23 eilinis sekmadienis (B)
Iz 35, 4–7; Jok 2, 1–5; Mk 7, 31–37
 

Šventasis Raštas kupinas simbolių kalbos. Jame pasakojamos istorijos dažnai turi gilesnę reikšmę, negu atrodo iš paviršiaus. Ši gilesnė, turtingesnė reikšmė liudija Dievo buvimą. Dievas niekuomet nesutalpinamas į baigtinius žmogaus žodžius. Svarbu atsižvelgti į tai, kitaip negalėsime suvokti Biblijos mokymo gelmių. Pirmasis skaitinys yra geras šios simbolių kalbos pavyzdys. Ši knyga buvo parašyta Babilono tremties metais. Viskas atrodė prarasta. Žmonės manė, kad jų gyvenimo vargai reiškia Dievo nebuvimą. Tačiau knygos autorius buvo stipresnio tikėjimo. Jis žinojo, kad gelbėjantis Dievas yra artimas ir netrukus parodys savo gelbėjančią ranką. Savo tikėjimą įkvėptasis autorius išreiškia žodžiais, kurių reikšmė smarkiai pranoksta pažodinę prasmę. Jis kalba apie laikų pabaigą, kai bus apreikšta dieviškojo išgydymo pilnatvė. Aklieji regės, kurtieji girdės ir raišieji vaikščios. Girdėdami biblinio autoriaus žodžius: „dykumoje ištrykš vandens srovės, tyrlaukiuose tekės upės”, suvokiame, jog turima mintyje kažkas daugiau, ne tik fizinė regimybė. Fiziniai defektai yra nuodėmės, nutolimo nuo Dievo padarinys. Sveikatos ir visumos atstatymas reiškia blogio sugriovimą, atnaujintą gelbėjantį Dievo buvimą. Tai reiškia, jog aklasis praregės ne tik akimis, bet protu ir širdimi. Kurčiasis išgirs ne tik žmogaus žodžius, bet ir Dievo žodį. Raišasis galės ne tik šiaip vaikštinėti, bet sekti Viešpaties keliu. Tai yra atstatytoji visuma ir sveikata. Jei kūno sveikata būtų be dvasios sveikatos, ji nebūtų pilnutinė. Viešpats įveikia ne tik atskirų galių pažeidimus, bet išgydo sužeistas širdis. Todėl Jėzus atleido paralyžiuotojo nuodėmes, prieš jį išgydydamas (Mk 2, 1–12). Pasakojimas apie fizinį išgydymą visuomet nurodo gilesnį išgydymą. Evangelijoje pas Jėzų atvedamas kurčias nebylys. Viešpats išgydo jį nuo abiejų negalių.

Evangelijos kurčnebylis nėra kaltas dėl savo negalės. Veikiausiai jis yra toks nuo gimimo ar dėl kokios nors ligos. Jėzus negali su juo kalbėtis žodžiais, nes jis negirdi, ir negali atsakyti į klausimus. Jis supranta tik ženklų kalbą. Jėzus meiliai įdeda savo pirštus į kurčiojo ausis, tarsi bylodamas: savo pirštais sugriaunu mus skiriančią sieną. Po to jis nebylio liežuvį paliečia pirštu, prieš tai suvilgęs jį seilėmis. Taip perteikiama kalbos geba iš vieno liežuvio į kitą. Tuomet Jėzus pažvelgia į dangų ragindamas pasitikėti Dievu, nes visa, kas vyksta, vyksta Dievo vardu. Gali būti, kad Jėzaus ištartą žodį Efata – atsiverk išgirdo ką tik išgydytasis. Šį žodį tikrai girdėjo aplinkiniai. Tuoj pat įvyksta stebuklas: vargšas kalba ir girdi „kaip reikia”.

Iš šios istorijos pavaizdavimo galima pastebėti, jog Jėzus yra susijaudinęs. Žinoma, jis gailisi kurčnebylio, tačiau jame įžvelgia ir visą žmoniją. Jėzus atsidūsta gailėdamasis, kad daugelis nenori girdėti ir atsiverti Dievo žiniai.

Efata gali reikšti taip pat paraginimą: atsiverk kitam. Atvirumas kitam yra esmingas žmogaus prigimčiai. Žmogus turi eiti pas kitus, kitus priimti, džiaugtis jų skirtingumu. Nors šiandienos žmogus turi galybę komunikacijos galimybių, daugelis skundžiasi vienišumu ir kalbasi tik su kate ar šunimi, užuot puoselėję draugystę, gerus kaimyninius santykius, parapijos bendruomeniškumą.

Efata gali reikšti ir išėjimą iš užsisklendimo, pokalbį santuokoje, šeimoje. Tai turi būti ne tik savo nuomonės išsakymas, savo teisumo primetimas, bet ir bandymas įsiklausyti į kitą.

Krikšto metu krikštytojas paliečia krikštijamojo ausis ir burną pakartodamas Jėzaus žodžius „Atsiverk!” Teatveria Viešpats ausis ir burną, kad galėtum priimti jo žodį ir išpažinti tikėjimą.

Jėzus liepė išgydymo liudininkams nieko nepasakoti apie stebuklą. Tačiau „kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė”. Kaip paaiškinti šį akivaizdų neklusnumą? Atsakymo raktą galima įžvelgti žodyje „skelbti”. Jėzus nenorėjo, kad būtų skleidžiamos klaidingos idėjos apie jį kaip politinį gelbėtoją ar keliaujantį gydytoją. Tačiau žmonės skelbė Gerąją Naujieną (tai tikroji žodžio „skelbti” reikšmė): „Jis visa gerai padarė”. Jų ausys atsivėrė girdėti Dievo žodį ir liežuviai atsirišo jį skelbti. Atsitiko didesnių dalykų už fizinį išgydymą. Būtent tai pabrėžia Morkus. Bažnyčia, parinkdama šį liturginį skaitinį, siekia pasakyti ne tik tai, jog Jėzus gali įvykdyti tokį stebuklą. Tokiu atveju šis skaitinys daugumai iš mūsų teturėtų mažai reikšmės. Tačiau Evangelija yra mums, visiems jos klausytojams. Ji byloja, jog mes, išgirdę Dievo žodį, dabar galime „skelbti” gerąją Jėzaus Kristaus naujieną.

Parengta pagal H. M.