2000 m. gegužės 14 d. – IV Velykų sekmadienis
 

Gerbiamieji vyskupystės broliai,
Brangūs broliai ir seserys visame pasaulyje!

Pasaulinė maldų už pašaukimus diena, kuri švenčiant Jubiliejų bus ypač džiaugsmingai minima Velykų laikotarpiu, suteikia man progą kartu su jumis pamąstyti apie dieviškojo kvietimo dovaną, pasidalijant jūsų rūpesčiu dėl pašaukimų į įšventintųjų tarnystę ir Dievui pašvęstųjų gyvenimą. Tema, kurią jums noriu pasiūlyti šiais metais, glaudžiai siejasi su Didžiojo jubiliejaus iškilme. Norėčiau kartu pamąstyti apie „Eucharistiją, visų pašaukimų ir tarnybų Bažnyčioje šaltinį”. Argi Eucharistija nėra istorijoje gyvenančio ir veikiančio Kristaus slėpinys? Per Eucharistiją Jėzus nepaliauja kvietęs kiekvieną žmogų jį sekti ir siūlęs jam „laiko pilnatvę”.
 

1. „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters” (Gal 4, 4).

„Laiko pilnatvė reiškia Žodžio <…> Įsikūnijimo slėpinį ir pasaulio Atpirkimo slėpinį” (Tertio millennio adveniente, 1): Sūnuje, kuris yra vienos prigimties su Tėvu ir kuris tapo žmogumi Mergelės įsčiose, prasideda ir baigiasi lauktasis „laikas”, malonės ir gailestingumo laikas, atpirkimo ir susitaikinimo laikas.

Kristus apreiškia visai kūrinijai ir ypač žmogui skirtą Dievo planą. Jis „rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas” (Gaudium et spes, 22), slypintis širdyje to, kuris yra Amžinas. Įsikūnijusio žodžio slėpinys iki galo atsiskleis tik tuomet, kai jame savo pilnatvę pasieks kiekvienas vyras ir kiekviena moteris, sūnūs Sūnuje, jo mistinio Kūno, kuris yra Bažnyčia, nariai.

Jubiliejus, o ypač šis, kai švenčiame Dievo Sūnaus atėjimo ir apsireiškimo laike bei atpirkimo slėpinio 2000 metų sukaktį, ragina visus tikinčiuosius pamąstyti apie savo asmeninį pašaukimą, kad savo gyvenime papildytų, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia (plg. Kol 1, 24).
 

2. „Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?” (Lk 24, 30–32)

Eucharistija yra kulminacinis momentas, kai Jėzus dėl mūsų atpirkimo atiduotame Kūne ir išlietame Kraujyje atskleidžia savo tapatybės slėpinį ir parodo kiekvieno tikinčiojo pašaukimo prasmę. Visa žmogiškojo gyvenimo prasmė yra šiame Kūne ir šiame Kraujyje, nes tik per juos mes gavome gyvenimą ir atpirkimą. Tam tikru būdu su jais turi būti sutapatinta ir pati žmogaus egzistencija, kad savo ruožtu ji galėtų taip save realizuoti, jog taptų dovana kitiems.

Visa tai slėpiningai reiškiasi Eucharistijoje duonos ir vyno pavidalais minint Viešpaties Paschą: tikintysis, kuris valgo už jį paaukotą Kūną ir geria išlietą Kraują, įgauna jėgos perkeisti save ir pats tapti dovana. Kaip sako šventasis Augustinas: „Būkite tuo, ką priimate, ir priimkite tai, kuo esate” (Sermo 272, 1: Sekminės).
Susitikdami su Eucharistija vieni supranta, jog yra šaukiami Altoriaus tarnystei, kiti – kontempliuoti šio slėpinio grožį ir gelmę, dar kiti – toliau perduoti ir lieti šį meilės srautą vargšams ir silpniesiems ir dar kiti – suvokti jos keičiančią jėgą kasdienio gyvenimo realijose bei situacijose. Kiekvienas tikintysis Eucharistijoje randa ne tik savo egzistencijos supratimo raktą, bet ir drąsos šią egzistenciją aktualizuoti per charizmų bei pašaukimų įvairovę statydinant istorijoje vienintelį Kristaus Kūną.

Pateikdamas Emauso mokinių pasakojimą (Lk 24, 13–35), šventasis Lukas mums parodo, kas įvyksta Eucharistija gyvenančio žmogaus gyvenime. Kai „nepažįstamajam” „laužant duoną” atsiveria mokinių akys, jie suvokia, kad besiklausant, kaip jis aiškino Raštus, jų širdys buvo užsidegusios. Šiose degančiose širdyse regime kiekvieno pašaukimo atpažinimą ir istoriją. Pašaukimo, kuris yra ne trumpalaikė emocija, bet nuolat aiškėjantis ir augantis suvokimas, kad Sūnaus Eucharistija ir Pascha turi vis labiau tapti Jo mokinių Eucharistija ir Pascha.
 

3. „Ir jums, jaunuoliai, tai parašiau, nes jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį” (1 Jn 2, 14).

Dievo meilės slėpinį, „kuris buvo paslėptas amžiams ir kartoms” (Kol 1, 26), dabar mums atskleidžia „žodis apie kryžių” (1 Kor 1, 18). Jis, gyvendamas jumyse, brangūs jaunuoliai, bus jūsų stiprybė ir šviesa ir atskleis jums jūsų asmeninio pašaukimo paslaptį. Žinau jūsų dvejones ir pastangas, matau jus kartais sutrikusius, suprantu jus apimančią baimę, kai žvelgiate į ateitį. Tačiau savo sieloje ir širdyje saugau džiugų gausių mūsų susitikimų prisiminimą mano apaštališkųjų kelionių metu, kai galėjau įsitikinti nuoširdžiais jūsų kiekvieno tiesos ir meilės ieškojimais.

Viešpats Jėzus pasistatė tarp mūsų savo palapinę ir iš šios eucharistinės buveinės kiekvienam vyrui ir moteriai nuolat kartoja: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28).

Brangūs jaunuoliai, eikite pasitikti Jėzaus Atpirkėjo! Mylėkite ir adoruokite jį Eucharistijoje! Jis yra šventųjų Mišių metu, kai sakramentiškai sudabartinama Kryžiaus auka. Jis ateina pas mus šventojoje Komunijoje ir pasilieka mūsų bažnyčių tabernakuliuose, nes yra mūsų draugas, visų draugas, ypač jūsų, jaunuoliai, kuriems taip reikia pasitikėjimo ir meilės. Iš Jo jūs galite pasisemti drąsos būti Jo apaštalais būtent šiuo istoriniu metu: 2000 - ieji bus tokie, kokių jūs, jaunuoliai, norėsite ir kokius juos padarysite. Po didžiulės prievartos ir priespaudos pasauliui reikia jaunų žmonių, galinčių „statyti susivienijimo ir susitaikinimo tiltus”; po kultūros, kai žmonės neturėjo pašaukimo, dabar reikia vyrų ir moterų, tikinčių gyvenimu ir priimančių jį kaip kvietimą, ateinantį iš aukščiau, iš Dievo, kuris kviečia, nes myli;  po įtarumo ir nepasitikėjimo atmosferos, nuodijančios žmonių santykius, tik drąsūs jauni žmonės, kurių dvasios ir širdys yra atviros aukštiems ir kilniems idealams, galės atkurti grožį bei tiesą gyvenime ir žmonių santykiuose. Tuomet šis jubiliejinis laikas bus iš tikrųjų „Viešpaties malonės metai”, pašaukimų Jubiliejus.
 

4. „Rašau jums, tėvai, nes jūs pažįstate tą, kuris yra nuo pradžios” (1 Jn 2, 13).

Kiekvienas pašaukimas yra Tėvo dovana, ir kaip kiekviena iš Dievo ateinanti dovana, ji perduodama per daugybę žmogiškųjų tarpininkų: tėvų ar mokytojų, Bažnyčios ganytojų, tų, kurie tiesiogiai įsitraukę į pašaukimų ugdymo tarnybą, ar net paprastą tikintįjį. Šiuo laišku norėčiau kreiptis į visus šiuos žmones, kurie gali padėti atpažinti dieviškąjį kvietimą ir jį paremti. Žinau, jog apaštališkasis rūpinimasis pašaukimais yra nelengva tarnyba. Bet kaip galima pamiršti, kad niekas taip neuždega, kaip entuziastingas savo paties pašaukimo liudijimas? Tas, kuris džiaugsmingai gyvena šia dovana ir kasdien ją maitina susitikdamas su Eucharistija, žinos, kaip daugelio jaunų žmonių širdyse pasėti gerą ištikimybės dieviškajam pašaukimui sėklą. Būtent Eucharistijos akivaizdoje Jėzus susitinka su mumis, įlieja į mus bažnytinės bendruomenės dinamizmo ir padaro mus pranašiškais ženklais pasauliui.
Taip pat su visu švelnumu ir dėkingumu norėčiau kreiptis į visus tuos pašaukimų animatorius, kunigus, vienuolius ir vienuoles bei pasauliečius, kurie entuziastingai atsiduoda šiai sunkiai tarnybai. Tegul neatbaido jūsų sunkumai, pasitikėkite! Didžiadvasiškai sėjama Dievo pašaukimo sėkla neša gausių vaisių. Matant pašaukimų į įšventintųjų tarnybą bei pašvęstųjų gyvenimo gilią krizę, apėmusią kai kuriuos pasaulio regionus, ypač šiais jubiliejiniais 2000 metais svarbu dirbti taip, kad kiekvienas kunigas, kiekvienas pašvęstasis žmogus iš naujo surastų savo pašaukimo grožį ir paliudytų jį kitiems. Tegul kiekvienas tikintysis taps pašaukimų auklėtoju nebijodamas pasiūlyti radikalų pasirinkimą; tegul kiekviena bendruomenė supranta Eucharistijos svarbą ir Eucharistinės Aukos tarnautojų būtinumą; tegul visa Dievo tauta vis atkakliau ir nekantriau meldžia pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Patikėkime šią maldą užtarimui tos, kuri yra amžinojo Kunigo Motina.
 

5. Malda

Mergele Marija, nuolanki Aukščiausiojo dukra,
Tavyje nuostabiu būdu išsipildė
dieviškojo pašaukimo slėpinys.
Tu mums rodai, ką Dievas atlieka tuose,
kurie patiki Jam save;
Tavyje Kūrėjo laisvė
pažadino kūrinio laisvę.
Tas, kuris gimė tavo įsčiose,
turėjo vienintelę valią, kurioje susijungė išganingoji Dievo laisvė
ir klusnus žmogaus sutikimas.
Tavo dėka dieviškasis kvietimas
yra nebeatsiejamas nuo žmogaus-Dievo atsakymo.
Tu, naujojo gyvenimo pirmiena,
mums visiems saugai kilnųjį džiaugsmo ir meilės „Taip”.
Šventoji Marija, visų pašauktųjų Motina,
padaryk, kad tikintieji turėtų jėgų
kilniai ir drąsiai atsiliepti į dieviškąjį kvietimą
ir leisk jiems būti džiugiais meilės Dievui
ir savo artimui liudytojais.
Jaunoji Siono dukra, Ryto žvaigžde,
lydinti žmonijos žingsnius per Didįjį jubiliejų į ateitį,
kreipk naujojo šimtmečio jaunimą
į Tą, kuris yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų” (Jn 1, 9).
Amen!

Iš Vatikano, 1999 rugsėjo 30 d.

Jonas Paulius II