Charta buvo išsiųsta drauge su EVKT pirmininko kardinolo M. Vlk ir EBK prezidento metropolito Jeremijo bendru laišku, kuriame atskiros Bažnyčios yra prašomos atsiliepti ir išdėstyti savo pastabas apie šį dokumentą. Laiške klausiama, kurias parengto teksto vietas reikėtų keisti ir kokiomis temomis papildyti. Bažnyčios turėtų išreikšti savo nuomonę apie praktinę šio dokumento vertę stiprinant Europos ekumeninį gyvenimą. Tarptautinėms bažnytinėms ir ekumeninėms organizacijoms nesyk buvo prikišta, esą jos per daug nutolo nuo daugybės krikščionių, įsitraukusių į ekumeninį sąjūdį, gyvenimo.

Tikimasi, kad dokumento Charta Oecumenica pažadintos diskusijos leis per šių metų rudenį suformuluoti ir pateikti savo pastabas.

Surinkus pastabas ir pakoregavus dokumentą, jį planuojama pasirašyti iškart po šv. Velykų, kurios Vakarų ir Rytų krikščionių Bažnyčiose bus švenčiamos tuo pačiu metu – 2001 m. balandžio 15 dieną. Iškilmingas pasirašymas turėtų būti ne Charta Oecumenica proceso pabaiga, bet naujas etapas, kurio pradžioje Bažnyčios patvirtinę šį dokumentą paliudytų apie savo įsipareigojimą susitaikyti tarpusavyje ir tarnauti taikai bei teisingumui visoje Europoje.

Pastabų laukiama šiais adresais: Europos Vyskupų Konferencijų Taryba, Gallusstrasse 24, CH-9000 St Gallen, Switzerland; faksas: + 41 71 227 33 75 arba Europos Bažnyčių Konferencija, P. O. Box 2100, 150, route de Ferney, CH-1211 Geneva 2, Switzerland; faksas + 41 22 791 62 27.
 

Charta Oecumenica  dėl Europos Bažnyčių bendradarbiavimo
 

ĮŽANGA
Garbė Dievui – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai.

Dėkojame triasmeniui Dievui už tai, kad Jis per savo Dvasią veda mus į vis glaudesnį bendravimą. Dievo žodžio Šventajame Rašte bendru klausymusi ir tikėjimo išpažinimu per pamaldas kelyje į dieviškąją tiesą mes norime liudyti meilę ir viltį visiems žmonėms. Turėdami tai omenyje, mes siekiame aiškesnės ir visavertiškesnės Jėzaus Kristaus Bažnyčios šiame pasaulyje vienybės. Mes žinome, jog paties Dievo kuriamą vienybę išplėtotoje mūsų tikėjimo įvairovėje galime pasiekti tik per savo pačių vidinį atsivertimą. Mes žinome, jog mus išskyrę tarpusavio nesutarimai daro mūsų liudijimą nepatikimą. Kartu tai reiškia, jog mes irgi esame kalti dėl krikščionių susiskaldymo ir šaliname šešėlius, krentančius ant Jėzaus Kristaus Bažnyčios veido ir keliančius pasaulyje vaidus bei nesusipratimus. Kito kelio nėra, kaip tik susitaikinimas ir ekumenizmas. Todėl mes, kaip Europos Bažnyčių Konferencijos nariai ir kaip katalikų Europos Vyskupų Konferencijos, dviejų Europos ekumeninių susirinkimų – 1989 m. Bazelyje ir 1997 m. Grace – dvasia įsipareigojame puoselėti ir plėtoti išaugusį mūsų ekumeninį bendravimą.
 

I.  PATS DIEVAS ŠAUKIA MUS Į VIENYBĘ
„Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ (Jn 17, 21)

1.  Esame pašaukti, vieningai tikėdami, mylėdami Dievą bei artimą ir vildamiesi tobulumo Dieve, sekti Kristumi. Mums, krikščionims, Jėzaus Kristaus Evangelija yra visų mūsų ekumeninių pastangų šerdis ir siela. Drauge išpažįstame ir patvirtiname ekumeninį Nikėjos–Konstantinopolio (381) tikėjimo išpažinimą.

Mes įsipareigojame:
– skelbti ir liudyti Kristaus išganomuosius darbus, ypač jo mirties ir prisikėlimo slėpinį, kaip viltį visiems žmonėms ir visam pasauliui;
– bendru Dievo žodžio klausymusi, tarnavimu Evangelijai bei maldomis už kitus ir su kitais Šventosios Dvasios galia padaryti regimą vieno tikėjimo ir vieno krikšto vienybę, kurią parodytume per pamaldas ir per bendrą gyvenimą Kristuje.
 

II.  KELYJE Į REGIMĄ EUROPOS BAŽNYČIOS VIENYBĘ
„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jn 13, 35)
 

Mes einame vieni pas kitus

2. Krikščionims ekumenizmas Europoje prasideda širdies atnaujinimu, pasirengimu atgailauti bei atsiversti. Krikščionybę istorijoje lydėjo skilimai, susipriešinimai ir net ginkluoti susirėminai. Dėl nesutarimų tikėjimo klausimais, taip pat per žmogiškąsias silpnybes ir nuodėmes, subyrėjo vienos Jėzaus Kristaus Bažnyčios vienybė. Negana to, šie skilimai perėjo per visą pasaulį. Per tai atsiradusį krikščioniškojo liudijimo nepatikimumą mūsų amžiuje pakeitė ekumeninis sąjūdis ir atvėrė krikščionims susitaikinimo kelius.

Mes įsipareigojame:
– Evangelijos ir Dievo meilės dvasia peržiūrėti savo Bažnyčių kaltės istoriją ir prašyti vieni kitiems atleisti;
– kovoti su tenkinimusi savimi ir šalinti prietarus;
– pripažinti įvairių krikščioniškųjų tradicijų dvasinius turtus, mokytis vieni iš kitų ir taip vieni kitus apdovanoti;
– stengtis vieni su kitais susitikti, vieni kitus palaikyti ir kiek įmanoma daugiau vieni su kitais bendradarbiauti;
– skleisti ekumeninį mokymą per krikščionišką auklėjimą ir pradines bei tolesnes teologijos studijas.
 

Ekumenizmo šerdis yra bendra malda

3. Ekumenizmo sąjūdį palaiko tai, kad mes, paklusdami Dievo žodžiui, nekliudome Dievo Dvasiai veikti mumyse ir per mus. Suteiktosios malonės dėka šiandien esama daug įvairių iniciatyvų, maldomis ir pamaldomis siekiančių tokios vienybės, kokią Jėzus Kristus norėtų matyti savo Bažnyčioje. Todėl bendra krikščionių malda laikoma ekumenizmo šerdimi. Įvairios bendros maldos ir giesmės, taip pat įvairios naujos dvasinio bendravimo patirtys ženklina mūsų ekumeninį dvasingumą.

Mes įsipareigojame:
– melstis vieni už kitus ir vieni su kitais, nes Jėzaus Kristaus Bažnyčios vienybė yra iš Dievo gauta dovana;
– reguliariai laikyti ekumenines pamaldas, remti maldas ir pamaldas už krikščionių vienybę;
– ieškodami bendro ekumeninio dvasingumo, pažinti bei išmokti branginti įvairias kitų Bažnyčių pamaldų ir dvasingumo formas.
 

Bendras mūsų tikėjimo liudijimas

4. Kylančios sekuliarizacijos ir išbažnytėjimo akivaizdoje mes susitelkiame bendrai liudyti savo krikščioniškąjį tikėjimą per Europos naująją evangelizaciją ir misiją. Siekiant išvengti žalingos konkurencijos ir naujų skilimų, būtina atkurti niekuo nepakeičiamą Bažnyčių tarpusavio pasitikėjimą ir sutarimą. Čia svarbu skirti bažnytines bendruomenes ir sektas.

Mes įsipareigojame:
– savo misiją ir evangelizacijos veiklą aptarti su kitomis Bažnyčiomis;
– nekurstyti žmonių pereiti iš vienos Bažnyčios į kitą ir visada susilaikyti nuo fizinės prievartos, psichologinio spaudimo bei gundymo atsiversti materialiomis gėrybėmis;
– remti Bažnyčių atsivertimą ir leisti joms tarpusavyje atvirai bendrauti.
 

Nėra kito kelio kaip tik dialogas

5. Jau tikrai patiriama mūsų bendra priklausomybė Kristui itin svarbi įvairioms mūsų teologinėms bei etinėms nuostatoms. Bažnyčių skirtingumas remiasi tikėjimo, mokymo bei moralios elgsenos skirtumais. Siekiant glaudesnio ekumeninio bendravimo, būtina ir toliau siekti vieno, tikėjimu grįsto sutarimo; tik sutarus dėl pagrindinių tikėjimo tiesų, galima teologiškai pagrįsti Bažnyčių bendravimą. Todėl įvairaus bažnytinio lygio dialogas turėtų būti intensyviai ir sąmoningai tęsiamas.

Mes įsipareigojame:
– puoselėti ir plėtoti dialogo Bažnyčiose ir tarp jų kultūrą;
– teologinių pokalbių tarp mūsų Bažnyčių rezultatus skleisti visuose mūsų Bažnyčių lygmenyse ir, remdamiesi šiais rezultatais, daryti išvadas;
– nesutariant, ypač etikos klausimais, ir ekumeniniam bendravimui susidūrus su skilimo pavojumi, dialogą būtinai tęsti.
 

III.   EKUMENINĖS BENDRUOMENĖS  TARNAVIMAS EUROPAI
„Palaiminti taikadariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ (Mt 5, 9)

6. Kol pasieksime visiškos bažnytinės bendrystės tikslą, norėtume veikti drauge kiekviena proga, jei tik kokie nors gilūs įsitikinimo skirtumai neprivers mūsų veikti skyriumi. Šis principas Europoje turėtų galioti kiekviename bažnytinio gyvenimo lygmenyje.

Mes įsipareigojame:
– stiprinti Europos Bažnyčių Konferencijos (EBK) ir Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos (EVKT) tarpusavio bendradarbiavimą;
– rengti Europos ekumeninius susirinkimus;
– vietos, regiono, valstybės ir tarptautinio lygmens pokalbiuose, dalyvaujant dviem ar daugiau derybų partnerių, išsiaiškinti, kurias tikėjimo nuostatas būtina suderinti, o kuriais klausimais skirtumai nebūtinai veda prie skilimo ir gali būti abiejose pusėse toleruojami;
– padėti spręsti tarpbažnytinius konfliktus ir siekti taikos;
– padėti ginti mažumų teises ir mažinti nesusipratimus bei prietarus;
– garantuoti, kad visos Bažnyčios kiekvienoje šalyje galėtų viešai veikti nekliudomos.
 

Duoti Europai sielą

7. Bažnyčios pasisako už Europos vienybę. Europos ekumenizmui tai reiškia, jog Europos integracija neapsiriboja politika ir ekonomika. Bendru mūsų tikėjimo pagrindu pasisakydami ir palaikydami pagrindines vertybes, kaip antai teisingumą, laisvę, toleranciją, dalyvavimą ir solidarumą, norime išlaikyti „Europos sielą“, tikėdami, kad šios vertybės bus naudingos žemyno žmonių bendrabūviui.

Mes įsipareigojame:
– skatinti Europos vieningumą visoje jos kultūrinėje, etninėje ir religinėje įvairovėje;
– jei tik įmanoma, Bažnyčių reikalams pasaulietinėse Europos institucijose atstovauti drauge;
– ginti pagrindines vertybes nuo valdžios kišimosi;
– pripažinti ir stiprinti savo atsakomybę Europoje už visą žmoniją, ypač už skurstančiuosius vadinamajame Trečiajame pasaulyje;
– puoselėti taikingumą, skatinantį spręsti konfliktus nenaudojant prievartos.
 

Sutaikinti tautas ir kultūras, saugoti kūriniją

8. Mes žinome, jog esame ypač atsakingi už Europos tautų ir kultūrų santarvę. Mes patvirtiname Europos regioninių, tautinių, kultūrinių ir religinių tradicijų įvairovę. Savo bendras pastangas kreipiame į politinių ir socialinių klausimų įvertinimą ir sprendimą Evangelijos dvasia.

Mes įsipareigojame:
– gerbti kiekvieno žmogaus kaip Dievo paveikslo asmenį ir orumą ir palaikyti visų žmonių lygybę, saugoti ir ginti žmogaus teises ir priešintis neteisingumui;
– skatinti demokratinius Europos procesus ir tarptautinį socialinį teisingumą;
– boikotuoti kiekvieną nacionalistinio atsiribojimo ir ypatingumo apraišką, kai meilė savo tautai veda į kitų tautų ar tautinių mažumų priespaudą;
– gausėjant atvykėlių, prieglobsčio ieškančiųjų bei pabėgėlių, raginti būti atviriems jų atžvilgiu; praradusiems namus suteikti tėvynę ir prieglobstį Europoje;
– pasisakyti už visiems žmonėms, jų neišskiriant ir nediskriminuojant, priklausančias teises, ypač atveriant moterims lygias galimybes visose gyvenimo srityse ir rūpinantis vaikų bei šeimų gerove;
– priešintis bet kokiai asmens, ypač moterų ir vaikų, prievartavimo formai;
– saugoti kiekvieno kūrinio gyvenamąją terpę, idant ji išliktų ateinančioms kartoms.
 

Santykių su kitomis religijomis puoselėjimas

9. Mus sieja ypatinga bendrystė su Izraeliu, kurį Dievas išsirinko visiems laikams kaip sandoros ir pažado tautą, iš kurios kilo Jėzus Kristus. Su judėjų tikėjimo broliais ir seserimis mes drauge meldžiamės Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievui. Mes apgailestaujame dėl visų pykčio protrūkių, persekiojimų bei antisemitizmo apraiškų ir prašome Dievo mums atleisti ir mus sutaikinti. Mes remiame daugialypį krikščionių ir judėjų bendradarbiavimą. Mes pripažįstame musulmonų bei kitų religijų išpažinėjų vertybes ir bendraudami stengiamės geriau suprasti vieni kitus.

Mes įsipareigojame:
– pripažinti ir ginti tikėjimo ir sąžinės laisvę;
– pripažinti kiekvieno žmogaus teisę ieškoti tiesos ir pagal savo sąžinę ją liudyti;
– pradėti, puoselėti ir remti susitikimus, pokalbius ir pasikeitimus nuomonėmis su kitų religijų ir pasaulėžiūrų bendruomenėmis.

„Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties.“ (Rom 15, 13)