19 eilinis sekmadienis (B)
1 Kar 19, 4–8; Ef 4, 30. 5, 2; Jn 6, 41–52
 

Jėzaus kalboje Kafarnaumo sinagogoje nuolat kartojasi du tarpusavyje susiję elementai: mano kūnas – mano kraujas; jei nevalgysite – jei negersite. Duonos ir valgymo ženklas atrodo labiau suprantamas, nes jis susijęs su duonos padauginimo įvykiu. Pasvarstykime apie vyno ženklą ir eucharistinio Jėzaus kraujo tikrovę. Tai atveria pneumatinę Eucharistijos dimensiją, Šventąją Dvasią. Pats Jėzus kviečia mus suvokti šią giliąją sakramento apimtį, sakydamas, jog Eucharistijoje yra Dvasia, kuri teikia gyvybę, o tuo tarpu vien kūnas nieko neduoda (Jn 6, 63).

Žmogiškais žodžiais sunku perteikti subtilų Šventosios Dvasios ir Eucharistijos santykį. Šventoji Dvasia kuria Eucharistiją ir yra priimama Eucharistijoje. Ji tam tikra prasme yra subjektas ir objektas, davėjas ir dovana. Šventasis Jonas Auksaburnis rašė: „Eucharistijoje priimame Šventąją Dvasią, nes kraujas ir Dvasia sudaro viena”. Biblijoje pabrėžiamas kraujo ir Dvasios ypatingas ryšys. Sekminės kyla iš Velykų.

Jau vien paprastas vyno ženklas tam tikra prasme vaizduoja Šventąją Dvasią – jis linksmina žmogaus širdį (Ps 104, 15). Šventoji Dvasia taip pat džiugina žmogaus sielą. Šventasis Paulius pataria: nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios (Ef 5, 18). Žvelgdami į santykį tarp vyno ir Šventosios Dvasios galime suvokti, kas yra tasai „blaivus apgirtimas Dvasioje”, kuriuo žydai norėjo apkaltinti apaštalus tuojau po Sekminių. Dykumoje žydai gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus (1 Kor 10, 4). Tuomet tai buvo tik įvaizdis, o ne tikrovė. Šiandien Eucharistijoje visa tai tapo tikrove, ir mes galime gerti tikro „dvasinio gėrimo”, ištryškusio iš atverto Kristaus šono, o tai yra Šventosios Dvasios asmuo. Visi buvome pagirdyti viena Dvasia (1 Kor 12, 13). Šventasis Ambraziejus rašė: „Palaimintas apgirtimas iš Išganymo taurės, nuvejantis nuodėmės apsunkintą sąžinės liūdesį ir įkvepiantis amžinojo gyvenimo džiaugsmą”.

Trys Mišių momentai gali mums padėti suvokti subtilią Dvasios esamybę: epiklezė prieš konsekraciją; kreipimasis į Šventąją Dvasią po konsekracijos ir Komunija. Epiklezė leidžia suvokti ryšį tarp Šventosios Dvasios ir Eucharistinio Jėzaus Kūno. Invokacija, kuria kreipiamės į Šventąją Dvasią po konsekracijos, leidžia suvokti ryšį tarp Šventosios Dvasios ir mistinio Kristaus Kūno, t. y. Bažnyčios. O Komunijoje suvokiame artumą, kuris užsimezga tarp mūsų ir Šventosios Dvasios Komunijos priėmimo metu. III Mišių kanone prieš konsekraciją į Tėvą kreipiamasi šia invokacija: „Šventosios Dvasios galia pašventink šias paaukotas tau atnašas, kad jos mums taptų Kūnu ir Krauju tavo Sūnaus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus”. Ši invokacija panašiai skamba ir kituose kanonuose. Broliai ortodoksai šią invokaciją laiko tokia svarbia, jog tiki, kad jos metu jau įvyksta eucharistinių pavidalų perkeitimas. Aišku, konsekracija įvyksta Šventosios Dvasios galia. Šventasis Jonas Auksaburnis sakė: „Kai kunigas stovi prieš šventąjį altorių, iškelia rankas ir šaukiasi Šventosios Dvasios, kad ji paliestų ir pripildytų ant altoriaus esančias atnašas, tuomet stoja didžiulis susitelkimas, tobula tyla, ir Šventoji Dvasia suteikia malonę nužengdama ir perkeisdama atnašas”.

Šventoji Dvasia ir Bažnyčia. Šventoji Dvasia ant altoriaus „įgyvendina eucharistinį Kristaus kūną”. Tačiau ji įgyvendina ir kitą Kristaus kūną aplink altorių: tai jo mistinis Kūnas – Bažnyčia. Po konsekracijos liturgijoje kreipiamasi į Šventąją Dvasią prašant, kad „Šventoji Dvasia sutelktų vienybėn” (II kanonas), kad Bažnyčia taptų „vienas Kūnas ir viena siela” (III kanonas). Sakoma, kad Eucharistija kuria Bažnyčią. Ji tai daro Šventosios Dvasios dėka. Šventasis Irėniejus tai išreiškė nuostabiu įvaizdžiu: „Panašiai kaip iš sausų miltų be vandens negalima padaryti tešlos ir duonos, taip ir mes, sudarydami daugybę, negalime tapti viena Kristuje Jėzuje – negalime tapti Bažnyčia – be Vandens, nužengiančio iš dangaus, t. y. be Šventosios Dvasios”. Šventąją Dvasią galime palyginti su krauju, sruvenančiu Bažnyčios gyslomis ir atnešančiu maistą, kylantį iš atperkamosios Kristaus mirties. Ši Bažnyčia nėra abstrakti, tai mes, susibūrę apie altorių. Šis Kūnas trapus, netobulas ir žaizdotas, tačiau Šventosios Dvasios dėka jis tampa gyvas.

Šventoji Dvasia ir mes. Šventosios Dvasios veikimas neapsiriboja tik socialiniu ar bažnytiniu lygmeniu. Tai yra labai artimas ir asmeniškas ryšys, komunija su Kristaus kūnu ir krauju. Per Eucharistiją Jėzus mums leidžia dalyvauti savo klusnume ir Tėvo pasigėrėjime juo. Šventoji Dvasia – tai ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus, tačiau Eucharistijoje Sūnus nebėra vienas, drauge su juo esame mes. Mums Tėvas taip pat išlieja savo pasigėrėjimą, t. y. savo Dvasią. Tai yra būtent tas momentas, kai Dievas išlieja į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve (Gal 4, 6).

Taigi komunija su Kristaus kūnu ir krauju yra taip pat komunija su Kristaus Dvasia, t. y. Šventąja Dvasia. Per eucharistinę Komuniją sakramentiniu būdu priimame dieviškąją prigimtį ir tampame jos dalininkais (plg. 2 Pt 1, 4).

Štai kodėl eucharistinė Komunija visuomet turi būti dvasinė, tai yra grindžiama Dvasios bendryste su Jėzumi. Būtų neteisinga „dvasine” vadinti tik troškimo komuniją, kurią raginama priimti, kai nėra galimybės priimti sakramentinės Komunijos. Ar sakramentinė Komunija nėra taip pat dvasinė? Tokia galvosena būtų panaši į Jėzaus klausytojų iš Kafarnaumo: Jėzus jiems sakė, jog vien kūnas be Dvasios nieko neduoda (plg. Jn 6, 63). Reikia taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad eucharistinė Komunija, suvokiama vien kaip bendruomeninis socialinis ar bažnytinis veiksmas, būtų taip pat panašus rėmimasis vien tik kūnu. Komunija nėra vien tik giesmės, dalijimasis patirtimi ar malonių maldavimas. Šventoji Dvasia komunijos momentu nori laiduoti mūsų artumą su Dievu, o tai negali įvykti be susikaupimo ir tylos.

Artumas su Dievu yra iš tikrųjų Šventosios Dvasios veikimo Eucharistijoje viršūnė. Tai nėra vien tik maldingas pojūtis, dalykas, skirtas tik šventiesiems. Tai objektyvus Eucharistijos vaisius, Šventosios Dvasios poveikis. Mums, žmonėms, tai reiškia perkeitimą ir supanašėjimą su Jėzumi Kristumi. Šventoji Dvasia Eucharistijoje nėra antrinė ar atsitiktinė. Tai ji įvykdo eucharistinį stebuklą, paversdama ant altoriaus atnašaujamą duoną Dangaus ir Gyvybės duona, ir leidžia gerti iš sklidinos meilės ir malonės taurės (plg. Ps 23). Panašiai kaip Rubliovo ikonoje, Šventoji Dvasia, sėdinti prie stalo drauge su Tėvu ir Sūnumi, tarsi ragina mus: būkite viena, kaip mes esame viena.

Parengta pagal kun. Raniero Cantalamessa OFM Cap.