Atminimas ir susitaikinimas: Bažnyčia ir praeities kaltės

(Tęsinys. Pradžia 13–14 numeryje)
 

3. 3.  Nepaliaujamo atsinaujinimo būtinybė

Neužtemdydami šio šventumo, turime pripažinti, kad dėl nuodėmės buvimo Dievo tautoje egzistuoja nepaliaujamo atsinaujinimo ir nuolatinio atsivertimo poreikis. Bažnyčia žemėje „papuošta tikru, nors netobulu šventumu” (50). Augustinas, kritikuodamas pelagininkus, pastebi: „Bažnyčia kaip visuma sako: Atleisk mums mūsų kaltes! Tad ji turi dėmių ir raukšlių. Tačiau išpažinimu raukšlės išlyginamos ir dėmės nuplaunamos. Bažnyčia laikosi maldos, kad būtų nuskaistinta išpažinimo, ir taip bus tol, kol žmonės gyvens žemėje” (51). Tomas Akvinietis aiškiai nurodo, kad šventumo pilnatvė priklauso eschatologiniam laikui, ir Bažnyčia, iki tol dar keliaujanti, neturėtų savęs apgaudinėti sakydama, jog ji be nuodėmės: „Būti šlovinga Bažnyčia be dėmės ir raukšlės yra galutinis tikslas, į kurį mus kreipia Kristaus Kančia. Vadinasi, tai bus tiktai dangiškojoje tėvynėje, ne kelionėje, kur „sakydami neturį nuodėmės save apgaudinėjame <…>” (52). Iš tikrųjų, „net aprengti Krikšto drabužiu, mes ir toliau nusidedame, gręžiamės nuo Dievo. Bet šiuo nauju prašymu [„atleisk mums mūsų kaltes”] mes grįžtame pas Jį kaip sūnus palaidūnas (plg. Lk 15, 11–32) ir kaip muitininkas Jam prisipažįstame esą nusidėjėliai (plg. Lk 18, 13). Mūsų prašymas prasideda mūsų skurdo ir jo gailestingumo „išpažinimu” (53).

Tad per savo vaikų nuodėmių išpažinimą savo tikėjimą į Dievą išpažįsta ir jo beribį gerumą bei gebėjimą atleisti švenčia visa Bažnyčia. Dėl Šventosios Dvasios sukurtojo ryšio tarp visų pakrikštytųjų egzistuojanti bendrystė laike ir erdvėje yra tokia, kad joje kiekvienas yra pats savimi ir sykiu sąlygotas kitų bei veikiantis juos gyvai mainantis dvasinėmis gėrybėmis. Taip kiekvieno šventumas skatina kitus augti gerumu. Tačiau nuodėmė irgi nėra reikšminga tiktai individui, nes ji apsunkina visų išganymo kelią ir šia prasme tikrai paliečia visą Bažnyčią, įvairių laikų ir vietų. Toks įsitikinimas skatindavo Tėvus pareikšti tokių ištarmių kaip šis Ambraziejaus: „Saugokimės, kad mūsų nuopuolis netaptų Bažnyčios žaizda” (54). Todėl Bažnyčia, „nors ir būdama šventa dėl to, kad yra inkorporuota į Kristų, nesiliauja atgailauti: prieš Dievą ir žmones ji pripažįsta savais vaikais savo nuodėmingus” praeities ir dabarties „sūnus ir dukteris” (55).

3. 4. Bažnyčios motinystė

Įsitikinimas, kad Bažnyčia gali padaryti save atsakingą už savo vaikų nuodėmę remdamasi solidarumu, egzistuojančiu tarp jų laike ir erdvėje dėl jų įtrauktumo į Kristų ir Šventosios Dvasios darbą, ypač paveikiai išreikštas „Motinos Bažnyčios” (“Mater Ecclesia”) idėja, kuri, „ankstyvųjų Bažnyčios tėvų supratimu, apibendrina visą krikščioniškąjį troškimą” (56). Pasak Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčia, „su tikėjimu priimdama Dievo žodį, irgi tampa Motina, nes skelbimu ir krikštu išties gimdo naujam bei nemirtingam gyvenimui vaikus, kurie pradėti Šventosios Dvasios ir gimę iš Dievo” (57). Augustinas, pavyzdžiui, leidžia prabilti didžiulei tradicijai, iš kurios šios idėjos ataidi: „Ši šventa ir gerbiama Motina yra kaip Marija. Ji gimdo ir yra mergelė, iš kurios esate gimę – ji gimdo Kristų, kad būtumėte Kristaus nariai” (58). Kiprijonas Kartaginietis glaustai konstatuoja: „Neįmanoma turėti Dievą Tėvu, jei Bažnyčia nėra Motina” (59). Paulinas Nolietis taip apibūdina Bažnyčios motinystę: „Kaip Motina, ji gauna amžinojo Žodžio sėklą, išnešioja žmones savo įsčiose ir juos pagimdo” (60).

Pagal šią viziją Bažnyčia nepaliaujamai tampa tikrove per tikinčiųjų dalijimąsi Dvasia kaip gimdanti tikėjimo ir šventumo aplinka, pasižyminti broliška bendryste, vieninga malda, solidarumu su kryžiumi, bendru liudijimu. Dėl tokio gyvo dalijimosi kiekvienas pakrikštytas asmuo gali būti ir Bažnyčios vaikas ta prasme, kad gimsta joje dieviškajam gyvenimui, ir sykiu Motina Bažnyčia ta prasme, kad savo tikėjimu ir meile bendradarbiauja gimdant naujus Dievo vaikus. Jis yra Motina Bažnyčia juo labiau, juo didesnis yra jo šventumas ir juo karštesnės jo pastangos perteikti kitiems jo paties gautąją dovaną. Kita vertus, pakrikštytas asmuo nesiliauja buvęs Bažnyčios vaiku, kai dėl nuodėmės atsiskiria nuo jos savo širdyje. Jis visada gali grįžti prie malonės versmių ir pašalinti naštą, jo nuodėmės užkraunamą ant visos Motinos Bažnyčios bendruomenės pečių. Bažnyčia, savo ruožtu, kaip tikra Motina įskaudinama savo vakarykščių ir dabartinių vaikų nuodėmės, tačiau ir toliau juos visada myli tiek, kad visais laikais prisiima atsakomybę už jų nuodėmių sąlygotą naštą. Tad Bažnyčios tėvų ji laikoma sielvarto Motina ne tik dėl persekiojimų iš išorės, bet pirmiausia dėl savo vaikų išdavysčių, klaidų, nerangumo ir nuodėmingumo.

Tad šventumas ir nuodėmė Bažnyčioje atsispindi per jų padarinius visai Bažnyčiai; kita vertus, egzistuoja tikėjimo įsitikinimas, kad šventumas stipresnis už nuodėmę, nes yra dieviškosios malonės vaisius. Spindintis to įrodymas yra šventieji, pripažįstami kaip pavyzdžiai ir pagalba visiems! Tarp malonės ir nuodėmės nėra jokio paralelizmo, nei kokios nors simetrijos ar dialektinio santykio. Blogio įtaka niekada neįstengs nugalėti malonės jėgos ir gėrio, net labiausiai paslėpto, spindesio! Šia prasme Bažnyčia save suvokia kaip šventą savo šventuosiuose. Džiaugdamasi šiuo šventumu ir žinodama jo naudą, ji vis dėlto išpažįsta esanti nusidėjėlė, tačiau ne kaip ta, kuri daro nuodėmę, bet veikiau kaip ta, kuri, būdama motiniškai solidari, prisiima savo vaikų kalčių naštą, kad prisidėtų prie jų įveikimo per atgailą bei gyvenimo naujumą. Dėl šios priežasties šventoji Bažnyčia pripažįsta pareigą „nuoširdžiai apgailėti silpnumą tų jos daugybės vaikų, kurie sutepė Bažnyčios veidą ir neleido jame pilnatviškai atsispindėti nukryžiuoto Viešpaties paveikslui, liudijančiam kantrią meilę ir nuolankų švelnumą” (61).

Tai padaryti ypatingu būdu gali tie, kurie dėl savo charizmos ir tarnybos giliausiai išreiškia Dievo tautos bendrystę. Vietinių Bažnyčių vardu išpažinti kaltes ir prašyti atleidimo gali atitinkami ganytojai. Asmuo, galintis kalbėti visos Bažnyčios, vienos laike ir erdvėje, vardu, yra tas, kuris vykdo visuotinę vienybės tarnybą, Bažnyčios vyskupas, „vadovaujantis meilėje” (62), – Popiežius. Štai dėl ko taip svarbu, kad būtent jis pakviestų Bažnyčią geriau įsisąmoninti „savo vaikų nuodėmingumą” ir pripažinti būtinybę „išpažinti” praeities nuodėmes ir „karštai šauktis Kristaus atleidimo” (63).
 

4.  Istorinis vertinimas ir teologinis vertinimas

Norint nustatyti atitaisytinas praeities kaltes, pirmiausia būtinas teisingas istorinis vertinimas, kuris taip pat yra teologinio įvertinimo pagrindas. Privalu klausti: kas tiksliai yra įvykę? Kas tiksliai buvo pasakyta ir padaryta? Tiktai deramai atsakius į šiuos klausimus, remiantis griežta istorine analize, galima klausti, ar tai, kas atsitiko, kas buvo pasakyta ar padaryta, suderinama su Evangelija, ir jei ne, ar Bažnyčios sūnūs ir dukterys, kurie taip elgėsi, galėjo tai suvokti toje aplinkoje, kurioje veikė. Reikalas atitaisyti praeities kaltes dabarties Bažnyčiai gali kilti tiktai esant moraliniam tikrumui, kad tai, kas Bažnyčios vardu tam tikrų jos sūnų bei dukterų buvo padaryta prieštaraujant Evangelijai, galėjo būti jų suvokta kaip tai ir išvengta.

Tad santykis tarp „istorinio vertinimo” ir „teologinio vertinimo” yra ir sudėtingas, ir būtinas bei lemiamas. Dėl šios priežasties to reikia imtis visais požiūriais sąžiningai. Būtina vengti tiek apologetikos, kuria norima pateisinti viską, tiek nederamo kaltinimo, grindžiamo istoriškai nepagrįstu atsakomybės priskyrimu. Jonas Paulius II, kalbėdamas apie istorinį ir teologinį inkvizicijos veiklos įvertinimą, yra pasakęs: „Bažnyčios magisteriumas tikrai negali ketinti atlikti prigimtinės etikos akto, t. y. prašyti atleidimo, pirma tiksliai neišsiaiškinęs to laikotarpio situacijos. Sykiu jis negali remtis nuo viešosios nuomonės priklausomais praeities vaizdiniais, nes juos dažnai lydi aistringos emocijos, trukdančios blaiviai ir objektyviai diagnozuoti <…>. Būtent todėl pirmasis žingsnis būtų kreiptis į istorikus prašant ne prigimtinės etikos sprendimo, kuris pranoktų jų kompetencijos ribas, bet padėti kaip galima tiksliau rekonstruoti įvykius, papročius, laikotarpio mąstyseną epochos istorinio konteksto šviesoje” (64).

4. 1. Istorijos aiškinimas

Kokios yra teisingo praeities aiškinimo sąlygos istorinio žinojimo požiūriu? Norėdami jas nustatyti, turime atsižvelgti į aiškinančiojo subjekto ir aiškinamojo praeities objekto santykio sudėtingumą (65). Pirmiausia derėtų pabrėžti jų svetimumą vienas kitam. Praeities įvykiai ar žodžiai yra visų pirma „praeitis”. Kaip tokie jie nėra visiškai įtalpinami į dabarties struktūrą, bet pasižymi objektyviu gilumu bei sudėtingumu, kurie neleidžia sieti jų su dabarties interesais vien funkciniu būdu. Todėl juos tirti būtina istoriniais-kritiniais metodais, siekiant, naudojantis visa prieinama informacija, atkurti tokių įvykių bei žodžių aplinką, to meto galvoseną, sąlygas bei gyvenimo procesą ir taip nustatyti turinius bei iššūkius, kuriuos jie – būtent savo kitoniškumu – kelia mūsų laikui.

Antra, būtina pripažinti tam tikrą aiškintojo ir aiškinamojo bendrą priklausomybę, be kurios tarp praeities ir ateities nebūtų jokio ryšio ir jokios komunikacijos. Toks komunikacinis ryšys remiasi tuo, kad kiekvienam žmogui, praeities ar mūsų dienų, lemta būti įterptam į tam tikrą istorinių santykių kompleksą ir gyventi tarpininkaujant visada istoriškai determinuotai kalbai. Visi priklausome istorijai! Iškelti aikštėn šią aiškintojo ir aiškinimo objekto – pasiekiamo per daugialypes formas, kuriomis praeitis palieka liudijimą apie save (tekstus, paminklus, tradicijas ir pan.), – bendrybę, vadinasi, spręsti dėl komunikacijos tarp praeities ir dabarties galimų atitikimų teisingumo ir galimų sunkumų stengiantis tinkamai suprasti praeities žodžius ir įvykius. Tai reikalauja atsižvelgti į tyrinėjimą motyvuojančius klausimus ir jų poveikį randamiems atsakymams, į gyvenimiškąjį kontekstą, kuriame dirbama, ir aiškinančią bendruomenę, kurios kalba kalbama ir kuriai ketinama kalbėti. Turint šį tikslą, būtina kuo geriau apmąstyti bei įsisąmoninti išankstinį supratimą – kuris visada yra bet kurio aiškinimo dalis, taip įvertinant bei apribojant jo tikrąjį poveikį aiškinimo procesui.

Galiausiai stengiantis pažinti ir įvertinti pasiekiama aiškintojo ir aiškinamo praeities objekto osmozė („horizontų sulydymas”), kuri yra tikrojo supratimo akto esmė. Tai išraiška to, kas laikoma teisingu praeities įvykių ar žodžių supratimu; tai tolygu suvokimui reikšmės, kurią tie įvykiai gali turėti aiškintojui ir jo pasauliui, pagavai. Dėl tokio gyvenimiškųjų pasaulių susitikimo praeities supratimas virsta jos pritaikymu dabarčiai. Praeitis suvokiama per jos atveriamas galimybes, per paskatą modifikuoti dabartį. Atmintis tampa pajėgi sužadinti naują ateitį.

Ši vaisinga osmozė su praeitimi pasiekiama per tam tikrų pamatinių hermeneutinių operacijų, atitinkančių svetimumo, bendrumo ir tikro bei deramo supratimo stadijas, sampyną. Praeities „teksto” (kokiu bendrąja prasme gali būti laikomas bet kuris rašytinis, žodinis, paminklinis ar vaizduojamasis liudijimas) atžvilgiu šias operacijas galima išreikšti taip: „1) suprasti tekstą; 2) nustatyti, kiek teisingai suprastas tekstas; 3) nurodyti tai, kas laikoma teisingu teksto supratimu” (66). Suprasti praeities liudijimą, vadinasi, kuo labiau priartėti prie jo objektyvaus turinio naudojantis visais prieinamais šaltiniais. Nustatyti savo aiškinimo teisingumą, vadinasi, sąžiningai bei griežtai verifikuoti, kokiu laipsniu jį kaip nors galėjo paveikti ar sąlygoti aiškintojo išankstinis supratimas ar galimas išankstinis nusistatymas. Nurodyti pasiektąjį aiškinimą, vadinasi, įtraukti kitus į dialogą su praeitimi siekiant patikrinti to aiškinimo reikšmę ir atrasti kitokių galimų aiškinimų.

4. 2.  Istorinis tyrinėjimas ir teologinis įvertinimas

Jei šios operacijos neatsiejamos nuo kiekvieno hermeneutinio akto, tai jos taip pat turėtų būti istorinį ir teologinį vertinimus susiejančio aiškinamojo proceso dalis. Pirmiausia reikalinga, kad tokio pobūdžio aiškinime daugiausia dėmesio būtų skiriama praeities ir dabarties skirtingumo bei svetimumo elementams. Ypač tada, kai ketinama įvertinti galimas praeities kaltes, būtina turėti galvoje, kad istoriniai periodai yra skirtingi, kad sociologiniai ir kultūriniai laikotarpiai, kuriais veikia Bažnyčia, yra skirtingi, ir kad vienai visuomenei bei vienai epochai būdingos paradigmos bei sprendimai gali būti klaidingai taikomos vertinant kitus istorijos periodus ir dėl to sukelti daug nesusipratimų. Skirtingi yra asmenys, institucijos ir jų atitinkamos kompetencijos, taip pat skirtingi yra mąstymo bei poveikio darymo būdai. Todėl privalu tiksliai nustatyti atsakomybę už žodžius ir įvykius, atsižvelgiant į tai, kad bažnytinis prašymas atleisti įpareigoja vienintelį teologinį subjektą – Bažnyčią būdų bei lygmenų, kuriais bažnytinei bendruomenei atstovauja atskiri asmenys, įvairovėje ir milžiniškame istorinių bei geografinių situacijų margumyne. Apibendrinimo derėtų vengti. Bet kuri galima nūdienė ištarmė turi sietis su dabartinėmis sąlygomis ir būti reiškiama atskiru atveju tinkamiausio subjekto (visuotinės Bažnyčios, šalies vyskupų, dalinių Bažnyčių ir t. t.).

Kita vertus, kalbant apie istorinio ir teologinio vertinimo koreliaciją, nevalia išleisti iš akių, kad tikėjimo įkvėptam aiškinimui ryšys tarp praeities ir ateities nėra motyvuotas vien einamojo intereso ir kiekvieno žmogaus bendrojo neatsiejamumo nuo istorijos ir jos raiškos būdų, bet taip pat remiasi vienijančiu Dievo Dvasios veikimu bei tikinčiųjų bendrystės steigiamojo principo, kuris yra apreiškimas, nuolatine tapatybe. Bažnyčia – dėl Kristaus Dvasios joje kuriamos bendrystės laike ir erdvėje – negali nesuvokti savęs antgamtiniu aspektu, kaip esamos ir veikiančios visais laikais, kaip tam tikru būdu nepakartojamo subjekto, pašaukto atitikti Dievo dovaną įvairiomis formomis bei įvairiose situacijose per savo vaikų pasirinkimus, nepaisant visų jiems būdingų trūkumų. Bendrystė vienoje Šventojoje Dvasioje taip pat steigia „šventųjų” bendrystę diachronine prasme, bendrystę, kurios galia šiandieniai pakrikštytieji jaučiasi susiję su vakardienos pakrikštytaisiais ir – naudodamiesi jų nuopelnais ir maitindamiesi jų šventumo liudijimu – panašiai jaučia pareigą prisiimti esamą jų kalčių naštą, pirma jas nustatę rūpestingais istoriniais bei teologiniais tyrimais.

Dėl šio Dievo tautos bendrystės jos įvairiose istorinėse situacijose objektyvaus ir transcendentinio pagrindo  tikinčiųjų vykdomas aiškinimas įžiūri Bažnyčios praeityje ypatingą reikšmę šioms dienoms. Susitikimas su praeitimi aiškinimo akte gali būti itin vertingas dabarčiai ir kupinas „performatyvaus” veiksmingumo, kurį iš anksto ne visada galima numatyti. Žinoma, galinga hermeneutinio horizonto ir Bažnyčios kaip aiškintojo vienybė stato teologinę viziją į pavojų pasiduoti apologetiniam ar tendencingam aiškinimui. Štai čia kaip niekad reikalinga hermeneutinė veikla, kurios tikslas – suprasti praeities įvykius bei teiginius ir įvertinti jų aiškinimo šiandien teisingumą. Dėl šios priežasties tai darantys tikintieji naudosis viskuo, ką gali pasiūlyti istorijos mokslai bei aiškinimo metodai. Tačiau istorinės hermeneutikos taikymas neturėtų kliudyti tikėjimui kreiptis į tekstus remiantis savo ypatinga vizija, taip leidžiant praeičiai ir dabarčiai sąveikauti vieno pamatinio subjekto, susijusios su šiais tekstais, būtent Bažnyčios, sąžinėje. Tai apsaugo nuo bet kurio istorizmo, darančio praeities kalčių naštą reliatyvią ir istoriją viską pateisinančią. Pasak Jono Pauliaus II, „teisingas istorinis vertinimas negali atsisakyti pastangų rūpestingai išstudijuoti laiko kultūrinių sąlygų poveikį <…>. Bet lengvinančios aplinkybės neišvaduoja Bažnyčios nuo pareigos nuoširdžiai apgailėti silpnumą daugybės savo sūnų bei dukterų <…>” (67). Bažnyčia „nebijo iš istorijos išnyrančios tiesos ir pasirengusi pripažinti klaidas, kai tiktai jos tampa žinomos, ypač jei jos susijusios su privaloma pagarba asmenims ir bendruomenėms. Ji linkusi nepasitikėti apibendrinimais, pateisinančiais ar smerkiančiais įvairius istorinius periodus. Ji patiki praeities tyrimą kantriai ir sąžiningai mokslinei rekonstrukcijai, laisvai nuo išankstinių konfesinio ar ideologinio pobūdžio nuostatų, nesvarbu ar tai būtų susiję su jai metamais kaltinimais, ar su jos pačios patirtomis skriaudomis” (68). Tai konkrečiai liudija kitame skyriuje pateikiami pavyzdžiai.
 

5.  Etinė įžvalga

Bažnyčiai, norinčiai tinkamai istoriškai ištirti sąžinę Dievo akivaizdoje siekiant vidujai atsinaujinti ir augti malone bei šventumu, būtina pažinti jos istorijoje, ypač per praėjusį tūkstantmetį, pasitaikiusias priešingumo krikščioniškajam liudijimui ir papiktinimo formas. Tokios užduoties neįmanoma imtis nesuvokiant jos moralinės ir dvasinės reikšmės. Tai verčia apibrėžti kai kuriuos pagrindinius terminus, taip pat pateikti kai kurias būtinas su etika susijusias pastabas.

5. 1. Kai kurie etiniai kriterijai

Moralės lygmeniu prašymas atleisti visada suponuoja atsakomybės, būtent atsakomybės už kitiems padarytą skriaudą, pripažinimą. Moralinė atsakomybė paprastai susijusi su santykiu tarp veiksmo ir jį atliekančio asmens. Ji nustato akto priklausomybę, priskiria jį tam tikram asmeniui ar asmenims. Atsakomybė gali būti objektyvi arba subjektyvi. Pirmoji susijusi su akto kaip tokio moraline verte, su tai, geras jis ar blogas, ir, vadinasi, su kalte, kurią gali užtraukti veiksmas; antroji – su individualios sąžinės realiu atliekamo akto gerumo ar blogumo suvokimu. Subjektyvioji atsakomybė baigiasi sulig atlikusiojo aktą mirtimi; ji neperduodama kitoms kartoms; palikuonys nepaveldi (subjektyvios) atsakomybės už savo protėvių veiksmus. Šia prasme atleidimo prašymo veiksmas suponuoja nuskriaustųjų ir jį atlikusiųjų vienalaikiškumą. Vienintelė atsakomybė, galinti tęstis istorijoje, yra objektyvioji; asmuo yra laisvas su ja subjektyviai susisaistyti arba nesusisaistyti. Tad padarytasis blogis dažnai pergyvena jį padariusįjį per elgesio padarinius, galinčius tapti sunkia našta palikuonių sąžinei bei atminčiai.

Tokiomis aplinkybėmis galima kalbėti apie solidarumą, praeitį ir dabartį vienijantį abipusiškumo santykiu. Kartais sąžinę slegianti našta būna tokia sunki, kad pasidaro savotiška padarytojo blogio kupina moraline ir religine atmintimi, kuri savo prigimtimi yra bendroji atmintis. Ši bendroji atmintis iškalbingai liudija solidarumą, objektyviai egzistuojantį tarp padariusiųjų bloga praeityje ir jų įpėdinių dabartyje. Štai tada galima kalbėti apie objektyvią bendrąją atsakomybę. Nusikratyti šia atsakomybės našta įmanoma pirmiausia maldaujant Dievą atleisti už praeities kaltes ir po to, jei tai dera, per „atminties nuskaistinimą”, kurio viršūnė yra abipusis nuodėmių bei skriaudų atleidimas dabartyje.

Nuskaistinti atmintį, vadinasi, pašalinti iš asmeninės ir kolektyvinės sąžinės visas iš praeities paveldėtas apmaudo ar tūžmasties formas remiantis nauju ir griežtu istoriniu-teologiniu vertinimu, kuris tampa naujos moralinės elgsenos pagrindu. Taip atsitinka, kai atsiranda galimybė praeities įvykiams priskirti naują kokybę, pasižyminčią nauju ir skirtingu poveikiu dabarčiai, tikintis žmonių ir ypač Bažnyčios ir įvairių su ja susijusių religinių, kultūrinių bei pilietinių bendruomenių susitaikinimo tiesoje, teisingume bei meilėje pažangos. Tokio poveikio, kurį vėlesnis autoritetingas interpretacinis sprendimas gali turėti visam Bažnyčios gyvenimui, būdingi pavyzdžiai yra Susirinkimų recepcija arba tokie aktai kaip tarpusavio anatemų panaikinimas. Visa tai išreiškia naują praeities istorijos traktavimą, pajėgų pateikti kitokį dabartyje išgyvenamų santykių apibūdinimą. Susiskaldymo ir priešpriešos atmintis nuskaistinama ir pakeičiama sutaikinta atmintimi, kuriai atsiverti bei rengtis kviečiamas kiekvienas Bažnyčios narys.

Istorinio vertinimo ir teologinio vertinimo derinys aiškinant praeitį susijęs su etiniais atgarsiais, kurių jis gali turėti dabartyje, ir neatsiejamas nuo tam tikrų principų, moralės lygmeniu atitinkančių santykio tarp istorinio ir teologinio vertinimo hermeneutinį pagrindą. Tai:

a) Sąžinės principas. Sąžinė, kaip „moralinis sprendimas” ir „moralinis imperatyvas”, yra galutinis akto kaip gero ar blogo įvertinimas Dievo akivaizdoje. Nors Bažnyčia, kaip Jėzus, gali ir turi klasifikuoti, vertinti ir kartais pasmerkti tam tikrus veiksmus (plg. Mt 18, 15–18), iš tiesų tiktai Dievas žino kiekvieno žmogiškojo akto moralinę vertę.

b) Istoriškumo principas. Tiksliai tokiu laipsniu, kokiu kiekvienas žmogiškasis aktas priklauso veikiančiajam subjektui, kiekviena individuali sąžinė ir kiekviena visuomenė renkasi ir veikia apibrėžtame laiko ir vietos horizonte. Norėdami tikrai suprasti žmogiškuosius poelgius ar juos lydinčią dinamiką, turime įžengti į juos atlikusiųjų pasaulį. Tiktai taip įstengsime pažinti jų motyvus ir moralinius principus. Tai reikia pasakyti be išankstinės nuostatos solidarumo, laike susiejančio tam tikros bendruomenės narius, atžvilgiu.

c) „Paradigmos kaitos” principas. Iki Apšvietos amžiaus tarp Bažnyčios ir valstybės, tikėjimo ir kultūros, moralės ir teisės egzistavo savotiškos osmozės santykis, tačiau nuo aštuonioliktojo amžiaus šis santykis smarkiai pakito. Sakralinė visuomenė užleido vietą pliuralistinei visuomenei ar, kaip atsitiko keliais atvejais, sekuliarinei visuomenei. Mąstymo ir veiklos modeliai, vadinamosios veiklos ir vertinimo „paradigmos” keičiasi. Tokie pokyčiai tiesiogiai veikia moralinius vertinimus, nors šia įtaka niekaip neįmanoma pateisinti reliatyvistinės moralės principų ar pačios moralės prigimties idėjos.

Bažnyčios sūnų ir dukterų visas atminties nuskaistinimo procesas, kiek tai susiję su teisingu istorinio vertinimo ir teologinio suvokimo derinimu, turi ne tik pasižymėti griežtumu, paisančiu nurodytų kriterijų bei principų, bet ir būti lydimas nepaliaujamo Šventosios Dvasios pagalbos šaukimosi. Tai būtina norint išvengti nuopuolio į apmaudą ar nepagrįstą saviplaką ir prieiti Dievo, maloningo iš kartos į kartą (plg. Lk 1, 50), norinčio gyvenimo, o ne mirties, atleidimo, o ne pasmerkimo, meilės, o ne baimės, išpažinimą. Sykiu nevalia nepaminėti, jog sąžiningas praeities kalčių išpažinimas gali daryti poveikį galvosenai Bažnyčioje bei pilietinėje visuomenėje ir kaip pavyzdys, skatinantis atnaujinti paklusnumą Tiesai ir gerbti kitų, ypač silpnųjų, orumą bei teises. Šiuo požiūriu gausūs Jono Pauliaus II suformuluoti atleidimo prašymai yra pavyzdys, kreipiantis dėmesį į tai, kas gera, ir akinantis geru sekti, kviečiantis asmenis ir jų grupes sąžiningai ir vaisingai ištirti sąžinę puoselėjant susitaikinimo perspektyvą.

Atsižvelgdami į šiuos etinius paaiškinimus, dabar galime panagrinėti kai kuriuos situacijų, kai Bažnyčios sūnų ir dukterų elgesys atrodo smarkiai prieštaravo Jėzaus Kristaus Evangelijai, pavyzdžius, iš kurių keli minimi apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente (69).
5. 2.  Krikščionių susiskaldymas

Vienybė yra triasmenio Dievo gyvenimo, pasauliui apreikšto Sūnaus (plg. Jn 17, 21), kuris, mylėdamas iki galo (plg. Jn 13, 1), Šventosios Dvasios galia dalija šį gyvenimą saviesiems, dėsnis. Ši vienybė turėtų būti žmogaus gyvenimo bendrystės su trivieniu Dievu versmė ir forma. Jei krikščionys įgyvendintų šį abipusės meilės dėsnį taip, kad būtų viena, kaip Tėvas ir Sūnus yra viena, tai tada pasaulis įtikėtų, kad Sūnus yra siųstas Tėvo (plg. Jn 17, 21), ir visi pažintų, kad jie yra jo mokiniai (plg. Jn 13, 35). Deja, taip neįvyko, ypač ką tik pasibaigusiame tūkstantmetyje, kuriame tarp krikščionių būta didelių susiskaldymų, atvirai prieštaraujančių aiškiai išreikštai Kristaus valiai, tartum jis pats būtų padalytas (1 Kor 1, 13). Vatikano II Susirinkimas taip įvertina šį faktą: „Toks susiskaldymas atvirai priešingas Kristaus valiai, piktina pasaulį ir kenkia švenčiausiajam reikalui – skelbti Evangeliją visai kūrinijai” (70).

Pagrindiniai praėjusio tūkstantmečio susiskaldymai, suardę „vientisą Kristaus drabužį” (71), yra Rytų ir Vakarų Bažnyčių schizma šio tūkstantmečio pradžioje ir keturiais šimtmečiais vėliau Vakaruose atsiradusi žaizda, padaryta įvykių, „bendrai vadinamų Reformacijos vardu” (72). Tiesa, kad „šie įvairūs susiskaldymai labai skiriasi ne tik kilmės, vietos ir laiko požiūriu, bet pirmiausia prigimtimi ir svarba klausimų, susijusių su Bažnyčios tikėjimu ir sąranga” (73). Vienuoliktojo amžiaus schizmoje svarbus vaidmuo teko kultūriniams ir istoriniams veiksniams, tuo tarpu doktrinos aspektu į akiratį pateko Bažnyčios valdžios ir Romos vyskupo tema, kuri anuomet dar nebuvo tokia aiški, kokia yra šiandien dėl doktrinos plėtotės per šį tūkstantmetį. Reformacijos atveju, priešingai, ginčų objektai buvo kitos apreiškimo bei doktrinos sritys.

Šių perskyrų įveikimo būdas yra abipusės meilės gaivinamas doktrininis dialogas. Antgamtinės meilės, agape, stygius, atrodo, buvo bendra abiejų šių nesantaikų ypatybė. Turint galvoje, kad ši meilė yra aukščiausiasis Evangelijos įsakymas, be kurio viskas tėra „žvangantis varis ir skambantys cimbolai” (1 Kor 13, 1), toks trūkumas traktuotinas labai rimtai Prisikėlusiojo, Bažnyčios ir istorijos Viešpaties, akivaizdoje. Būtent dėl to popiežius Paulius VI prašė Dievo ir „atsiskyrusiųjų brolių”, kurie galėtų jaustis esą „mūsų” (Katalikų Bažnyčios) įžeisti, atleidimo (74).

1965 metais, Vatikano II Susirinkimo sukurtoje aplinkoje, patriarchas Athenagoras dialogo su Pauliumi VI metu pabrėžė abipusės meilės atkūrimo (apokatastasis) temą, taip esmingai svarbią po istorijos, kupinos priešpriešos, tarpusavio nepasitikėjimo ir antagonizmo (75). Tai buvo savo įtaką per atmintį tebedarančios praeities klausimas. 1965 metų įvykiai (kurių viršūnė yra 1965 metų gruodžio 7 diena, kai buvo panaikintos 1054 metų Rytų ir Vakarų anatemos) yra ankstesniame abipusiame atskyrime glūdėjusios kaltės išpažinimas siekiant nuskaistinti praeities atmintį ir duoti pradžią naujai. Šios naujos atminties pagrindas negali būti niekas kitas, išskyrus abipusę meilę ar, tiksliau, atnaujintas įsipareigojimas ją įgyvendinti. Tai įsakymas ante omnia (1 Pt 4, 8) Bažnyčiai Rytuose ir Vakaruose. Taip atmintis išlaisvina mus iš praeities kalėjimo bei kviečia katalikus ir ortodoksus, taip pat katalikus ir protestantus, būti ateities, labiau derančios su naujuoju įsakymu, architektais. Popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Athenagoro pateiktasis šios naujos atminties liudijimas šia prasme yra pavyzdinis.

Žengiant keliu į krikščionių vienybę, ypač problemiška gali tapti pagunda būti vadovaujamam – ar net determinuojamam – kultūrinių veiksnių, istorinių sąlygų ir išankstinių nuostatų, skatinančių krikščionių atsiskyrimą bei tarpusavio nepasitikėjimą, net jei tai ir neturėtų nieko bendra su tikėjimo dalykais. Bažnyčios sūnūs ir dukterys turėtų sąžiningai ištirti savo sąžines, kad sužinotų, ar jie tikrai yra veiksmingai įsipareigoję paklusti vienybės imperatyvui ir ar gyvena „vidiniu atsivertimu”, nes „vienybės troškimas gimsta ir bręsta iš proto dvasios naujumo (plg. Ef 4, 23), iš savęs atsižadėjimo ir dosnios meilės” (76). Nuo Susirinkimo pabaigos iki šių dienų priešinimasis šiai naujienai tikrai liūdino Dievo Dvasią (plg. Ef 4, 30). Tiek, kiek kai kuriems katalikams patinka likti saistomiems praeities atsiskyrimų, nieko nedarant vienybės kliūtims pašalinti, galima pagrįstai kalbėti apie solidarumą susiskaldymo nuodėmės atžvilgiu (plg 1 Kor 1, 10–16). Čia pravartu priminti Dekreto dėl ekumenizmo žodžius: „Nuolankia malda prašykime Dievą ir atsiskyrusius brolius mums atleisti, kaip ir patys atleidžiame savo kaltininkams” (77).

5. 3.  Jėgos naudojimas tarnaujant tiesai

Vienoje gretoje su krikščioniškajam tikėjimui priešingu krikščionių susiskaldymo pavyzdžiu turėtų būti įvairūs praėjusiame tūkstantmetyje pasitaikydavę atvejai, kai, siekiant tokių gerų tikslų kaip Evangelijos skelbimas ar tikėjimo vienybės gynimas, būdavo taikomos abejotinos priemonės. „Kitas skausmingas Bažnyčios istorijos skyrius, prie kurio jos vaikai turi sugrįžti su atgailai atvira dvasia, yra nepakantumas ir net jėgos naudojimas tiesos tarnyboje – ypač kai kuriais amžiais” (78). Čia galvoje turimos evangelizacijos formos, kai apreikštajai tiesai skelbti taikomos netinkamos priemonės arba stokojama evangelinio įžvalgumo, derančio su tautų kultūrinėmis vertybėmis, arba negerbiamos asmenų, kuriems pateikiamas tikėjimas, sąžinės, taip pat jėgos, naudojamos represuojant ir taisant klaidas, visos formos.

Analogišką dėmesį reikėtų skirti bet kuriam Bažnyčios vaikų pastangų pasmerkti neteisingumą ir smurtą didelėje istorinių situacijų įvairovėje stygiui: „Be to, paminėtinas daugeliui krikščionių būdingas įžvalgumo stygius, kai buvo pažeidinėjamos pagrindinės žmogaus teisės. Prašyti atleidimo tinka dėl visko, kas buvo nepadaryta arba nutylėta dėl silpnumo ar netikusio vertinimo, dėl to, kas padaryta ar pasakyta svyruojant ar nederamai” (79).
Kaip visada, esmingai svarbu nustatyti istorinę tiesą istoriniu-kritiniu tyrimu. Būtina įvertinti nustatytų faktų dvasinę ir moralinę vertę, taip pat jų objektyvų reikšmingumą. Tiktai taip bus įmanoma išvengti visų mitinės atminties formų ir pasiekti sąžiningai kritišką atmintį, gebančią – tikėjimo šviesoje – subrandinti atsivertimo bei atsinaujinimo vaisių. „Iš tų skausmingų praeities momentų kyla pamoka ateičiai – kiekvienas krikščionis turi tvirtai laikytis Susirinkimo iškilaus principo: „Tiesa įdiegiama tik pačios tiesos jėga, kuri švelniai, bet kartu ir ryžtingai palenkia protus” (80).

5. 4.  Krikščionys ir žydai

Krikščionių ir žydų santykis yra viena iš ypatingo sąžinės tyrimo reikalaujančių sričių (81). „Bažnyčios santykis su žydų tauta yra kitoks negu su kokios nors kitos religijos atstovais” (82). Vis dėlto „žydų ir krikščionių santykių istorija kupina kančių. <…> Iš tiesų šių santykių balansas per 2000 metų buvo gana neigiamas” (83). Daugelio krikščionių priešiškumas ar nepatiklumas žydų atžvilgiu laiko raidoje yra liūdnas istorinis faktas, keliantis sąžinės graužatį krikščionims, suvokiantiems, kad „Jėzus buvo Dovydo palikuonis; kad Švč. Mergelė Marija ir apaštalai priklausė žydų tautai; kad Bažnyčia gyvybinės jėgos semiasi iš tauriojo alyvmedžio, į kurį buvo įskiepytos pagonių laukinio alyvmedžio šakos (plg. Rom 11, 17–24); kad žydai yra mūsų labai mylimi broliai ir tam tikra prasme iš tiesų mūsų „vyresnieji broliai” (84).

Šoa tikrai buvo pagoniškosios ideologijos – nacizmo, įkvėpto negailestingo antisemitizmo, ne tik niekinusio žydų tautos tikėjimą, bet ir neigusio jų patį žmogiškąjį orumą, padarinys. Vis dėlto „galima paklausti, ar nacių vykdyto žydų persekiojimo nepalengvino antijudaistiniai prietarai krikščionių protuose ir širdyse? <…> Ar krikščionys suteikė visą galimą pagalbą persekiojamiesiems ir ypač persekiojamiems žydams?” (85) Nėra abejonių, kad būta daug krikščionių, kurie, rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo savo kaimynus žydus ir jiems padėjo. Tačiau, atrodo, taip pat tiesa, „jog greta šių narsių vyrų ir moterų kitų krikščionių dvasinis pasipriešinimas ir konkretūs veiksmai nebuvo tokie, kokių būtų buvę galima laukti iš Kristaus sekėjų” (86). Šis faktas beldžiasi į visų nūdienos krikščionių sąžines, akindamas atlikti „atgailos aktą (teshuva)” (87) ir labiau stengtis pasikeisti atnaujinant savo mąstymą (plg. Rom 12, 2), taip pat išlaikyti žydams padarytos skriaudos „moralinį ir religinį atminimą”. Šioje srityje jau daug padaryta, bet visa tai reikia įtvirtinti ir pagilinti.

5. 5. Mūsų atsakomybė už šių dienų blogį

„Mūsų dienomis šalia šviesos pakanka ir šešėlių” (88). Tarp pastarųjų pirmiausia galėtume paminėti įvairialypį Dievo neigimo reiškinį. Į akis krinta tai, kad šis neigimas, ypač teoriniais aspektais, yra Vakarų pasaulyje atsiradęs procesas. Su Dievo užtemdymu susiję daug neigiamų reiškinių: tai religinis abejingumas, paplitęs žmogaus gyvenimo transcendentinės prasmės stygius, sekuliarizmo ir etinio reliatyvizmo aplinka, proabortinių įstatymų sankcionuotas negimusio kūdikio teisės į gyvybę neigimas ir didelis abejingumas vargšų šauksmui ištisuose žmonių giminės sektoriuose.

Čia kyla nesmagus klausimas, kiek patys tikintieji yra atsakingi už šias teorinio ar praktinio ateizmo formas? Konstitucijoje Gaudium et spes atsakoma rūpestingai parinktais žodžiais: „Dėl tokios padėties tam tikra atsakomybė dažnai tenka patiems tikintiesiems. Juk ateizmas kaip visuma nėra kažkas originalu, jis sukeliamas įvairių priežasčių, įskaitant kritišką reakciją į religiją ir kai kur į krikščioniškąją religiją konkrečiai. Todėl tikintieji gali nemažai prisidėti prie ateizmo atsiradimo” (89).

Tikrasis Dievo veidas buvo apreikštas Jėzuje Kristuje ir krikščionims per tai suteikta neprilygstama malonė pažinti šį veidą. Tačiau sykiu krikščionys turi pareigą gyventi taip, kad parodytų tikrąjį gyvojo Dievo veidą kitiems. Jie pašaukti skleisti pasaulyje tiesą, kad „Dievas yra meilė (agape)” (1 Jn 4, 18.16). Kadangi Dievas yra meilė, jis taip pat yra Asmenų Trejybė, kurios gyvenimas – tai begalinis tarpusavio bendravimas meilėje. Iš to išplaukia, kad geriausias būdas, kuriuo krikščionys gali skleisti tiesą, kad Dievas yra meilė, yra jų pačių tarpusavio meilė. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). Dėl šios priežasties apie krikščionis galima pasakyti, kad jie, „nesistengdami ugdyti savo tikėjimo arba mokydami klaidingos doktrinos, arba klysdami savo religiniame, moraliniame ar politiniame gyvenime veikiau uždengia, negu atveria autentišką Dievo ir religijos veidą” (90).

Galiausiai reikia pabrėžti, kad šių praeities krikščionių kalčių paminėjimu norima ne tik jas išpažinti Kristui Išganytojui, bet ir pašlovinti istorijos Viešpatį už jo gailestingą meilę. Iš tiesų krikščionys tiki ne tik tuo, kad nuodėmės egzistuoja, bet taip pat, ir pirmiausia, tuo, kad nuodėmės atleidžiamos. Be to, prisiminti šias kaltes, vadinasi, pripažinti mūsų solidarumą su tais, kurie prieš mus gerai ar blogai ėjo tiesos keliu. Šiandien gyvenantiems tai teikia galingą motyvą atsiversti į Evangelijos reikalavimus ir yra būtina įžanga prašant Dievo atleidimo, atveriančio kelią į tarpusavio susitaikinimą.
 

6.  Pastoracinės ir misijinės perspektyvos

Tai apsvarstę, dabar galime kelti klausimą: kokių pastoracinių tikslų siekiama Bažnyčiai prisiimant atsakomybę už praeities klaidas, jos vardu padarytas jos sūnų bei dukterų ir jos atitaisomas? Ką tai reiškia Dievo tautos gyvenimui? Ir kokių padarinių tai galėtų turėti Bažnyčios misijinėms pastangoms ir jos dialogui su įvairiomis kultūromis bei religijomis?

6. 1. Pastoraciniai tikslai

Čia pateikiami kai kurie praeities kalčių pripažinimo pastoraciniai motyvai.

Pirma, tokie aktai linkę nuskaistinti atmintį; tai – kaip pastebėta anksčiau – yra procesas, kuriuo siekiama naujo praeities įvertinimo, gebančio žymiai paveikti dabartį, nes praeities nuodėmės dažnai sunkiai slegia ir taip pat tebegundo dabartyje. Jei galimo apmaudo dėl patirto blogio priežastis ir neigiamas įtakas, kylančias iš to, kas padaryta praeityje, galima pašalinti dialogo ir tarpusavio supratimo su tais, kurie jaučiasi nuskriausti praeities žodžių ir darbų, kantrios paieškos būdu, tai toks pašalinimas padėtų Bažnyčios bendruomenei augti šventumu per susitaikinimą ir ramybę paklūstant Tiesai. „Pripažinti praeities silpnybes, – pabrėžia popiežius, – yra sąžiningas ir drąsus aktas, padedantis mums sutvirtinti savo tikėjimą, pamatyti nūdienos pagundas bei sunkumus ir jiems pasirengti” (91). Šiuo požiūriu būtų gera, kad kalčių atminimas apimtų ir visus galimus apsileidimus, iš kurių šiandien dažnai minimi tik kai kurie. Nederėtų užmiršti kainos, kurią daugelis krikščionių sumokėjo už savo ištikimybę Evangelijai ir tarnybą artimui meilėje. (92).

Antrasis pastoracinis tikslas, artimai susijęs su pirmuoju, yra skatinti nenutrūkstamą Dievo tautos reformą. „Todėl jei dėl įvykių ar laiko įtakos nebuvo kai ko, kas susiję su papročiais, bažnytine drausme ar doktrinos reiškimo būdu (kurį būtina rūpestingai skirti nuo paties tikėjimo paveldo), deramai laikytasi, tai visa tai reikia teisingai atitaisyti tinkamu momentu” (93). Visi pakrikštytieji pašaukti „ištirti savo ištikimybę Kristaus valiai Bažnyčios atžvilgiu ir, kaip pridera, ryžtingai imtis atnaujinimo ir reformos darbo” (94). Tikrosios reformos ir autentiško atnaujinimo kriterijus turėtų būti ištikimybė Dievo valiai jam priklausančios tautos atžvilgiu (95); tai suponuoja nuoširdžias pastangas išsilaisvinti iš visko, kas veda tolyn nuo Jo valios, nesvarbu: ar tai būtų dabarties kaltės, ar praeities paveldas.

Dar vienu tikslu galėtų būti laikomas Dievo gailestingumo ir Jo išlaisvinančios bei gelbėjančios Tiesos liudijimas, kurį teikia Bažnyčia remdamasi savo sukaupta ir tebekaupiama Jo patirtimi istorijoje, ir paslauga, kurią Bažnyčia tokiu būdu daro žmonijai norėdama padėti įveikti esamą blogį. Jonas Paulius II teigia, kad „daugelis kardinolų ir vyskupų išreiškė troškimą, kad būtų ištirta dabartinės Bažnyčios sąžinė. Prie naujojo tūkstantmečio slenksčio krikščionys turi nuolankiai stoti priešais Viešpatį ir apsvarstyti savo atsakomybę už mūsų laikų blogį” (96), kad padėtų įveikti jį per paklusnumą gelbėjančios Tiesos spindesiui.

6. 2. Bažnytinės implikacijos

Kokių implikacijų bažnytinis prašymas atleisti gali turėti Bažnyčios gyvenimui? Paminėti galima keletą aspektų.

Pirmiausia būtina atsižvelgti į skirtingus bažnytinės atgailos aktų recepcijos procesus, nes jie įvairiose religinėse, kultūrinėse, politinėse, socialinėse ir asmeninėse aplinkose yra skirtingi. Reikia turėti galvoje, kad įvykiai ar žodžiai, susiję su tam tikros aplinkos istorija, nebūtinai yra visuotinai reikšmingi ir, priešingai, aktai, sąlygoti apibrėžtos teologinės ir pastoracinės perspektyvos, yra turėję galingų padarinių Evangelijos skleidimui (užtenka paminėti, pavyzdžiui, įvairius istorinius misijos teologijos modelius). Be to, būtina pasverti tokių aktų dvasinės naudos ir galimų kaštų santykį, atsižvelgiant ir į tai, kad žiniasklaida perdėtai akcentuoja tam tikrus Bažnyčios pareiškimų aspektus. Niekada nederėtų užmiršti apaštalo Pauliaus raginimo protingai ir su meile priimti ir remti „silpno tikėjimo žmogų” bei su juo skaitytis (plg. Rom 14, 1). Ypatingą dėmesį privalu skirti Rytų Bažnyčių ir Bažnyčių, egzistuojančių žemynuose ar šalyse, kur krikščionys yra mažuma, istorijai, tapatybei bei esamai padėčiai.

Būtina tiksliai apibrėžti atitinkamą subjektą, kuris turėtų kalbėti apie praeities kaltes: ar tai būtų vietiniai vyskupai kaip atskiri asmenys arba kaip kolegija, ar visuotinis ganytojas – Romos vyskupas. Čia derėtų atsižvelgti – nustatant praeities kaltes ir šių dienų subjektus, kurie galėtų geriausiai prisiimti už jas atsakomybę, – į magisteriumo ir valdžios Bažnyčioje skirtumą. Ne kiekvienas valdžios aktas turi magisterinę vertę, tad ir vieno ar kelių valdžią turinčių asmenų Evangelijai priešingas elgesys per se nėra susijęs su magisterine charizma, garantuota Viešpaties Bažnyčios vyskupams, ir, vadinasi, nereikalauja magisterinio atitaisomojo akto.

Būtina pabrėžti, kad bet kurio prašymo atleisti adresatas yra Dievas ir kad bet kurie žmogiškieji gavėjai – ypač jei tai asmenų grupės Bažnyčios bendruomenės viduje ar už jos ribų – turi būti nustatyti atitinkamu istoriniu ir teologiniu tyrimu, siekiant atlikti tikrai tinkamus atitaisymo aktus ir paliudyti Bažnyčios sūnų ir dukterų gerą valią ir meilę tiesai. Tai bus padaryta tiek, kiek šalys, krypstančios į galimą susitaikinimą, susijusį su kalčių pripažinimu ir atgaila už jas, eis dialogo ir abipusiškumo linkme. Tačiau nevalia užmiršti, kad abipusiškumas – kartais neįmanomas dėl dialogo partnerių religinių įsitikinimų – nelaikytinas būtina sąlyga ir kad meilė kaip dovana dažnai pasireiškia vienašalėmis iniciatyvomis.

Galimus atitaisymo gestus reikėtų sieti su atsakomybės, nenustojančios galios laiko tėkmėje, pripažinimu; dėl to jie gali tapti simboliški bei pranašiški ir artinantys prie vertingo ir veiksmingo susitaikinimo (pavyzdžiui, atsiskyrusių krikščionių). Taip pat pageidautina, kad mėginant apibrėžti tokius aktus būtų bendrų tyrimų su tais, kuriems jie adresuojami, įsiklausant į jų galimus teisėtus prašymus.

Pedagoginiu lygmeniu svarbu vengti neigiamų kito įvaizdžių įamžinimo bei nepagrįstos saviplakos žadinimo ir pabrėžti, kad prisiimti atsakomybę už praeities kaltes tikintiesiems yra savotiškai dalytis nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus, prisiėmusio visų nuodėmes, slėpiniu. Toks Kristaus Velykų slėpiniu grindžiamas aiškinimas yra ypač pajėgus duoti išsilaisvinimo, susitaikinimo ir džiaugsmo visiems, kurie gyvai tikėdami yra įsitraukę į atleidimo prašymą – tiek kaip subjektai, tiek kaip adresatai.

6. 3.  Implikacijos dialogui ir misijai

Dialogo ir misijos lygmeniu bažnytinis praeities kalčių pripažinimas gali turėtų įvairių implikacijų.

Misijiniu lygmeniu svarbu, kad tokie aktai neigiamų aspektų akcentavimu nesusilpnintų evangelizacinio uolumo. Sykiu būtina atkreipti dėmesį, jog tokie aktai gali padidinti krikščioniškosios naujienos įtikinamumą, nes kyla iš paklusnumo tiesai ir linkę duoti susitaikinimo vaisių. Ypač misionieriai ad gentes turėtų apdairiai siūlyti tokių aktų temas, atsižvelgdami į gebėjimą juos priimti aplinkoje, kurioje jie veikia (pavyzdžiui, Bažnyčios Europoje istorijos aspektai gali pasirodyti mažai reikšmingi daugeliui ne Europos tautų).

Ekumenizmo lygmeniu bažnytinių atgailos aktų tikslas tegali būti Viešpaties trokštama vienybė. Todėl reikia tikėtis, jog jie bus atlikti abipusiškai, nors kartais pranašiški gestai gali reikalauti vienašališkos ir visiškai neatlyginamos iniciatyvos.

Tarpreliginių santykių lygmeniu pravartu nurodyti, jog Bažnyčios atliekamas praeities kalčių pripažinimas Kristaus tikinčiųjų akimis dera su ištikimybės Evangelijai reikalavimais, ir todėl yra spindintis tikėjimo tiesoje ir Jėzaus apreikšto Dievo gailestingumo liudijimas. Vengti reikėtų to, kas leistų šiuos aktus klaidingai traktuoti kaip galimų neigiamų išankstinių nuostatų krikščionybės atžvilgiu sutvirtinimą. Taip pat pageidautina, kad šie atgailos aktai skatintų kitų religijų narius pripažinti savo pačių praeities kaltes. Kaip žmonijos istorija kupina smurto, genocido, žmogaus ir tautų teisių laužymo, silpnųjų išnaudojimo ir galingųjų aukštinimo, taip ir įvairių religijų istorija yra paženklinta nepakantos, prietaringumo, bendrininkavimo su neteisiomis galiomis ir orumo bei sąžinės laisvės neigimo. Krikščionys nėra išimtis ir suvokia, kad visi yra nusidėjėliai priešais Dievą!

Vedant dialogą su kultūromis, pirmiausia reikia turėti galvoje atgailos bei atleidimo vaizdinių sudėtingumą ir gausumą protuose tų, su kuriais vedame dialogą. Atsakomybės už praeities kaltes ėmimąsi kiekvienu atveju būtina aiškinti Evangelijos ir nukryžiuotojo Viešpaties, kuris yra gailestingumo apreiškimas ir atleidimo šaltinis, šviesoje, taip pat atkreipiant dėmesį į bažnytinės bendrystės kaip vienybės laike bei erdvėje prigimtį. Kai kultūra yra visiškai svetima idėjai siekti atleidimo, tokio akto teologinius bei dvasinius motyvus reikia pateikti deramai, pradedant krikščioniškąja naujiena ir atsižvelgiant į jos kritinį pranašišką pobūdį. Kai susiduriama su išankstiniu abejingumu tikėjimo kalbai, būtina atsižvelgti į bažnytinio atgailos akto dvejopą poveikį: viena vertus, galima sutvirtinti neigiamas išankstines nuostatas ar panieką ir priešiškumą; antra vertus, šiems aktams būdingas slėpiningas traukimas, vykdomas „nukryžiuotojo Dievo” (97). Taip pat privalu atsižvelgti į tai, kad dabartinėje kultūrinėje aplinkoje, pirmiausia Vakaruose, kvietimas nuskaistinti atmintį skatina bendrai įsipareigoti tikinčiuosius ir netikinčiuosius. Šios bendros pastangos jau kaip tokios yra nuolankumo tiesai liudijimas.

Galiausiai, turint galvoje pilietinę visuomenę, būtina paisyti skirtumo tarp Bažnyčios kaip malonės slėpinio ir bet kurios žmonių visuomenės laike. Tačiau sykiu derėtų akcentuoti Bažnyčios prašymus atleisti kaip pavyzdį, taip pat paskatą galimiems panašiems atminties nuskaistinimo bei susitaikinimo žingsniams kitose situacijose, kur tokie aktai gali būti neatidėliotini. Jonas Paulius II konstatuoja: „Atleidimo prašymas <…> pirmiausia susijęs su Bažnyčios gyvenimu, jos misija skelbti išganymą, Kristaus liudijimu, jos įsipareigojimu vienybei, vienu žodžiu, su nuoseklumu, kuriuo turėtų pasižymėti krikščioniškasis gyvenimas. Tačiau Evangelijos, kuria gyvena Bažnyčia, šviesa ir jėga taip pat geba tam tikra prasme apšviesti ir palaikyti pilietinės visuomenės sprendimus bei veiksmus visiškai gerbiant jų autonomiją <…>. Prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio galime pagrįstai tikėtis, kad politiniai vadovai ir tautos, ypač įsitraukusios į tragiškus konfliktus, kurstomus neapykantos ir dažnai senų žaizdų atminties, vadovausis Bažnyčios parodyta atlaidumo ir susitaikinimo dvasia ir visomis išgalėmis stengsis išspręsti savo nesutarimus atviru ir sąžiningu dialogu” (98).
 

Pabaiga

Baigiant šiuos apmąstymus, derėtų dar kartą pabrėžti, kad kiekviena atgailos už praeities kaltes forma ir kiekvienu su tai susijusiu ypatingu gestu Bažnyčia pirmiausia kreipiasi į Dievą ir siekia pašlovinti jį bei jo gailestingumą. Būtent taip ji pajėgi išaukštinti žmogaus asmens, pašaukto į gyvenimo pilnatvę ištikimoje sandoroje su gyvuoju Dievu, orumą: „Dievo šlovė yra gyvas žmogus, žmogaus gyvenimas yra Dievo regėjimas” (99). Tokiais veiksmais Bažnyčia taip pat liudija savo pasitikėjimą mus išlaisvinančios tiesos galia (plg. Jn 8, 32). Jos „prašymo atleisti nevalia suprasti kaip nenuoširdaus nuolankumo išraiškos ar savo dutūkstantmetės istorijos, tikrai kupinos nuopelnų Dievo ir artimo meilės, kultūros ir šventumo srityse, paneigimo. Priešingai, tuo ji atsiliepia į būtiną reikalavimą tiesos, kuri šalia teigiamų aspektų taip pat pripažįsta Kristaus mokinių įvairių kartų žmogiškąsias ribotybes bei silpnybes” (100). Tiesos pripažinimas yra susitaikinimo bei taikos versmė, nes, pasak Šventojo Tėvo, „nuolankiai ieškomos tiesos meilė yra viena iš didžiųjų vertybių, gebančių vėl suvienyti įvairių kultūrų žmones” (101). Dėl savo atsakomybės Tiesai Bažnyčia „negali peržengti naujojo tūkstantmečio slenksčio neragindama savo vaikų atgaila apsivalyti nuo praeities klaidų ir neištikimybės, nenuoseklumo ir nerangumo. Pripažinti praeities silpnybes yra sąžiningas ir drąsus aktas <…>” (102). Jis atveria kiekvienam naują rytojų.

(50) Lumen gentium, 48.
(51) Augustinas. Sermo 181, 5, 7: PL 38, 982.
(52) Tomas Akvinietis. Summa Theol., III, q. 8, art. 3 ad 2.
(53) KBK, 2839.
(54) Ambrozijus. De virginitate 8, 48: PL 16, 278D: „Caveamus igitur, ne lapsus noster vulnus Ecclesiae fiat”. Lumen gentium, 11 irgi kalbama apie Bažnyčiai jos vaikų daromas žaizdas.
(55) TMA, 33.
(56) Karl Delahaye. Ecclesia Mater chez les Peres des trois premiers siécles. Paris 1964, p. 128; taip pat plg. Hugo Rahner SJ. Mater Ecclesia: Lobpreis der Kirche aus dem ersten Jahrtausend christlicher Literatur. Einsiedeln 1944.
(57) Lumen gentium, 64.
(58) Augustinas. Sermo 25, 8: PL 46, 938: „Mater ista sancta, honorata, Mariae similis, et parit et Virgo est. Ex illa nati estis et Christum parit: nam membra Christis estis”.
(59) Kiprijonas. De Ecclesiae Catholicae unitate 6: CCL 3, 253: „Habere iam non potest Deum patrem qui ecclesiam non habet matrem”. Kiprijonas taip pat teigia: „Ut habere quis possit Deum Patrem, habeat ante ecclesiam matrem” (Epist. 74, 7: CCL 3C, 572). Augustinas: „Tenete ergo, carissimi, tenete omnes unanimiter Deum patrem, et matrem Ecclesiam” (In Ps 88, Sermo 2, 14: CCL 39, 1244).
(60) Paulinas Nolietis. Carmen 25, 171–172: CSEL 30, 243: „Inde manet mater aeterni semine verbi concipienspopulos et pariter pariens”.
(61) TMA, 35.
(62) Ignotas Antiochietis. Ad Romanos, Prooem.: SC 10, 124. Th. Camelot, Paris 1958 (2).
(63) TMA, 33, 34.
(64) Kreipimasis į Inkvizicijos studijų, remiamų Jubiliejaus centrinio komiteto istorinės ir teologinės komisijos, tarptautinio simpoziumo dalyvius (1998 spalio 31), 4.
(65) Šiuo klausimu plg. Hans-Georg Gadamer. Wahrheit und Methode. Tübingen 1965.
(66) Bernard Lonergan SJ. Method in Theology. London 1972, 155.
(67) TMA, 35.
(68) Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1999 rugsėjo 1): L’Osservatore Romano, 1999 09 02, 4.
(69) Plg. TMA, 34–36.
(70) Unitatis redintegratio, 1.
(71) Unitatis redintegratio, 13. TMA, 34 teigiama, kad „besibaigiančiame tūkstantmetyje bažnytinė bendrystė <…> buvo sužeista net dar labiau negu pirmame”.
(72) Unitatis redintegratio, 13.
(73) Unitatis redintegratio, 13.
(74) Plg. Vatikano II Susirinkimo antrosios sesijos atidarymo kalba (1964 rugsėjo 29): Enchiridion Vaticanum 1, [106], Nr. 176.
(75) Plg. Tómos Agįpes: Vatican–Phanar (1958–1970). Rome–Istanbul 1971. Čia pateikti meilės dialogo tarp Šventojo Sosto ir Konstantinopolio ekumeninio patriarcho dokumentai.
(76) Unitatis redintegratio, 7.
(77) Unitatis redintegratio, 7.
(78) TMA, 35.
(79) Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1999 rugsėjo 1): L’Osservatore Romano, 1999 09 02, 4.
(80) TMA, 35. Vatikano II Susirinkimo citata iš Dignitatis humanae, 1.
(81) Argumentas griežtai traktuojamas Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje Nostra aetate.
(82) Religinių santykių su judaizmu komisija. Mes atsimename: Šoa apmąstymas (1998 kovo 16), I; plg. Jonas Paulius II. Kalba Romos sinagogoje (1986 balandžio 13): AAS 78 (1986), 1120.
(83) Toks sprendimas daromas nesename Religinių santykių su judaizmu komisijos dokumente „Mes atsimename: Šoa apmąstymas” (1998 kovo 16, III).
(84) Mes atsimename: Šoa apmąstymas, V.
(85) Ten pat, IV.
(86) Ten pat, IV.
(87) Ten pat, V.
(88) TMA, 36.
(89) Gaudium et spes, 19.
(90) Gaudium et spes, 19.
(91) TMA, 33.
(92) Tereikia prisiminti kankinystės ženklą: plg. TMA, 37.
(93) Unitatis redintegratio, 6. Tai tas pats tekstas, kuriame teigiama, jog „keliaujanti Bažnyčia Kristaus pašaukta nuolatinei reformai (ad hanc perennem reformationem), kurios jai visada reikia, kiek ji yra žmogiška ir žemiška institucija”.
(94) „<…> opus renovationis nec non reformationis <…>”: Unitatis redintegratio, 4.
(95) Unitatis redintegratio, 6: „Bet kuris Bažnyčios atnaujinimas iš esmės yra ištikimybės jos pašaukimui padidinimas”.
(96) TMA, 36.
(97) Tokia ypač griežta formuluotė kyla iš: Augustinas. De Trinitate I, 13, 28: CCL 50, 69, 13; Epist. 169, 2: CSEL 44, 617; Sermo 341A, 1: Misc. Agost. 314, 22.
(98) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Inkvizicijos studijų, remiamų Jubiliejaus centrinio komiteto istorinės ir teologinės komisijos, tarptautinio simpoziumo dalyvius (1998 spalio 31), 5.
(99) „Gloria Dei vivens homo: vita autem hominis visio Dei”: Ireniejus Lijonietis. Adversus haereses IV, 20, 7: SC 100/2, 648.
(100) Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1999 rugsėjo 1): L’Osservatore Romano, 1999 09 02, 4.
(101) Kalba Europos branduolinių tyrimų centre (1982 birželio 15, Ženeva): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, V, 2 (Vaticano 1982), 2321
(102) TMA, 33.