Pilnutinė Kristaus auka
 

Eucharistinėje Aukoje vykdomas Kristaus įsakymas: „Tai darykite mano atminimui” paliečia visą krikščionišką gyvenimą. Ji turi būti sudabartinama kaip mylinčio, tarnaujančio ir besiaukojančio Jėzaus realybė, turinti atgaivinti krikščionių kasdienybę ir visą gyvenimą. Taigi ji yra auka ir dovana. Savaime suprantama, ji negali būti suprasta tik dvasine prasme. Jėzus kentėjo ir mirė. Tokia laikysena turi realizuotis krikščionių gyvenime. Tik įprastinis ritualinis apeigų pakartojimas negali prilygti nei realiai mirčiai, nei tikrajai krikščioniškojo gyvenimo prasmei. Aukos sudabartinimas neatmeta ritualinio Viešpaties vakarienės įvykio, o juos abu jungia.

Apaštalas Jonas, užuot aparašęs Eucharistijos įsteigimą, pasakoja apie kojų mazgojimą Vakarienbutyje. Tačiau anksčiau, kalbėdamas apie gyvąją Duoną, be abejo, nurodė Eucharistinį valgį ir gėrimą (plg. Jn 6, 51–57).

Šv. Paulius pastebi, kad Eucharistijos šventimas yra akivaizdus bendruomenėje (plg. 1 Kor 10, 16–22; 11, 20–32). Kaip tik čia dar labiau išryškėja jo priminimas gyvenime aukotis.

Jei įpareigojimas kartoti Viešpaties vakarienę paliečia visą krikščionišką gyvenimą, tai Eucharistija įgauna naują prasmę, niekuo nepakeičiamą krikščioniškojo gyvenimo būtinybę. Kaip tik čia atsiskleidžia realybė, ką reikia kartoti. Kitaip tariant, Eucharistija yra ne sekimas, bet tai, kuo turime sekti – Pirmavaizdžiu, prie kurio glaudžiasi visas krikščioniškas gyvenimas ir iš kurio trykšta gyvybės jėga. Pagaliau, kai Eucharistiją suprantame kaip svarbiausiąją krikščioniškojo gyvenimo dalį, mes geriau suvokiame Eucharistijos šventimą.

Eucharistinė Auka gali būti kartojama vis iš naujo tik dėl to, kad tai yra tikrasis Kristus, kuris duonos ir vyno pavidalais tikintiesiems duoda tikrą savo Kūną ir Kraują. Negalėtume nuolat kartoti grynai simbolinį veiksmą, nerizikuodami tapti tik artistais. Iš tikrųjų būtų juokinga, jei mes norėtume pakartoti grynai tą patį Vakarienbučio kojų plovimą. Tačiau jei Eucharistija yra kartojamoji tikrovė, tai jos ritualinis pakartojimas turi prasmę ir yra būtinas. Krikščioniškasis gyvenimas remiasi Eucharistinės Aukos realumu: „Tai darykite mano atminimui”. Šis paliepimas yra tikrai duotas ir vykdomas. Įsakymas „Imkite ir valgykite: tai yra mano Kūnas… Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas” (plg. Mt 26, 26–28) yra tikrai įsakytas ir isotrijos tėkmėje išsaugotas.

Visa tai, kas vyksta Eucharistijos apeigose, yra kai kas daugiau negu moralizuojantis pavyzdys (pavyzdžiui, apaštalų kojų plovimas) ir yra kažkas kita. Tai vidinis krikščioniškojo gyvenimo performavimas pagal gyvąjį Pirmavaizdį, nes Kristus, turėdamas Dievo prigimtį, ir išore tapo kaip žmonės (plg. Fil 2, 6–8).

Teologiškai praplečiant sakramentinės materijos ir formos sampratą, tą ryšį galima taip apibrėžti: kasdienis tikinčiųjų gyvenimas tampa „materija”, kuri per Eucharistinę besiaukojančiojo Jėzaus „formą” tampa pilnutinio Kristaus auka.

Be to, ta „forma” atlieka skirtingą dvigubą funkciją, aiškinant prasmę to, apie ką tik kalbėjome ir sudarant sąlygas, kad tai, apie ką buvo kalbėta, taptų realybe.

Palaipsniui dieviška šviesa leidžia mums pastebėti kitą Eucharistijos šventumo sritį, kurią pabrėžė šv. Paulius ir atnaujintoji liturgija: „Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11, 26).

Galime pasiduoti pagundai rasti pretekstą ginčui  tarp evangelinės Eucharistijos funkcijos ir perkeitimo realizmo, kur stiprus simbolinis veikimas, atrodo per sunkiai skambantis  Evangelijai, negu mąstymu negalimas apibrėžti Kristaus Kūno ir Kraujo realumas.

Tačiau Kristus tai įsakė daryti krikščioniškose bendruomenėse. Kas kitas galėtų tiesiogiai suprasti tą mokymą, jei ne dalyvaujantis Eucharistinėje Aukoje? Kaip tik Jėzaus mirtis veda ir auklėja krikščionių gyvenimą ir liepia jiems būti kupiniems lūkesčių, belaukiant Kristaus atėjimo. Švenčiame Eucharistiją, pažindami Jėzų, kuris už mus pasiaukojo, patys tai pripažįstame ir kitiems skelbiame, kad jis iš tikrųjų gyvena.

Dėka šios tikros tiesos, atskleidžiamos šv. Mišiomis, visas krikščioniškas gyvenimas tampa liturgija, skelbiama Viešpaties mirtis ir sudabartinamas jo atėjimas. Tai reiškia, jog Eucharistija privalo išaiškinti tos eschatologinės įtampos prasmę, kuri joje atsiskleidžia (plg. 1 Kor 7 ir Laiškai tesalonikiečiams).

Pagaliau tai mus atveda prie atvirkštinės perspektyvos, atskleidžiant krikščioniškos bendruomenės konstruktyviąją rolę, švenčiant Eucharistiją. Bendruomenės realumas nurodo Eucharistiją kaip auką. Be krikščioniškos bendruomenės negali egzistuoti šv. Mišios. Net kunigas, pats vienas laikydamas šv. Mišias, yra bendruomenėje, nes konstatuoja ją kaip esančią: turi konkrečią intenciją, prašo bendruomenės vardu užtarimo maldose, kartoja Bažnyčios nustatytas apeigas, bet jokiu būdu  neimprovizuoja kokių nors privačių pamaldų.

Jei giliau patyrinėsime, ką bendruomenės realumas suteikia Eucharistijos sampratai, pirmasis atsakymas galėtų būti toks: tikroji bendruomenės koncentrinė auka išreiškia Kristaus aukos sakramentinį ženklą. Krikščionys, dalyvaujantys Aukoje, paaukoja tikrąją savo auką. Kaip savo kasdienio darbo simbolį tikintieji atneša duoną ir vyną – „Žemės ir žmogaus rankų darbo vaisių”. Panašiai kaip evangelistai kruopščiai aprašo paskutinę Didžiojo ketvirtadienio vakarienę, taip tikintieji savo susibūrimu, kaip bendruomenė, kartu švenčia Eucharistiją, o šventinę nuotaiką išreiškia maldomis ir giedojimu.
Tačiau daug svarbiau nei bendruomenė yra tai, kad bendruomenė paklūsta Jėzaus įsakymui ir priima Kristaus Kūną ir Kraują. Anksčiau buvo paplitusi netinkama pažiūra, kad dalyvaujantys šv. Mišiose antrą kartą negali priimti Eucharistijos, jei tą pačią dieną ją jau priėmę. Naujasis Bažnyčios teisės kodeksas (kan. 917) leidžia priimti Komuniją tą pačią dieną kitose Mišiose. Žinoma, turi būti vengiama piktnaudžiavimo ir iškreipto pamaldumo. Taip išreiškiama svarbiausia mintis, kad šv. Mišios yra Kristaus auka, o ne auka, kurią tikintieji aukoja Dievui. Ne mes aukojame Jėzų Tėvui, bet Jis pats mums aukojasi, pasišvęsdamas už mus.

Kaip matėme, auka ant kryžiaus buvo ne tik asmeniškas Tėvo ir Sūnaus susitarimas, bet Jėzaus auka už daugelį ir visus nusidėjėlius, nes Jėzus paaukojo savo Kūną ir Kraują. Atidus laiškų žydams ir filipiečiams skaitytojas supras, kad Jėzus tapo formaliai „paklusnus” tik tapdamas žmogumi, o tai reiškia vienybę su nusidėjėliais. Todėl santykis tarp dieviškų asmenų – Tėvo ir Sūnaus – tikriausiai turėjo būti kitaip aprašytas. Ateidamas į pasaulį, Jėzus skelbia klusnumo psalmę: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną” (Žyd 10, 5). „Būdamas Sūnus, jis savo kentėjime išmoko klusnumo” (Žyd  5), „jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties” (Fil 2, 8). Viešpaties kančios metu tam „daugeliui”, už kuriuos ir dėl kurių Jėzus mokėsi aukos klusnumo, atstovavo apaštalai bei mokiniai ir nusidėjėliai (Judas, Petras, miegantys ir pabėgantys apaštalai), tiek ir priimantys dieviškas malones (visi mokiniai Vakarienbutyje, šv.Jonas po kryžiumi, Švč. M. Marija).

Švenčiant Eucharistinę puotą, atstovaujamąjį vaidmenį atlieka bendruomenė. Ji priima malonės dovanas, bet tuo pačiu nuolat išpažįsta savo nuodėmingumą ne tik šv. Mišių pradžioje atgailos aktu, bet ir „Tėve mūsų, atleisk mums mūsų kaltes….”, „Agnus Dei”, „Viešpatie, nesu vertas…” maldose.

Bendruomenė, išpažindama savo nuodėmingumą, tuo pačiu duoda progą Kristui vėl iš naujo atsiduoti į nusidėjėlių rankas. Čia situacija kitokia negu ankstesnė Viešpaties kančia. Ne tik dėl to, kad dabar turime perkeistą Kristų, kuris aukoja savo perkeistą ir negalintį kentėti Kūną, bet todėl, kad patys nusidėjėliai, jau Kristaus nuteisinti, yra pakrikštytieji nusidėjėliai. Jie tvirtai stovi po Kristaus kryžiumi šalia Švč. M. Marijos, Šv. Jono, Šv. Magdelenos ir tuo būdu su Kristumi ir Jame gali aukoti savo gyvenimo auką. Jie dabar yra bendraaukotojai tikrąja šio žodžio prasme. Todėl koncentrinė auka yra svarbi Eucharistijoje.