Bažnyčiose skambant velykiniam „Aleliuja”, paskutinį balandžio sekmadienį katalikiškasis pasaulis mini Gyvybės dieną. Ši diena yra sklidina pavasariško, gyvybe alsuojančio džiaugsmo, tačiau drauge ji primena daugybę gyvybei padarytų nusikaltimų – žmogžudystes, abortus, sąmoningas savižudybes – bei mūsų visų atsakomybę už dabarties ir ateities Bažnyčią.

Vatikano II Susirinkimas labai griežtai pasmerkė nusikaltimus, padarytus žmogaus gyvybės atžvilgiu: „Kas tik nukreipta prieš pačią gyvybę, kaip antai bet kuri žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamumą, kaip antai žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip antai nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais, <…> visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi. Jie nuodija žmogiškąją civilizaciją ir labiau pažemina tai darančiuosius negu skriaudžiamuosius. Jie taip pat skaudžiausiai pažeidžia Kūrėjo garbę” (Gaudium et spes, 27).

Nusikaltimai gyvybei ne tik nenyksta, bet dar labiau plečiasi. Gausėjančių žmogžudysčių ir savižudybių fone mes jau beveik nepastebime, kad kasmet Lietuvoje yra nužudoma kelios dešimtys tūkstančių negimusių kūdikių. Žiniasklaida, o neretai ir medikai, formuoja nuomonę, kad šeimą planuoti galima ir darant abortus, o eutanazija – tai ligonio teisė pasirinkti neskausmingą mirtį. Bandoma teisinti net savižudybę, tarsi sunkios ekonominės sąlygos būtų svarbiausioji priežastis, verčianti žmones nutraukti savo gyvybę. Reikia tik apgailestauti, kad formuojasi visuomenė, kurioje žmogžudžiai ir sunkiausi nusikaltėliai teisiškai apsaugomi nuo mirties bausmės, o nekalti kūdikiai ar kenčiantys žmonės pasmerkiami mirčiai. Tai aklavietė, kuri mūsų dienomis darosi vis pavojingesnė, nes planuojama įteisinti dirbtinį apvaisinimą ir manipuliacijas su embrionais. Kalbama apie žmogaus orumą bei teises ir tuo pat metu siekiama legalizuoti negalinčių apsiginti būtybių teisės į gyvenimą pažeidimą. Gyvybės nevertinimas – tai Kaino ženklas, slegiantis tikinčių ir netikinčių žmonių sąžines.

Gyvybės diena Lietuvoje dar yra mažai populiari, mėgstamesnės tos šventės, kuriose galima pasilinksminti niekuo neįsipareigojant, kaip antai Valentino diena ar Užgavėnių karnavalas. Tačiau Gyvybės diena nori surasti išskirtinę vietą ne tik kalendoriuje, bet ir kiekvieno mąstančio žmogaus sąmonėje, ypač to, kuris yra priėmęs Evangeliją. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II sako, kad gyvybės gynimas yra kiekvieno žmogaus užduotis ir atsakomybė. Pirmiausia didelė atsakomybė už gyvybę tenka dvasios vadams, kurie yra įsipareigoję skelbti gyvybės Evangeliją. Norime paraginti kunigus, kad jie būtų gyvybės gynimo pionieriai. Jų dvasinės paramos labai reikia moterims, kurioms mirties kultūros perpildytoje visuomenėje ne visada yra lengva apsispręsti ginti gyvybę. Kunigų žodis reikalingas vyrams, kad suprastų, jog ne tik moterys, bet ir vyrai yra atsakingi už negimusios gyvybės žudymus. Kunigų didesnės iniciatyvos ginant gyvybę laukia Lietuvos visuomenė, kuri jau yra tapusi mirties kultūros auka. Todėl kviečiame kunigus drauge su pasauliečiais labiau ginti Kūrėjo duotą gyvybės dovaną.

Mūsų dienomis ginti gyvybę galima tik sutelktomis pastangomis, todėl valstybės vadovams bei politikams reikėtų atkreipti didesnį dėmesį į šeimas: jaunos šeimos sunkiai sprendžia būsto problemas, daugėja pasikėsinimų prieš gyvybę, Lietuva tampa išmirštančia šalimi. Popiežius Jonas Paulius II mums primena, kad „šeimos politika turi būti visų socialinės politikos formų pamatas ir varomoji jėga”. Norime tikėti, kad solidžios politinės partijos formuos šeimai palankią socialinę politiką. Lietuvos žmonės turėtų  kiekvienų rinkimų metu atitinkamai įvertinti programas tų partijų, kurios ne žodžiais, bet darbais parodys dėmesį šeimų problemoms ir pagarbą gyvybei.

Krikščioniškos šeimos yra pašauktos liudyti gyvybės Evangeliją ir kurti meilės bendruomenę. Tačiau ne tik jos, bet ir visos mūsų šeimos turi dvasiškai augti, kad jose pradėtas vaikelis būtų laukiamas kaip Dievo dovana, kad kiekvienas šeimos narys jaustųsi reikalingas, globojamas ir mylimas, – tada niekam neateis net mintis nutraukti savo gyvybę.

Parapijų bendruomenės turėtų gausiau ir aktyviau įsitraukti į gyvybės Evangelijos liudijimo darbą. Pagalba neturtingiems, ligoniams ir vargšams, savanoriškas darbas įvairiose karitatyvinėse, šeimos ir gyvybės gynimo organizacijose, pagarbos žmogaus orumui ir kiekvienai žmogiškajai gyvybei propagavimas – tai priemonės, kuriomis galime ir privalome liudyti gyvybės Evangeliją savo bendruomenėse.

„Kai Bažnyčia skelbia, kad besąlygiška pagarba kiekvieno nekalto žmogaus  teisei į gyvybę yra viena iš atramų, ant kurių laikosi bet kokia pilietinė visuomenė, ji tiesiog nori skatinti humaniškos visuomenės vystymąsi” (Evangelium vitae, 101). Labai trokštame, kad šiandienis mūsų rūpestis dėl pagarbos stokos gyvybei sutelktų kuo daugiau žmonių pozityviam darbui kuriant vis labiau gyvybę branginančią visuomenę. Jėzaus Kristaus gimimo Didysis jubiliejus yra proga daug ką naujai permąstyti ir su nauju pasiryžimu pradėti ginti žmogiškąją gyvybę.
 

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas