Popiežius Jonas Paulius II rašo: „Jubiliejinių metų institucija per istoriją praturtėjo ženklais, liudijančiais krikščioniškosios liaudies tikėjimą ir padedančiais jos pamaldumui. Tarp šių ženklų pirmiausia minėtina piligrimystė” (Incarnationis mysterium, 7). Iš tikrųjų krikščionybės istorijoje piligrimystė atsirado beveik tūkstantmetį prieš tai, kai popiežius Bonifacas VIII 1300 metais paskelbė pirmąjį Jubiliejaus šventimą. Piligrimystės reikšmė nemažėjo ir švenčiant vėlesnių šimtmečių jubiliejus. Čia trumpai apžvelgsime piligrimystės istoriją ir susitelksime į jos teologinę reikšmę bei jos supratimą šiandien socialiniu ir religiniu atžvilgiu labai pasikeitusioje aplinkoje.

Piligrimystės institucija aptinkama daugelyje religijų. Islame piligrimystė (chadžas) yra viena iš penkių „stulpų”, kuriais remiasi musulmonų religija. Kiekvienas musulmonas įpareigotas bent kartą gyvenime leistis piligrimystėn į Meką ir ten pagarbinti Juodąją uolą, esančią Kaaboje, kurią, anot Korano, pastatydino Abraomas. Induistams piligrimystės vieta yra Varanasi (Benareso) miestas, budistams – Kandy (Šri Lankoje) ir Kapilavastu (Šiaurės Indijoje), Budos gimtinė. Judėjų religijoje piligrimystės tikslas buvo Jeruzalė per didžiąsias Velykų, Sekminių (Savaičių) ir Palapinių iškilmes. Luko evangelijoje pasakojama, kad Jėzus atliko pirmąją piligrimystę į Jeruzalę turėdamas dvylika metų (Lk 2, 41–42), o Jono evangelijoje pasakojama apie tris Jėzaus piligrimystes į Jeruzalę per Velykų šventes (Jn 2, 13; 5, 1; 12, 12). Krikščioniškajame pasaulyje jau IV amžiuje vyko pirmosios piligrimystės į Jeruzalę, kur buvo meldžiamasi, lankomos šventosios Jėzaus gimimo, mirties ir prisikėlimo vietos. Šios šventosios vietos aprašytos Eterijos veikale Peregrinatio ad loca sancta. Nuo IV amžiaus pabaigos paplito paprotys vykti į piligrimystes prie žymiųjų kankinių arba garsių šventųjų, per gyvenimą garsėjusių stebuklais, kapų. Piligrimystės metu būdavo švenčiamas kankinių ir šventųjų atminimas ir šaukiamasi jų užtarimo Dievo akivaizdoje, siekiant išgydymo bei kitų malonių. Šios piligrimystės buvo šventiškos, iškilmingos, jos dažnai baigdavosi gausiomis agapėmis ir puotavimais, taip, kad net vyskupai turėdavo įsikišti norėdami išvengti galimų kraštutinumų ar riboti juos. Didieji piligrimysčių centrai buvo: Rytuose – Šventojo Simono Stulpininko kapas, apaštalo Tomo kapas Edesoje, Šventosios Teklės kapas Seleukijoje, šventųjų Kozmos ir Damijono šventovė Konstantinopolyje; Vakaruose – apaštalų Petro ir Pauliaus ir šventojo diakono Lauryno kapai Romoje, šventosios kankinės Felicitos kapas Noloje, šventojo Martyno iš Tours kapas Galijoje, kankinio šv. Vincento kapas Ispanijoje, Saragosoje.
Bėgant šimtmečiams piligrimystė įgyja ryškų atgailos pobūdį. Nors į piligrimystę vis dar leidžiamasi trokštant išgyti nuo ligos, siekiant atpalaidavimo nuo įžadų įsipareigojimų, išmaldauti kokios malonės, tačiau dažnai piligrimystė atliekama kaip nuodėmklausio už sunkiausias nuodėmes užduota atgaila arba atlyginimas už civilinės valdžios uždėtą teisinę bausmę. Tais amžiais labiausiai piligrimų lankomos vietos buvo Kompostela (Ispanijoje), kur buvo gerbiamas apaštalo Jokūbo kūnas, Montseratas (Katalonijoje), kur piligrimai atlikdavo „mirties šokį” (in mortem festinamus), Rodez (Prancūzijoje), kur buvo gerbiamas Marijos šydas, Mont-Saint Michel tarp Normandijos ir Bretanės, Šartras (Chartres), Marijos kulto vieta, Aquisgrana (Aachenas Vokietijoje), kur buvo gerbiamos Švč. Mergelės relikvijos, Kelnas, kuriame gerbiami išminčių kūnai, atgabenti iš Milano apie 1164 m., Kenterberis (Canterbury), kur buvo palaidotas šventasis Tomas Beketas, nukankintas dėl priešinimosi karaliaus Henriko II reikalavimams (apie šią stebuklais garsėjančią vietą pasakoja G. Chausser Pasakojimuose iš Kenterberio); Loretas, kur gerbiamas slėpiningai angelų perneštas Šventasis namas. Luka (Lucca), kur garbinamas Šventasis Veidas (Volto Santo), Baris (Bari), kuriame gerbiamas Miros vyskupas šventasis Mikalojus, Gargano kalnas, kur paplito šv. arkangelo Mykolo kultas, ir visų pirma Roma, kur buvo gerbiami apaštalų Petro bei Pauliaus ir nesuskaitomų kankinių kapai.

Viduramžių piligrimui tekdavo patirti sunkių ir pavojingų išgyvenimų dėl blogų kelių, dėl kelionės vargų bei pavojų, pakelės plėšikų. Piligrimai nešdavosi kelionės lazdą, gertuvę, plačiabrylę skrybėlę ir šiltą apsiaustą. Piligrimai ne visuomet būdavo palankiai sutinkami gyventojų pakelės gyvenvietėse, į juos dažnai žvelgdavo kaip į bastūnus ir elgetautojus. Tačiau paprastai maldingą kelionę lengvindavo vienuoliniai ordinai ir brolijos, suteikdami piligrimams prieglobstį, medicininę pagalbą, jie prižiūrėdavo kelius, statydavo tiltus, įrengdavo prieglaudas ir pastatydavo kelių rodykles kalnuose bei pelkėtose vietose, kur piligrimams grėsė pavojus paklysti. Piligrimai nešiodavo ženklus ant skrybėlės ar apsiausto – signa super vestem, nurodančius piligrimystės tikslą: Jeruzalę ženklino kryžius arba palmė, Santjago da Kompostelą – kriauklė, Romą – raktai arba Veronikos skraistė.

Įsteigus Jubiliejaus metus piligrimystėje išliko atgailos dvasia, tačiau pati piligrimystė įgijo aiškiai „romėnišką” pobūdį: maldingos kelionės į Jeruzalę tapo sunkiai įmanomos dėl pavojų Viduržemio jūroje, saracėnų bei turkų piratų antpuolių. O piligrimystes į Romą palengvino keliai via romea ir via francigena, kurie leidosi iš Moncenisio, kirto Pjemontą ir Lombardiją, ėjo į Pjačencą, kirto Apeninų kalnus ir per Toskaną vedė į Orvjetą, o po to į Romą. Piligrimai vadinami romei vykdavo dideliais būriais gauti jubiliejinių atlaidų, suteikiamų aplankant Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bazilikas. Prie bazilikų, kurių aplankymas teikdavo jubiliejaus atlaidus, vėliau buvo pridėtos Šv. Jono Laterane ir Šv. Marijos Didžioji bazilikos.
Bulėse, kuriose būdavo skelbiama apie Jubiliejaus metus, katalikai būdavo primygtinai raginami atvykti į Romą. Štai popiežiaus Klemenso VIII bulėje Annus Domini placabilis  (1599 m. gegužės 19 d.) rašoma: „Per Dievo malonę artinasi pasigailėjimo ir Viešpaties atleidimo metai, nuodėmių atleidimo metai, kuriais žmonės kviečiami atgailoti ir tiesia širdimi grįžti pas visokio gailestingumo Tėvą, – artinasi tikros atgailos ir dvasinio džiaugsmo metai. Mes, būdami Viešpaties pasiuntiniai visoms tautoms, raginame ir gyvai kviečiame visus tikinčiuosius šiuo Jubiliejaus laiku kuo labiau nusigręžti nuo savo nelabo gyvenimo ir išlieto Kristaus kraujo vardan, ir, laukiant Jo grįžimo teismo dieną, grįžti pas Viešpatį tyra širdimi, gera sąžine ir teisingu tikėjimu, nes mūsų Dievas yra gailestingas ir kupinas užuojautos. Jūs, klusnieji sūnūs katalikai, ateikite į Viešpaties išsirinktą vietą, kopkite į dvasinę Siono kalvą ir į dangiškąją Jeruzalę. Štai tas laimingasis miestas, iš kurio apaštalo Pauliaus pašlovintas tikėjimas skelbiamas visame pasaulyje; štai tas miestas, kur prieš pasitikdami kankinystę mokė apaštalai Petras ir Paulius; štai miestas, kuris dėka jame įsikūrusio Petro Sosto tapo viso pasaulio centru, visų tikinčiųjų Motina ir visų Bažnyčių mokytoju. Čia yra tikėjimo uola, čia yra kunigiškosios vienybės šaltinis, čia yra negendamos tiesos mokymas, čia yra neišsemiamas Bažnyčios lobis – šventieji atlaidai, kuriuos juos prižiūrintis ir skirstantis Romos popiežius su gerumu ir dosnumu išlieja šiais šventaisiais Jubiliejaus metais”.

Popiežių kvietimas Jubiliejaus metais leistis piligriminėn kelionėn į Romą visuomet būdavo sutinkamas su didžiuliu entuziazmu. Kiekvieną kartą atvykdavo daugybė piligrimų iš visų Europos šalių. Iš visų 27 Bažnyčios paskelbtų Jubiliejų tik kai kuriuose dalyvavo mažiau piligrimų dėl raupsų, epidemijų ar kitų priežasčių. Pavyzdžiui, 1525 m. Jubiliejuje piligrimai dalyvavo negausiai, nes tuo metu protestantai pirmąkart užginčijo mokymą apie atlaidus.

Atsiradus greitoms ir patogioms susisiekimo priemonėms šiandien radikaliai pasikeitė piligrimystės vykdymo būdai. Retai bekeliaujama pėsčiomis, tačiau kai kur dar vyksta pėsčių maldininkų kelionės į vietines Marijos šventoves. Visų pirma išnyko anksčiau piligrimus lydėję nuovargis ir nepritekliai, taip pat jų tykoję pavojai. Anksčiau piligrimai neretai būdavo pakeliui apiplėšiami ir  – dėl ligos ar nuovargio – mirdavo taip ir nepasiekę tikslo.

Pažymėtina, kad kai kuriose bulėse jubiliejaus atlaidų teikimas būdavo išplečiamas, apimant ir tuos piligrimus, kuriems būdavo sutrukdoma pasiekti Romą arba kurie mirdavo Romoje, nespėję įvykdyti numatytus darbus atlaidams gauti. Popiežius Aleksandras VI bulėje  Inter curas multiplices (1499 m. gruodžio 20 d.) rašė: „Priduriame, kad visuotinius atlaidus gauna visi, kurie atgailauja, atlieka išpažintį ir yra pasirengę vykti į Romą, arba jau leidosi į kelionę, siekdami gauti tuos atlaidus, tačiau dėl pateisinamų trukdymų, įvykusių jiems tebebūnant savo gyvenamajame mieste arba kelionėje, – nepasiekė kelionės tikslo”.

Šiandien piligrimystei, kuria siekiama Jubiliejaus atlaidų, gresia pavojus virsti tam tikra religinio turizmo atmaina – proga apsilankyti Romoje ir gėrėtis meno grožybėmis bei paminklais, kurių Amžinajame mieste daugiau negu bet kuriame kitame pasaulio mieste.

Žinoma, dėl piligrimystės atvykusiems į Romą nėra uždrausta lankyti ir gėrėtis meninėmis grožybėmis, tačiau pagrindinis kelionės į Romą tikslas privalo būti religinis: reikia puoselėti piligrimystės dvasią ir pasyviai nepasiduoti turistinių agentūrų interesams, nes šie savo ruožtu yra ne religiniai, bet ekonominiai.

Kokia gi yra tikroji Jubiliejaus dvasia? Popiežius Jonas Paulius II ją išreiškia taip: „Ji [piligrimystė] siejasi su situacija žmogaus, linkusio nusakyti savo gyvenimą kaip kelionę. Nuo gimimo iki mirties kiekvienam žmogui būdinga homo viator būsena. <…> Piligrimystė primena asmeninį tikinčiojo ėjimą Išganytojo pėdomis: tai išganingos askezės praktika, atgaila dėl žmogiškųjų silpnybių, nuolatinis budrumas, atsižvelgiant į žmogiškąjį trapumą ir vidinis pasirengimas atnaujinti širdį. Budėjimais, pasninku ir malda piligrimas žengia krikščioniškojo tobulėjimo keliu” (Incarnationis mysterium, 7).

Kaip apibūdinamas žmogus pagal krikščioniškąją viziją? Tai „keliaujanti” būtybė, „piligrimas”. Žmogus visu savo tobulumu ir laikinumu yra „kelyje”, nes kyla iš Dievo, būdamas jo kūrinys, ir eina į Dievą, kadangi Dievas yra jo tikslas ir galutinė būties atbaiga. Kol žmogus žygiuoja Dievo link ir nėra jo pasiekęs, jis tebėra tremtyje. Apaštalas Paulius rašo: „Kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties” (2 Kor 5, 6). Piligrimystė, simboliškai išreiškia žmogiškąją kelionės būklę, – žmogus yra „kelyje” į tikslą.

Jėzus pats priėmė kelionės būklę. Jis atskleidžia savo gyvenimą kaip piligrimystę: „Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą” (Jn 16, 28). Savo ruožtu sinoptinės Evangelijos perteikia Jėzaus tarnystę kaip piligrimystę iš Galilėjos į Jeruzalę, kaip „keliavimą į Jeruzalę”. Jėzus sako savo mokiniams: „Štai keliaujame į Jeruzalę. Ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti <...>, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels” (Mk 10, 32b–34). Todėl krikščioniškoji piligrimystė giliausia prasme yra leidimasis kelionėn įkandin Kristaus, nešant savo kryžių, siekiant susivienyti su juo prisikėlimo šlovėje Dievo karalystėje.

Panašiai kaip Kristus žemiškajame gyvenime buvo į Jeruzalę einantis piligrimas, taip ir Bažnyčia per savo dviejų tūkstantmečių istoriją atlieka piligrimystę į dangiškąją Jeruzalę – „ateities miestą”: čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo (Žyd 13, 14). Taigi Bažnyčia yra ir veikia pasaulyje, kur ji pašaukta skelbti Jėzaus Evangeliją visiems žmonėms ir bendradarbiauti jų išganymo labui per Žodžio skelbimą, sakramentus ir artimo meilės darbus. Tačiau tuo pat metu Bažnyčia yra „piligrimė”, keliaujanti Dievo karalystės pilnatvėn. Todėl krikščionis, tapdamas piligrimu, „keliauja” drauge su visa Bažnyčia ir ją simboliškai išreiškia.

Tai reiškia, kad piligrimystė turi būti atliekama tikėjimo dvasia. Tai religinis, krikščioniui būdingas aktas, nes krikščionis, leisdamasis piligrimystėn, žengia įkandin Kristaus, piligrimo, keliaujančio pas Tėvą, jis žengia drauge su Bažnyčia, piligrime į būsimąjį miestą. Įprasta, kad piligrimystė vyksta maldos dvasia: ji neturi apsiriboti maldų, nurodytų atlaidams gauti sąlygose, atkalbėjimu, – tai turi būti malda, palaikoma ir maitinama Dievo Žodžio klausymo ir asmeninio apmąstymo, tai privalo būti visos piligrimystės siela.

Šiandienos pasaulyje piligrimystei gresia pavojus tapti išsiblaškymo laikotarpiu. Vis dėlto piligrimystė turi būti vidinio apmąstymo laikas: ji reikalauja pastangų įžengti į savo paties vidų, ieškoti ir rasti Dievą, užduoti sau klausimus, kaip iš tikrųjų būti krikščionimi ir išgyventi savo tikėjimą.

Antra, piligrimystę dera atlikti atgailos dvasia, suvokiant, jog Dievo akivaizdoje esame nusidėjėliai, reikalingi jo gailestingumo ir jo atleidimo. Šia dvasia dera priimti tuos mažus nepatogumus, kurių esama kiekvienoje piligrimystėje, taip pat didžiadvasiškai ir atsigavus dera atlikti tas mažas aukas, kurių reikalauja artimo meilė. Nereikia apleisti ir tradicinių krikščioniškojo dvasingumo askezės pratybų, atsižadant daugybės mažų gyvenimo malonumų.

Iš tikrųjų svarbu yra tai, kad piligrimystė taptų esminiu aspektu atsivertimo kelyje, – toks ir turi būti Jubiliejus: jis privalo paveikti santykį su Dievu ir su broliais, auginti tikėjimą, maitinti viltį ir uždegti meile taip, kad visa tai nebūtų atsieta nuo krikščionio gyvenimo, bet taptų postūmiu „gyventi meile” (Ef 5, 2) ir gyventi krikštu gautą „atnaujintą gyvenimą” (Rom 6, 4).

Yra keturi pagrindiniai jubiliejinės 2000 metų jubiliejaus piligrimystės tikslai. Pirmasis piligrimystės objektas yra Roma, tasai miestas, kuriame yra apaštalų Petro ir Pauliaus kapai, kuriame yra Petro įpėdinio sostas. Jubiliejinius atlaidus galima pelnyti keturiose bazilikose: Šv. Petro bazilikoje Vatikane, Šv. Pauliaus bazilikoje ant Ostijos kelio, Šv. Jono bazilikoje Laterane ir Švč. Marijos Didžiojoje bazilikoje. Be šių keturių patriarchiškųjų bazilikų jubiliejinius atlaidus tomis pačiomis sąlygomis galima pelnyti taip pat Jeruzalės Šv. Kryžiaus bazilikoje, Šv. Lauryno bazilikoje Campo Verano, Dieviškosios Meilės Motinos šventovėje ir Krikščionių katakombose. Piligrimystė į šias tikėjimo vietas turi ugdyti krikščionyse meilę Bažnyčiai, pastatytai ant apaštalų ir kankinių pamato, ir ištikimybę popiežiui, kuris yra Petro įpėdinis ir tikėjimo mokytojas.

Kitas jubiliejinės piligrimystės objektas yra Šventoji Žemė, „kur Dievo sūnus gimė kaip žmogus”. Popiežius pažymi: „Lygiai taip pat pagarbiai ir reikšmingai Jubiliejus bus švenčiamas Žemėje, kuri teisėtai vadinama šventąja, nes ji regėjo Jėzaus gimimą ir mirtį. Ši žemė, kurioje atsirado pirmoji krikščionių bendruomenė, yra vieta, kur Dievas apsireiškė žmonijai. Tai Pažadėtoji žemė, paženklinusi žydų tautos istoriją ir taip pat gerbiama islamo sekėjų. Tepadeda Jubiliejus žengti naują žingsnį, puoselėjant tarpusavio dialogą iki tos dienos, kai mes visi kartu – žydai, krikščionys ir musulmonai – Jeruzalėje pasikeisime ramybės sveikinimu” (Incarnationis mysterium, 2). Šventojoje Žemėje atlaidus galima gauti Jeruzalės Šventojo Kapo, Betliejaus Viešpaties Gimimo ir Nazareto Apreiškimo bazilikose.

Vyskupijose pagrindinis jubiliejinės piligrimystės tikslas pirmiausia yra katedra. Tai vienybės, bendrystės ir sūniškos meilės ženklas, rodantis klusnumą savo vyskupui ir vietinei Bažnyčiai: piligrimystės objektai yra taip pat ir kitos vyskupo nurodytos bažnyčios bei vietos.

Prie šių tradicinių Jubiliejaus metų piligrimystės vietų popiežius Jonas Paulius II panorėjo prijungti dar vieną ypač reikšmingą siekį: tai „piligrimystė pas Kristų, esantį vargšuose”. Galima pelnyti jubiliejinius atlaidus aplankant ir paaukojant tam tikrą laiką broliams, išgyvenantiems vargą (ligoniams, kaliniams, vienišiems seneliams, neįgaliesiems), laikantis įprastinių sąlygų, tai yra atliekant sakramentinę išpažintį ir priimant Eucharistinę komuniją; dalyvaujant liturgijoje (šv. Mišiose, Aušrinėje, Mišparuose) arba atliekant maldingą pratybą (einant Kryžiaus kelią, meldžiantis Rožinį, recituojant Akatisto himną Marijos garbei; taip pat atitinkamą laiką praleidžiant adoruojant Eucharistiją arba medituojant; popiežiaus intencija sukalbant Tikiu ir Tėve mūsų maldas, tuo paliudijant bendrystę su Bažnyčia; atliekant artimo meilės ir atgailos darbus.

Apaštališkosios penitenciarijos dekrete Jubiliejaus atlaidų gavimo sąlygos (1998 m. lapkričio 29 d.), kuris buvo paskelbtas drauge su bule Incarnationis mysterium, rašoma: „Visuotiniai Jubiliejaus atlaidai gali taip pat būti gaunami iniciatyvomis, konkrečiai ir didžiadvasiškai išreiškiančiomis atgailos dvasią, kuri yra Jubiliejaus siela. Jas sudaro, be kita ko, tai, jog tikintieji bent vieną dieną susilaiko, nevartodami nebūtinų dalykų (pvz., nerūko, nevartoja svaigalų, pasninkauja arba praktikuoja santūrumą pagal bendrąsias Bažnyčios arba Vyskupų konferencijos nustatytas normas) ir paaukoja atitinkamą sumą vargšams; stambiomis sumomis paremia religinio ir socialinio pobūdžio darbus (ypač apleistų vaikų, vargstančio jaunimo, skurstančių senelių, užsieniečių, įvairiuose kraštuose ieškančių geresnių gyvenimo sąlygų, labui); aukodami atitinkamą savo laisvalaikio laiką bendruomenei tarnaujančiai veiklai arba kitomis asmeninės aukos formomis”.

Jubiliejinė piligrimystė, kuria siekiama gauti atlaidus, bus tikra ir veiksminga, jeigu dėl jos atsiras atgailos ir artimo meilės darbai. Į šį tikslą nukreiptas visas Jubiliejaus metų organizacinis darbas, kuriam aukojama daugybė lėšų ir asmeninės energijos.
 

Parengta pagal La Civilta Cattolica, 2000 sausio 15 d.