Kauno arkikatedra bazilika, 2000 m. birželio 1 d.
 

Broliai vyskupai,
Brangūs kunigai,
Garbingieji civilinės valdžios atstovai,
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

1. „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo Tėvo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais” (2 Kor 13, 13). Šis mano sveikinimas tepasiekia visus čia esančius, teišgirsta jį visa mylima Lietuvos Bažnyčia ir visa kilnioji lietuvių tauta!

Su nepaprastu džiaugsmu ir susijaudinimu šiandien esu tarp jūsų . Nešu jums popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris mane paskyrė savo ypatinguoju pasiuntiniu dabar prasidedančiame Lietuvos II Eucharistiniame kongrese, sveikinimą ir palaiminimą. Gerai žinau apie stiprius, ilgus amžius besitęsiančius ryšius tarp jūsų tautos ir šv. Petro įpėdinio. Šie ryšiai prasidėjo dar jūsų karaliaus Mindaugo, Lietuvos valstybės kūrėjo, laikais. Jam popiežius Inocentas IV suteikė titulą: „Išskirtinis Šventosios Romos Bažnyčios Sūnus”.

2. Apaštalų Sostas visuomet buvo artimas jūsų tautai, džiugių ir liūdnų jos istorijos įvykių metu. Pakanka vien prisiminti Apaštalų Sosto rūpestį jūsų šalimi ir visa šia Europos dalimi neseniai pasibaigusio priešiško Dievui ir žmogui režimo periodu.

Siųsdamas mane į Lietuvą, Šventasis Tėvas, prisimindamas savo ganytojiškąjį vizitą jūsų šalyje 1993 m. rugsėjo 4–8 d., norėjo tokiu būdu šiandien būti su jumis. Tai dar vienas meilės šiai didžiai tautai, davusiai tiek daug katalikų tikėjimo išpažinėjų bei kankinių, ypač šiame besibaigiančiame dvidešimtajame amžiuje, išsiskiriančiame „ilgu kančios, išmėginimų ir kankinystės laikotarpiu”, liudijimas.

3. Kaip tik šis nepalaužiamas tikėjimas, išlikęs ilgus metus, kai buvo verčiama tylėti apie Dievą, padėjo tvirtą pamatą šios dienos didžiajam įvykiui, kuris dabar, džiaugiantis išsiilgtąja tautos laisve, atkreips lietuvių katalikų dėmesį Tėvynėje bei užsienyje ir juos suvienys dvasiškai. Todėl ypač džiaugiuosi galėdamas pasidalyti su jumis šia unikalia patirtimi, drauge su jumis švęsdamas Eucharistiją, nuostabios Dievo meilės žmogui ir vienybės Sakramentą. Tikėjimas, palaikęs ištisas kartas išmėginimų akimirkomis, šiandien surenka visus prie Jėzaus Kristaus, mūsų bendros vilties (plg. 1 Tm 1, 1). Jis iš tiesų yra Jo atpirktosios žmonijos „kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6). Jis, Jėzus Kristus, yra tikroji gyvenimo duona, kurią atsiuntė dangaus Tėvas. Jis nužengė iš aukštybių, kad duotų gyvybę pasauliui (plg. Jn 6, 33–35), kad gausiai jos duotų (plg. Jn 10, 10).

Šio Kongreso šventimas iš tiesų yra ypatingas įvykis. Tai malonės ir palaimos Lietuvos Bažnyčiai metas. Tai ypač reikšmingas įvykis, žymintis naują jos istorijos etapą. Linkiu, kad šis įvykis atneštų gausių tikėjimo ir šventumo vaisių Bažnyčios ir Lietuvos visuomenės gerovei, padėtų kurti geresnę ateitį, vertą kilnių lietuviškų tradicijų. Linkiu, kad jis taptų nauju religiniu postūmiu naujam tikėjimo pavasariui, kuris prisidėtų prie medžiaginio ir dvasinio Lietuvos augimo.

4. Šiomis dienomis vyksiu į maldingą kelionę Šiluvos šventovėn, kad į Švenčiausiosios Dievo Motinos rankas sudėčiau rūpestį dėl šio Eucharistinio kongreso sėkmės. Melsiu, kad ji išprašytų gausių malonių visiems šiomis dienomis dalyvaujantiems Kongreso renginiuose, Lietuvos Bažnyčiai ir visai lietuvių tautai.