Suaugusiųjų gilesnio katalikų tikėjimo pažinimo ir pasirengimo priimti įkrikščioninimo sakramentus procesas
 

Pratarmė

Suaugusiųjų įkrikščioninimo ir katalikų tikėjimo gilinimo programa Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje vykdoma jau antri metai. Kuo ši programa yra reikšminga suaugusiųjų nuolatiniam religiniam ugdymui(si)? Kodėl  suaugusiųjų katechumenatas Katalikų Bažnyčios vertinamas kaip labai svarbus parapijos bendruomenės ugdymo(si) veiksnys? Dar neseniai (iki 1972 m.) ir kitų kraštų praktikoje (ne tik Lietuvos) suaugusieji, panorėję apsikrikštyti arba priimti ir kitus sakramentus (Pirmąją komuniją ar Sutvirtinimą), išklausydavo kelių savaičių katechetinio mokymo kursą, po kurio kurią nors sekmadienio popietę tyliai pasikrikštydavo bažnyčios prieblandoje krikštatėvių ir keleto giminaičių apsuptyje. Po kurio laiko, gal net ir kitą sekmadienį, naujieji atsivertėliai priimdavo ir Pirmąją komuniją. Ir niekam viešai nebūdavo primenama, kad eidami prie Viešpaties stalo jie įsitraukia į Bažnyčią (parapijos tikinčiųjų bendruomenę), o Sutvirtinimo sakramento teikimas naujai įtikėjusiems katalikams paprastai būdavo atidedamas iki vyskupo artimiausio apsilankymo parapijoje… Taip naujų Bažnyčios narių „įkrikščioninimas” dažnai tapdavo tiktai formaliu dalyku, rimtai nepaliečiančiu nei naujojo Bažnyčios nario, nei parapijos bendruomenės. Šiandien Lietuvoje daugelyje parapijų galima pamatyti panašią praktiką: besirengiantys Krikštui ar/ir Pirmajai komunijai, ar/ir Sutvirtinimui suaugusieji kelis kartus susitinka su kunigu  ar katechetu ir Velykų vigilijos metu viešai (arba kurią nors kitą dieną „tyliai”) pakrikštijami. Kartais tai vienoje, tai kitoje bažnyčioje paprastą  savaitės dieną šv. Mišių metu matome, kaip suaugęs žmogus ar keletas jų su uždegtomis žvakėmis eina Pirmosios Komunijos. Parapijos bendruomenė visa tai stebi iš tolo, nežinia ar  suprasdama, kas iš tiesų čia vyksta ir kaip šį įvykį priimti ir prie jo prisidėti. Į tai per daug ir nesigilinama. Dažnai yra sakoma, kad Lietuva – katalikiškas kraštas, todėl „užsilikusių” nekrikštų nedaug, tad neverta jiems skirti tiek dėmesio. Tačiau iš tiesų Lietuvoje yra nemažai  jaunų, nekrikštytų žmonių, dar daugiau yra nepriėmusių Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentų. O kiek tokių, kuriems tiesiog vertėtų pagilinti vaikystėje įgytas tikėjimo žinias arba iš naujo susipažinti su gyvąja katalikybe? Yra ir nuklydusių į kitus tikėjimus ar sektas bei norinčių sąmoningai sugrįžti į Katalikų Bažnyčią. Naujai ateinantys arba iš naujo sugrįžtantys žmonės – tai dovana tiek parapijos bendruomenei, tiek ir visai Bažnyčiai. Todėl jie visuomet yra verti ir tikro, save dovanojančio parapijos bendruomenės priėmimo. Visuotinė Katalikų Bažnyčia tai naujai „suprato” ir įvertino, todėl dar 1974 m. patvirtino Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigyną (Ordo initiationis christianae adultorum).
 
 

I.  Naujas požiūris į suaugusiųjų  įkrikščioninimo apeigas

Naujos suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos įneša net keturis esminius pakeitimus į jau straipsnio pradžioje aptartą suaugusiųjų įkrikščioninimo praktiką. Pirma, čia su įpareigojančiu rimtumu gražinamas originalus įkrikščioninimo sakramentų šventimo eiliškumas arba tvarka, kokia ji buvo praktikuojama pirmaisiais krikščionybės amžiais, t. y. Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija. Šiuos tris sakramentus suaugusieji turi švęsti Velykų vigilijos metu kaip vieną arba visą įkrikščioninimą. Antra, apeigynas pabrėžia gyvosios patirties Bažnyčioje svarbą bei reikalingumą. Neužtenka vien faktinių žinių apie Bažnyčią ar protu priimto tikėjimo tiesų pažinimo. Reikia siekti asmeninės ir bendruomeninės gyvenimo tikėjimu patirties. Nors naujoji suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigyno tvarka pabrėžia bendrosios katechezės ir teorinių tikėjimo žinių perteikimo svarbą, ten visuomet įsakmiai primenama, kad ši patirtis pagilinama praktiškai išgyvenant mūsų tikėjimą drauge su visa parapijos tikinčiųjų bendruomene. Tomas Mertonas knygoje Septynaukštis kalnas  savo priėmimą į Katalikų Bažnyčią prisimena kaip šešių savaičių studijas, po kurių  jautėsi turįs vien plikas teorinių žinių apie mūsų tikėjimą užuomazgas. Naująja suaugusiųjų įkrikščioninimo programa stengiamasi šią spragą užpildyti. Čia atėjimas į Bažnyčią ir tikėjimą įvardijamas kaip nuosekli tikėjimo kelionė, tampanti ištisu vienerių trejų metų atsivertimo ir tikėjimo brandinimo procesu. Trečia, kaip tik dėl šios priežasties Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigynas pabrėžia, kad  atsivertimo į tikėjimą ir jo augimo procesas prasideda veikiant Šventajai Dvasiai ir tęsiasi kaip besiskleidžiantis ir pakankamai ilgas procesas. Tikėjimo troškimas, kurį asmuo parodo tapdamas krikščionimi, yra atsiliepimas į tai, ką Šventoji Dvasia jame jau yra nuveikusi. Todėl naujajame įkrikščioninimo apeigyne į tikėjimo kelionę žvelgiama kaip į daug ilgesnį nei keleto savaičių mokymo(si) laikotarpį. Ketvirta, Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigyne numatyta tvarka arba procesas padaro galą tyliam, beveik slaptam suaugusiųjų krikštui, o įkrikščioninimo sakramentų šventimas, arba visiškas priėmimas į Dievo vaikų šeimą, tampa viešas visos tikinčiųjų bendruomenės įvykis. Taip bendruomenė iki galo įsisąmonina savo atsakomybę naujų narių atžvilgiu, o būsimieji Bažnyčios nariai turi galimybę susipažinti su parapijiečiais. Tad daugeliu atžvilgių naujasis Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigynas, yra vienas iš radikaliausių po Vatikano II Susirinkimo paskelbtų dokumentų.  Radikalus jis tuo, kad grąžina mus prie krikščionybės ištakų ir ragina iš naujo pažinti, ką reiškia būti Bažnyčia. Šis dokumentas yra radikalus dar ir tuo, kad ne tik ragina prisiminti mūsų Bažnyčios ištakas, bet ir verčia mus žvelgti į priekį, kviesdamas tapti rytdienos Bažnyčia.
 

1.  Truputis istorijos

Ankstyvaisiais Bažnyčios amžiais Krikšto sakramentą paprastai priimdavo suaugę tikintieji. Kūdikius   krikštydavo tik atsivertę į krikščionybę ir priėmę krikštą tėvai. Ankstyvoji Bažnyčia žmones, siekančius tapti krikščionimis, kvietė prisidėti prie tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo kelionės arba įsitraukti į nuoseklų įkrikščioninimo procesą. Priėmusieji šį kvietimą ir išreiškusieji norą tapdavo kandidatais priimti įkrikščioninimo – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – sakramentus. Vėliau šiems kandidatams būdavo suteikiamas katechumenų vardas. Taip jie įžengdavo į laipsnišką procesą, vedantį į galutinę narystę Bažnyčioje. Katechumenatas tęsdavosi vienerius-trejus metus (o kartais ir dar ilgiau). Čia katechumenai ugdydavosi, mokydavosi, patirdavo  išbandymus. Juos atidžiai stebėdavo tikinčiųjų bendruomenė, bandydama atpažinti, ar šie žmonės pajėgs atsisakyti  pagoniškų įpročių ir priimti krikščionišką tikėjimą bei juo gyventi. Krikščionių bendruomenės aplinkoje naujai įtikėjusiems būdavo aiškinama, kad jie yra atsakingi už Bažnyčios misijos ir tarnystės vykdymą. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais būti Bažnyčios nariu dažnai reiškė persekiojimus, kančią ir mirtį, todėl nenuostabu, kad anuomet taip rimtai buvo žvelgiama į pasirengimą įkrikščioninimo sakramentams ir narystę Bažnyčioje. Ilgo katechumenato proceso metu visa Bažnyčia melsdavosi už katechumenus ir drauge su jais; mokydavo juos evangelinių vertybių, dalydavosi tikėjimo išgyvenimais ir nuosekliai švęsdavo dalyvaujančių tikėjimo kelionėje asmenų prasmingus dvasinio atsivertimo ir tikėjimo brendimo etapus: specialias pasveikinimo ir priėmimo į prieškatechumenatą, vėliau – į katechumenatą apeigas; vardų užrašymo arba išrinkimo, Šventojo Rašto ir kryžiaus įteikimo apeigas ir kt. Į asmens atėjimą arba atsivertimą į krikščionybę buvo žvelgiama kaip į visos bendruomenės atsakomybę. Buvo reikalaujama, kad šiame procese aktyviai dalyvautų visa tikinčiųjų bendruomenė. Paskutinysis formavimosi etapas vykdavo gavėnios metu. Tai primindavo 40 dienų rekolekcijas. Būdavo meldžiamasi, pasninkaujama ir kitaip siekiama apvalyti savo sielą. Šio laikotarpio svarba vienodai būdavo pabrėžiama tiek besirengiantiems priimti įkrikščioninimo sakramentus, tiek ir visiems tikintiesiems, kurie rengiasi atnaujinti savo krikšto pažadus. Ankstyvoji Bažnyčia katechumenų kelionės tikėjiman kulminaciją džiaugsmingai švęsdavo Velykų vigilijos metu priimdama naujuosius narius į išgelbstinčią Velykų slėpinio realybę per įkrikščioninimo sakramentus. Tokiu būdu buvo švenčiamas Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Taip pat svarbu prisiminti, kad įkrikščioninimo sakramentai būdavo švenčiami tik vieną kartą per metus ir tiktai Velykų vigilijos metu. Po Velykų prasidėdavo kitas naujakrikštų ugdymo(si) laikotarpis, kurio tikslas – vesti į gilesnį tikėjimo paslapčių pažinimą.

Deja, ši puiki tikėjimo drauge su visa tikinčiųjų bendruomene ugdymo praktika gyvavo neilgai. Imperatoriui Konstantinui 313 m. nugalėjus su Kristaus kryžiaus ženklu, krikščionybė tapo madinga, o ne persekiojama religija. Tuomet daug žmonių pareikšdavo norą krikštytis ir dėl politinių sumetimų – pavyzdžiui, kad gautų geresnį darbą arba ypatingą vietą imperijos valdžios struktūrose, o ne dėl tikro tikėjimo troškimo. Dėl šios ir kitų priežasčių  reikalavimai katechumenatui pamažu sunyko, o norintys būti Bažnyčios nariais buvo krikštijami, kai tik to paprašydavo, be jokio rimtesnio pasirengimo. Penktojo šimtmečio pradžioje katechumenato procesas visiškai sunyko. Pamažėl ir įkrikščioninimas tapo trimis atskirais sakramentais, švenčiamais skirtingu metu. Greitai išnyko ir suaugusiųjų krikštas, kūdikių krikštui tampant norma. Toks buvo ankstyvosios Bažnyčios praktikuoto suaugusiųjų įkrikščioninimo proceso ir apeigų praradimo kelias.
 

Nuo Vatikano II Susirinkimo Bažnyčioje bręsta naujos krikšto reikšmės suvokimas (pvz., jau nebesakoma „Buvau pakrikštyta/s“, o „Esu pakrikštyta/s“). Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma įvedė tik dvi iki tol Bažnyčioje nebūtas naujoves – bendruomenines atgailos apeigas šv. Mišių pradžioje ir kūdikių krikšto apeigas, nes pusantro tūkstančio metų po katechumenato išnykimo vaikeliai ir toliau buvo krikštijami lyg būtų suaugusieji (pvz., kreipiniai skirti kūdikiui).

Palaipsniui Bažnyčia pradėjo suvokti, kad priimant  naujus narius reikalingas ir naujas požiūris į jų įsipareigojimą tikėjimui bei į visų Bažnyčios narių atsakomybę už narių augimą bei pagalbą trokštantiems pažinti Kristų. Tuo metu buvo kuriamos naujos ir tobulinamos senos idėjos. Pasiremta ir  teigiamų rezultatų davusia kai kurių šalių iš naujo pradėto katechumenato praktika. Pavyzdžiui, kai kuriose Afrikos vyskupijose ordinarai prisiminė ir atsigręžė į ankstyvųjų amžių Bažnyčios palikimą ir senąjį katechumenato procesą pradėjo taikyti saviems laikams. Šis sugrįžimas prie ankstyvosios Bažnyčios palikimo, siekiant garantuoti ateinančių į Bažnyčią naujų narių stabilumą, nešė gerus vaisius. Ir suprantama kodėl, nes ilgesnis ugdymo(si) ir krikščionybei skirtas laikas (dalyvaujant visai tikinčiųjų bendruomenei) katechumenate suteikdavo daugiau  galimybių tiek naujiems nariams, tiek ir visiems tikintiesiems brandinti savo  tikėjimą. Ši patirtis paskatino vyskupus, susirinkusius į Vatikano II Susirinkimą, studijuoti ir iš naujo atkurti Suaugusiųjų įkrikščioninimą. Taip 1972 m. atsirado ir buvo patvirtintas norminis Bažnyčios dokumentas lotynų kalba Ordo Iinitiationis Christianae Adultorum. Suaugusiųjų įkrikščioninimas dar kartą tapo integrali Bažnyčios dalis rengiantis priimti sakramentus juos švenčiant. Anglų kalba tekstas (pagal lotyniškąjį editio typica) pasirodė 1974 m. ir iki 1999 m. JAV (ir daugelyje kitų angliakalbių šalių) buvo naudojamas kaip „studijinis leidinys” (study edition). Šiuo metu yra apibendrinami duomenys, kaip ir kiek apeigyne nurodyta šio proceso praktika pateisino vietinių Bažnyčių lūkesčius, ir kokie galimi pakeitimai siekiant šį procesą ir programą priartinti prie konkrečios vietinės kultūros. Jau pirmaisiais metais, kai tik anglų kalba pasirodė šis tekstas, JAV buvo sudaromos pastoracinės struktūros, kad įkrikščioninimo procesui būtų tinkamai vadovaujama vyskupijose ir parapijose, rengiamos programos, kuriami centrai. Pavyzdžiui, per 2000 metų Velykas JAV  dešimtys tūkstančių vyrų ir moterų susivienys su Katalikų Bažnyčia tam žingsniui subrendę būtent katechumenate. Taip pat ir Vakarų Europos kraštuose suaugusieji priimami į Bažnyčią ir gilina savo tikėjimo žinias šio proceso metu. Lietuvoje suaugusiųjų įkrikščioninimo procesas dar mažai žinomas ir neretai painiojamas su neokatechumenato judėjimu.  Nors tai vienur, tai kitur jau bandoma šia linkme gilintis, dirbti ir siekti tiek parapijos, tiek naujų krikščionių tikėjimo brendimo. Todėl šiame straipsnyje ir pabandysime trumpai aptarti esminius suaugusiųjų įkrikščioninimo proceso etapus ir principus.
 

II.  Kas sudaro šiandienį suaugusiųjų įkrikščioninimo procesą?

1. Bendrieji suaugusiųjų įkrikščioninimo principai

Svarbu suprasti, kad Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigyne nurodyta tvarka yra svarbesnė nei atnaujinta ar pakoreguota atsivertėlių mokymo programa, kurioje dalyvavo ir Tomas Mertonas. Tai nuolatinio atsivertimo laikas. Jis skirstomas į keturis laikotarpius, kurie atspindi naujus kandidato ugdymo(si) krikščionybei etapus. Svarbūs keli pagrindiniai suaugusiųjų įkrikščioninimo (toliau SĮ) principai. Tai:

a. SĮ yra procesas, tad jo supratimas kaip statiškos programos žalotų dinamišką tikėjimo prigimtį. SĮ skirtas žmones ugdyti pagal Kristaus paveikslą nuolatinėje tikėjimo kelionėje, nuolat jiems atgimstant Dvasioje. Taip suprasdami įkrikščioninimą, mes atrandame, kad tikėjimo kelionė negali būti iš anksto programuota, nes  programa nesąlygoja atsivertimo, o tik vienas Dievas veda į tikrąjį atsivertimą. Mūsų užduotis – stebėti, priimti, liudyti ir padėti: malda, pavyzdžiu ir žodžiu.

b. SĮ vyksta bendruomenėje. Tikinčiųjų bendruomenė naujus narius įveda į save pačią – Bažnyčią, todėl ugdymas(is) krikščionybei turi vykti bendruomenėje. Įkrikščioninimas negali būti privati šventė arba privatus procesas. SĮ Bažnyčia matoma kaip bendruomenė, kaip mes, ir į mus pirmiausia žvelgiama kaip į SĮ vykdytojus bei veikėjus.

c. SĮ yra liudijimas ir svetingumas. SĮ procesui vadovauja parapijos kunigas, katechetas (o švenčiant įkrikščioninimo sakramentus – vyskupas ar jo delegatas) ir daug bendruomenės narių, turinčių įvairių specifinių tarnysčių (katechumenų globėjai, Krikšto ar Sutvirtinimo tėvai bei kt.), tačiau už būsimuosius Bažnyčios narius yra atsakingas kiekvienas parapijos bendruomenės narys. Pradžioje galbūt ne visi katechumenų požiūriai gali atrodyti tradiciniam krikščioniui priimtini, tačiau tik atviras įsiklausymas, malda ir geri darbai mus padaro panašius į Dievą ir į vienas kitą. Ordo initiationis christianae adultorum yra ypač griežtas sakydamas, kad „suaugusiųjų įkrikščioninimas yra visų pakrikštytųjų rūpestis ir reikalas” (plg. 41 sk.). Todėl kiekvienas bendruomenės narys turi būti ne tik atidus, bet ir dalyvauti  ieškančiųjų Dievo atsivertimo procese. Taip visa bendruomenė yra atsakinga už naujų narių priėmimą ir liudija, ką reiškia būti krikščioniu, gyventi  krikščioniškai. „Įkrikščionindami” naujai atėjusius,  priimame juos pas save, sukurdami tarp jų ir savęs, kaip Bažnyčios, gyvą ryšį.

d. SĮ yra nuolatinis ir daugiamatis procesas. Krikščionimis tampama, o ne gimstama. Tai reiškia, kad suaugusiųjų įkrikščioninime nėra nieko automatiško arba savaime suprantamo. Atsivertimui reikia laiko. Evangelinių vertybių ir požiūrio priėmimas kiekviename gyvenimo lygmenyje reikalauja ir širdies pasikeitimo, kuris negali atsirasti vien „įvykdžius” programos reikalavimus. Tikėjimo tiesų mokymas čia yra svarbi, bet tik viena iš daugelio tikėjimo kelionės į įkrikščioninimo sakramentus proceso dalis. Suaugusiųjų įkrikščioninimo tikslas yra pakeisti širdį ir dvasią, o ne vien papildyti žinių bagažą. Dėl šios priežasties SĮ apima visus parapijos ar bendruomenės gyvenimo aspektus: Šventojo Rašto pažinimą, garbinimą (maldą), pastoracinę tarnystę, patarimus, dvasinį vadovavimą, socialinį teisingumą bei apaštalavimą ir mokymą.

e. SĮ gavėniai grąžina krikšto dimensiją, o Velykų vigilijai – svarbiausio įkrikščioninimo įvykio laiką. Ordo initiationis christianae adultorum pabrėžia, kad tik dėl labai svarbios pastoracinės priežasties suaugusiųjų įkrikščioninimo sakramentai gali būti švenčiami ne Velykų vigilijos metu. SĮ procese Velykų slėpinio šventimas yra svarbiausias asmens įtikėjimo įvykis. Todėl visas įkrikščioninimo procesas kreipiamas į laipsnišką įsitraukimą į Velykų slėpinį – Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo šventimą, ir asmeninį tame dalyvavimą. Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentai švenčiami kaip vienas simbolinis veiksmas, kaip žmogaus įvesdinimas į Velykų slėpinį. Taip visos tikinčiųjų bendruomenės dvasinio gyvenimo centru vėl tampa Velykos, per kurias priimami ir naujieji Bažnyčios nariai.

 f. SĮ yra nuosekli tikėjimo kelionė, pažymima liturginėmis apeigomis. Suaugusiųjų įkrikščioninimą reglamentuojantis dokumentas procesą dalija į 4 pagrindinius laikotarpius. Prieš kiekvieną naują laikotarpį arba žingsnį bendruomenė drauge su ateinančiais krikščionybėn švenčia ir tam tikras apeigas, kuriomis užbaigia buvusį laikotarpį ir veda kandidatus į naują, brandesnį tikėjimo pažinimą. Kiekvieno laikotarpio pabaigoje tiek bendruomenė, tiek ir patys katechumenai save įvertina ir pasirengiama naujam žingsniui.
 

2.  Ėjimas arba procesas

Bet kuri kelionė turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Kiekvienas žmogus yra nuolat, kelionėje. Todėl kiekvienas ugdantis save krikščionybei pradeda savo kelionę nuo ten, kur jis tuo metu yra. Vėliau šioje tikėjimo kelionėje sutinkami tam tikri slenksčiai arba kelio ženklai, pažymintys atskirus jos laikotarpius.

Pirmasis žingsnis: Prieškatechumenatas. Šis terminas, kaip ir kiti dokumente minimi terminai, yra paimti iš senovės Bažnyčios įkrikščioninimo apeigų. Prieškatechumenatas yra pirmasis tikėjimo kelionės žingsnis. Tai laikas, kai besidomintys tikėjimu klausosi Šventojo Rašto – Dievo žodžio skaitymo ir aiškinimo, o paskirtieji parapijos bendruomenės nariai (kunigas, katechetai, aktyviausi parapijos tikintieji) drauge su kandidatais dalijasi savo atėjimo į tikėjimą istorijomis, atsakinėja į klausimus. Paprastai šiuo laikotarpiu klausiama tokių dalykų: kam reikia dalyvauti šv. Mišiose, melstis rožinį, eiti išpažinties, laikytis griežtų krikščioniškosios moralės normų ir t. t. Į šiuos klausimus atsakoma ne iš teologinių disertacijos „aukštumų”, bet atvirai iš širdies į širdį, pagal kiekvieno asmens tikėjimo ir išsilavinimo lygį. Šiuo laikotarpiu besidomintys Katalikų Bažnyčia asmenys stebi, klausinėja, kuo krikščionys gyvena ir kaip tiki. Bažnyčia reikalauja tam tikros apeigos, kad bendruomenė įkrikščioninimo proceso pradžioje pasveikintų būsimuosius savo narius. Tokios apeigos numatomos švęsti tuomet, kai kandidatai būna pasirengę pereiti į naują atsivertimo laiką. Tam skirtos apeigos vadinamos „priėmimu į katechumenatą”. Jos švenčiamos viso krikščionių susirinkimo akivaizdoje, būtinai sekmadienio šv. Mišių metu, kad kuo daugiau tikinčiųjų bendruomenėje galėtų priimti būsimus savo narius, žengiančius antrąjį  tikėjimo kelionės žingsnį.

Antrasis žingsnis: Katechumenatas. Po priėmimo į katechumenatą suaugusiųjų įkrikščioninimo proceso dalyviai jau vadinami katechumenais. Apeigų metu įteikiamas kryžiaus ženklas ir Šv. Raštas. Šv. Jonų bendruomenės praktikoje bažnyčios prieangyje visai bendruomenei matomoje vietoje parengiamas meniškas plakatas su visų katechumenato dalyvių (besirengiančiųjų Krikštui ir/ar Sutvirtinimui, ir/ar Eucharistijai, bei tikėjimo atnaujinimui) nuotraukomis, vardais ir malda už juos. Priėmimo į katechumenatą apeigos ir naujas pavadinimas žymi ir siekiančių tapti krikščionimis gyvenimo pasikeitimą. Jie jau ne vien tik domisi krikščionybe, bet ir rimtai pradeda gyventi krikščioniškai, nors dar ir nepriėmę įkrikščioninimo sakramentų. Šiuo metu prie katechumenų prisideda pagalbininkai iš bendruomenės, ir katechumenai ieško būsimų krikšto tėvų, kurie palengva tampa jų vadovais, patarėjais ir gyvais Evangelijos liudytojais. Todėl labai svarbu, kad tiek globėjų, tiek krikštatėvių  pareigoms būtų parenkami tikrai tinkami žmonės. Šie pagalbininkai asmeniškai kalbasi ir padeda katechumenams, dalijasi su jais krikščionišku gyvenimu ir padeda jiems bendruomenėje jaustis  kaip namie. Pagalbininkai įsipareigoja būti gyvybiniu ryšiu tarp katechumenų ir parapijos bendruomenės. Jie pristato kandidatus Bažnyčiai per priėmimo į katechumenatą liturgines apeigas, o katechumenams pristato Bažnyčią.

Katechumenatas – tai ilgiausias SĮ proceso periodas. Jo trukmę lemia asmeniniai katechumenų ir bendruomenės poreikiai bei konkreti situacija. Paprastai jis trunka nuo keleto mėnesių iki trejų metų. Šiuo laikotarpiu katechumenams suteikiamos tikėjimo žinios, jie vienijasi su bendruomene malda ir garbinimu; drauge su bendruomene dirba apaštališkąjį ir socialinį Bažnyčios darbą. Katechumenai šiuo laikotarpiu dar nedalyvauja Eucharistijos liturgijoje (iš šv. Mišių pasitraukia tuojau pat po Žodžio liturgijos). Kadangi katechumenai dar nėra galutinai priimti į Katalikų Bažnyčią ir negali drauge su visais švęsti Eucharistijos, jie paprastai atskiroje patalpoje drauge su kunigu ar katechetu (arba su pagalbininkais iš bendruomenės) gilinasi į ką tik girdėtus per Žodžio liturgiją Šventojo Rašto žodžius. Taip atkartojama ankstyvųjų amžių Bažnyčios praktika, kai pirmoji šv. Mišių dalis (t. y. Žodžio liturgija) buvo vadinama Katechumenų mišiomis, o Eucharistijos liturgija – Tikinčiųjų mišiomis.

Visiškai pasirengusiems atsiliepti į Dievo kvietimą tapti Katalikų Bažnyčios nariais katechumenams, SĮ apeigyne  skiriamos apeigos, pažyminčios dar vieną žingsnį atsivertimo procese. Tai – „Išrinkimo apeigos”. Jos atliekamos pirmąjį gavėnios sekmadienį. Jų metu Bažnyčia patvirtina, kad Dievas tikrai katechumenų gyvenime veikia ir juos vis labiau kviečia įsitraukti į Bažnyčią. Šių apeigų metu katechumenų globėjai paliudija, kad Dievo padedami katechumenai yra pasirengę krikščioniškai gyventi. Šių apeigų metu katechumenai oficialiai išreiškia savo troškimą per įkrikščioninimo sakramentus būti įkūnyti į Bažnyčią. O visa tikinčiųjų bendruomenė  tam pritaria šiais ar panašiais žodžiais: „Mes patvirtiname, kad tikrai jus Dievas kviečia tikėti, ir norime su meile jus priimti į Bažnyčią per šias Velykas”.

Trečiasis žingsnis: Gavėnios laikotarpis prieš įkrikščioninimą. Pirmojo gavėnios sekmadienio „Išrinkimo apeigos” yra įvadas į trečiąjį suaugusiųjų įkrikščioninimo kelionės žingsnį. Katechumenai įžengia į 40-ties dienų rekolekcijas arba susikaupimo laiką, kuriame didžiausią dėmesį skiria maldai ir atvirumui Dievo malonei. Pabrėždama paskutiniosios gavėnios prieš įkrikščioninimą svarbą ir išreikšdama atgailos bei susitaikymo aspektą, Bažnyčia su katechumenais švenčia dar vienas apeigas, vadinamas „Apsivalymu” arba „Ištyrinimu”. Tai gydymo maldos, kurias meldžiasi visa bendruomenė (trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį gavėnios sekmadienį), kad katechumenai įgautų tvirtumo atsispirti blogiui ir išliktų tyri bei laisvi nuo nuodėmės Velykų vigilijos, įkrikščioninimo sakramentų šventimo metu bei vėlesniame savo gyvenime. Apvalymai arba ištyrinimai yra veiksmingos apeigos, taikytinos ir jau pakrikštytiems tikintiesiems, nes primena poreikį atgailoti, išgyti, atsiversti ir susitaikyti. Tai taikytina visiems.

Katechumenato laikotarpiu palaipsniui paaiškinama Credo ir Tėve mūsų reikšmė ir Credo bei Tėve mūsų  įteikimui ir priėmimui laikotarpio pabaigoje skiriamos specialios apeigos.

Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos yra neatskiriamos nuo parapijos tikinčiųjų bendruomenės, tad gavėnia daug giliau bendruomenėje išgyvenama drauge su katechumenais. Tarnaujantys katechumenams bendruomenės nariai tampa regimas prasmingai, katalikiškai išgyventos gavėnios ir tikėjimo slėpinio ženklas arba priminimas.

Galiausiai ateina Didžioji naktis – Velykų vigilija. Jos metu  švenčiant įkrikščioninimo sakramentus katechumenai tampa vienu kūnu Kristuje. Dabar jie yra tikrieji Bažnyčios nariai. Tai paskutinė bendruomenės apeiga įkrikščioninimo procese. Jos metu katechumenams sakoma: „Dabar jūs mums priklausote, nes  atgimėte iš vandens ir Dvasios. Ateikite, esate kviečiami ir priimami prie Viešpaties stalo”. Tai atsivertimo kelionės kulminacija, bet ne pabaiga.

Ketvirtasis žingsnis: Mistagogijos laikotarpis. Užbaigiamoji įkrikščioninimo proceso dalis vadinama mistagogija, nuo žodžio „paslaptis”. Ankstyvojoje Bažnyčioje tai buvo laikas, kai bendruomenė aiškindavo sakramentų, kuriuos priėmė katechumenai, prasmę. Šiandien, kai sakramentai paprastai yra paaiškinami prieš Velykų vigiliją, į šį žingsnį labiau žvelgiama kaip į laiką, skirtą naujai įkrikščionintiems paaiškinti kasdienio gyvenimo sakramentinės praktikos realybę bei prasmę. Šiuo laikotarpiu mokoma liudyti tikėjimą. SĮ apeigynas šį laikotarpį priskiria Velykų laikotarpiui (50 dienų tarp Velykų ir Sekminių), nors iš tiesų tai tęsiasi visą krikščionio gyvenimą. Mes visi nuolat augame brandindami savo ryšius su Dievu ir žmonėmis ir vis giliau pažįstame tikėjimo slėpinius.
 

III.  Atsivertimas ir tikėjimo gilinimas –  ne vien naujai įtikėjusiųjų reikalas, arba  praktinis SĮ įgyvendinimas

1. Atsivertimas reikalingas visiems

Suaugusiųjų įkrikščioninimo programa – tai įkrikščioninimo ciklas. Čia įsitraukia visi Bažnyčios nariai, ne vien tikėjimo mokytojas, nes pasirengimas Krikštui ir kitiems sakramentams verčia kritiškai pažvelgti į Bažnyčios šaknis ir atsinaujinti tradicijos šviesoje. SĮ yra skirtas Bažnyčiai atsinaujinti. Jis suteikia ir pakrikštytiems kūdikystėje galimybę pervertinti ir atnaujinti tikėjimą ir Dievo vietą  savo gyvenime. Nors SĮ prasideda parapijoje, tai nuolatininis procesas, kurio kulminaciją kiekvienas išgyvena individualiai. Šis procesas niekuomet nesibaigia, nes parapija juo nuolat rūpinasi.
 

2. Bažnyčios mokymo integralus pateikimas

Suaugusiųjų įkrikščioninimo proceso metu integruotai pateikiamos pagrindinių Bažnyčios mokymo sričių žinios. Pagal programą teorinės liturgijos, Šventojo Rašto, dogminės teologijos, Bažnyčios istorijos, dvasingumo ir moralinės teologijos pagrindus siekiama pateikti per 12 mėnesių. Kad teorinės žinios būtų tinkamai įsisavinamos, kiekvieno užsiėmimo metu proceso dalyviai gauna maždaug apie 5 puslapius teorinės medžiagos, kurią savarankiškai skaito namie. Praktiškai lavinamasi refleksijos būdu. Dalyviai savarankiškai ir pagal pateikiamas konkrečias užduotis rašo asmeninį dienoraštį, apmąsto savo gyvenimo įvykius, meldžiasi bei stengiasi pažintas tikėjimo tiesas įgyvendinti savo asmeniniame gyvenime.  Taip pat dažnai pateikiami pasiūlymai asmeninei maldai. Tokiu būdu siekiama, kad proceso dalyvis ne tik gautų integralią Bažnyčios žinią, bet ją reflektyviai apmąstytų savo gyvenimo akivaizdoje. Tai nėra paprasta. Į šį vyksmą įtraukiami katechumenas, katechumenų grupė, tikėjimo mokymo komanda arba šio proceso rengėjai, katechumenų pagalbininkai (arba būsimi krikšto tėvai)  ir visa parapijos bendruomenė. Visas katechumenato procesas apima tiek asmeninį, tiek bendruomeninį lygmenį ir visi jo dalyviai yra lygiai svarbūs.
 

3.  Katechumenato proceso dalyvių kassavaitiniai susitikimai

SĮ proceso dalyviai renkasi kartą arba du kartus per savaitę visus metus ir drauge gilinasi į teorinį ir praktinį mūsų tikėjimą Bažnyčioje. Užsiėmimai arba susitikimai vedami įvairiais, suaugusiems priimtinais būdais: tai gali būti pokalbis, diskusija, kviestinių lektorių paskaita, grupinis arba projektinis darbas ir pan. Šių susitikimų tikslas nėra vien pateikti arba įgyti teorinių žinių. Teorinę medžiagą raštu dalyviai skaito savarankiškai namie. Susitinkama norint įsigilinti į asmeninę praktinę tikėjimo pusę. Suprantama, teorinių klausimų taip pat būna, iškilę neaiškumai išsiaiškinami, į klausimus atsakoma. Tačiau susitikimų metu dalyviai paprastai dalijasi savo išgyvenimais, gyvenimo patirtimi jau tikėjimo šviesoje – vyksta tam tikra socializacija arba įbendruomeninimas – dalyviai pasijunta ne vieni su savo tiek tikėjimo, tiek ir gyvenimo problemomis, ir į jas drauge ieškoma atsakymų. Jei klausimai pasirodo sunkūs, kviečiami svečiai lektoriai, kurie galėtų į tą problemą pažvelgti profesionaliai. Pavyzdžiui, prieškatechumenato metu VU šv. Jonų katechumenų grupė iškėlė klausimus apie šeimos planavimą arba kontracepciją. Dauguma teigė, kad Bažnyčia yra nekompetentinga spręsti šeimos gyvenimo aktualijų, kadangi hierarchai negyvena šeimoje. Buvo pasikviesta lektorė gydytoja, kuri sukeldama diskusijas, o ne pateikdama teiginius, stengėsi padėti suvokti ir išsiaiškinti tikrąją Bažnyčios poziciją bei požiūrį į krikščioniškąją šeimą. Per šį susitikimą siekta ne „suvienodinti” visų katechumenų mąstymą, bet kad jie sąmoningai pažvelgtų į problemą ir pažintų tikrą, kompetentingą Bažnyčios požiūrį į problemas. Apsispręsti paliekama paties katechumeno sąžinei, siekiant išvengti bet kurio galimo moralinio spaudimo.
 

4.  Programos trukmė ir suskirstymas, parengimas, pasirengimas (integruotas planavimas)

VU šv. Jonų bendruomenėje įkrikščioninimo programa vykdoma jau antri metai. Pagrindinė teorinė medžiaga verčiama iš anglų kalbos. Taip pat naudojamasi Katalikų Bažnyčios katekizmu, suprantama, ir Šventuoju Raštu, ir kitokia literatūra. Programą pradedame pavasarį, užbaigiame taip pat pavasarį – po Sekminių.
 

5. Iškylantys sunkumai

Suprantama, neapsieinama ir be sunkumų. Daugiausia sunkumų sudaro nevienoda dalyvių motyvacija, amžiaus skirtumai ir aplinkinių bendruomenių sąmoningumo skirtingumas. Ne visi katechumenato dalyviai iš pradžių yra nusiteikę iki galo dalyvauti programoje. Kartais  kai kurie suaugusieji tikisi, kad čia bus greitai krikščioniškai „sutvarkyti” – tai yra tyliai ir greitai taps krikščionys ir galės nekeitę gyvenimo būdo gyventi kaip gyvenę. Suaugusiųjų įkrikščioninimo programos Lietuvoje dar nėra plačiai vykdomos, nėra ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos nuostatų suaugusiųjų įkrikščioninimo klausimais, todėl daugiausia tenka mokytis iš kitų kraštų patirties, taikant ją Lietuvos sąlygoms.
 

Vietoje išvadų: keletas pagrindinių minčių apie SĮ  procesą bendrai

Susumuojant visa, kas iki šiol buvo pasakyta, galima išskirti pačius svarbiausius suaugusiųjų įvesdinimo į Bažnyčią, arba įkrikščioninimo, momentus:

1. Norint sėkmingai įkrikščioninti suaugusiuosius, pasirengti Sutvirtinimo sakramentui ir atnaujinti tikėjimą, reikia ypatingo visos bažnytinės bendruomenės dėmesio, atitinkamų programų ir apeigų. Tai nepasidaro savaime ir tam nepakanka keleto katechetinių pamokų ir tylaus krikšto.

2. SĮ proceso dalyviai turi tiek teoriškai, tiek ir praktiškai susipažinti su Bažnyčios mokymu (moralus gyvenimas, dvasingumas, maldingumas, tikėjimo tiesų pažinimas, meilės darbai ir krikščioniško gyvenimo šventimas per liturgiją). Tai įmanoma įgyvendinti tik per ilgesnį laiką ir dalyvaujant bendruomenei.

3. Liturginis šventimas yra nepaprastai svarbus tiek kiekvieno katechumeno ugdymui(si), tiek ir visam bendruomenės gyvenimui, kaip ji išgyvena tikėjimą. Pagrindiniai įkrikščioninimo proceso žingsniai vykdomi Bažnyčios liturgijos metu. Per ją įtvirtinami naujai jau ne tik protu, bet ir jausmais patiriami ir iš naujo išgyvenami pagrindiniai tikėjimo momentai.