18 eilinis sekmadienis (B)
Iš 16, 2–4.12–15; Ef 4, 17.20–24; Jn 6, 24–35
 

Evangelijos ištrauka mus įvesdina į Jėzaus Eucharistinę kalbą Kafarnaumo sinagogoje. Šioje kalboje įvairiomis variacijomis (kartais pozityviai, kartais negatyviai) kartojamos tos pačios mintys: aš esu gyvybės duona; mano kūnas tikrai yra valgis; kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą. Evangelisto Jono stiliui būdinga plėtoti mintį tarsi spiralėmis ir cikliniais pasikartojimais. Geriau įsižiūrėję pamatysime, jog kiekvienas ciklas turi savo kulminaciją, o kiekvienas pakartojimas – naujovę.

Šiandieninio skaitinio viršūnė – Tėvo asmens įžvalga: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Jėzus yra duona, kurią Tėvas paženklina savimi. Tai leidžia suvokti naują Eucharistijos aspektą: Eucharistijos ir Trejybės ryšį. Žymiojoje Andrejaus Rubliovo ikonoje, įkvėptoje Pradžios knygos epizodo (18,1–5), kai Abraomas priima tris keleivius, Švenčiausioji Trejybė vaizduojama trimis jaunatviškomis, lengvutėmis, grakščiomis angelų figūromis. Gilioje tyloje įžvelgiamas tarsi judėjimas ratu, tarsi taurė, o judesiai išreiškia visišką juos siejančią vienybę: jos panyra viena kitos žvilgsniuose. Šios trys figūros išsidėsčiusios apie stalą, ant kurio stovi taurė, o joje – Avinėlis. Tai tiesiog pribloškianti teologinė mintis: Trejybė susitelkusi Eucharistijoje ir apgaubia Eucharistiją. Trys dieviškieji asmenys tarsi byloja žiūrovams: būkite viena, kaip mes esame viena (plg. Jn 17, 21). Šiandien susitelkiame į vieną iš tų slėpiningų asmenų, supančių mūsų altorių, į Tėvą.

Mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Eucharistija yra Tėvo dovana, papildanti įsikūnijimo dovaną. Dievas taip pamilo pasaulį, jog Įsikūnijimu dovanojo mums savo vienatinį Sūnų (plg. Jn 3, 16) ir nuolat tęsia šį dovanojimą Eucharistijoje. Gyvybė, kuri duodama mums Eucharistijoje, kyla iš Tėvo: kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane (Jn 6, 57). Mišių Aukos liturgijoje kreipdamiesi į Dievą Tėvą, tariame: „Iš tavo dosnumo turime duonos”. Šie žodžiai galioja tiek mūsų aukojamai, tiek ir priimamai duonai, t. y. Eucharistijai.

Taigi Eucharistija kyla iš Tėvo. Tačiau dar svarbiau yra tai, jog Eucharistija veda pas Tėvą. Mišių liturgijoje tai išryškinama kanono maldos dialogu, kuriuo Bažnyčia, sustiprinta Šventosios Dvasios, per Jėzų kreipiasi į Tėvą.

Kuria prasme Eucharistija veda pas Tėvą? Eucharistija nėra pagaminamas ir priimamas daiktas – šitokia galvosena buvo nesvetima praeities epochoms. Tai būtų statiška ir tarsi materialistinė Eucharistijos samprata. Eucharistija – tai dinamiškas įvykis. Kas yra šis įvykis? Tai pats Jėzus, aukojantis save Tėvui kaip tobulą atnašą: Kristus atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui (Ef 5, 2). Tai yra tobulas Eucharistijos apibrėžimas: Kristus aukoja save Tėvui brolių labui.

Šiame Jėzaus veiksme atsiskleidžia tobulas naujojo Adomo klusnumas. Tai yra tasai laisvas „taip”, kurio Dievas nuo sutvėrimo dienos laukė, tačiau nesulaukė iš Adomo, o šiandien jį išgirsta iš Jėzaus. Pagaliau dieviškoji valia įgyja pilnatvę žmogiškojoje laisvėje. Panašiai kaip rasos lašas gėlės žiede atspindi visą dangaus žydrynę, taip ir Jėzaus laisvė apima visą Tėvo valią; tai tobula dermė, ryšys tarp dangaus ir žemės, iš naujo atveriantis Dievo ir žmogaus dialogą.

Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę. Šis Dievo pasigėrėjimas klaidžiojo tarsi balandis, išskridęs iš Nojaus arkos, neturėdamas kur nutūpti, nes žemė buvo užpildyta maišto vandeniu (kaip Meriboje). Dabar balandė, ir drauge su ja Šventoji Dvasia, gali nutūpti ant Jėzaus prie Jordano Tėvo pasigėrėjimui: Tu mano mylimasis sūnus, tavimi aš gėriuosi (Mk 1, 11). Taip įvyksta tarsi naujas kūrimas, Tėvas žvelgia ir gėrisi iš naujo. Tarp dangaus ir žemės vėl tarsi po tvano nusidriekia Sandoros vaivorykštė.

Tačiau kuo iš tikrųjų gėrisi Tėvas? Baisu būtų pagalvoti, jog jis galėtų gėrėtis Sūnaus kančia, krauju ir mirtimi. Jis gėrisi ta meile, kurią rodo ši mirtis: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos”, – sako Dievas (Oz 6, 6). Kvapas nepasklinda, kol nesudaužomas alebastrinis indas su kvepalais. Tačiau gėrimasi ne sudaužytu indu, bet jo viduje esančiais kvepalais. Dievas per Mozę bandė išrinktąją tautą, leido jai patirti pažeminimų, norėdamas ištirti, ką ji iš tikrųjų nešioja savo širdyje. Tai pasakytina apie kiekvieną iš Dievo kylantį išbandymą, taip pat apie aukščiausią Žmogaus – Dievo išbandymą. Dievas duoda išbandymus tam, kad išryškėtų žmogaus širdyje slypintis gėris.

Tėvo pasigėrėjimas buvo toks didžiulis, jog jis negalėjo išlaikyti jo slaptoje. Jis visa jėga išsiveržia Prisikėlimu. Tėvas prikėlė savo Sūnų iš mirties, prikėlė tą, kurį „jūs nužudėte” (plg. Apd 2, 23). Prisikėlimas yra iškilmingas Tėvo patvirtinimas, galingas Amen, ištartas Sūnaus aukos atžvilgiu. Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino (Fil 2, 8).

Tai ir yra tasai įvykis, iš kurio gimsta Eucharistija. Velykų slėpinį suvokiame kaip Sūnaus klusnumą, vedantį jį iki mirties, ir Tėvo pasigėrėjimą, siekiantį iki Prisikėlimo.

Eucharistija kaip sakramentas yra apeiga, kuria sudabartinamas arba švenčiamas, anot šv. Augustino, šis įvykis. Būtų netikslu sakyti, jog šis įvykis „atnaujinamas”: tai užtemdytų vienintelį ir nepakartojamą Kryžiaus aukos pobūdį. Žodis „sudabartinti” išreiškia sakramento galią šiandien aktualizuoti Kristaus klusnumą ir Tėvo pasigėrėjimą. Eucharistinio atminimo dvasine galia tie įvykiai tampa bendralaikiai mums, o mes tampame tų įvykių amžininkais. Žydai, valgydami Velykų vakarienę ir prisimindami Išėjimą, sako: mes buvome ten. Panašiai ir mes buvome ten, po kryžiumi. Šiandien iš žemės kyla didžiulis Jėzaus klusnumas, o iš dangaus nusileidžia didžiulis Tėvo pasigėrėjimas.

Eucharistijoje mums skirta įžengti į degantį klusnumo ir pasigėrėjimo krūmą. Mes įžengiame į tą degantį erškėtyną, kad išeitume nebe tokie patys. Kai iš tikrųjų švenčiame Eucharistiją, ji sudegina „mūsų nevertumą”, padaro mus panašius į Jėzų. Eucharistijoje įžengiame į tą idealų ratą, į kurį nusileidžia visas Tėvo pasigėrėjimas, ir iš kurio kyla visoks gyrius per Kristų Šventosios Dvasios vienybėje: „Tau, Visagali Dieve Tėve, visa garbė ir šlovė”.

Eucharistija dar vadinama sacrificium laudis – gyriaus auka. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip per Jėzų, per Eucharistiją. Eucharistija yra tarsi uolos plyšys. Dieviškasis pasaulis, Švenčiausioji Trejybė mums yra nepasiekiama uola, tačiau joje yra atverti vartai, per kuriuos galime patekti pas Dievą. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. Mūsų gyvenimas su Kristumi įeina į Dievo slėpinį (plg. Kol 3, 3). Tėvas, matydamas, jog esame viena su jo Sūnumi, gali ištarti ir mums: Tu esi mano mylimasis Sūnus. Tavimi aš gėriuosi.

Taigi, prieš įžengdami į Tėvo pasigėrėjimą, įžengiame į komuniją su juo. Čia pasiekiame mūsų mąstymo viršūnę. Eucharistinė komunija yra taip pat komunija su Tėvu. Šventasis Hiliaras iš Puatjė tai aiškina savo traktate (De Trinitate). Jis pradeda nuo dogminio principo: Eucharistijoje priimame įsikūnijusio Žodžio dieviškąją prigimtį. Ši vienintelė ir nedaloma prigimtis bendra Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Sūnus ją gavo iš Tėvo, gimdamas amžinybėje. Taigi per įsikūnijusį Žodį mes „pasiekiame” Tėvą. Pasak Hiliaro, susivienijame su Kristumi, kuris yra nedalomas nuo Tėvo. Tokiu būdu susivienijame su Tėvu. Tam tikru atžvilgiu per Kristų mes tampame vienos prigimties su Tėvu. Panašiai kaip jis gyvena Tėvo galia, taip ir mes gyvename jo žmogystės galia. Kristaus žmogystė, siejanti mus su juo, leidžia mums užmegzti ryšį su Kristaus ir Tėvo dievyste. Šia prasme Kristus yra tarpininkas tarp mūsų ir Dievo.

Šios mintys neturi likti tik teorija, jos privalo praturtinti mūsų eucharistinį gyvenimą. Mes esame kviečiami tapti Eucharistija Tėvui, tai yra aukoti jam klusnumą Jėzaus pavyzdžiu. Paklusti Tėvui – tai turėti tą pačią nuostatą, kurią turėjo Jėzus, kad išėję iš Eucharistijos šventimo galėtume spontaniškai pakartoti Jėzaus žodžius: štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios (Žyd 10, 7). Mūsų kūnas, gyvybė ir sveikata yra priemonės Tėvo valiai vykdyti, atverti jam savo gyvenimo taurę, kad iš jos sklistų meilės ir klusnumo kvapsnis: prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (Rom 12, 1). Tai taps Tėvo pasigėrėjimo ir mūsų gyvenimo šaltiniu.