Santaka, 2000 m. birželio 4 d.
 

Brangios Lietuvos šeimos,
Broliai ir seserys Kristuje!

1. Dėkoju Dievui už tai, kad šiandien esu su jumis. Iš visos širdies sveikinu jus.

Labiausiai trokštu, kad šio Eucharistinio kongreso šventimas atnaujintų įsipareigojimą evangelizuoti šeimas ir pačios šeimos įsipareigojimą būti Evangelijos skelbėja. Šeima turi būti evangelizavimo objektas ir, kartą išgirdusi Evangelijos žinią, privalo tapti savo narių ir visos visuomenės evangelizuotoja. Ši dinamika sau gyvybingumo turi semtis iš sakramentų, ypač iš Eucharistijos, viso krikščioniškojo gyvenimo ir Bažnyčios šaltinio, centro ir viršūnės.

Būtina, kad šeima vis labiau taptų naujosios evangelizacijos, kurios paskirtis apimti visas žmogiškojo gyvenimo sritis, išeities ir galutiniu tašku. Ji vis labiau turi pasireikšti kaip „namų Bažnyčia” (Lumen gentium, 11), „Bažnyčios namų šventovė” (Apostolicam actuositatem, 11). Tai galėtų būti naujas impulsas pasauliečiams, besijaučiantiems drauge, kad jie yra atsakingi už tikėjimą, apaštalauti.

2. Šeima iš tikrųjų yra pašaukta būti motina ir maitintoja, pradedant naujų kartų auklėjimą (plg. Gaudem et spes, 61), pirmąja tikėjimo skelbėja (plg. Lumen gentium, 11). Iš jos išeina krikščioniškasis skelbimas, pasiekiantis visą visuomenę, formuojantis protus ir širdis. Santuokos sakramentas iš tiesų yra didžiosios vienybės ir meilės slėpinio, vienijančio Kristų ir Bažnyčią, apmąstymas ir dalyvavimas jame (plg. Ef 5, 32; Gaudium et spes, 48).

Bažnyčia, Dievo Tauta, statoma, auga ir vystosi Eucharistijos dėka. Eucharistija formuoja Bažnyčią ir ją maitina, vis labiau suburdama bendruomenę. Kažkas panašaus gali būti pasakyta ir apie šeimą, pirmąją ir gyvybingą visuomenės ląstelę (plg. Apostolicam actuositatem, 11). Ji formuoja asmenį ir visuomenę, ir iš jos meilės maitinamo vidinio bendrumo tvirtėja bendravimas pačioje šeimoje bei visuomenėje.

3. Kaip Eucharistija asmeniui suteikia gyvybę, laimę, ramybę, tas pat turi vykti ir krikščioniškoje šeimoje, kurios uždavinys – duoti gyvybę, laimę ir ramybę ir kurti naują pasaulį, kokio norėjo Kūrėjas ir kuris buvo pradėtas Kristaus slėpinyje. Šeimai reikia Eucharistijos, kurios dėka ji statoma, auga ir vystosi.

Eucharistija išreiškia, realizuoja ir palaiko krikščionių tarpusavio vienybę ir jų vienybę su Dievu. Tokia vienybė privalo būti regima ypač krikščioniškoje šeimoje. Todėl šeima, norėdama atsiliepti į savo pašaukimą, t. y. būti atrama meilės vienybei tarp žmonių, Eucharistijoje atranda būtiną jėgą atlikti savo užduotį taip, kad būtų naudinga žmonėms ir visuomenei.

4. Nelengva įvykdyti šeimai keliamus uždavinius. Norėdama visapusiškai atsiliepti į savo pašaukimą šeima privalo atrasti Jėzų – gyvenimo duoną, privalo maitintis Eucharistija ir remtis Dievo žodžiu.

Šioje srityje reikšmingą pagalbą gali suteikti lietuvių katalikų šeimų praeities patyrimas. Toks patyrimas – tai didžiulis religinis ir socialinis lobynas, kurio neįmanoma pervertinti ir nevalia prarasti. Juo reikia iki galo pasinaudoti kuriant Lietuvos Bažnyčios ir Tėvynės ateitį.

Kiekvienas iš jūsų galėtų pasidalyti asmeniniu patyrimu. Dabar norėčiau papasakoti tai, ką esu pats patyręs. Gimiau kroatų šeimoje, kurioje buvo 12 vaikų. Jugoslavijos komunizmas stengėsi užgniaužti bet kokią religinio gyvenimo formą ir sugriauti katalikų kroatų identiteto suvokimą. Šiuo laikotarpiu katalikų šeimoms teko pagrindinis vaidmuo siekiant išsaugoti tikėjimą ir religiškai išauklėti naująsias kartas. Šeima buvo bendravimo, tarpusavio meilės, pasidalijimo, tikėjimo ir maldos vieta. Šeima palaikė vienybę su klebonu ir vietine bažnytine bendruomene, kuri buvo didelė tikėjimo ir meilės šeima. Sakramentų priėmimas buvo kažkas natūralaus. Ypač tai galima pasakyti apie Atgailos ir Eucharistijos sakramentus. Ir su kokiu pamaldumu ir tikėjimu tai buvo daroma!

5. Kalbėdamas apie Bosnijos ir Hercegovinos bei Kroatijos katalikų patirtį, norėčiau padėkoti Dievui už tiek daug didvyriškų šeimų, už tiek daug šeimų tėvų ir motinų, kurie mokėjo ir norėjo savo vaikams perduoti tikėjimo ir draugystės su Kristumi bei savo broliais vertybes. Jei norime atnaujinti visuomenę, reikia atnaujinti šeimą, kaip bendruomenę Bažnyčioje ir pilietinėje visuomenėje. Tai pavyks, jei Eucharistija taps šeimos centru!

Tetampa tikrove tai ir jums, brangieji, kurie trokštate giedros dabarties ir laimingos ateities.

Nuoširdžiai pasimelskime šiomis intencijomis, o Lietuvos šeimoms ir visam pasauliui prašykime Šventosios Šeimos užtarimo ir Dievo palaimos.