1992 metais pasirodžius Katalikų Bažnyčios katekizmui prancūzų kalba, Lietuvos katechetikos komisijos leidykla 1996 metais išleido jo vertimą į lietuvių kalbą.

1997 metais Vatikano leidykla išleido pataisytą Katalikų Bažnyčios katekizmą lotynų kalba.

Čia pateikiami pataisymai, žinotini visiems pastoracijoje dirbantiems kunigams, vienuoliams ir tikintiesiems. Kiti pataisymai, nekeliantys esminių Katalikų Bažnyčios doktrinos klausimų paliekami ateičiai.

Šiuo metu mums aktualūs šie Katalikų Bažnyčios katekizmo pataisymai. Čia pateikiamas jų lietuviškas vertimas iš lotyniškojo pataisyto leidimo.
 

II  Bažnyčios įsakymai

2041 Bažnyčios įsakymai tarnauja doriniam gyvenimui, kuris yra susijęs su liturginiu gyvenimu ir jo stiprinamas. Bažnytinė valdžia, įpareigodama laikytis jos išleistų pozityvių įstatymų, siekia užtikrinti tikintiesiems labai reikalingą maldos dvasios ir dorinių pastangų minimumą, ugdant Dievo ir artimo meilę.

2042 (plg. 1389, 2180, 2177) Pirmuoju įsakymu („Sekmadieniais ir kitomis įsakytų švenčių dienomis dalyvauk šventosiose Mišiose ir susilaikyk nuo sunkių fizinių darbų”) tikintieji įpareigojami švęsti tą dieną, kurią minimas Viešpaties Prisikėlimas, taip pat pagrindines liturgines šventes, skirtas Išganytojo, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų paslaptims pagerbti. Pirmiausia jie privalo švęsti Eucharistiją, susirinkus krikščionių bendruomenei, taip pat pailsėti nuo darbų ir užsiėmimų, galinčių jiems trukdyti tų dienų šventimą.

Antrasis įsakymas (plg. 1457 („Bent kartą per metus atlik išpažintį”) užtikrina pasirengimą Eucharistijai Sutaikinimo sakramentu, kuris pratęsia Krikštu pradėtą atsivertimą ir atleidimą.

Trečiasis įsakymas (plg. 1389) („Bent apie Velykas priimk šventąją Komuniją”) nustato rečiausiai kartojamą laiką Išganytojo Kūnui ir Kraujui priimti, jungdamas jį su Velykiniu laiku, kuris yra krikščionių liturgijos šaltinis ir centras.

2043 Ketvirtasis įsakymas (plg. 1387, 1438) („Laikykis Bažnyčios nustatytų pasninkų”) nustato liturginėms šventėms mus parengiantį susitvardymo ir atgailos metą; tai padeda mums valdyti savo instinktus ir pasiekti širdies laisvę.

Penktuoju įsakymu (plg. 1351) („Paremk Bažnyčią”) tikintieji taip pat įpareigojami pagal savo išgales materialiai remti Bažnyčią.
 

Būtinoji gintis

2263 (plg. 1737) Būtinoji žmogaus ir visuomenės gintis nėra draudimo žudyti nekaltą žmogų arba tyčinės žmogžudystės draudimo išimtis. „Savigynos gali būti du padariniai: savosios gyvybės išsaugojimas ir užpuoliko mirtis”. „Visiškai įmanoma atsirasti dviem vieno veiksmo padariniams, iš kurių pirmas norimas, antras – ne”.

2265 (plg. 2240, 2308) Būtinoji gintis gali būti ne tik teisė, bet ir svarbi pareiga tam, kuris yra atsakingas už kito gyvybę. Bendrosios gerovės gynimas reikalauja neteisų užpuoliką padaryti nepavojingą. Dėl to teisėti visuomenės vadovai turi teisę net imtis ginklo atremti gyventojų, už kuriuos jie yra atsakingi, užpuolikams.

2266 (plg. 1897–1899, 1449) Valstybės pastangos užkirsti kelią veiksmams, pažeidžiantiems žmogaus teises ir pagrindines piliečių bendrabūvio taisykles, atitinka reikalavimą išsaugoti bendrąją gerovę, teisėta valdžia turi teisę ir pareigą bausti nusikaltimo sunkumą atitinkančiomis bausmėmis. Pirmaeilis bausmės tikslas yra atitaisyti nusikaltimo sukeltą netvarką. Kai nusikaltėlis tą bausmę priima noriai, ji įgyja atlyginamąją vertę. Pagaliau bausmės tikslas yra ne tik išsaugoti viešąją tvarką bei užtikrinti žmonių saugumą, bet ir gydyti: ji turi, kiek įmanoma, padėti nusikaltėliui pasitaisyti.

2267 (plg. 2306). Nusikaltėliui, kurio tapatybė ir atsakomybė yra nustatytos su visišku tikrumu, tradicinis Bažnyčios mokymas leidžia taikyti mirties bausmę, jeigu ji yra vienintelis būdas apginti žmonių gyvybę nuo neteisaus užpuoliko.

Jei žmonėms nuo užpuoliko apginti ir jų saugumui užtikrinti užtenka nekruvinų priemonių, valdžia privalo imtis būtent jų, kadangi jos geriau atitinka konkrečias bendrosios gerovės sąlygas ir labiau dera žmogaus orumui.

Mūsų laikais, kai valstybė yra pajėgi veiksmingai užkirsti kelią nusikaltimams ir nusikaltėlius padaryti nepavojingus, galutinai neatimdama jiems galimybės pasitaisyti, tokie atvejai, kai absoliučiai būtina numarinti nusikaltėlį, iš tiesų „pasitaiko labai retai, praktiškai jų iš viso nebūna”.
 

Pagarba žmogui ir moksliniai tyrinėjimai

2296 (plg. 2301) Organų persodinimas atitinka dorinį įstatymą, jei donoro patiriama fizinė ir psichinė rizika bei pavojai yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Organų atidavimas po mirties yra kilnus ir nuopelningas veiksmas, kurį privalu skatinti kaip didžiadvasiško solidarumo ženklą. Jis doriniu požiūriu nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo. Be to, doriniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, nors tuo ir būtų atitolinta kitų žmonių mirtis.