Išrinktoji Dievo tauta, švęsdama Velykas, iš visų kraštų traukė į Jeruzalę atlikti atgailą. Tai drąsus žygis: pripažinti savo kaltę ir maldauti atleidimo. Šį žygį šiandien atlieka ir Lietuvos žmonės. Artėjančios Velykos, Šventieji jubiliejiniai metai kviečia mus atlikti atgailą.

Jubiliejiniais metais Dievas gausiai mus apdovanoja savo malonėmis. Dievo malonių neįmanoma pasverti, įvertinti, pamatuoti, – jas reikia atvira širdimi priimti. Tačiau priimti gali tik tuščia širdis: širdis, kuri apsivalo nuo savo nuodėmių, kuri nusikrato ilgai slėptos neapykantos, apmaudo, kritikos, pavydo...

Pakelkime savo akis į prieš mus stovintį kryžių. Pažiūrėkime į Nukryžiuotojo ištiestas rankas: Jis viską atidavė, kad mes viską turėtume. Jis kviečia mus šiandien priimti Jo atpirkimo malonę.

Popiežius Jonas Paulius II savo apaštališkajame laiške „Trečiajam tūkstantmečiui artėjant rašo“: „Bažnyčia negali peržengti naujojo tūkstantmečio slenksčio, neragindama savo vaikų atgaila apsivalyti nuo praeities klaidų, neištikimybės, netikslumų, nerangumo”.

Pranašo Ezechielio lūpomis Dievas mums byloja: „Aš juos išvaduosiu iš visų nuodėmių, kurias jie pridarė per savo neištikimybę, ir juos apvalysiu. Tuomet jie bus mano tauta, o aš – jų Dievas būsiu”.

Įsiklausykime į šiuos žodžius. Išgirskime juose mylinčio Dievo kvietimą grįžti prie Jo meilės ir ištikimybės. Tesuteikia vilties ir drąsos Dievo pažadas ir kvietimas atsižadėti savųjų nuodėmių ir priimti Jo teikiamą malonę.

Mes, Dievo tauta, keliaujanti į Tėvo namus, susirinkome su nuoširdžiu troškimu maldauti Dievą atleidimo visų Bažnyčios vaikų vardu. Mes, jūsų ganytojai, sugraudinta širdimi ir nuolankūs, kartu su jumis stojame Dievo akivaizdoje ir Dievo meilės šviesoje žvelgiame į savo ir visų tikinčiųjų nuo Lietuvos krikšto dienos padarytą gėrį ir blogį.

Suvokdami, kad per istoriją būta nuodėmių, apsileidimų, nepadarytų gerų darbų, mes nuoširdžiai išpažįstame kaltes ir jas apgailime.

Viešpats Jėzus Kristus, įkurdamas savo Bažnyčią, siuntė jai Šventąją Dvasią, kad ji būtų šventa ir amžina. Tokia ji išliko iki šių dienų, nes Dievas yra visada ištikimas savo sandorai; nes jos Galva ir Valdovas yra Jėzus Kristus. Tačiau į savo Bažnyčią Kristus surinko ne tik šventųjų ir tobulųjų būrį. Jis pakvietė ir silpnuosius. „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet nusidėjėliams”...

Kasdien skaitome ir girdime Dievo žodį. Tačiau kaip dažnai mes praleidžiame arba paprasčiausiai pataisome tai, kas yra reiklu ir kas mums kainuoja. Todėl šiandien visų pirma mes, krikščionys, turime prisipažinti ir atsiprašyti Dievą, kad negyvename Evangelija; kad ji nesuleidžia šaknų į mūsų kasdienybę; kad mūsų tikėjimas nėra persunktas Evangelijos tiesomis.

Todėl šiandien mes:
1. Apgailime, kad užmiršome Jėzų, plaunantį savo mokiniams kojas, – susigundėme valdžia ir galia, turtu, įtaka, užmiršome, kad esame pašaukti tarnauti, o ne viešpatauti.

2. Gailimės, kad Bažnyčios vaikai, iš silpnumo, o gal ir ieškodami sau naudos, talkino tautos ir Bažnyčios pavergėjams.

3. Apgailime, kad nemokėjome broliškai sugyventi su kitų tautų žmonėmis ir ne kartą užmiršome, kad esame broliai ir seserys Kristuje.

4. Prisimename žydų tautos tragediją ir apgailime, kad buvo ir Bažnyčios vaikų, kuriems pritrūko krikščioniškos meilės gelbėti persekiojamuosius, o kai kurie iš jų net žudė savo brolius žydus.

5. Apgailime, kad Bažnyčios vaikai pažeidė Kristaus Kūno vienybę ir susiskaldė.

6. Gailimės, kad stokojome jautrumo ir krikščioniškos meilės skurdo ir socialinės neteisybės akivaizdoje, neištiesėme pagalbos rankos tiems, kuriems ji buvo labai reikalinga, kad ne visi mylėjome ir saugojome gyvybę.

Dieve Tėve, atleisk mums mūsų kaltes ir pasigailėk mūsų!

Su visu nuoširdumu meldžiame Dievo atleidimo už Bažnyčios vaikų nuodėmes, kurios sužeidė jos šventą veidą. Mūsų Motina Bažnyčia savo prieglobstyje priglaudė ir tebegloboja ir šventuosius, ir nusidėjėlius, – todėl ji šventa, tačiau drauge – nuolat apvalytina.

Maldaudami Dievo atleidimo, neturime užmiršti Kristaus žodžių: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”.

Mūsų atgaila ir atsiprašymas nebus visapusiškas ir nuoširdus, jeigu ir  mes iš visos širdies neatleisme tiems, kurie mums nusikalto. Bažnyčiai Lietuvoje teko eiti sunkų kryžiaus kelią. Kad mūsų atgaila ir atsiprašymas būtų vaisingas ir suteiktų vilties ateičiai, privalome ir mes išmesti iš užančio ilgai nešiotus apmaudo, priešiškumo, keršto troškimo ir blogo linkėjimo akmenis. Sudeginkime juos Nukryžiuotojo Kristaus meilės liepsnose. Toji velykinio laužo ugnis teišdildo ir tenuskaistina mūsų atmintį ir širdį.

Mūsų atsiprašymas ir kartu senų sopulių atleidimas turi pasitarnauti Bažnyčios atsinaujinimui ir tikrojo jos šventumo troškimui. Šventojo Tėvo žodžiais tariant: „Praeities suklydimų pripažinimas pasitarnaus, kad pažadintų mūsų sąžines šių dienų kompromisų akivaizdoje, kiekvienam atrandant atsivertimo kelią”.

Šis atsiprašymas ir atgaila neturi būti vien tik praėjusių amžių klaidų minėjimas. Visų pirma jis turi paliesti šiandienį mūsų gyvenimą ir nuoširdų troškimą atsiversti, pakeisti savąjį gyvenimą, apsispręsti radikalesniam Evangelijos gyvenimui. Paimkime į rankas Evangeliją ir iš naujo įsipareigokime būti Gerosios Naujienos liudininkais. Duok, Dieve, kad mūsų gyvenimas nekartotų klaidų ir nuodėmių, kurios labai uždengia Dievo ir Bažnyčios skaistų veidą.

Nuskaistinta atmintimi mes geriau suvoksime Dievo žodžius ir Jo mokymą. Žvelgdami į Nukryžiuotąją Meilę, mes negalime likti abejingi Jo aukai, todėl maldaukime Dievą sukurti mumyse naują širdį ir naują dvasią.

Dievo ištikimybė ir meilė tepaskatina mus tapti uoliais naujosios evangelizacijos liudytojais. Neškime pasauliui viltį, kuri neapvilia ir neapgauna. Būkime vilties liudytojais, kurie nebijo pažvelgti į savo klaidas, bet sugeba jas išpažinti ir ieškoti būdų atitaisyti. Nuoširdi atgaila visada turi ieškoti kelių atsiteisti, pakeisti savąjį gyvenimą, nešti gėrį ten, kur sėjome blogį; mylėti tuos, kurie mums buvo nemieli, gera daryti, net jeigu už tai ir nesulauksime padėkos. Tai yra tikroji Kristaus Evangelija. Į tai mus veda atgailos ir atsiprašymo kelias.

Šis kelias, kurį bandome naujai įminti į mūsų Bažnyčios Lietuvoje istoriją ir gyvenimą, tebus pradžia naujosios sandoros su Dievu ir vienas su kitu. Melskime Dievą ir Jo mieliausiąją Motiną Mergelę Mariją, kad jie laimintų ir lydėtų mus šiame naujame mūsų tautos kelyje.

Amen.