Kauno halė, 2000 m. birželio 2 d.
 

Brangieji!

1. Labai džiaugiuosi galėdamas drauge su jumis, Lietuvos Bažnyčios sielovados darbininkais, išgyventi šias maldos ir susikaupimo akimirkas švenčiant jūsų valstybės tautinį II Eucharistinį kongresą. Sveikinu kiekvieną jūsų ir norėčiau, kad per jus mano nuoširdžios mintys pasiektų visus, kurie Lietuvoje darbuojasi dėl Evangelijos, taip pat jūsų sielovadiniam rūpesčiui patikėtas bendruomenes, kurias jūs valdote vyskupų vardu ir su jais bendradarbiaudami.

Atvykau, kad padėkočiau jums: dėkoju už visa, ką nuveikėte paskutiniais nelengvais dešimtmečiais, ir už tai, ką darote dabar laisvoje ir demokratiškoje visuomenėje. Atvykau taip pat ir norėdamas jus padrąsinti: nepailskite dirbdami Evangelijos darbą, nes „pjūties Viešpats” (Lk 10, 2) yra su jumis, kaip pažadėjo savo mokiniams, juos siųsdamas skelbti Gerosios Naujienos (plg. Mt 28, 20).

2. Žinau, kiek iškentėte dėl tikėjimo. Šis kentėjimas suvienija Lietuvos Bažnyčią su Katalikų Bažnyčia mano gimtojoje kroatų tautoje, gyvenančioje Kroatijos Respublikoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje. Kentėjimų metu visuomet laimėdavo garbingasis Kristaus kryžius, kuriame mūsų tėvai ir mes patys sudėjome savo viltis. Tą patį galima pasakyti ir apie jus. Iškalbingiausias šios pergalės liudininkas yra Kryžių kalnas. Rūpestingai saugokite šį didį tikėjimo ir vilties paminklą, kad jūsų sielovadinė veikla būtų iki galo vaisinga ir dar labiau priartintų Evangeliją lietuvių tautai.

Kryžių kalnas ypatingu būdu simbolizuoja Lietuvos Bažnyčios kančią. Jis taip pat laiduoja vis labiau klestintį gyvenimą tų žmonių, kurie į savo esybę panoro visapusiškai priimti Kristaus Velykų slėpinį. Taip, Velykų slėpinys yra pažymėtas kančios ir Kryžiaus ženklu, bet drauge neišdildomai paženklintas Prisikėlimu ir gyvybės gausa.

Jūsų Bažnyčia – tai kankinių Bažnyčia, tačiau neturime pamiršti, kad kankinystė ir Eucharistija susijusios pačiais glaudžiausiais ryšiais, taip, kaip pati Eucharistija ir kankiniai, kaip tai pastebėjo jau Bažnyčios tėvai. Linkiu, kad šis nuostabus jūsų Bažnyčios paveldas atneštų vis gausesnių jūsų, Lietuvos sielovados darbininkai trečiojo tūkstantmečio priešaušryje, nepailstamų pastangų vaisių.

3. Prieš jus iškyla didingi uždaviniai, reikalaujantys energijos ir pasiaukojimo: tai jūsų bažnytinių bendruomenių naujoji evangelizacija, kad jūsų Tėvynės Bažnyčia galėtų su nauja energija ir jėga plėsti savo veiklą visos visuomenės naudai. Kad šis apaštališkasis darbas būtų tikrai sėkmingas, naujoji evangelizacija turi apimti šeimą, mokyklą, kultūrą, mokslą, žiniasklaidą, ekonomikos ir politikos pasaulį taip, kad jokia gyvenimo sritis neliktų aplenkta Evangelijos skelbimo.

Tam tikslui reikalingas veiklus ir suderintas, vieningas visų Bažnyčios pajėgų bendradarbiavimas: tikinčiųjų pasauliečių ir jų ganytojų. Pašvęstojo gyvenimo asmenys, kurie priklauso tiek vienai, tiek kitai Dievo Tautos sudedamajai daliai, savo apaštališkąjį darbą visų pirmiausia vykdo liudydami savo pašvęstąjį gyvenimą, kurį yra įpareigoti maitinti malda ir atgaila (plg. CIC kan. 673). Kaip tik šis liudijimas įtikina tuo, kas buvo pasakyta žodžiais. Skelbimas neatskiriamas nuo liudijimo. Žodžiai veiksmingi tik tada, kai yra paremiami atitinkamu gyvenimo būdu, suderintu su Gerojo Ganytojo pavyzdžiu.

4. Jūsų pastangos bus sėkmingos, jei savo sielovadinę veiklą maitinsite ir palaikysite malda ir intensyviu dvasiniu gyvenimu, kurio centras yra Eucharistija. Eucharistija iš tiesų turi būti kiekvieno kunigo, kiekvieno sielovados darbininko gyvenimo ir veiklos centras, taip, kaip yra Kristaus Bažnyčios centras. Kaip Eucharistija yra dovana, taip ir mūsų sielovadinė tarnystė yra dovana: pilnutinė dovana, skirta Kristaus išganymo įvykdymui ir neišdildomai įamžinta Eucharistijoje.

Švenčiausioji Mergelė iš jūsų tautos šventovės Šiluvoje tegloboja kiekvieną iš jūsų ir visus Viešpaties vynuogyno darbininkus šioje brangioje Lietuvos žemėje.