Eucharistijos samprata ankstyvojoje Bažnyčioje
 

Pauliaus Euchatistijos samprata

Paulus išganymo įvykį pateikia vienareikšmiškai, norėdamas apsaugoti bendruomenę nuo nesusipratimų bei piktnaudžiavimų ir nurodydamas Eucharistijos reikšmę bendruomenės gyvavimui (plg. 1 Kor 10 ir 11).

1 Kor 10 svarstoma problema, ar krikščionys gali valgyti stabams paaukotą mėsą. Apaštalas pradeda įspėdamas saugotis stabmeldystės (10, 14). Nagrinėdamas stabams paaukotos mėsos problemą, Paulius prabyla ir apie Eucharistiją. Valgyti nuo Viešpaties stalo reiškia bendrystę su dovanose sudabartintu Kristumi. Jei kas dalyvauja stabų garbinime, tas bendrauja su stabais: „Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties stalo bendrai ir demonų stalo bendrai“ (10, 21).

1 Kor 11,17–30 teksto atsiradimo dingstis – turtingųjų bendruomenės narių piktnaudžiavimas: kai valgomas savo maistas ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria (11, 20–22). Apaštalas korintiečiams aiškina, kokią prasmę ir turinį Kristus suteikė vakarienei.

Kristus – šeimininkas ir dovana

Svarstydamas stabams paaukotos mėsos problemą, Paulius pažymi esminę Eucharistijos prasmę – tai Viešpaties suteikta bendrystė su Juo. Kristus yra šeimininkas (priimantis svečius) ir dovana, todėl Paulius kalba apie Viešpaties vakarienę (11, 20) bei Viešpaties stalą (10, 21). Apaštalas klausia korintiečių: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona” (10, 16–17). Paulius Kristaus realiu buvimu duonos ir vyno pavidaluose remiasi, kad galėtų išdėstyti savo mintis apie Bažnyčią. Pauliaus pavartota sąvoka koinonia – turėti dalį reiškia ne žmonių suburtą, bet Kristaus kaip šeimininko per duoną ir vyną suteiktą ryšį. Suvokiant vaišes duodančio Kristaus buvimą duonos ir vyno pavidaluose koinonia sąvoka tampa nepaprastai turininga.

Panašias mintis sutinkame ir 1 Kor 11, 17–30. Čia apaštalas asocialiai ir susiskaldžiusiai bendruomenei priešpastato Viešpaties vakarienę –už mus paaukoto Kristaus kūno davimą (11, 24). Gėrimas iš vienos taurės leidžia dalyvauti Naujojoje sandoroje, kurią Dievas įkūrė per Kristaus mirtį. Kas tokias dovanas netinkamai, neatsižvelgdamas į Jėzaus atsidavimą mums priima, tas priima Viešpaties duoną ir taurę nevertai. Juk toks žmogus neskiria Viešpaties Kūno ir Kraujo nuo paprasto maisto, todėl yra kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Pauliaus įsitikinimu, duonos ir vyno pavidalais Kristus pats save nukryžiuotą  atiduoda. Kadangi ši dovana yra nuostabus, galingas ir konkretų gyvenimą veikiantis maistas, todėl nevertas jos priėmimas neišvengiamai atves į pražūtį. Paulius ryškiau negu sinoptikai vaizduoja Eucharistijos vienijantį ryšį.

Eucharistija – vienybės ryšys

Antrasis Pauliaus mokymo apie Eucharistiją akcentas – dalyvavimas Viešpaties vakarienėje per dalijimąsi dovanomis sukuria tikrą vienybę tarp stalo bendrų, t. y. dalyvaujančiųjų. Pauliaus supratimu, bendruomenė yra ne savanoriškas bendraminčių susiėjimas, švenčiantis Viešpaties atminimą, bet atvirkščiai – bažnytinę bendruomenę kuria Viešpaties vakarienė. Bažnyčia tampa Kristaus kūnu, nes suvienijama per Eucharistiją (plg. 1 Kor 10, 17). Eucharistijoje priimtas Kristaus Kūnas ir Bažnyčia kaip Kristaus Kūnas vienas nuo kito priklauso. Kas stokodamas meilės nevertai dalyvauja Viešpaties vakarienėje, „bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“ (1 Kor 11, 27); ir atvirkščiai – bendruomenę apsunkina tas, kuris „valgo ir geria to Kūno neišskirdamas” (1 Kor 11, 29). Jis užsitraukia teismą ir mažina bendruomenės meilę (plg. 1 Kor 11, 30). Kadangi Eucharistija ir Bažnyčia taip glaudžiai tarp savęs susiję, tai meilė suprantama kaip visų vienybės siekiančiųjų pastangų pagrindas. Meilė Viešpaties stalą daro išganingą pirmiausia priimančiajam, kitaip – meilė tampa apkaltinančia. Meilė veikia Eucharistijoje kaip Viešpaties valgio jėga. Artimo meilė ir pastangos siekti santarvės daro Eucharistijos šventimą vaisingą ir išganingą, tikra Viešpaties puota.

Nukryžiuotojo skelbimas

Trečiasis Pauliaus mokymo apie Eucharistiją akcentas – kerigminė žymė. „Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26). Eucharistijoje vykstantis Nukryžiuotojo skelbimas yra primenantis ir sudabartinantis skelbimas, t. y. eucharistinės dovanos yra nesavanaudiškos Jėzaus meilės kupini ženklai, todėl tai yra ne vien prisiminimo vakarienė, bet ir Viešpaties sudabartinimo žinia. Skelbti, vadinasi, kitiems pristatyti Nukryžiuotojo artumą kaip išliekantį reikalavimą.

Eschatologinis valgis

Viešpaties vakarienė yra Jėzaus skelbimas iki Jis ateis (plg. 1 Kor 11, 26). Todėl švenčiančiųjų žvilgsnis kreipiamas nuo atminimo (praeities) į galutinį tikslą (eschaton). Eucharistija pažymi „jau“ suteiktą Kristaus bendrystę ir kartu „dar ne“[pasiekiamą] galutinį jos pavidalą. Šventieji pavidalai yra riboti žemiški gestai, bet kartu jie yra galutinių dalykų išankstinis įrodymas bei pradžia. Ketvirtoji Pauliaus mokymo apie Eucharistiją žymė – būsimojo atbaigimo pirmavaizdis ir viltingas ženklas. Viešpaties vakarienės bendras šventimas savo išsipildymo laukia amžių pabaigoje. Paulius parodo abi Eucharistijos eschatologinio pobūdžio puses: jis nurodo jau prasidėjusią eschatologiją ir Kristaus atėjimą, tačiau tuoj pat apmalšina vienpusį entuziazmą, primindamas, jog galutinis atbaigimas dar neatėjo.

Taigi Viešpaties vakarienė, anot Pauliaus, yra mirti pasirengusio ir vėl ateinančio Kristaus dovana. Per duonos ir vyno pavidalus Viešpats siūlo turėti dalį kartu su juo. Tai sukuria tikrą ir apčiuopiamą vienybę tarp švenčiančiųjų, nes jie tampa viena Kristaus Kūne. Eucharistijos šventimas yra sudabartinantis Nukryžiuotojo skelbimas ir viltingas galutinės bendrystės su Kristumi ir Dievu pirmavaizdis.
 

Jono Eucharistijos samprata

Eucharistiniai tekstai

Žvelgdami į evangelisto Jono eucharistinius tekstus, galime pastebėti, jog Jėzaus atsisveikinimo vakarienėje centrinę vietą užima kojų plovimas, bet nėra Eucharistijos įsteigimo aprašymo. R. Schnackenburg tai taip aiškina: jei ankstyvojoje Bažnyčioje nuo pat pradžių švenčiamas duonos laužymas (plg. Apd, 1 Kor 10, 16) ar Viešpaties vakarienė (plg. Pauliaus liudijimą 1 Kor 11, 20–26), kaip pagrindinė bendruomenės gyvenimo forma bei centras, tuomet atrodytų labai keista, kad evangelistas Jonas nutyli Eucharistijos įsteigimą. Kodėl? Ar evangelistas antisakramentiškai nusiteikęs?

Jn 13 neperduodamas aiškus Eucharistijos įsteigimo tekstas, tačiau R. Schnackenburg aiškina, jog Jono bendruomenė švęsdavo Viešpaties vakarienę. Tai paliudija kiti eucharistiniai tekstai. Viešpaties vakarienę švęsti paskatino Jėzaus kančios išvakarėse įvykusi atsisveikinimo vakarienė (kaip ir sinoptikų evangelijose). Kojų plovimo prieš vakarienę aprašymo scena Jonas nori atskleisti Eucharistijos prasmę: Jėzus mums atsiduoda nusižemindamas kaip vergas. Redakcinis Eucharistijos įsteigimo intarpas būtų tarsi jau išreikštos prasmės sudvejinimas. Savaime suprantama, kad Eucharistijos šventimas Jono bendruomenėje remiasi Paskutine vakariene. Tai parodo jos tikrąją prasmę – Eucharistija yra nuolatinis Jėzaus meilės apreiškimas saviesiems, Jo mirties prisiminimas ir dalyvavimas Jo gyvenime. Ar tradicinis Eucharistijos įsteigimo pasakojimas dar pridėtų ką nors iš esmės naujo po kojų plovimo ir po Jėzaus pokalbio su Petru? Ar evangelistas privalėjo tai paminėti, rašydamas jau tą žinančiai ir Eucharistiją švenčiančiai bendruomenei? Kad kojų plovimas prieš Paskutinę vakarienę tikrai nėra antisakramentalus (pakeičiantis Eucharistijos įsteigimo aprašymus), įsitikinsime pažvelgę į Jn 6 skyrių.
Jn 6 sąranga

Šį skyrių galėtume taip pavadinti: „Jėzus atiduoda save kaip gyvenimo duoną“. Stebuklingasis duonos padauginimas (6, 1–15) pateikiamas kaip įvadas. Šio ženklo prasmę Jėzus atskleidžia savo kalba (6, 22–59). Tarp duonos padauginimo ir Jėzaus kalbos įsiterpia Jėzaus ėjimo vandeniu scena (6,16–21). Mt ir Mk (14,13–23; 6, 32–52) Jėzaus ėjimą vandeniu taip pat susieja su duonos padauginimu.

Jėzaus kalbos apie gyvenimo duoną pagrindą sudaro 6, 26–59 eilutės. Šios dalies literatūrinis žanras – į 6, 31 įterptų Ps 78, 24 žodžių „Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“ krikščioniškasis midraš (aiškinimas). Šią psalmės vietą Jėzus pritaiko sau. Pirmiausia kalbama tiesiogiai apie Eucharistiją, bet tik įvedamąja ir parengiamąja prasme, nes šioje dalyje valgyti duoną reiškia tikėti Jėzų. 6, 35: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“. Tokia įvadinė dalis veda toliau iki pat 6, 51: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.

Kad 6, 51 yra aiškus eucharistinis tekstas, patvirtina kitos eilutės. Pirmiausia paminėtinos ankstesnės eilutes, kalbančios, kad Jėzus yra gyvenimo duona – Jį sutikti reiškia turėti gyvenimą (plg. 6, 51. 35). Toliau eina žodžiai: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (6, 51); čia konkretizuojami žodžiai apie tikėjimą Juo kaip gyvenimo duona (plg. 6, 35) nurodant, kad ta gyvenimo duona yra Jo kūnas, duodamas kaip maistas (plg. 6, 51). Jn 6, 53 kalba apie kūną ir kraują, kurių valgymas ir gėrimas dovanoja gyvenimą (plg. 6, 53. 54). Kulminacinė šios eilutės mintis, kad gyvenimą teikianti duona yra Jo kūnas ir kraujas, leidžia kalbėti apie Jn 6 kaip apie eucharistinį tekstą.

Jau pirmojoje kalbos dalyje (6, 32–51b) randame mintį apie gyvenimo duoną, kuri mus kreipia antrojoje kalbos dalyje išreikštų tikrų eucharistinių simbolių link. Ypač ryškiai tai atspindi 6, 53–54: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“. Ši mintis formuluojama pozityviai, tačiau taip pat nustatomos ribos: „jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“. Šventasis valgis evangelistui yra dieviškojo gyvenimo suteikimo „priemonė“. Jn 6 baigiasi Jėzaus kalbos sukeltos krizės tarp mokinių išsprendimu – dvylika pasiliko, o Petras išreiškė dvylikos tikėjimą.

Egzegetai labai skirtingai vertina Jėzaus kalbos pirmosios ir antrosios dalies santykį. Bultmanas mano, kad pirmoji dalis apie tikėjimą kaip maistą turėtų būti suprasta simboliškai, o antrąją dalį su stipria sakramentine žyme jis priskiria prie vėlesnių bažnytinio redaktoriaus intarpų. Kiti tokią nuomonę stipriai kritikuoja ir pasinaudodami stiliaus kritika nurodo, jog 6, 51–58 tikrai priklauso Jono evangelijos pradinei redakcijai ir nėra joks vėlesnis intarpas. G.Delling patebi, kad svarstoma evangelijos vieta atspindi evangelistui Jonui būdingą perteikimo pobūdį (išeities taškas taiklus pagrindinių teiginių pakartojimas (6, 53), temos išskleidimas).

Jn 6 pagrindiniai posakiai

1. Per eucharistinių dovanų valgymą suteikiamas išliekantis ryšys su Kristumi (plg. 6, 56). Kadangi Kristus yra Tėvo siųstas, tai per eucharistines dovanas sudaroma bendrystė su Kristumi (6, 57), kuri priimančiajam reiškia gyvenimą (6, 54). Eucharistija yra eschatologinio išsipildymo laidas (kaip ir anot sinoptikų bei Pauliaus). Bendrystės su Kristumi intensyvumas išreiškiamas palyginimu apie vynmedį (Jn 15). Pabrėžiant bendrystės su Kristumi intensyvumą prisimenami apaštalo Pauliaus posakiai – „su Kristumi, Kristuje“. Jonas, panašiai kaip Paulius, tuo perteikia gyvą mokinių ryšį su Kristumi. R. Schnackenburg pastebi, kad gyvenimas suteikiamas per susivienijimą su Gyvenimo nešėju. Per sakramentinę komuniją bendrystė su Kristumi pasiekia savo tikslą – įtraukti priimantįjį į dieviškąjį gyvenimą (6, 57). Taip pagilinamas mokymas apie Eucharistiją: svarbu ne valgymas ir gėrimas, bet per tai suteikta išliekanti bendrystė su Kristumi; sakramentinis ryšys tampa asmenine sandora su Kristumi.

2. Eucharistija apima bendrystę su žmogumi tapusiu (6, 58a), nukryžiuotu (6, 53) ir išaukštintu (6, 57) Kristumi.

3. Gyvenimo su Kristumi bendrystė susijusi su eucharistinių dovanų, kurioms tenka tarpininko vaidmuo, valgymu ir gėrimu. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (6, 53). Neragaujant eucharistinių dovanų negali egzistuoti Paskutinėje vakarienėje įvykdyta bendrystė. Toks eucharistinių dovanų valgymo akcentavimas atitinka antignostišką ir sarkišką (sarks – kūnas) Jono kristologiją. Kas atmeta Jėzaus kūno ir kraujo priėmimą, paneigia Jo įsikūnijimą ir kruviną kryžiaus mirtį. Eucharistija liudija Jėzaus mirtį ant kryžiaus kaip nepraeinantį ir nepakeičiamą išganymo šaltinį, taip pat liudija įsikūnijusį ir istorinį Gelbėtoją. Šiuo požiūriu Jonas neatrodo antisakramentalus.

4. Eucharistinių dovanų valgymas privalo būti susietas su tikėjimu, apibūdinančiu žmogaus laikyseną Kristaus atžvilgiu (plg. 6, 29. 35. 63). Tikėjimas yra būtina sąlyga, norint valgyti eucharistines dovanas. Sakramentinis valgis tampa tikėjimo Jėzaus apreiškimu ir dalyvavimo Jo gyvenime ženklu. Jėzaus nurodymas  su tikėjimu priimti Jo žodį nesumenkina Eucharistijos; Jonas panašiai kaip Paulius (plg. 1 Kor 10–11) nori patikslinti vienpusę Eucharistijos sampratą.

Žvelgiant į tokią seką Žodis – tikėjimas – sakramentas, Žodis turi pirmenybę, nes jis yra tiesioginis Jėzaus savęs apreiškimas. Sakramentinis valgis atlieka ne tik tikėjimą patvirtinančią funkciją, bet ir teikia gyvenimą bei bendrystę su Kristumi (6, 53–57). Kuomet Jėzus prašė Jo žodžių laikytis ir juos vykdyti (plg. Jn 6, 53–57), Jo valia apima ir Jn 6 pasakytus žodžius, ir tikinčiuosius įpareigoja dalyvauti Eucharistijoje. Sakramentinis Jo kūno ir kraujo priėmimas yra paties Kristaus valia ir ypatingas susivienijimo būdas su įsikūnijusiu, nukryžiuotu ir išaukštintu Dievo Sūnumi.