ir moterims, ir vyrams yra didelės pagarbos moteriai ir jos pašaukimui kriterijus ir mastelis.

2. 4. Požiūris į negimusį kūdikį

Visos Skandinavijos šalys šiandien suteikia teisėtą ir oficialiai finansuojamą galimybę nutraukti nėštumą. Įstatymų leidyba jose šiek tiek skiriasi, bet visose šalyse leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 nėštumo savaitės (10).

Prieš 20–30 metų, kai atsirado mūsų įstatymai dėl abortų, embrionas buvo laikomas moters kūno dalimi, kurią galima pašalinti atsižvelgiant į jos vientisumą, jei moteris to nori. Tačiau išsamesnės žinios apie negimusį kūdikį parodė, kad tai netiesa. Nors negimęs kūdikis maisto, deguonies, sekrecijos ir apsaugos atžvilgiais priklauso nuo motinos, jis yra atskiras individas, turintis atskirą genetinį identitetą, atskirą kraujotaką ir atskirą imuninę sistemą. Panaudojus šiuolaikinę prenatalinę diagnostiką ir vis tobulesnę techniką, negimusiam kūdikiui patikrinti sveikatos apsauga pripažino jį pacientu su savo poreikiais ir teisėmis. Plečiantis mūsų žinioms apie negimusį kūdikį, ima griūti mūsų įsitikinimas, kad 12 nėštumo savaitė yra palyginti tikra riba, iki kurios jo nutraukimas moraliai pateisinamas. Šiandien jau žinoma, kad vaikas jaučia daug anksčiau nei manyta. Jau septintą nėštumo savaitę aplink burną atsiranda sensoriniai nervų galiukai, ir naujausi tyrimų rezultatai rodo, kad vaikas 10 savaitę jau jaučia skausmą. Šiuo metu vaikas jau yra labai išsivystęs. Turint omeny, kad kasdien vis daugiau sužinome apie negimusio kūdikio sugebėjimus (11), vis sunkiau bus ir iš nekrikščioniškų pozicijų ginti teiginį apie ribą, iki kurios galima sunaikinti gyvybę.

Grynai filosofiniu požiūriu negimusių kūdikių ir naujagimių žudymas taip pat yra ginamas, laikant, kad tokie vaikai nėra asmenybės, nes neturi savimonės ir savų interesų, į kuriuos mums reikėtų atsižvelgti (12). Čia skiriama biologinė ir asmens gyvybė. Biologine gyvybe vadinami nesąmoningi cheminiai procesai, kurie reguliuoja organizmo vystymąsi, dauginimąsi ir jo išlikimą. O asmens gyvybė esanti sąmoningo ir autonomiško individo gyvybė, arba sąmoningas asmens gyvenimas. Šio skirstymo tikslas yra iškelti savaime suprantamą asmens gyvybės pranašumą prieš biologinę gyvybę, kad būtų galima patvirtinti visišką asmens teisę reguliuoti savo paties ir kitų žmonių gyvybes.

Šis dualistinis požiūris į žmogų yra labai abejotinas. Tiesa, ir krikščionių Tradicijoje yra skiriami kūnas ir siela, bet šis skirtumas yra formalus ir jokiu būdu neabejojama, kad žmogus yra vientisa asmenybė. Visa žmonijos patirtis ir visos jos mokslo žinios rodo, kad mūsų kūnas ir mūsų mąstymas egzistuoja vienas greta kito ir abu vystosi kaip vienybė. Embrionas ne taps žmogumi, bet jis jau yra besivystantis žmogus. Jau pradėjimo momentu jis turi visas vidines prielaidas, būtinas suaugusiai ir sąmoningai asmenybei susiformuoti. Todėl Bažnyčia su įsitikinimu skelbia: „Žmogiškoji būtybė nuo pat jos pradėjimo momento laikytina asmenybe ir atitinkamai su ja turi būti elgiamasi, todėl nuo tos pačios akimirkos jai turi būti suteiktos asmens teisės, tarp jų ir teisė į gyvenimą” (Tikėjimo mokslo kongregacijos instrukcija Donum vitae, 1987, I, 1). Tuo paaiškinamas ir kategoriškas Bažnyčios priešinimasis bet kokiems eksperimentams ir medicinos bandymams su embrionais, kurių metu jie žūsta. Čia juk kalbama apie žmogaus gyvybę!
 

3. Kreipimasis ir pasiūlymai

3. 1. Į Skandinavijos šalių katalikus

Raginame visus katalikus seseris ir brolius žodžiais ir darbais gerbti negimusį kūdikį. Mes žinome, kad tarp mūsų yra anksčiau nutraukusiųjų nėštumą arba tam pritarusiųjų. Aiški Bažnyčios pozicija šiuo klausimu niekam nenori užkrauti kaltės, bet stengiasi gelbėti gyvybę. Ir kaip tik tiems seserims ir broliams skiriama Gyvenimo Evangelija. Kristus sako, kad „<...> Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti” (Lk 15, 7). Skaudus patyrimas šiuo klausimu gali ateityje pasitarnauti gyvybei – būtent malda ir aktyviu liudijimu.

3. 2. Į kitus Skandinavijos šalių krikščionis

Kartu su visais Skandinavijos šalių krikščionimis mes norime daugiau darbuotis ugdant ir diegiant pagarbą negimusiam kūdikiui ir prašome visų krikščionių seserų ir brolių pagalbos. Katalikų Bažnyčia Skandinavijos šalyse sudaro tik nedidelę krikščionijos dalį. Reikia, kad visa krikščionija susivienytų ir kartu aktyviai veiktų, kad Evangelijos Tiesa apie pagarbą gyvybei būtų visur aiškiai paskelbta ir priimta. Juk mūsų Viešpats kadaise meldėsi: „<...> tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 21).

3. 3. Strategija dėl gyvybės

Mes siūlome, kad kiekvienoje vyskupijoje ar kiekvienoje Skandinavijos šalyje Katalikų Bažnyčia parengtų strategiją, kaip geriau galima skatinti pagarbą negimusiai gyvybei – katechezėmis, sielovada, pamokslais ir informacija. Čia būtų galima pridurti, kad adaptacija būtų tinkama alternatyva vaiko gyvybei išgelbėti.

Šią veiklą siūlome finansuoti iš „Gyvybės fondo”, šiam tikslui įkuriamo visose mūsų vyskupijose pagal jų galimybes, lėšų. Šis fondas turėtų remti savanoriškomis aukomis vyskupijose ir parapijose atsirandančias akcijas už negimusią gyvybę ir tėvus, ypač vienišus.

Bažnyčia galėtų prisidėti prie to, kad būsimieji tėvai neatsisakytų savo negimusio kūdikio, pasiūlydama tai, ko trūksta: jei ji būtų daugeliui labai reikalingas socialinis tikslas. Bažnyčia galėtų sukurti norinčią paremti vienišus tėvus organizaciją, kurioje galėtų susitikinėti vieniši tėvai ir taip remti vienas kitą.

Katalikiškosios bendruomenės turėtų ištirti galimybes padėti jauniems tėvams ne tik ekonomiškai, bet ir praktiškai. Labai svarbu mūsų bendruomenėse ir pamaldose sukurti tokią atmosferą, kad ten jaukiai jaustųsi šeimos su vaikais. Turi būti pakankamai vietos ir vaikams, kad jie suprastų, jog yra branginami ir vertinami.
 

4. Apibendrinimas

Kristus „sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelijoje” (2 Tim 1, 10). Gerosios Naujienos apie gyvenimą Kristuje šviesoje mūsų krikščioniškasis tikėjimas yra visų pirma ne tik rinkinys taisyklių, kurių turime laikytis iki paskutinės raidės, bet ir mūsų kupinas meilės atsakas į Tėvo kreipimąsi į mus per Sūnų. Dievas panoro sukurti mus kaip laisvas būtybes su savo valia ir protu. Šiandien, turbūt kaip niekada anksčiau, žmonės turi galimybę naudotis ta laisve ir disponuoti savo ir kitų gyvybėmis. Tačiau klausimas lieka neatsakytas: kaip mums atsakyti į Dievo iniciatyvą, kaip geriausia būtų atsiliepti į Jo begalinę Meilę?

Savo ganytojiškame laiške, mes, vyskupai, mėginome pateikti argumentus, kodėl manome, kad abortas yra su šia Meile nesuderinamas, ir kodėl turi būti gerbiama nekalta žmogaus gyvybė nuo jos pradėjimo iki pat natūralios mirties.

Mes negalime disponuoti gyvybe, Dievo dovana, bet galime su Dievo malone ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dėka tikėtis ateityje būti amžinai su Dievu, kaip apie tai nuostabiai yra pasakęs šv. Irenėjus: „Dievo garbė yra gyvas žmogus, o žmogaus gyvenimas yra galimybė išvysti Dievą” (13).
 

Gėteborgas, šv. Luko šventė,
1999 m. spalio 18 d.
 

Gerhard Schwenzer, Oslo vyskupas
Skandinavijos šalių Vyskupų konferencijos pirmininkas
Johannes B. M. Gijsen, Reikjaviko vyskupas
Czeslaw Kozon, Kopenhagos vyskupas
Gerhard Goebel, Tromso vyskupas
Georg Muller, Trondheimo vyskupas
T. Johannes Aarts, Helsinkio vyskupijos administratorius
William Keney, Stokholmo vyskupas pagalbininkas
Hans Martensen, Kopenhagos vyskupas emeritas
Hubertas Branderburg, Stokholmo vyskupas emeritas

(1) Mes puikiai suprantame, kad laikantis šios sampratos dar per anksti kategoriškai kalbėti apie individo atsiradimą, nes zigotos suskilimo atveju ima vystytis identiški dvyniai. Tačiau ši biologinė galimybė jokiu būdu nepaneigia Bažnyčios mokymo, kad nauja žmogaus gyvybė atsiranda jos pradėjimo metu: tai – žmogaus gyvybė, priklausanti mūsų giminei, ir kaip tik dėl to gerbtina.

(2) Išsamesnį istorinį Bažnyčios pozicijos aborto ir vaikų žudymo klausimu aprašymą Žr. John T. Noonan „An almost Universal Value in History” in The Morality of Abortion, ed John T. Noonan, Harvard UP, Cambridge, Mass, 1970

(3) Tertulijanas (apie 200 m.), kurio požiūrį į moterį šiandienė Bažnyčia atmetė, apie embrioną yra pasakęs ir dabar aktualius žodžius: „Jis yra žmogus, toks pat žmogus, kokiu jis vėliau taps. Vaisius visada jau visiškai visas slypi sėkloje” (Apologeticum, IX, 8). III amžiuje Klemensas Aleksandrietis smerkia nėštumo nutraukimą kitu pagrindu sakydamas, kad vaiko gyvybės nutraukimas pažeidžia Kristaus Meilės Įsakymą, kuris liepia mums mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo (plg. Jn 15, 12).

(4) Apie 550 metus kovo 25 d. (9 mėnesius prieš Kalėdas) buvo pradėtas švęsti Apreiškimas Marijai, tuomet vadinamas Kristaus Apreiškimu, minint Kristaus Prasidėjimą. XII a. Bažnyčia ėmė švęsti gruodžio 8 dieną Marijos Prasidėjimą, turint omeny tai, kad Bažnyčia jau 600 metų Marijos Gimimą šventė rugsėjo 8 dieną. Plg. A. G. Martimort, L’Eglise en priere IV. La liturgie et le temps, Desclee, 1983, 155 p.

(5) Naujausiais gautos statistikos duomenimis, Islandijoje 1997 m. buvo atlikta 919, Danijoje 1996 m. – 18135, Suomijoje 1997 m. – 10238, Švedijoje 1998 m. – 31 008 ir Norvegijoje 1997 m. – 13985 abortai.

(6) Stokholmo lanstingo atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad 21 proc. apklaustų jaunuolių vartojo vadinamąsias „tabletes kitą dieną po to”, t. y. moteris po lytinių santykių be apsisaugojimo priemonių gali išgerti tabletę, kuri neleidžia apvaisintam kiaušinėliui įsitvirtinti gimdoje ir vystytis.

(7) Greer, Kvinnan i sin helhet, Norstedt, Stokholm 1999.

(8) Greer, Kvinnan i sin helhet, 100 p., – čia versta iš švedų kalbos.

(9) Plg. Sidney Callahan, „aborshion and the Sexual Agenda: a Case for Profile Feminism in Abortion: A Reader, ed Lloyd Steffen, Pilgrim Press, Clevland, Ohio, 1996.

(10) Islandijoje aiškinama, kad turi būti nurodomos medicininės ir socialinės priežastys nėštumui nutraukti ir kad operacija turi būti atlikta kaip galima anksčiau, iki 12 nėštumo savaitės pabaigos. Po 16 savaitės abortui leidimą turi duoti kompetentingos instancijos. Danijoje abortas dėl socialinių ir medicininių priežasčių leidžiamas ir po 12 nėštumo savaitės, bet įstatymas nenustato ribos, nuo kada negimęs kūdikis turi teisę į gyvenimą. Pavyzdžiui, 1996 m. buvo padaryta 12 abortų po 23 nėštumo savaitės. Švedijoje nėštumą galima nutraukti iki 18 nėštumo savaitės. Vėliau iki gyvybingumo ribos (kuri šiandien laikoma 22 savaitės), nėštumą nutraukti galima tik esant ypatingoms priežastims ir socialinei tarnybai leidus. Norvegijoje įstatymo dėl abortų pratarmėje sakoma, kad valstybė yra įpareigota šviesti gyventojus etikos ir sekso srityje, pateikti žinių apie žmogiškus santykius ir atsakingą šeimos planavimą, kad abortų sumažėtų iki minimumo. Po 12 nėštumo savaitės turi būti nurodytos ypatingos sąlygos, ir, kaip ir Švedijoje, nėštumo negalima nutraukti po to, kai embrionas tampa gyvybingas. Suomijos įstatymas skelbia, kad abortas leidžiamas iki 12-os, o dėl medicininių priežasčių jis gali būti leistas iki 24 nėštumo savaitės.

(11) Kerstin Hedberg Nygvist, „Det ofodda barnets kompetens”, Signum 3/98, 80–83 p.

(12) Šiam požiūriui atstovauja daug utilitarinių filosofų, tarp jų Michael Tooley, Peter Singer ir Helga Kuhse. Kuhse, pavyzdžiui, rašė: „<...> juk mes negalime sakyti, kad kūdikis yra suinteresuotas tęsti gyvenimą. Žinoma, jei viskas gerai klostysis, kūdikis gali tapti laimingu vaiku ir suaugusiu ir būti atsakingas už savo gyvenimą; bet, mums labai gerai žinoma, kad ne visada taip būna. Negana to, ir tai svarbiausia, asmenybė protiniu atžvilgiu nėra tokio paties lygio kaip kūdikis. Kūdikis ir vaikas yra tas pats fizinis organizmas, bet vaikas yra būsima asmenybė visais atžvilgiais, o kūdikis toks nėra. Tai reiškia, kad kūdikiai, kaip kačiukai ir gemalai, nesuinteresuoti tęsti savo gyvybę, kad jie neturi „teisės į gyvenimą” ir kad nėra tiesioginė klaida atsisakyti ginti jų gyvybę”. Cf. Helga Kuhse, „Quality of Life as a Decision Making Criterion II”. In Ethics and Pernatology, ed Amnon Goldworth. Oxford UP, New York, 1995.