Naujoji Dievo tauta ir Naujoji auka
Popiežius Pijus XII enciklikoje De Corpore Christi mystico rašo: gailestingasis Dievas taip mylėjo pasaulį, kad iš savo dieviškos meilės siuntė iš Adomo ainijos žmogišką, žinoma, ne nuodėmingą ir nuo bet kokios sutepties laisvą prigimtį, kad iš Naujojo, Dangiškojo Adomo visiems Pirmatėvio vaikams tekėtų Šventosios Dvasios malonė. Taigi Jėzus Kristus Dievas ir Žmogus, atėjęs į pasaulį, skelbia Dievo karalystę ir savo skelbimą liudija darbais. Skelbdamas Dievo karalystę jis visų pirma kreipiasi į Izraelio tautą, tačiau neapsiriboja Izraeliu, nes ir pagonys neatskirti nuo išganymo. Taigi Naujoji Dievo tauta yra atvira įvairių tautų žmonėms. Naujoji tauta Bažnyčia imasi atsakomybės už viso pasaulio išganymą. Ji yra mistinis Kūnas, o mūsų Viešpats yra šio mistinio Kūno Kūrėjas, Galva, Išlaikytojas ir Išganytojas. Įsteigdamas Eucharistiją jis palieka naują, tobulą Naujojo įstatymo auką, o mirdamas ant kryžiaus sutaiko žmogų su Dievu. Taigi Naujoji auka ir Naujoji tauta yra neatskiriami dalykai. Naujoji auka, kurią išgyvename Eucharistijoje, yra ryškiausias Kristaus įsteigtosios Bažnyčios, jo Mistinio Kūno, ir atpirktojo žmogaus bendravimo taškas. Apaštalas Laiške Titui rašo: Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams (Tit 2, 14).
Pirmosios krikščioniškos kartos, giliai išgyvendamos Bažnyčios ir Eucharistijos slėpinius, suvokė, kad be Bažnyčios nėra išganymo, o be Eucharistijos nėra Bažnyčios. Todėl nenuostabu, kad viso krikščioniško gyvenimo šerdis buvo Eucharistijos šventimas, kuris iš esmės padėjo Bažnyčiai išlikti priešiškai nusiteikusios pagoniškos ir judėjiškos visuomenės apsuptyje ir išsaugoti savo autentiškas žymes. Eucharistijos šventimas padėjo krikščionims išlaikyti bendruomenės vienybę ir hierarchijos bei tikinčiosios liaudies vienybę. Ignotas Antiochietis, miręs apie 107 m., rašė: Naudokitės Eucharistija, nes vienas yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kūnas, viena ir jungimosi su Jo Krauju taurė, vienas Aukos altorius, kaip vienas yra vyskupas drauge su savo kunigais ir diakonais, su tais, su kuriais tarnaujame, kad jūs, kurie ką nors darote, viską darytumėte taip, kaip Dievas nori (Filadelfiečiams 4). Eucharistija, anot šv. Klemenso Aleksandriečio, Jėzus maitina ją priimančius ir taip teikia nemirtingumo gėrimą. Origenas tiki Jėzaus buvimu Eucharistijoje ir ją lygina su mana, kuria Izraelio tauta buvo maitinama dykumoje. Šv. Bazilijus ragina dažnai priimti šv. Komuniją, o šv. Ambraziejus aiškina transubstanciaciją sakydamas, kad ir prieš konsekraciją buvo duona ir vyno taurė, bet tik Kristaus dėka, kunigui tariant žodžius, visa tai tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Visais amžiais teologai svarstė įvairias sakramentologijos ir ekleziologijos problemas. Kalbėdami apie Eucharistiją, jie kurdavo liturgines katechezes, poeziją, traktatus. Eucharistijos tema būdavo neatsiejama nuo ekleziologijos.
IV a. Jeruzalės vyskupas Kirilas aiškina katechumenams krikšto teologiją ir liturgiją kartu atskleisdamas ir Eucharistijos prasmę bei reikšmę. Švęsdami Eucharistiją prašome <...> Bažnyčiai laisvės, politinio gyvenimo ramybės ir taikos, <...> meldžiamės už visus, kuriems reikia pagalbos, <...> tada prisimename tuos, kurie jau užmigo <...> mirusius šventuosius tėvus, vyskupus ir visus tikinčiuosius (5 mistagoginė katechezė). Šv. Jonas Auksaburnis homilijoje pagal Laišką efeziečiams, kaip ir daugelis kitų teologų, vartoja žodį Komunija, tuo atskleisdamas visos Dievo tautos Bažnyčios ryšį su Naująja auka. Išreiškiamas tikėjimas viena ir visiems reikalinga Eucharistija. Taigi ši Naujoji tauta su naująja kunigija, Naujuoju įstatymu ir Naująja auka visiems kūno nariams teikia gyvybę (Šv. Augustinas, Pamokslas 267). Ji težino vieną Dievą, visatos Kūrėją, ir Jėzų Kristų, iš Mergelės Marijos gimusį Dievo Sūnų(Tertulijanas, Erezijų aprašymas).
Ši Naujoji tauta Bažnyčia yra pastatyta ant apaštalų, tačiau jos statyba
ir toliau tebevyksta, nuolat skelbiama Geroji naujiena ir aukojama Auka.