Lietuvos II Eucharistinio kongreso organizacinio komiteto pirmininko Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičius kalba
atidarant Kongresą

Kauno arkikatedra bazilika, 2000 m. birželio 1 d.
 

Jūsų Eminencija Kardinole Šv. Tėvo atstove, Jūsų Ekscelencija Apaštališkasis Nuncijau, Jūsų Ekscelencijos arkivyskupai ir vyskupai, gerbiami Lietuvos ir Kauno valdžios atstovai, broliai kunigai, mieli Eucharistinio kongreso dalyviai!

Prieš 66-erius metus, pradedant Lietuvos I tautinį Eucharistinį kongresą, į Kauno katedrą baziliką susirinko aukščiausi Bažnyčios ir Lietuvos vadovai, kunigai, vienuoliai ir didžiulė tikinčiųjų minia. Eucharistinio kongreso metu norėta tinkamai padėkoti Dievui už tautos laisvę ir pareikšti Dievo tautos ištikimybę Kristui Karaliui Eucharistijos slėpinyje. Lietuva buvo labai iškilmingai paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai, ir anuomet niekam nekilo net mintis, jog Dievo Apvaizda ruošia Bažnyčiai ne triumfo, bet kančios kelią. 1934-aisiais niekas nenujautė, kokius išbandymus Kristus Karalius leis patirti savo sekėjams. Po šešerių metų Lietuva buvo okupuota, žmonės tremiami ir žudomi, o Bažnyčia atsidūrė sovietiniame gete be mokyklų, be katalikiškosios spaudos ir teisės reikštis visuomenės gyvenime. Priespaudos metai davė Lietuvai ir Bažnyčiai daug kankinių, kuriais didžiuojamės, bet taip pat paliko ir dvasinius griuvėsius: daugybę sugriautų šeimų, sudaužytų likimų ir dvasinę tuštumą daugelio tautiečių širdyse.

Lietuvos II Eucharistinis kongresas buvo planuojamas 1944 metais, tačiau dėl karo neįvyko, o jo organizatoriai vysk. Teofilius Matulionis ir arkivysk. Mečislovas Reinys sovietų pareigūnų buvo apkaltinti, neva rengiamas Eucharistinis kongresas buvo nukreiptas prieš tarybų valdžią.

Prieš dešimtį metų Dievas padarė stebuklą, ir Bažnyčia drauge su Lietuva vėl kaip aštuonioliktaisiais prisikėlė iš pelenų bei dvasinių griuvėsių. Prisikėlimas yra sunkus, tačiau jo nemato nebent pamilę vergo grandines. Šiandien prasidedantis Lietuvos II Eucharistinis kongresas yra dar vienas liudijimas, kad Lietuva ne tik išoriškai, bet ir dvasiškai prisikelia. Šis Kongresas kai kam gali atrodyti kaip Bažnyčios pasirodymas, kokia ji išliko po visų negandų ir sunkaus pirmojo laisvės dešimtmečio. Tačiau Eucharistinis kongresas buvo organizuojamas ne dėl pasirodymo, nors renginiai akivaizdžiai parodys, kas esame ir ką mylime. Kongreso organizatoriai turėjo tik vieną tikslą – švenčiant Jubiliejinius metus atgaivinti Lietuvoje religinį gyvenimą: padėti žmonėms užmegzti glaudesnį ryšį su Jėzumi, padidinti pagarbą Eucharistijai ir paskatinti tikinčiuosius išgyventi bendruomeninį Eucharistijos šventimą sekmadienį ne kaip sunkią pareigą, bet kaip didelę Dievo dovaną.

Rengiantis Kongresui, mačiau, kokį didelį dvasinį potencialą turime Bažnyčioje. Toji jėga nėra tik vyskupai ir kunigai, kurių ne vieno pečius slegia amžiaus ir patirtų negandų našta. Toji jėga yra pasauliečiai katalikai, Kongreso pasirengimo metu parodę labai daug uolumo ir iniciatyvos. Šiandien Bažnyčioje aiškiai suvokiama, jog ji yra pašaukta ne valdyti, viešpatauti arba su kuo nors kovoti, bet tarnauti silpniausiems broliams ir seserims. Pavyzdžiu galėtų būti didelis būrys globos ministrantų, kurie prieš Eucharistinį kongresą ištvermingai rengėsi atsakingai ligonių tarnystei. Tikiu, kad Bažnyčia Lietuvoje labai ryžtingai eis tarnavimo keliu. Taip pat galima pasidžiaugti, jog Bažnyčia sugeba būti atvira ir nuolanki, ir tai liudija Bažnyčios Atgailos aktas dėl praeityje padarytų klaidų. Ypač džiaugiamės tuo, kad Visuotinę Bažnyčią praturtinome naujųjų amžių kankiniais, o šiandien, užmiršę visas mums padarytas skriaudas, einame taikos, meilės ir tarnavimo keliu.

Visose Kauno bažnyčiose šią valandą skambantys varpai skelbia, kad Lietuvos II Eucharistinis kongresas jau prasideda. Sveikinu aukštus Bažnyčios ir valdžios atstovus, dvasininkus ir pasauliečius, visus eucharistinio Jėzaus draugus ir skelbiu Eucharistinį kongresą pradėtą. Linkiu visiems Kongreso dalyviams gražios dvasinės atgaivos ir eucharistinio Jėzaus artimos draugystės. Kviečiu visus dalyvauti visose Eucharistinio kongreso dienose, o ypač birželio 4-ąją, kai iškilmingoje procesijoje eucharistinis Jėzus žygiuos Kauno gatvėmis, o Santakoje ant Šv. Tėvo kalnelio švęsime Eucharistiją ir atnaujinsime pasiaukojimą Švč. Jėzaus Širdžiai.