Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)
Lk 1, 39–56; Lk 11, 27–28
 

Per Žolinę norisi atkreipti dėmesį ypač į tikėjimą, jog Marija ne šiaip paimta į dangų, bet paimta su kūnu ir siela. Nors Šventajame Rašte tiesiogiai nekalbama apie Marijos iškeliavimą, galima rasti užuominų apie jos kūną.

Visų epochų menininkai intuityviai suvokė svarbią tiesą, jog Marija yra unikalaus grožio: Pulchra es. Vėlyvaisiais viduramžiais pamokslininkai kalbėdavo ir apie Marijos akių ir odos spalvą, plaukus, šukuoseną, rankų ir pirštų švelnumą, ir, žinoma, apie jos dėvimus darbužius. Šito Šventajame Rašte nerandame. Tačiau aišku, kad Marijos kūnas buvo moteriškas, ne belytis. Viena moteris iš minios sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai” (Lk 11, 27). Šios moters žodžiai buvo įtraukti į Dievo žodžio raštų visumą. Elzbieta taip pat šlovina šio kūno moteriškumą: Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius. Palaimintas kūnas, išnešiojęs tokį nuostabų vaisių. Čia laiminamas ir giriamas konkretus moteriškas kūnas. Ši žinia tampa Gerosios Naujienos skelbimu. Taigi Biblijoje nerandame jokio priešiškumo kūnui ar žmogiškajai lyčiai.

Marija yra su kūnu ir siela danguje. Pabandykime neskirstyti žmogaus į šias dvi dalis. Pas Dievą yra visas žmogus su savo žmogiškosiomis savybėmis, savo atsiminimais, suvokimais, pažinimu, jausmais. Su savo tikėjimu ir meile. Kadangi Marija yra viena iš mūsų, žmonijos likimas šia prasme seka jos pėdomis. Po jos kūno pagyrimo ir pašlovinimo Evangelijoje seka Magnificat giesmė, kurioje išreiškiamas solidarumas su žmonijos istorija, žmonių kartomis. Marija mūsų nepamiršo.

Nuolat kyla klausimas – ar ne utopija tai, kas kalbama apie Dievo įsikišimą į istoriją. Ar Dievas iš tikro nuverčia galiūnus nuo sostų, apdovanoja alkstančiuosius ir išaukština pažemintuosius? Juk ir praėjus dviem tūkstančiams metų mes vis dar matome turtuolius, tampančius vis turtingesniais, ir vis labiau į skurdą klimpstančius vargšus. Jei galiūnai ir nuverčiami nuo sostų, tai juos pakeičia kiti galingieji, o mažieji taip ir lieka apačioje.

Kai kurių egzegetų nuomone, Šventajame Rašte į Marijos lūpas įdėta giesmė Magnificat galėjo būti ankstyvųjų krikščionių bendruomenių giesmė. Anot jų, ji kilo iš krikščioniškosios bendruomenės, kuriai priklausė ir Marija, patyrimo. Svarbiausias šios bendruomenės išgyvenimas buvo Kristaus prisikėlimas. Pažemintas vargšas ir paniekintas Viešpats buvo Dievo išaukštintas ir padarytas Kyrios. Šis Viešpats paliko savo įsteigtą bendriją, kurią mes vadiname Bažnyčia, kur gyvenama nauja bendruomeniškumo forma. Čia nebėra vargšų, kurie iš kitų negautų viso, kas būtina, nebėra turtuolių, kurie nesidalytų. Čia ne viešpataujama, o tik tarnaujama. Tai yra tikra visuomenės alternatyva.

Toks yra Bažnyčios idealas, nuolat liekantis kaip siekinys. Mus stiprina tikrumas, kad Dievas mus myli, kad jis atleido nuodėmes, kad yra gailestingas. Tai suvokiant, spontaniškai kyla atsakas – Dievo garbinimas ir džiaugsmas juo. Tai jau yra pratinimasis prie dangaus ir jo įžvalga – juk dangus ir reiškia nuolatinį džiaugsmą geruoju gailestinguoju Dievu. Marijoje Dievas padovanojo mums laimingo, visaverčio žmogaus pavyzdį.