16 eilinis sekmadienis (B)
Mk 6, 30–34
 

Pagal liturginių metų ciklą šis skaitinys – bent mūsų geografinėje platumoje – sutampa su daugelio atostogomis. Jėzaus paraginti pailsėti mokiniai ieško vietos, kur galėtų pabūti vieni. Apaštalų suplanuotosios „atostogos” yra bendruomeninės: jie kviečiami pabūti drauge tarpusavyje ir drauge su Jėzumi. Ten jie turės laiko ramiai susėsti prie stalo ir pavalgyti.

Jei ši Evangelijos ištrauka būtų skirta tik atostogoms, ji turėtų baigtis 32-ąja eilute: „jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą”. Po jos reikėtų padėti tašką. Tačiau suplanuotas idiliškas poilsis suardomas, nes žmonės neduoda jokios ramybės.

Aišku, kad Jėzaus mokiniams tekdavo ištisas valandas ar dienas būti vien su Jėzumi. Tai patvirtina ne kartą Evangelijose minima pastaba: „savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo” (Mk 4, 34). Evangelistas ne tam prirašė 31 ir 32-ąją eilutes, kad pavaizduotų teisėtų lūkesčių neišsipildymą ir nusivylimą. Šiomis eilutėmis veikiau norima parodyti, jog apaštalai savo ganytojiškų širdžių nepalieka ir laisvalaikiu. Apaštalas turi mokėti abu dalykus: tiek pailsėti laikui atėjus, tiek leistis trukdomas, jei tiesiogiai jam pranešama apie reikalą. Jis privalo čia pat  sielovados šurmulyje mokėti susikurti erdvę, kur galėtų susikaupti ir pailsėti džiugioje draugijoje. Reikia galvos ir širdies – abiejų drauge.

Galva organizuojama ir planuojama. Juk organizavimo pradmuo glūdi ir šioje ištraukoje. Visi išsiųstieji mokiniai tam tikru laiku susibūrė apie Jėzų ir „apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę”. Susirandama valtis, ieškoma vietos, kur galima vieniems pailsėti.

Jėzus širdimi atsiliepė į savo mokinių nuovargį. Jis matė, kad dėl daugybės žmonių „jiems nebūdavo kada nė pavalgyti”. Jėzus taip pat buvo kupinas nuoširdžios užuojautos matydamas, kaip „iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti” ir visokiomis gudrybėmis siekė pabūti prie jo ir jo pasiklausyti. Iš Jėzaus ir jo mokinių žmonės troško išgirsti, ir išgirdo, naują mokymą apie Dievo karalystę, apie Dievą, gailestingąjį Tėvą. Tačiau šioje Evangelijos vietoje minima dar viena priežastis, sukelianti Jėzaus užuojautą. Šie žmonės buvo tarsi dvasiniai benamiai, „jie buvo tarsi avys be piemens”. Argi ši tauta neturėjo Toros, argi neturėjo Jeruzalės su įspūdinga šventykla, iškilmingomis pamaldomis ir kasdien atnašaujamomis aukomis? Jiems regimai trūko gero dvasios vadovo. Tiesa, buvo sinagogos viršininkas, buvo rabinai ir Rašto žinovai, buvo įstatymo raidės besilaikantys fariziejai su tūkstančiu draudimų. Tačiau žmonėms trūko tokių vadovų, kurie užjaustų juos jų varguose ir būtų pasirengę jiems tarnauti. Naujai skelbiamoje karalystėje viskas turėjo būti kitaip. Šioje karalystėje žmonės tikėjosi būsią priimti ir suprasti gero Ganytojo ar jo mokinių. Čia nekalbama apie tokią kaimenę, kurioje ganytojai yra atskirai nuo ganomųjų. Šioje bendruomenėje visi randa prieglobstį, pažįsta ir šaukia vieni kitus vardais. Čia žmonės randa atsakymą į gyvenimo prasmės klausimą.