Kauno arkikatedra bazilika, 2000 m. gegužė 27 d.
Su dideliu džiaugsmu pradėjome Lietuvos II Eucharistinį kongresą, kurio šūkis Jėzus tikroji Gyvenimo Duona. Lietuvos vyskupai labai norėjo, kad Kongresas tikinčiuosius dar labiau priartintų prie Jėzaus, kuris kaip Gyvenimo Duona yra Eucharistijos slėpinyje. Jėzaus liudijimą, kad jis esąs tikroji Gyvenimo Duona (plg. Jn 6, 5), reikia priimti tikėjimu, o jo tikrumą galima patikrinti tiek asmenine, tiek kitų žmonių išgyventa dvasine patirtimi. Šią valandą norėčiau pasidalyti ta patirtimi, kurią mūsų tautiečiai sukaupė persekiojimo metais.
Tuo metu, kai Dievo Apvaizda leido mums išgyventi skaudų tikėjimo persekiojimą, kunigams buvo draudžiama rengti vaikus susitikti su eucharistiniu Jėzumi pirmosios Komunijos metu. Atominėmis bombomis apsiginklavę komunizmo statytojai bijojo vaikų religinės praktikos ir jų artimo ryšio su Eucharistija. Kadangi tėvai nepajėgdavo parengti savo vaikų Atgailos sakramentui ir pirmajai Komunijai, tai darė daugelis kunigų rizikuodami prarasti laisvę. Antrą kartą teisiamas už vaikų rengimą pirmajai Komunijai kun. Juozas Zdebskis, teisėjo paklaustas, kodėl jis nesilaikęs įstatymo, draudžiančio mokyti vaikus tikėjimo, atsakė apaštalo Petro žodžiais: Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių(Apd 5, 29). Kunigui reikėjo tik pasakyti, jog suklydo, ir būtų buvęs laisvas, tačiau teisiamas kunigas sąmoningai apsisprendė eiti į kalėjimą, kad tikintieji suprastų, jog vaikų rengimas religiniam gyvenimui yra labai svarbi tėvų ir kunigų pareiga, o susitikimas su eucharistiniu Jėzumi yra svarbiausias vaikystės gyvenimo momentas. Šis kunigas aplankydavo į Sibirą nutremtus sąžinės kalinius, sovietų armijoje tarnaujančius Lietuvos kareivėlius ir stiprino juos Eucharistijos duona, todėl daugelis iš jų galėtų paliudyti Viešpaties žodžių teisingumą: Tas, kuris mane valgo, gyvens per mane (Jn 6, 57).
Okupacijos metais, septintajame dešimtmetyje, buvo įkurtas ir greitai išplito Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Priklausiusieji šiam sąjūdžiui ne tik dažnai priimdavo Eucharistiją bei dalyvaudavo Mišiose, bet slapta gilindavo savo tikėjimo pagrindus, studijavo Šv. Raštą, dalijosi tikėjimo patirtimi. Šiuose slaptuose būreliuose stiprėjo daugelio žmonių tikėjimas, jie pamildavo Eucharistiją, padėjusią vieniems sukurti gražias krikščioniškas šeimas, kitus paskatinusią pasirinkti kunigystę ar Dievui pašvęstąjį gyvenimo kelią. Sovietų valdžia Eucharistijos bičiulius laikė valdžios priešais, o sąjūdžio įkūrėją nuteisė kalėti, tačiau eucharistinio judėjimo, gaivinusio daugelio žmonių dvasinį gyvenimą, nepajėgė sustabdyti. Anuo sunkiu laikotarpiu eucharistinis Jėzus daugeliui tapo tvirta uola, į kurią jie atsiremdavo sunkiausių išbandymų dienomis. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame (Jn 6, 56).
1983 m. buvau areštuotas už Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidimą ir pirmąjį kalinimo laiką iki teismo praleidau KGB kalėjime. Pats šviesiausias prisiminimas iš to sunkaus laikotarpio buvo kalėjimo kameroje slapta aukotos šv. Mišios. Kai pirmą kartą aukojau Mišias, atrodė, kad tiek džiaugsmo nepatyriau net savo primicijų dieną. Nežinau, kaip Viešpats jautėsi ant mano altoriaus, kurį atstojo kalinio spintelė, o vietoje taurės buvo plastiko indelis, bet aš jaučiausi labai puikiai, nes žinojau, kad tą valandą turiu draugą ir brolį, kuris nužengia iš dangaus (plg. Jn 6, 58), sudabartindamas savo Kalvarijos auką.
Esu skaitęs savo tėvynainių tremtinių kunigų, Dievui pašvęstųjų ir pasauliečių prisiminimus. Jie visi kaip didžiausią laimę prisimindavo tuos momentus, kai atsirasdavo galimybė slapta švęsti Eucharistiją ir stiprintis dangaus Duona. Sibiro tremtiniai su didele pagarba mini kunigus, kurie aplankydavo juos tremtyje, aukodavo Mišias ir pamaitindavo Duona, kad kas ją valgys, nemirtų (Jn 6, 50). Uolūs mūsų kunigai lankydavo ne tik tautiečius, bet ir katalikus vokiečius, išblaškytus Pavolgyje, Kazachstane ir kitose Sibiro vietose, ir kaip brangiausią dovaną duodavo jiems Eucharistiją. Tikintieji su dideliu dėkingumu mena tų uolių kunigų pasiaukojimą, padėjusį jiems ištverti Sibiro negandas. Ar nereikia šiandien mums dažniau stiprintis šia dangaus Duona, kad pajėgtume nugalėti dabarties negandas?
Sovietmečiu dirbdamas sielovados darbą, stebėjau daugelio šeimų likimus: kur buvo branginamos sekmadienio Mišios, tėvai pajėgdavo išsaugoti savo vaikų tikėjimą ir atsispirti valstybinio ateizmo prievartai. Tačiau su skausmu mačiau didžiausius pralaimėjimus tose šeimose, kur nebuvo paisoma sekmadienio Mišių šventimo. Akivaizdžiai mačiau išsipildančius Viešpaties žodžius: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės (Jn 6, 53).
Prieš dešimtį metų atgauta laisvė sudarė sąlygas visiems tikintiesiems sekmadieniais bendruomeniškai švęsti Mišias, tačiau daugelis žmonių neišnaudojo laisvės, kad labiau priartėtų prie eucharistinio Jėzaus, priešingai, ne vienas prarado net turėtą pagarbą Eucharistijai. Tačiau šiandien matomas atsinaujinantis žmonių dėmesys Eucharistijai. Daugėja Švč. Sakramento adoraciją branginančių maldos grupių, plečiasi naktinės Eucharistijos adoracijos, į kurias renkasi ne tik pagyvenę žmonės, bet ir jaunimas. Viltingai nuteikia augantis populiarumas Dievo Motinos šventovių, kuriose ypač gyvas maldingumas ne tik Švč. M. Marijai, bet ir eucharistiniam Jėzui. Todėl šiandien noriu padėkoti Viešpačiui už kiekvieną Bažnyčios narį, kuris vienybėje su ganytojais praktikuoja sveiką maldingumą eucharistiniam Jėzui.
Kai Jėzus Kristus pirmą kartą kalbėjo apie save kaip gyvybę teikiančią
duoną, žydai jo nesuprato. Po Viešpaties žodžių: Aš esu gyvoji duona,
nužengusi iš dangaus. Kas valgo šią duoną gyvens per amžius (Jn 6, 51)
daugelis klausytojų pasitraukė šalin. O jūs, mieli broliai ir seserys,
ne pasitraukėte, bet atėjote. Iš visos širdies linkiu jums, Eucharistinio
kongreso dalyviams, priimti didžiausią brangenybę eucharistinį Kristų
ir tapti geriausiais Jo draugais bei liudytojais.