Švč. Mergelė Marija ir Eucharistijos slėpinys
 

I. Marija ir Eucharistiją švenčianti bendruomenė

Marijos ir Eucharistiją švenčiančios bendruomenės ryšys retai susilaukia teologų dėmesio. Po Vatikano II Susirinkimo dažniausiai būdavo svarstoma Marijos ir Bažnyčios santykis arba Bažnyčios ir Eucharistijos ryšys. Vis dėlto svarstant šias dvi temas, atsiveria naujas akiratis, aprėpiantis Kristaus Motinos, Bažnyčios ir Eucharistijos slėpinius. Kadangi šis paskutinis pasirengimo Lietuvos II Eucharistiniam kongresui mėnuo yra tradiciškai skiriamas Marijos garbei, tai labai pravartu apmąstyti Marijos reikšmę bendruomenei, švenčiančiai Eucharistijos slėpinį.

Marijos ir Bažnyčios santykį geriausiai apibendrina Marijos kaip Bažnyčios Motinos titulas, kurį 1964 m. paskelbė Paulius VI. Šio titulo suteikimo pagrindu laikomas Marijos sutikimas tapti žmogystę priimančio Dievo Sūnaus motina. Kadangi Kristus yra krikščionių Bendrijos Galva, o pati Bendrija – Jo mistinis kūnas, tai Marijos motinystė siejasi ne tiktai su Kristumi, bet ir Jį išpažįstančios Bendrijos nariais. Šį Marijos motinystės mastą atskleidžia evangelisto Jono liudijimas apie priešmirtinę Kristaus valią, kuria mylimasis mokinys pavedamas Marijai kaip sūnus, o Marija – mylimajam mokiniui kaip motina (plg. Jn 19, 26–27). Be to, Mariją ir Bažnyčią neatskiriamai sieja motinystės pašaukimas: kaip Marija pagimdė pasauliui Kristų – Dievo vienybės su žmogumi ženklą (Emanuelį), taip ir Bažnyčios pasiuntinybė yra skelbti Evangeliją pasauliui, kad Kristus nuolat gimtų ir atgimtų žmonių širdyse.

Vatikano II Susirinkimas išryškino Bažnyčios ir Eucharistijos ryšį. Bažnyčia švenčia Eucharistijos slėpinį, kuris yra viso krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir viršūnė (plg. Lumen Gentium, 11). Be to, Eucharistijos šventimas atskleidžia tikrąją Bažnyčios tapatybę: tai Bendrija, išreiškianti Dievo ir žmonių vienybę Kristuje (plg. Lumen Gentium, 26; Sacrosanctum Concilium, 41) ir vedanti žmoniją į šios vienybės eschatologinę pilnatvę.

Kaip Marija susijusi su Eucharistiją švenčiančia bendruomene? Pasak A. Amato, reikia pripažinti, kad ši tema didžiojoje teologijoje nėra susilaukusi didesnio dėmesio. Ji dažniausiai būdavo plėtojama liaudišką maldingumą išreiškiančioje literatūroje, kur vyrauja nuojautos, o ne samprotavimais grindžiamos išvados. Vis dėlto liaudiško maldingumo temos, kurios, Pauliaus VI žodžiais tariant, ilgą laiką buvo vertinamos gana atsainiai, pastaraisiais dešimtmečiais yra susilaukusios reikšmingo oficialaus pripažinimo. Pavyzdžiui, 1979 m. paskelbtame Pueblos dokumente apie evangelizaciją Lotynų Amerikoje liaudiškas pamaldumas yra laikomas autentiška katalikiško tikėjimo išraiška ir veiksminga šiandienės evangelizacijos Lotynų Amerikoje priemone. Taigi svarstant apie Marijos reikšmę Eucharistiją švenčiančiai krikščionių bendruomenei, reikia atsižvelgti ir į pačią bendruomenės tikėjimo laikyseną, kurioje atsispindi sąsajos tarp Marijos, Bažnyčios ir Eucharistijos. Nagrinėjant mariologinio ir eucharistinio matmenų sampyną krikščioniškos mąstysenos ir praktikos raidoje, išryškėja ir teologinės gairės, turinčios didelę reikšmę nūdienos sielovadai.
 

II. Marija ir eucharistinis Bažnyčios gyvenimas

1. Kai kurie faktai. Pasak A. Amato, Bažnyčios gyvenime visada aiškiai reikšdavosi Eucharistijos ir pamaldumo Marijai sąsajos. Apie tai liudija Vakarų ir Rytų krikščionių liturgija, liaudiško maldingumo praktikos, švenčių minėjimai, Marijos garbei skirtos šventovės, šiuolaikinių krikščioniškų sąjūdžių dvasingumo pobūdis ir vienuoliško gyvenimo tradicijos. Pavyzdžiui, pagal šv. kun. Jono Bosko puoselėtą dvasingumo sampratą, popiežiaus vadovaujama Bažnyčia atsilaiko prieš šėlstančią pasaulio jūrą tiktai dėl to, kad remiasi dviem tvirtomis kolonomis – Švč. M. Marija ir Eucharistija. Garsiojoje Lurdo šventovėje, kurioje maldininkai su ypatingu pasitikėjimu kreipiasi į Kristaus Motiną, tiek asmeninė, tiek bendruomeninė malda akivaizdžiai siejama su Eucharistijos šventimu arba Švč. Sakramento adoracijomis.

Rytų krikščionių – katalikų ir stačiatikių – liturgijoje kreipiamasi į Mariją, ir prie altoriaus turi būti laikomas ne tik Jėzaus atvaizdas, bet ir apreiškimo Marijai paveikslas. Šitaip norima atkreipti Eucharistijos dalyvių dėmesį, kad Marija savo klusnumu atvėrė vartus pasaulio išganymui, kurio slėpinys ir yra švenčiamas prie altoriaus.

Marija visada buvo suvokiama kaip glaudžiai susijusi su savo Sūnumi, esančiu Eucharistiją švenčiančioje bendruomenėje. Taigi ir jos kultas esmingai siejamas su eucharistiniu Jėzumi. Marija ir šiandien tarsi atlieka „charizminę tarnystę“, vesdama tikinčiuosius į šventąjį Eucharistijos pokylį.

Kokie veiksniai lemia tokį Marijos ir Bažnyčios eucharistinio gyvenimo sąsajų įsišaknijimą krikščioniškoje mąstysenoje ir praktikoje?

2. Biblinis pagrindas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Naujajame Testamente nėra jokio aiškaus liudijimo apie Marijos ir Eucharistijos, Marijos ir Eucharistiją švenčiančios bendruomenės ryšį. Tegalima rasti tiktai netiesioginių užuominų. Pavyzdžiui, Naujajame Testamente yra tekstų, kur užsimenama apie Viešpaties vakarienę pirmykštėje krikščionių bendruomenėje (plg. 1 Kor 11,16–20) ir duonos laužymą (plg. Apd 2, 42–47; 20, 7). Labai tikėtina, kad Marija dalyvavo bendruomenės gyvenime ir Eucharistijos šventime. Ar ji valgė kartu su apaštalais ir Jėzumi Paskutinę vakarienę? Tokios galimybės negalima visiškai paneigti dėl dviejų priežasčių. Pirma, pagal Jn 19,27, būtent tomis dienomis Marija buvo Jeruzalėje. Antra, pagal hebrajišką Velykų vakarienės paprotį, šeimos motinai reikėdavo uždegti žiburius. Per Paskutinę vakarienę šį tradicinį veiksmą galėjo atlikti būtent Marija. Be to, Apaštalų darbų knygoje tarp Jeruzalės krikščionių bendruomenės narių, kuriuos Sekminių dieną apgaubė Šventosios Dvasios jėga, aiškiai minima ir Jėzaus motina Marija (plg. Apd 1, 14).

Evangelijoje pagal Joną yra du pasakojimai, kuriuose svarbiausi veikėjai Jėzus ir Marija ir, antra vertus, pabrėžiamas Marijos vaidmuo. Tai vestuvės Kanoje, kurios evangelijoje glaudžiai susijusios su duonos padauginimu (Jn 6), ir Jėzaus merdėjimas ant kryžiaus. Šiuose pasakojimuose galima įžvelgti simbolinių sąsajų su Eucharistija. Pirmajame epizode jos yra labai ryškios; antrajame Jėzus, pavedęs savo motiną mylimajam mokiniui ir pastarąjį – savo motinai, atiduoda dvasią, o iš jo perverto šono išteka kraujo ir vandens (plg. 19, 30. 31). Tai tarsi Bažnyčios sakramentų ir ypač Eucharistijos vaizdinys.

Pasakojime apie vyno ženklą per vestuves Kanoje pabrėžiama Marijos iniciatyva: ji atkreipia Jėzaus dėmesį į vyno stoką ir liepia tarnams klausyti Jėzaus nurodymų (plg. 2, 3. 5). Vyno padauginimas Galilėjos Kanoje buvo Jėzaus padarytų ženklų, tarp kurių minimas ir duonos padauginimas, pradžia. Evangelisto Jono pasakojime apie Paskutinę vakarienę neužsimenama apie Eucharistijos įsteigimą – ją evangelijoje simbolizuoja duonos padauginimo ženklas. Taigi vestuvės Kanoje simbolizuoja naujos sakramentinės tikrovės, kurios centras yra Eucharistija, pradžią. Marija jau nebevadinama motina, bet moterimi. Tai reikšmingas kreipinys, kuris Mariją sugretina su Ieva – pirmąja žmonijos motina (plg. Pr 2, 23). Taigi Marija vaizduojama kaip naujosios žmonijos – Bažnyčios, kuriai eucharistinis Kristaus kūnas ir kraujas yra dvasinis maistas, motina. Pasakojime apie vestuves Kanoje galima įžvelgti ir liudijimą apie Marijos reikšmę bei vaidmenį povelykinėje Kristaus išpažinėjų bendruomenėje. Būtent Marija, kaip Kristaus motina, atvėrė galimybę šiai bendruomenei nuolat gauti naujojo gyvenimo, kylančio iš eucharistinio Jėzaus, dovaną.
Evangelistas Jonas Marijos asmens ir Eucharistijos ryšį atskleidžia ne tiktai vadinamojoje Ženklų knygoje, bet ir pasakojime apie Kristaus kančią. Mylimojo mokinio pavedimas Marijai, o Marijos – mylimajam mokiniui (plg. 19, 25–27) nėra tiktai Jėzaus sūniškos meilės išraiška savo motinai, bet ir svarbios tikrovės apreiškimas. Marijos motinystė įgauna naują mastą: ji čia taip pat vadinama moterimi, taip dar kartą pabrėžiant naujosios žmonijos – Kristaus Bendrijos pradžią Marijoje. Iš atverto Kristaus šono ištekėjęs kraujas ir vanduo yra sakramentų ir pačios Bendrijos gimimo vaizdinys. Marija tampa vienybę su Kristumi Eucharistijoje švenčiančios bendruomenės, kuriai šiame pasakojime atstovauja mylimasis mokinys, motina. Iki tol ji buvo tiktai Sūnaus motina, o dabar jos motinystė apima ir Bažnyčią. Pasak A. Amato, evangelisto Jono pasakojime Didžiojo Penktadienio įvykiams suteikiama ypatinga potekstė: Marijos fizinė motinystė tarsi „užleidžia vietą“ kitokiai – dvasinei motinystei. Tai įvyksta labai dramatiškomis aplinkybėmis: per fizinę Sūnaus mirtį Marija tampa mylimojo mokinio motina. Be to, merdėjantis Kristus jau nebevadina Marijos motina, bet moterimi. Pradžios knygos pasakojime moteris reiškia „paimtoji iš vyro“ (plg. 2, 23). Atsižvelgiant į šias biblines paraleles išryškėja naujas Marijos statusas: pagimdžiusioji Dievo Sūnų mergelė dabar pati naujai atgimsta iš savo nukryžiuotojo Sūnaus.

Senajame Testamente Jeruzalė neretai būdavo vadinama Siono dukra, Dievo suburtųjų savo šventykloje motina. Dabar šį vaizdinį pakeičia Marijos asmuo. Tai ji yra motina Jėzaus suburtiesiems vaikams į naujosios sandoros šventyklą, kurios „šventų švenčiausia“ yra Kristaus kūno ir kraujo auka už pasaulio gyvybę. Marija tampa naujosios Jeruzalės – iš eucharistinio Jėzaus stiprybę gaunančios Bendrijos – įasmeninimu (personifikacija).

Eucharistijos reikšmė evangelijoje pagal Joną glaudžiai susijusi su Įsikūnijimo slėpiniu. Žmogaus kūną priėmęs Žodis yra Dievo buvimo tarp žmonių ir su žmonėmis ženklas. Jo priėmimas duoda galią tapti Dievo vaikais (plg. 1, 12), t. y. teikia naują gyvybę, kuri yra „žmonių šviesa“ (plg. 1, 4). Taip pat ir Kristaus kūnas, kuris „tikrai yra valgis“ (6, 55), ir kraujas, kuris „tikrai yra gėrimas“ (6, 55), vienija su Sūnumi ir per Jį – su Tėvu: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (6, 57). Eucharistija kaip ir Įsikūnijimo slėpinio priėmimas tikėjimu yra naujojo gyvenimo su Dievu šaltinis: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (6, 53).
Tiek Įsikūnijimo slėpinyje, tiek sakramentiniame krikščionių Bendrijos gyvenime pasireiškia motiniškas Marijos vaidmuo. Abiem atvejais ją galima vadinti naujosios žmonijos motina: ji yra ne tik fizinė Dievo Sūnaus motina pagal Jo žmogišką prigimtį, bet ir dvasinė iš Nukryžiuotojo Kristaus šono „gimusios“ Bendrijos motina. Evangelisto Jono tikėjimo liudijime galima įžvelgti simbolinę potekstę: Kristus yra naujasis Adomas, iš jo kyla naujoji žmonija – Bažnyčia, kurios gyvastingumą palaiko sakramentų, ypač Eucharistijos, šventimas. Tai naujasis Kristaus Kūnas, kuriam apibūdinti tiktų pirmojo Adomo žodžiai apie savo bendrininkę: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 3, 23). Antra vertus, nukryžiuoto Jėzaus kreipimasis į Mariją („moterie“) įgauna ypatingą prasmę žinant Pradžios knygos pasakojimą apie moterį kaip paimtą iš vyro: pati Marija gauna naująją gyvybę iš atverto Kristaus – naujojo Adomo šono; ji yra ir Bažnyčios, kurią nuolat gaivina ir stiprina Eucharistija, paveikslas. Be to, Marija, mylimajam mokiniui pavesta kaip motina, tampa ir naujojo Kristaus Kūno – Bažnyčios dvasine Motina.

Taigi Marija yra glaudžiai susijusi su Bažnyčia ir krikščionims Eucharistijoje teikiama naujojo gyvenimo dovana. Šias sąsajas leidžia pajusti Šventojo Rašto liudijimas, ypač Luko raštai ir evangelija pagal Joną.

3. Marijos, Bažnyčios ir Eucharistijos ryšys istorinėje teologinės minties raidoje. Bažnyčios Tėvai gana retai gilindavosi į Kristaus motinos, krikščionių Bendrijos ir Eucharistijos ryšį. Vis dėlto šiame laikotarpyje netrūkdavo užuominų, kuriomis būdavo išreiškiamas Jėzaus fizinio kūno ir Jo kūno Eucharistijoje tapatumas, išeities tašku pasirinkus Marijos ir Bažnyčios santykį. Iš daugelio tokių užuominų išsiskiria Hierapolio vyskupo Abercijaus žodžiai, kuriuos jis pasirinko sau kaip antkapinį įrašą (epitafiją). Pasakojama, kad Abercijus buvo nukeliavęs į Romą, kad iš demono galios išlaisvintų paties imperatoriaus Marko Aurelijaus dukterį Liuciliją. Pakeliui į namus jis apsilankęs Sirijoje, Mesopotamijoje ir Mažojoje Azijoje. Visur sutikdavęs krikščionių bendruomenes. Taigi Abercijaus epitafijoje yra tokie žodžiai: „Tikėjimas visur mane nuvesdavo ir visur mane maitino žuvimi iš didžiulės ir tyros versmės. Tai žuvis, kurią sužvejojo skaisčioji mergelė ir dalijo draugams kaip nuolatinį maistą. Ši mergelė turi puikaus vyno ir duoda jo gerti su duona”. Ši epitafija krikščioniškos minties tyrinėtojų yra ypač branginama. Joje aiškiai užsimenama ne tik apie krikštą, bet ir Eucharistiją. Žodis „žuvis“ (graikiškai ichthys) yra gerai žinomas akrostichas, reiškiantis Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išganytojas. Skaisčioji mergelė sugautą žuvį duoda draugams kaip maistą. Be to, ji duoda ir vyno su duona. Nėra vienareikšmiškai aiškinama šios skaisčios mergelės tapatybė: vieni joje įžvelgia Mariją, kiti – Bažnyčią. Šis dvejopas aiškinimas savotiškai išryškina glaudų ryšį tarp Marijos ir Bažnyčios bei tarp Marijos, Bažnyčios ir eucharistinio Jėzaus – amžinojo gyvenimo maisto. Pasak H. Crouzel, panašu, kad Abercijaus epitafijoje minima skaisčioji mergelė vis dėlto reiškia Kristaus motiną. Marija, davusi Dievo Sūnui žmogaus kūną, yra ir eucharistinio kūno motina. Ji kaip ir Bažnyčia dovanoja krikščionims eucharistinį Kristų kaip maistą, vienijantį su Dievu.

IV a. Efremas Sirietis (306–373) poetine kalbėsena išreiškia glaudų ryšį tarp Marijos ir Eucharistiją švenčiančios bendruomenės. Anot jo, ne tiktai Bažnyčia, bet ir Marija mums dovanoja naujojo gyvenimo duoną kaip priešingybę vargo duonai, kurią mums davė Ieva: „Bažnyčia mums davė gyvąją duoną vietoje neraugintos duonos, kuri buvo valgoma Egipte. Marija mums davė paguodą teikiančią duoną vietoj skausmo duonos, kurią mums davė Ieva“. Be to, Efremas Mariją vadina padangte, tabernakuliu, kuriame gyveno įsikūnijęs Žodis, ir Žodžio buveinės Bažnyčios švenčiamoje Eucharistijoje pirmavaizdžiu. Eucharistija yra iš Marijos gimusio Kristaus kūno, kuris teikia krikščionims vienybę su Dievu, slėpinys. Efremas vaizduoja Mariją, kuri apmąsto Eucharistiją tokiais žodžiais: „Tiktai man parodei savo grožį dviem pavidalais! Duona yra toks pat geras Tavo atvaizdas, kaip ir mąstymas apie Tave. Tu gyveni duonoje ir tuose, kurie ją valgo! Tavo Bažnyčia mato Tave regimai ir neregimai, kaip ir Tave mato Tavo motina!“

Visa patristinė tradicija pasižymi dar viena įdomia įžvalga, kad Marijos įsčiose Jėzus tapo kunigu, nes priėmė kūną, kurį vėliau paaukojo Tėvui kaip auką už žmonijos nuodėmes. Jeruzalės patriarchas Proklas (m. 446) pabrėžia, jog Marija yra šventykla, kurioje Dievo Sūnus tapo aukotoju (kunigu) ir auka. Taigi kiekvienas Eucharistijos šventimas, sudabartinantis kryžiaus auką, yra esmiškai susijęs su Marija, kadangi jos įsčios yra Kristaus kunigystės šaltinis ir Bažnyčios „lopšys“.

Viduramžiais kai kurie teologai (pvz., Berengarijus, m. 1088) buvo linkę į simbolizmą, kuris menkino Įsikūnijimo fizinį tikrumą bei eucharistinio Kristaus realumą. Tokių pažiūrų priešininkai remdavosi istoriniu Marijos, tikros Dievo Motinos, vaidmeniu. Eucharistijoje yra tikras Kristaus kūnas, gimęs iš mergelės Marijos. Garsiajame eucharistiniame XIV a. himne sakoma: Ave, verum corpus, natum de Maria virgine („Sveikas, tikrasis kūne, gimęs iš Mergelės Marijos“). Apskritai Marijos asmens paminėjimas svarstymuose apie Eucharistiją arba jos apeigose buvo laikomas tiesos garantu. Ryšys tarp Marijos ir Eucharistijos buvo suvokiamas kaip netiesioginis, tačiau esminis: eucharistinis kūnas yra tas pats kūnas, kurį savo įsčiose nešiojo ir pagimdė Marija. Viduramžiais Marija kartais būdavo vadinama Eucharistijos motina. Pasak šv. Bonaventūros, kaip iš Marijos rankų pasauliui buvo padovanotas fizinis Kristaus kūnas, taip iš tų pačių rankų turi būti priimtas ir Jo eucharistinis kūnas (Sicut per eam hoc sacratissimum corpus nobis datum est, ita per manus eius debet offerri et per manus eius accipi sub sacramento).

Viduramžių ikonografijoje nuo IX a. gana dažnai naudojamas toks motyvas: nukryžiuoto Kristaus dešinėje stovi moteris, laikanti pakeltą taurę, į kurią iš atverto Išganytojo šono teka kraujas. Pagal patristinę tipologiją, vaizduojamoji moteris su taure simbolizavo Bažnyčią ir jos sakramentus, kurių viršūnė yra Eucharistija. Neretai be šio Bažnyčios įvaizdžio Nukryžiuotojo dešinėje ir sinagogos įvaizdžio – kairėje, dar būdavo vaizduojama ir Marija bei apaštalas Jonas. Vis dėlto ilgainiui ikonose prie kryžiaus liko tiktai pastarieji du asmenys, o taurė, į kurią teka Kristaus Kraujas, – vaizduojama Marijos rankose. Šie pokyčiai labai reikšmingi: ikonografijoje pradėjo atsispindėti samprata, kad Bažnyčios esminį ryšį su Eucharistija galima sugretinti su Marijos vaidmeniu Eucharistijoje.

Nuo XVII amžiaus, svarstant Marijos ir Eucharistijos ryšį, kartais pasitaikydavo aiškių nukrypimų nuo tikrojo tikėjimo turinio. Pavyzdžiui, kai kurie mąstytojai dėstė požiūrį, kad dėl Kristaus kūne išlikusios tam tikros Jo motinos kūno dalies, Marija esą gali būti pagrįstai garbinama Švč. Sakramente. Vis dėlto nepaisant šių kraštutinumų, netrūko įžvalgų, kurios ir šiandien yra vertingos. Jas galima apibendrinti dailininko Miguel de Santiago darbų, sukurtų barokinėse Ekvadoro bažnyčiose, motyvais. Šio teologinės minties vaizduojamajame mene įkūnytojo išplėtota tema buvo vadinama Immaculata Eucharistica. Mergelė Marija vaizduojama vilkinti baltą tuniką ir susijuosusi mėlyna juosta. Virš jos širdies – monstrancija, žvilgsnis nukreiptas aukštyn, kur pavaizduota Švč. Trejybė. Šio motyvo teologinė prasmė yra tokia: Marija, kaip dangiškojo Tėvo duktė, Dievo Sūnaus motina ir Šventosios Dvasios šventovė dovanoja Bažnyčiai savo eucharistinį Sūnų kaip amžinojo gyvenimo maistą. Marijos Nekaltasis Prasidėjimas yra šventumo, kurio reikalauja Švč. Sakramento priėmimas, idealas.
 

III. Teologinių akiračių mastas

1. Svarstymų iki Vatikano II Susirinkimo pobūdis. Iki Santarybos teologai retai svarstydavo Marijos ir Eucharistijos ryšį. Buvo pripažįstama, kad nelengva tikroviškai apibrėžti Marijos vaidmens Eucharistijos slėpinyje ir atpirkimo darbe pobūdį. Vis dėlto buvo siekiama įsigilinti į šio vaidmens mastą. Teologai vienokiu ar kitokiu būdu kalbėjo apie Marijos esamybę Bažnyčios sakramentiniame gyvenime ir jos įtaką Dievo maloningumui. Buvo aiškinamas ir Marijos įnašas į Eucharistijos įsteigimą: pabrėžiamas Kristaus kūno Švč. Sakramente ir Marijos įsčių vaisiaus tapatumas ir tai, kad pritardama Dievo Sūnaus Įsikūnijimui, Marija, bent jau netiesiogiai, pritarė ir Eucharistijai, kuri yra tarsi Įsikūnijimo slėpinio tęsinys. Apskritai iki Vatikano II Susirinkimo teologai, gilindamiesi į Marijos ir Eucharistijos ryšį, dar neretai pasitelkdavo įmantrias, tačiau gana „sausas“ distinkcijas, kurios būdingos scholastinei mąstysenai. Vis dėlto šios pastangos nebuvo bergždžios: ryšys tarp Marijos ir Eucharistijos slėpinio, kurį švenčia krikščionių bendruomenė, buvo teologiškai pagilintas.

Eucharistijoje slypi pats Kristus ir visas Velykų slėpinio mastas – įsikūnijęs, nukryžiuotas ir prisikėlęs Dievo Sūnus, kuris dovanoja save kaip amžinojo gyvenimo maistą ir suburia tikinčiuosius į vieną Bendriją. Dievas Nazareto mergelei suteikė malonę užimti išskirtinę vietą išganymo slėpinyje. Švenčianti Eucharistiją Bažnyčia negali nepabrėžti vaidmens, kurį Marija atliko ir savo dvasine motinyste atlieka dabar. Marija, savo dieviška motinyste neatskiriamai susijusi su įsikūnijusiu Žodžiu, negali būti atsiejama ir nuo eucharistinio Kristaus bei Jo mistinio Kūno, kuris yra Bažnyčia. Nors Kristaus kūno ir kraujo realybė slypi duonos ir vyno pavidaluose, vis dėlto Eucharistija kreipia mūsų mintis į Įsikūnijimo slėpinį, kuriame Dievo Sūnus, gavęs kūną iš Marijos, atėjo į pasaulį kaip vienas iš mūsų. Dievo Sūnaus kūniškumas neatskiriamai susijęs su Marijos pašaukimu, todėl eucharistinio Kristaus kūno ir kraujo priėmimas skatina nuolat atminti įstabią jos motinystę. Ave, verum corpus, natum de Maria virgine („Sveikas, tikrasis kūne, gimęs iš mergelės Marijos“) – šie jau minėto XIV amžiaus eucharistinio himno žodžiai gerai išreiškia mintis, su kuriomis sąmoningi krikščionys priima šv. Komuniją.

Biblinis liudijimas apie Mariją, stovinčią prie Kristaus kryžiaus, leidžia galvoti apie jos ypatingą vienybę su savo Sūnumi Jo kančioje. Eucharistija yra Kristaus aukos sudabartinimas, ir Bažnyčia, švęsdama Eucharistiją, siekia to, ką Marija tobulai patyrė Didžiojo Penktadienio dramoje – glaudžiausios vienybės su Jėzumi ir Jo auka. Taigi eucharistinė bendrystė, apimanti Kristų ir Jo Bendriją, turi savo pirmavaizdį – Marijos vienybę su savo Sūnumi.

2. Marijos ir Bažnyčios motinystės sąsajos su Eucharistija. Bažnyčios Tėvai ir viduramžių teologai labai dažnai tiek Mariją, tiek krikščionių Bendriją apibūdindavo tais pačiais bibliniais simboliais ir įvaizdžiais, pavyzdžiui, naujoji Ieva, sandoros skrynia, Jokūbo kopėčios, Dievo miestas, Aukščiausiojo padangtė, narsioji moteris, naujoji kūrinija. Kirilas Aleksandrietis Mariją yra pavadinęs Dievo šventąja Bažnyčia. Tai nėra tiktai paprastas paralelizmas, bet gilus įsisąmoninimas, jog tarp Marijos ir Bažnyčios yra toks ryšys, kuris leidžia kalbėti apie jų „savybių sankaitą“ (communicatio idiomatum). Marijos asmenyje atpažįstamas tobulas Bažnyčios pavyzdys, paveikslas ir siekinys. Šis ryšys aiškiai pabrėžiamas Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Lumen gentium: „Dievo Gimdytoja yra Bažnyčios paveikslas. <...> Ji Bažnyčią vaizduoja tikėjimu, meile ir tobula vienybe su Kristumi. Bažnyčia irgi teisingai vadinama motina ir mergele, o jos paslaptyje Švenčiausioji Mergelė yra pradininkė, davusi kilniausią ir vienintelį tiek mergelės, tiek motinos pavyzdį. <...> Ji pagimdė Sūnų, kurį Dievas padarė pirmgimiu tarp daugelio brolių (Rom 8, 29), tai yra tikinčiųjų, prie kurių gimdymo bei auklėjimo Marija prisideda su motiniška meile“ (63). Bažnyčia savo ruožtu taip pat tampa motina, nes ištikimai vykdo Dievo valią ir su tikėjimu priima Dievo žodį, kurio skelbimu ir krikštu gimdo žmones naujam santykiui su Dievu. Krikščionių Bendriją galima vadinti ir mergele, kadangi ji saugo tikėjimo pažadą, duotą savo Sužadėtiniui Kristui (plg. Lumen Gentium, 64). Paulius VI enciklikoje Marialis cultus, be to, pabrėžia, jog Marija yra dvasinės laikysenos, kuria Bažnyčia švenčia išganymo slėpinius, pavyzdys (plg. MC 16).

Keturiais žodžiais popiežius apibūdina Kristaus motiną Įsikūnijimo ir atpirkimo slėpinyje: audiens (klausanti), orans (besimeldžianti), pariens (gimdanti) ir offerens (aukojanti)(plg. Marialis cultus, 17–20). Ir susibūrusi prie altoriaus Bažnyčia yra bendruomenė, kuri klauso Dievo žodžio, meldžiasi, „gimdo“ eucharistinį Kristų ir aukoja Jį už naująjį Dievo vaikų gyvenimą.

Marijos ir Bažnyčios motinystės laidas yra Šventoji Dvasia, kurios dėka Marija padovanoja pasauliui įsikūnijusį Dievo Sūnų, o Bažnyčia sudabartina Sūnaus auką ir savo vaikams teikia Jį patį duonos ir vyno pavidalais. Būtent Eucharistija yra Bažnyčios motinystės viršūnė. K. Feckes gretina Mariją ir Bažnyčią motinystės požiūriu, remdamasis Eucharistijos tikrove: „Marija pagimdė žemišką Kristų, Bažnyčia gimdo eucharistinį Kristų. Marijos gyvenimas buvo skirtas Kristaus auklėjimui ir globai, Bažnyčios vidinis gyvenimas ir jos didžiausias rūpestis susijęs su Eucharistijos brangenybe. <...> Kaip Marija dalyvavo kryžiaus aukoje, taip visa Bažnyčia dalyvauja Šv. Mišių aukoje“.
 

IV. „Darykite tai, ką jis jums lieps“ (Jn 2, 5) –       „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 21, 19)

Švęsdama Eucharistiją Bažnyčia geriausiai atsiskleidžia kaip bendruomenė. Pagarba Kristaus motinai krikščionims yra akstinas susiburti prie eucharistinės aukos altoriaus. Apie tai liudija Lurdo ir kitos garsiosios Marijos šventovės. Taigi reikia pripažinti reikšmingą Marijos vaidmenį krikščionių kelyje prie eucharistinio Kristaus. Ji tarsi atlieka savotišką „charizminę“ tarnystę, sutelkdama tikinčiuosius prie išganymo malonių versmės.

Švęsdama Eucharistiją, bendruomenė dėkoja Tėvui už įsūnystės malonę Kristuje (pats žodis Eucharistija reiškia dėkojimą). Marija yra tokio dėkojimo Dievui ir Jo šlovinimo pavyzdys – tereikia prisiminti jos Magnificat: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47). Bažnyčia Eucharistijos liturgijoje vienijasi su šia Tėvui skirta šlovinimo ir dėkojimo malda.

Bendruomenė, švęsdama Eucharistiją, pamini Kristaus auką. Marija, kaip liudija evangelistas Jonas, buvo Didžiojo Penktadienio dramos dalyvė. Taigi ir Kristaus aukos sudabartinimas yra slėpiningu būdu susijęs su Marijos asmeniu. Be to, Eucharistijos ir Marijos ryšį stiprina ir tai, jog Kristaus motina yra pirmoji pilnutinai patyrusi atpirkimo, kuris minimas švenčiant Eucharistiją, galią. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje yra dvi šventės, kurios skirtos šiam Marijos išskirtinumui pažymėti – tai Nekaltojo Prasidėjimo (gruodžio 8 d.) ir Dangun Ėmimo (rugpjūčio 15 d.). Lietuvoje ypač populiari pastaroji šventė, vadinamoji Žolinė, kurios šventimas daugelyje parapijų susijęs su iškilmingomis eucharistinėmis procesijomis.

Švenčianti Eucharistiją bendruomenė dalyvauja Kristaus pasiuntinybėje (plg. Lumen Gentium, 65). Kristus pačiu savo asmeniu ir veikla išreiškia Dievo išganingo artumo tikrenybę. Eucharistija Bažnyčios laike sakramentiniu būdu pratęsia šią Dievo bendrystę su žmogumi Kristuje. Šios sakramentinės tikrovės ištakose sutinkame Marijos asmenį. Evangelistas Jonas, pasakodamas apie pirmąjį Jėzaus padarytą ženklą, kuris turi ir simbolinį sakramentinės tikrovės atspalvį, pabrėžia aktyvų Marijos vaidmenį: „Darykite tai, ką jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Galima sakyti, kad Eucharistijos tikrovė susijusi su dviem Jėzaus ir Marijos paraginimais „darykite“: Marija liepia daryti tai, ką nurodo jos Sūnus (plg. Jn 2, 5), o Sūnus liepia mokiniams laužyti Jo atminimui duoną, tapusią Jo paties kūnu: „Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“ (Lk 21, 19).