Kauno halė, 2000 m. birželio 3 d.
Švenčiame Kristaus į Dangų žengimo šventę Jubiliejiniais metais, kai Bažnyčia primena mums, kad žmogaus gyvenimas yra kelionė į Tėvo namus, pas mūsų Tėvą, kuris yra danguje.
Kristus jau grįžo į Tėvo namus, tačiau žengdamas į dangų Jis mūsų varganų neapleido, bet mums, savo mistinio Kūno nariams, per krikštą tapusiems Dievo vaikais, davė viltį nueiti ten, kur nuėjo Kristus paruošti mums vietą.
Kartu su šv. Pauliumi meldžiu Dievą, Jėzaus Kristaus Tėvą, kad apšviestų jūsų dvasios akis, ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią esate pašaukti(Ef 1, 18).
Toji viltis, amžina laimė dangiškojo Tėvo namuose, palaiko mus žemiškojo gyvenimo kelyje.
Tačiau neužtenka žvelgti į dangų. Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų?(Apd 1, 9). Šie žodžiai, kuriuos apaštalai išgirdo Jėzui žengiant į dangų, priminė Kristaus skirtą jiems misiją Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16, 15). Ir mes visi esame pašaukti liudyti pasauliui Kristaus atneštą mums viltį, liudyti ją savo gyvenimu.
Kristus grįžo pas Tėvą, kur nueisime ir mes, bet, kol gyvename žemėje,
pažadėjo likti su mumis: Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio
pabaigos (Mt 28, 19).
Eucharistinis kongresas, čia švenčiama Eucharistinė auka mums primena,
kokiu nuostabiu būdu Kristus pasiliko su mumis. Jis mūsų nepaliko našlaičiais.
Kristus ir toliau rūpinasi kiekvienu žmogumi, jį stiprina, maitina, guodžia,
gydo žaizdas, patenkina giliausius troškimus: teisingumo, laimės, meilės
ir vilties; lydi mus per visą žemiškąją kelionę, kai esame bandomi ir kai
laimime, kai džiaugiamės ir kai kenčiame, kol pasieksime dangiškojo Tėvo
namus.
Eucharistija tai gražiausia Kristaus palikta mokiniams ir bičiuliams dovana. Kaip Jis gražiai kreipėsi į dvylika apaštalų Paskutinės vakarienės metu. Tai duona, kuri duoda gyvybę pasauliui, tikroji Gyvenimo Duona, pats Jėzus.
Eucharistija yra keliaujančios Dievo Tautos šerdis. Joje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų Velykinis avinėlis ir gyvoji duona.
Taip norėčiau, kad mes šiandien išgyventume tuos jausmus, kurie užtvindė apaštalų širdis, kai Paskutinės vakarienės metu Kristus paėmė duoną į savo rankas, laužė ir davė savo mokiniams tardamas: Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas tai yra mano kraujas, kuris už jus ir visus išliejamas
Taip norėčiau, kad mūsų širdys užsidegtų, kaip degė Emauso keliauninkų širdys, kai vakarieniaudami su Prisikėlusiu Kristumi jį atpažino laužiant duoną. Kad ir mes čia susirinkę duonos laužymui tikėjimu, dvasios akimis atpažintume Kristų.
Švęsdami Eucharistiją mes vykdome Jėzaus žodžius: tai darykite mano atminimui. Tie žodžiai buvo skirti apaštalams ir per juos visai tikinčiųjų bendruomenei.
Kaip liudija Apaštalų darbai, tai suvokė pirmieji krikščionys, kiekvieną sekmadienį, Viešpaties dieną, susirinkdavę klausytis Dievo žodžio ir laužyti duonos.
Ir šiandien po 2000 metų tikinčiųjų bendruomenė su apaštalų įpėdiniais vyskupais ir jų bendradarbiais kunigais sueina kartu švęsti Eucharistiją laužyti duoną.
Be Bažnyčios nebūtų Eucharistijos, o be Eucharistijos nebūtų Bažnyčios, rašė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Be Bažnyčios nebūtų Eucharistijos, nes nebūtų kam vykdyti Kristaus žodžių: tai darykite mano atminimui. Eucharistija nėra privatus dalykas, Kristus šią brangiausią dovaną paliko visai bendruomenei.
Šv. Mišios Eucharistinė auka, puota yra bendruomenės šventė. Jose švenčiame Eucharistiją, o švenčiantis žmogus negali būti vienas, jam reikia bičiulių, draugų.
Švęsti Eucharistiją tai dalyvauti Viešpaties puotoje, vakarienėje, kur susitinkame su Prisikėlusiu Kristumi ir su tikėjimo broliais ir seserimis. Žinau, kad jūs trokštate tokio bendravimo su Kristumi ir su broliais. Padėkite mums, vyskupams ir kunigams, sukurti tokias bendruomenes.
Be Eucharistijos nebūtų Bažnyčios. Dalyvavimas Eucharistijos šventime suburia mus į vieną šeimą, kaip gražiai rašo šv. Paulius: Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne. Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona (1 Kor 10, 1617).
Tos vienybės prašome ir Eucharistijos maldoje: Tegul, stiprinami tavo Sūnaus Kūno ir Kraujo, gaivinami jo Šventosios Dvasios, mes būsime Kristuje vienas kūnas ir viena siela (III Eucharistijos malda).
Eucharistija tai mūsų vienybės šaltinis; Eucharistija ugdo Bažnyčios narių vienybę. Tai broliškos meilės mokykla, kurioje mes išmokstame įgyvendinti Kristaus duotą įsakymą: Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau
Ir nieko nėra liūdnesnio, kai Eucharistiją švęsti susirinkusi bendruomenė stokoja vienybės, tarpusavio meilės. Klausykime šv. Pauliaus įspėjimo korintiečiams: Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties. < > Argi Kristus padalytas?(1 Kor 1, 10, 13)
Taip norėtųsi, kad mūsų šv. Mišios būtų tikrai šventė, kad mūsų parapijų bendruomenės būtų tikros meilės bendruomenės, gyvosios meilės bendruomenės, kuriose jaustumės esą broliai ir seserys Kristuje. Mes juk sueiname dalyvauti Kristaus aukoje, visi kartu kreipiamės į mūsų Tėvą, dalijamės ta pačia duona. Pas mus ateinantis ir mus mylintis Kristus yra mūsų bičiulis.
Prisilietę prie Meilės, Gyvybės ir Vilties šaltinio mes jau negalime gyventi vien tik sau. Mes eisime į savo miestų ir kaimų kelius nešti tą meilę savo broliams ir seserims, kad ir jie įsitrauktų į mūsų brolišką bendruomenę.
Pirmaisiais šimtmečiais pagonys atpažindavo krikščionis matydami, kaip jie vieni kitus myli ne žodžiais, bet darbais. Jie sugebėjo mylėti, mokėjo atleisti, jautė pareigą dalytis savo turtu, sušelpti vargstančius brolius, turėjo drąsos liudyti Kristų pasauliui.
Brangūs jaunuoliai, šiandien mums reikia meilės apaštalų, jaunų Kristaus meile užsidegusių širdžių, kurios sugebėtų nešti Kristų mūsų parapijose, mūsų bendruomenėse, mūsų Jaunimo centruose, mūsų mokyklose, mūsų visuomenėje, kur taip dažnai įtarumas, nepasitikėjimas, melas nuodija žmonių santykius.
Išėję iš Eucharistijos šventės eikite tarnauti savo broliams.
Paskutinės vakarienės metu Jėzus tarė: Tai darykite mano atminimui. Kartu jis paliko mums naują įsakymą: Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau ir davė labai konkretų pavyzdį savo apaštalams numazgojo kojas. Ir tai turite daryti jo atminimui.
Liturginė šventė baigiasi. Bet išėję iš Eucharistinės puotos tęskime liturgiją kasdieniniame gyvenime nešdami meilę, džiaugsmą, gerumą; kviesdami mūsų brolius ir seseris įsitraukti į mūsų brolišką bendruomenę.
Iš to pasaulis atpažins, kad esate Kristaus mokiniai, jei mylėsite
vieni kitus.