Didžioji Prisikėlimo bažnyčia, 2000 m. birželio 2 d.
 

Norėčiau atkreipti Viešpaties vynuogyno darbininkų dėmesį į ką tik nuskambėjusios Evangelijos žodžius, kurie turėtų būti pagrindas apmąstant savo pašaukimą. Viešpats Jėzus kreipiasi į savo apaštalus: „Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?” Kristus toliau sako: „Ten ir paruoškite mums”. Kristus nesako: kur mums skirtoji menė, bet klausia, kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę. Jis nesako: paruoškite ją mano mokiniams, bet sako: paruoškite mums.

Prieš kelerius metus Vyskupų konferencijoje teko svarstyti klausimą, ar galima į sudaromą profesijų sąrašą įtraukti ir kunigiškąją tarnystę. Tuomet vienas iš mūsų hierarchų labai aiškiai pasakė: kunigystė nėra profesija kaip visos kitos. Ji kitokia. Kunigas net ir miegodamas, net ir atostogaudamas negali būti ne kunigas. Kunigui nėra atostogų nuo maldos gyvenimo, mąstymo, Valandų liturgijos. Net ir tada, kai kitų profesijų darbuotojai užmiršta savo profesinius rūpesčius, atostogauja, – mes turime likti su tuo, kuris mus pašaukė į savo tarnystę, pašventino ir padarė savo mokiniais.

Prieš porą metų lietuvių kalba buvo išleista medžiaga apie 1579 m. Žemaičių vyskupijos vizitaciją. Iš jos matome, kaip XVI a. antrojoje pusėje Žemaičių vyskupijoje pradėta vykdyti naujųjų laikų Bažnyčios reforma po Tridento Susirinkimo. Vizitatorius nuncijaus sekretorius Pekulas lankė parapijas ir tyrė, kaip jose atliekama kunigiškoji tarnystė. Jis domėjosi ne tik kaip atliekamos pamaldos, bet taip pat kaip prižiūrimos bažnyčios, kaip kunigas atlieka savo priedermes – ar kalbamas brevijorius, jei ne, nuo kada nekalbamas; kaip dažnai kunigas naudojasi Atgailos sakramentu, ar ištikimai laikosi celibato pažado. Jei rasdavo pažeidimų, kunigas visas per tą laiką gautas pajamas už krikštus, laidotuves, laikytas Mišias privalėjo grąžinti į parapijos ar vyskupijos kasą. Privalėjo grąžinti, nes tos pajamos – ne užmokestis už atliktas konkrečias apeigas, bet auka kunigui, kuris atlieka savo pareigas: maldos, mąstomosios maldos ir brevijoriaus, ir metinių rekolekcijų, ir reguliarios išpažinties, ir bešeimiškumo – celibato liudijimo tarnybą... Jei neturėdavo iš ko grąžinti, vizitatorius skiria bausmę – tiek ir tiek atsėdėti cypėje kaip kalėjime... Taip į mūsų kraštą žengė naujųjų laikų Bažnyčios reforma – Tridento Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo reforma. Taip skynėsi kelius į gyvenimą vadinamasis devotio moderna – modernusis maldingumas.

Mūsų tarnystė neįmanoma be nuolatinio ryšio su Viešpačiu. Tas pat pasakytina ir apie Dievui pašvęstąjį gyvenimą – vienuolijas. Ir čia nėra atostogų nuo maldos, nuo Valandų liturgijos, nuo įžadų. Tai viso gyvenimo meilės Jėzui, jo Bažnyčiai, jo mylimiems žmonėms, maldos, meilės ir pasiaukojimo tarnyba. Žvelgiant vien žmogiškuoju požiūriu, daugelį iš mūsų atliekamų dalykų gali geriau atlikti kitų profesijų žmonės. Mūsų tarnystė pateisinama tik tiek, kiek gyvas mūsų ryšys su Viešpačiu.

Panašiai ir katechetas, katechetė, tikybos mokytoja, mokytojas. Jokios metodikos neatsvers gyvo ryšio su Viešpačiu. Pavyzdžiui,  sekmadienį kitų dalykų mokytojai gali ramiai ilsėtis. O tikybos mokytojo darbas ir misija nebaigta, jei jis neparengs, nepakvies savo mokinių sekmadieniais į tą menę, kur, pagal ką tik paskaitytą Evangelijos ištrauką, Viešpats nori valgyti su mokiniais Velykų vakarienę. Reikia paruošti, pakviesti ir kartu su mokiniais įsijungti į tą Vakarienę.

Zakristijonai, vargonininkai, chorvedžiai ir kiti parapijų tarybų ir institucijų darbuotojai, net jei būtų ir labai talentingi, išradingi, atlikdami savo funkcijas Bažnyčioje, bet jei nesilaikys krikščioniško gyvenimo būdo – blaivumo, tyrumo, santuokinės ištikimybės, jei nebus laisvi nuo turto kaupimo aistros – visi jų profesionalūs talentai nueis niekais. Tokiu atveju nesulauksime tų dvasinių vaisių, kurių Viešpats laukia iš savo Bažnyčios darbininkų.

Vienoje parapijoje per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė bažnyčia. Tarpukario metais dirbę kunigai užsispyrė pastatyti naują bažnyčią – rimtai dirbo, visas jėgas skirdami sutelkti lėšoms, supirkti pačias geriausias medžiagas ne bet kokios, o prašmatnios bažnyčios statybai, geruoju ir piktuoju spaudė iš parapijiečių aukas būsimai statybai. Apleido sielovadą, apaštalavimą, ateičiai atidėjo parapijos maldingumo ugdymą... Atėjo okupacija, banko sąskaitos buvo konfiskuotos, žemės sklypas ir statybinės medžiagos nacionalizuotos. O galutinis visų tų „tobulų” statybinių pastangų vaisius net po 60 metų, pasibaigus okupacijoms ir antros Nepriklausomybės dešimtmečiui, štai koks: ten dirbę ir dirbą kunigai įvardija tą parapiją kaip atkakliai bedievišką, laisvamanišką, priauginusią nemažai aršiai prieš Bažnyčią ir tikėjimą nusiteikusių veikėjų...

Visa tai įvyko lyg ir nejučiomis, lyg ir nieko bloga nesiekiant, lyg ir išmintingai, „vakarietiškai”, gerai planuojant statybas, pagrindinius uždavinius atidedant ateičiai, o uoliai ir rūpestingai imantis antraeilių. Reikėjo tai daryti, bet ir svarbiausio dalyko neapleisti.

Panašių rezultatų sulaukiame antraeilius dalykus iškeldami į pirmą vietą, beatodairiškai žavėdamiesi tvarkingomis statybomis, o apleisdami maldingumą ir sielovadą, vildamiesi viską išspręsti psichologijos, sumanios propagandos, informacijos ar pramogų technologijų plėtra.

Niekas nepakeis to, ką mes turime gauti iš Viešpaties, to, ką gavę iš Viešpaties turime perduoti kitiems, ir ne tik ateities kartoms, bet dabar gyvenančiai kartai, šios kartos žmonėms, ypač jau esantiems arti amžinybės slenksčio. Bažnyčia nėra institucija, kuriai svarbiausia įsitvirtinti ir išlikti bet kokia kaina šiandien ir rytoj, laimėti rinkimus, turėti gerus reitingus ir panašiai. Esame darbininkai Bažnyčios, kurios uždavinys žmonėms padėti pasiekti amžinąjį gyvenimą ir išganymą, amžinuosius namus Dievo amžinybėje. Esame kviečiami dirbti aukojant savo gyvenimą, laiką, talentą, karjerą ir t. t., kad visi, visų sluoksnių, grupių, partijų, visokiausios praeities žmonės pasiektų ten tą išganymą, tą vienybę, kurios ir čia taip ilgimės. Tai liudija vakar a. a. Kardinolo laidotuvėse skambėjusios kalbos... Turime siekti keisto stebuklo, kuriam, atrodo, viskas mumyse priešinasi. F. Dostojevskio Ivanas – XX amžiaus agresyvaus ateizmo pirmtakas – sakė, kad nenori tokio dangaus, kur prie vieno stalo susės auka – nekaltas kūdikis, savo tėvų kankintas, ir jo budeliai tėvai, už vaikišką prasižengimą jį sušaldę – uždarę nakčiai žiemą lauko tualete... Tvirtinęs, jog viena tokio vaiko ašara nepalyginamai vertesnė už visą Viešpaties dangų. Tačiau neužmirškime, šiuo kilniu deklaratyviu humanizmu besiremiant, buvo sukurta sovietų diktatūra, nusinešusi 60 milijonų žmonių aukų savo Gulagų lagerių „perauklėjimo” sistemoje. Mūsų tikslas, kuriam esame pašaukti, nesuvokiamas tik prigimtiniu protu. Mūsų tikslas, kad visi, ir aukos, ir nusidėjėliai budeliai, galų gale susėstų prie Viešpaties meilės puotos stalo, amžinųjų Velykų šventės stalo. Mūsų didžiausia tragedija būtų, jei mes su tuo nesutiktume, jei šauktume su praeities ir šių dienų netikėjimo skelbėjais: „Nenoriu tokio dangaus... nesėsiu prie vieno stalo danguje su buvusiais... nesvarbu, kad gal ir atsivertusiais...”

Didžioji pagunda – tikėjimo skelbimo misijoje veikti labiau pasitikint ateizmo skelbėjų lozungais ir metodais, o ne Evangelija.

Dėkokime Viešpačiui, kad jis mūsų silpnų nepalieka. Neišbraukime iš kasdienės programos maldos ir Eucharistijos.