15 eilinis sekmadienis (B)
Mk 6, 7–13
 

Apavas tapo skiriamuoju ženklu, nusakančiu dviejų karmelitų ordino šakų tapatybę. Tačiau netgi ir evangelistai šiuo klausimu nėra visiškai vieningi. Anot Mato, Jėzus draudžia Evangelijos skelbėjui pasiimti apavą ir lazdą (Mt 10, 10). Pasak Morkaus, skelbėjui priklauso avėti kurpėmis ir turėti kelionės lazdą. Kažin koks yra pats seniausias tekstas? Kitais žodžiais tariant – kaip sakė Jėzus? Į šį klausimą vargiai rasime atsakymą. Jis, beje, nieko neduotų. Teisingesnis kelias yra iš dviejų regimai prieštaringų formuluočių išskaityti tai, jog dera prisitaikyti prie vietos bei laiko sąlygų, padiktuotų metodų ir formų. Misionierius, apaštalaujantis pas eskimus, žinoma, negali keliauti basas. Tuo tarpu Afrikos arba Azijos smėlėtose vietovėse batai yra prabangos dalykas. Tačiau iš akių turime nepaleisti norėtą perduoti žinią: tai, kad paprastumas ir neturtas, nestatant saugumo garantijų į svarbiausią vietą, visuomet turi būti tikrųjų Jėzaus mokinių skiriamasis ženklas.

Paulius tai nusako šitaip: „Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus.<...>Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo <...>. Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo” (1 Kor  9, 20–23). Šiandienos žodynu, mes tai vadiname įkultūracija.

Tai, kas pasakyta apie aprangą, galioja ir bažnytinėms struktūroms. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais Evangelijos skelbėjai, keliaujantys pavieniui ar grupėmis, priklausė Bažnyčios struktūrai. Toks skelbėjas buvo ir apaštalas Paulius. Apie šią bažnytinę tarnystę daug rašoma Apaštalų darbų knygoje. Tačiau laikui bėgant šią apaštalavimo formą papildė vietinių bendruomenių struktūra. Tai liudija Pauliaus laiškai gyvuojančioms bendruomenėms. Pastoraciniai laiškai leidžia suprasti, kad šiose bendruomenėse esantys tarnautojai, atliekantys nuolatines pareigas, laiduoja tų bendruomenių laikymąsi ir plėtrą. Galima numanyti, kad įvairiose vietose pagal aplinkybes būta įvairių struktūrų ir pareigybių pavadinimų. Tokių nuolatinių struktūrų buvimą galima įžvelgti ir šiandien nagrinėjamame tekste: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite” – tai jau parapijos namų užuomazga.

Kristalizuojasi ir Evangelijos tarnautojų išlaikymo tvarka. Jie teisėtai naudojasi šeimininkų svetingumu. Negana to, keliaujantys skelbėjai bendruomenių aprūpinami tolesnei kelionei (plg. 3 Jn 6; Fil 4, 15–18; Tit 3, 13). Vietinėse bendruomenėse besidarbuojantys ganytojai turi teisę gauti „atlygį” (Gal 6, 6; 1 Tim 5, 17 ir kt.). Skelbimas einant nuo vienų durų prie kitų mūsų dienomis būdingas dažniausiai ne katalikams, o, pavyzdžiui, Jehovos liudytojams. Mes dažnai net pasišaipom iš šio skelbimo metodo. Tačiau vis dėlto negalime apleisti rūpinimosi nekrikščionimis. Turime nuolat stengtis pasiekti nutolusius nuo Bažnyčios. Keliaujančių skelbėjų tarnystę privalo pavaduoti vietinės radijo ir televizijos stotys, vaizdajuostės, parapijos biuleteniai, įvairių pakopų katechezė, diakoniškosios tarnystės formos. Visa tai turi atsispindėti ir sudarant parapijos biudžetą. Nepakanka rūpintis vien savo poreikių patenkinimu, reikia pamąstyti ir apie platesnės bendrijos reikalus.

Mūsų dienomis kiekviena įmonė rūpestingai veda apskaitą. Nerentabilios verslo šakos be gailesčio naikinamos, gamyba racionalizuojama, kad duotų daugiau pelno. Bažnyčia taip pat privalo nuolat kelti klausimą dėl savo veiklos veiksmingumo. Tai galima išreikšti Evangelijos žodžiais: „nusikratykite nuo kojų dulkes”. Tačiau tai yra kur kas sudėtingiau negu kokiame nors versle. Dievo karalystė auga širdyse ir šis augimas neišmatuojamas. Dažnai sėjama į akmenuotą dirvą, pakeles ar erškėtynus. Tačiau visa tai neatpalaiduoja nuo pareigos rūpintis veiksmingumu. Žinoma, darbo našumo nedera matuoti prirašant šūsnis popierių.

Šiandienos Evangelija labai glaustai nusako skelbimo turinį: mokiniai „ragino atsiversti”. Raginimu atsiversti pradėjo savo misiją Jonas Krikštytojas, ją tęsė Jėzus. Žodžiai „prisiartino dangaus karalystė” pasako daugiau. Jie reiškia, kad Jėzuje Dievas tampa mums artimas. Lygiagrečiai vykdoma tokia pat svarbi diakoniškoji tarnystė: mokiniai teikė pagalbą, „išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė”. Skelbimas ir diakoniškoji tarnystė visuomet papildo vienas kitą.